Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-08-25 · Administracinė byla Nr. I-3002-423/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2016-08-25Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2017-01-25Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-08-25
Bylos Nr.
I-3002-423/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00669-2016-4
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Asta Urbonienė
Pareiškėjas
L.C.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3002-423/2016Proceso Nr. 3-62-3-00669-2016-4Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.;74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 25 d.Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,

į posėdį neatvykus pareiškėjui L.C., pareiškėjo atstovo Nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ atstovui, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L.C. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas L.C. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 2000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b.l. 4-17). Skunde pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. rugpjūčio 22 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos bendrabučio tipo patalpose. Visose gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Pataisos namuose nesuteikiama galimybė gauti švarius išskalbtus drabužius. Virtuvėlių plotas per mažas, todėl maisto atsargas tekdavo laikyti gyvenamosiose patalpose. Nėra įrengti laisvalaikio kambariai. Tiek papildomų džiovyklų iškabinimas, tiek maisto atsargų laikymas gyvenamosiose patalpose bei laisvalaikio kambarių nebuvimas mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą. Sanitarinių mazgų patalpos nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl pareiškėjui kildavo nepatogumų naudojantis dušu bei tualetu, tekdavo laukti eilėje. Pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, todėl yra didelė tikimybė gaisrui kilti. Gyvenamojoje aplinkoje naudojamas asbestas, kas kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai, taip pat veisėsi parazitai. Neužtikrinamas tinkamas patalpų vėdinimas bei apšvietimas. Lovos netinkamos naudoti, pasenę ir netvarkingos. Šios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios orumą, kankinančios, pavojingos sveikatai. Tokiomis sąlygomis kalinamas pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nerviniu išsekimu, nepatogumais, nemiga, pažeminimu, ir vertina ją 2000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b.l. 43-50) nurodė, kad miegamosios vietos gyvenamosiose patalpose ne visada yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, kas atitinka Higienos normos reikalavimus. Poilsio kambariai neįrengti, tačiau kiekvienam būriui įrengta po virtuvėlę, kiekvienoje brigadoje stovi šaldytuvai maistui laikyti. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB Dezinfa, pagal kurią įstaigoje periodiškai atliekami kenkėjų naikinimo darbai. Patalpos remontuojamos pagal poreikį. Nors pataisos namų stogai dengti asbesto danga, ji kelia pavojų tik tuomet, kai yra ardoma ar laužoma. Tuo tarpu pataisos namuose nevykdomi jokie tokio pobūdžio darbai. Įstaigoje yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Dėl gyvenamojo ploto bendrabučio tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias bendrabučio tipo patalpas: laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 28 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d., nuo 2014 m. gruodžio 18 d. iki 2015 m. sausio 12 d. ir nuo 2015 m. sausio 15 d. iki 2015 m. rugpjūčio 4 d. į 2 būrį, 2 brigados gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 66,07 kv.m., joje įrengta 22 miegamosios vietos, taigi pareiškėjui teko 3 kv.m. ploto; nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. balandžio 27 d. į 1 būrį, 3 brigados gyvenamąją patalpą, kurios plotas- 66,35 kv.m., joje įrengta 24 miegamosios vietos, tad pareiškėjui teko 2,8 kv.m. ploto (b.l. 45, 51, 32).

Pareiškėjas teigia, kad iš patalpų ploto turi būti išskaitomas perteklinių baldų bei kitų daiktų užimamas plotas. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 11¹.1 punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą – 3,1 kv. m – neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas, todėl pareiškėjo argumentai dėl vienam asmeniui tenkančio ploto normos skaičiavimo, atsižvelgiant į baldų užimamus plotus, atmestini kaip nepagrįsti (žr. pvz., LVAT 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kita vertus, LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Taigi, įvertinus byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad patalpos plotas, be kita ko, buvo užstatytas nuteistųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, darytina išvada, jog pareiškėjui 604 dienas nebuvo užtikrinta sąlyga į teisės aktuose numatytą bendrabučio tipo patalpoms taikomą ploto normą (atitinkamai trūko nuo 0,1 kv m. iki 0,3 kv.m. ploto).

Pažymėtina, kad vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į patalpoje esančių lovų skaičių, tačiau todėl tai neatspindi faktinės padėties. Atskirais laikotarpiais pareiškėjui galėjo tekti didesnis gyvenamasis plotas, nei nurodytas atsakovo pateiktuose dokumentuose, kadangi, bylos duomenimis, bendrabučio tipo miegamieji atskirais laikotarpiais nebuvo užpildyti (b.l.45).

Dėl sanitarinių ir buities sąlygų bendrabučio tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas

Pareiškėjas nurodo, kad pataisos namuose trūko šviesos, vėdinimas buvo prastas, veisėsi blakės ir kiti kenkėjai.

Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 24 punkte numatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. 60 punktas numatė, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134: 2015 įtvirtintos analogiškos nuostatos dėl patalpų vėdinimo ir buitinių parazitų naikinimo, tačiau nereglamentuojamas natūralaus apšvietimo koeficientas.

Atsakovas nurodo, kad kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir ventiliacines angas (b.l. 47). Kaip minėta, tiek pagal Higienos normą HN 76:2010, tiek pagal Higienos normą HN 134:2015, patalpos, kuriose neįrengta mechaninė ventiliacija, vėdinamos natūraliu būdu per langus. Nors pareiškėjas teigia, kad langais nebuvo galima naudotis dėl ant jų esančių grotų, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė išvėdinti patalpas per atidarą langą. Pažymėtina, kad pats pareiškėjas pateikia savo paties argumentus iš dalies paneigiančius įrodymus, t.y. Pravieniškių PN 2015 m. gruodžio 11 d. raštą „Dėl prašymo“ (b.l. 18-23), kuriame nurodoma, jog pataisos namų 2-ojo sektoriaus gyvenamųjų patalpų langai yra grotuoti tik iš apsaugos perimetro pusės, o 1 būrio 3 brigados, kurioje dalį ginčo laikotarpio gyveno pareiškėjas, langai nėra grotuoti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo vėdinimo atmestini, kaip nepagrįsti. Byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl per mažo natūralaus apšvietimo koeficiento, tačiau teismas pažymi, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė ir konstatavo, jog patalpose nebuvo tinkamai suteiktas apšvietimas, nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamo apšvietimo yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas taip pat nepateikia ir jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose. Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad pataisos namuose yra periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir pateikia duomenis, jog ginčui aktualiu laikotarpiu tarp Pravieniškių PN ir UAB „Dezinfa“ buvo sudaryta kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo sutartis (b.l. 92-95), kurioje nurodoma, kad paslaugų tiekėjas įsipareigoja lankyti objektą ir atlikti vabzdžių naikinimą. Teismo vertinimu, šie įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl buitinių parazitų veisimosi gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas nurodo, kad bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys maisto produktams laikyti, todėl maistas, džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai bei baldai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, kas dar labiau mažino pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą. Prausyklos ir tualeto patalpos per mažos ir nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Pažymėtina, kad nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja sanitarinių patalpų plotų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8. ir 5.9 punktuose nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys ir drabužių bei avalynės džiovykla. Atsakovas į bylą nepateikia duomenų apie sanitarinių įrenginių kiekį bei šių patalpų pritaikymą nuteistųjų skaičiui, taip pat apie skalbinių džiovinimo patalpų įrengimą, todėl teismas sutinka su pareiškėjo argumentais, kad šiuo atveju nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos džiovinti drabužius, o sanitarinių įrenginių kiekis galėjo neatitikti Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimų. Taip pat iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad pataisos namuose nėra įrengti laisvalaikio kambariai (b.l.47). Tačiau pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl laisvalaikio kambarių ir džiovinimo patalpų trūkumo bei sanitarinių patalpų nepritaikymo tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra neatsiejamai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013 ir kt.). Tuo tarpu atsakovas nurodo, kad kiekviename būryje yra įrengtos virtuvėlės bei kiekvienai brigadai skiriama po šaldytuvą. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.11. ir 5.10. punktai numato, kad kiekvienam būriui įrengiama patalpa maistui laikyti, o esant techninėms galimybėms - ir virtuvėlė. Kaip minėta, atsakovas nurodo, jog virtuvėlės pataisos namuose yra įrengtos, o maistui laikyti kiekvienai brigadai skiriama po šaldytuvą. Teismo vertinimu, šie duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN nuteistiesiems suteikiama pakankamai vietos maisto produktams susidėti, todėl pareiškėjo argumentai dėl neįrengtų patalpų maisto atsargoms laikyti, atmestini, kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skundžiasi ir tuo, kad lovos buvo netinkamos naudoti, pasenę ir netvarkingos. Nors atsakovas nepateikia šį argumentą paneigiančių įrodymų, byloje taip pat nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į būrio viršininką ar pataisos namų administraciją dėl lovos remonto ar pakeitimo kita, o pataisos namų administracija būtų atsisakiusi tokį prašymą tenkinti. Teismo vertinimu, nesant asmens prašymo, pareigūnai negali žinoti, kad pareiškėjui skirta lova jam yra nepatogi ir kad ją būtina pakeisti, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Higienos normoje HN 76:2010 6 punkte buvo numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skundžia, kad Pravieniškių PN konstrukcijose yra asbesto, dėl ko kilo pavojus sveikatai, be to, pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, todėl yra didelė tikimybė gaisrui kilti. Atsakovas nurodo, kad pataisos namuose nevykdomi jokie darbai, kurių metu asbesto danga būtų ardoma, laužoma, dėl ko galėtų atsirasti asbesto dulkių. Kauno visuomenės sveikatos centras patikrinimo akte Nr.36-124817 konstatavo, kad pataisos namų aplinkoje nėra asbesto (šiferio) nuolaužų, nevyksta jokie remonto darbai, kurių metu ši danga galėtų būti ardoma, jokie pažeidimai, susiję su asbesto naudojimu gyvenamojoje aplinkoje, nenustatyti (b.l.74-75). Byloje nėra pateikta įrodymų apie asbesto sukeltą žalą pareiškėjo sveikatai. Taip pat atsakovas nurodo, kad pataisos namuose yra sudaryti ir iškabinti evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, pataisos namai yra apsirūpinę pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Pravieniškių PN paaiškinimais ir oficialiai pateiktais dokumentais neturi pagrindo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl asbesto naudojimo, evakuacinių planų bei nepasiruošimo gaisro atvejui, nekonstatuotini.

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 604 paras bendrabučio tipo patalpose neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).

Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į itin ilgą pažeidimo trukmę – 604 paros, įvertinus tai, kad pažeidimas buvo tęstinis, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pareiškėjas nurodė, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų patyrė 2000 Eur neturtinę žalą, kuri pasireiškė nepatogumais, sveikatos pablogėjimu, nerviniu išsekimu, pažeminimu. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Ginčo kontekste svarbios ir bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrosios sąlygos - t.y. kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, jog šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijos ribose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinėse programose ir t.t., tą patvirtina į bylą pateiktos nuteistųjų dienotvarkės (b.l.60-73). Taigi, buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu laiku arba nerandant kito užsiėmimo laisvalaikiu, todėl darytina išvada, jog santykinai mažą patalpų plotą iš dalies kompensavo suteikta judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus ribose.

Įvertinus pažeidimo trukmę, neesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo kreipęsis į Pravieniškių PN Psichologinę tarnybą bei įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis ar kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, atsižvelgiant į aplinkybę, jog ploto pažeidimas buvo nežymus (trūko nuo 0,1 iki 0,3 kv.m. ploto) bei į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016-06-30) 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo L.C. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti L.C. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėja Asta Urbonienė