Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-08-11 · Civilinė byla Nr. 2-1485-241/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-11
Bylos Nr.
2-1485-241/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis
Kreditorius
akcinės bendrovės „Swedbank“
Civilinė byla Nr. 2-1485-241/2015Proceso Nr. 2-55-3-01580-2013-5Procesinio sprendimo kategorijos: 37.; 126.8. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 11 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties, kuria vietoje kreditoriaus akcinės bendrovės „Swedbank“ į kreditorių sąrašą įtraukta uždaroji akcinė bendrovė „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“, J. D. tikrosios ūkinės bendrijos bankroto byloje ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi iš J. D. tikrosios ūkinės bendrijos (toliau – TŪB) sąrašo išbrauktas kreditorius AB „Swedbank“, kaip įkaito turėtojas, su 1 303 090,11 Eur (4 499 309,55 Lt) finansiniu reikalavimu, o vietoj jo įtrauktas UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ su įkeitimu užtikrintu 1 303 090,11 Eur finansiniu reikalavimu. Dėl nurodytos teismo nutarties atsakovė J. D. padavė atskirąjį skundą, kuriuo prašė teismo nutartį panaikinti.

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 27 d. nutartimi pasinaikino 2015 m. vasario 17 d. nutartį; nustatė UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ terminą pateikti 2015 m. vasario 4 d. reikalavimo perleidimo sutarties Nr. ST-15-8505 1 priedą „Sutarties kaina“ ir įrodymus apie visos reikalavimo perleidimo kainos sumokėjimą (sutarties 4.1 p.).

Šalies argumentai

Pareiškėjas UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ nurodė, kad pagal reikalavimo perleidimo sutarties 4.1 punktą nuosavybės teisės į perleidžiamą reikalavimo teisę perėjimo naujajam kreditoriui momentas yra siejamas ne su reikalavimo perleidimo kainos sumokėjimu, bet su reikalavimo ir dokumentų perdavimo–priėmimo akto pasirašymu. Nuosavybės teisė į perleistą reikalavimo teisę perėjo nuo 2015 m. vasario 4 d. dokumentų perdavimo–priėmimo akto sudarymo, kurį AB „Swedbank“ pasirašė tik gavęs reikalavimo perleidimo kainą. Reikalavimo teisės perleidimą papildomai patvirtina tas faktas, jog kreditoriaus (J. D. TŪB priklausančio turto įkaito turėtojo) pasikeitimas yra įregistruotas Hipotekos registre. Be to, 2015 m. kovo 4 d. pažyma Nr. SR/15 5375 pradinis kreditorius AB „Swedbank“ patvirtino, kad UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ visiškai ir tinkamai atsiskaitė pagal reikalavimo perleidimo sutartį ir sumokėjo visą reikalavimo perleidimo kainą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 6 d. nutartimi iš bankrutuojančios J. D. TŪB kreditorių sąrašo išbraukė kreditorių AB „Swedbank“, kaip įkaito turėtoją, su 1 303 090,11 Eur (4 499 309,55 Lt) finansiniu reikalavimu, o vietoj jo įtraukė UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ su 1 303 090,11 Eur finansiniu reikalavimu, kuris užtikrintas įkeitimu.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi buvo patvirtintas AB „Swedbank“, kaip įkaito turėtojo, 4 499 309,55 Lt (1 303 090,11 Eur) finansinis reikalavimas J. D. TŪB bankroto byloje. AB „Swedbank“ ir UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ 2015 m. vasario 4 d. pasirašė reikalavimo perleidimo sutartį, kuria pradinis kreditorius perleido savo finansinį reikalavimą UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“. Reikalavimo perleidimo sutarties 4.1 punkte numatyta, kad reikalavimas į skolininką naujajam kreditoriui perleidžiamas iš karto pilna savo apimtimi nuo visos reikalavimo perleidimo kainos sumokėjimo momento, šalims pasirašant reikalavimo ir dokumentų perdavimo–priėmimo aktą. Iš šios nuostatos teismas padarė išvadą, kad tik atsiskaičius, t. y. sumokėjus pradiniam kreditoriui sutartą reikalavimo teisės perleidimo kainą, naujajam kreditoriui (reikalavimo teisių įgijėjui) bus perleista reikalavimo teisė. Nors teismui nebuvo pateikta tiesioginių įrodymų apie sutartimi šalių sulygtos reikalavimo teisės kainos sumokėjimą, teismas šį faktą nustatė iš šių aplinkybių: Hipotekos registre vietoje pradinio hipotekos kreditoriaus AB „Swedbank“ įregistruotas UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“; atsiskaitymo pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį faktą patvirtino ir pats kreditorius AB „Swedbank“; po reikalavimo perleidimo sutarties pasirašymo, tą pačią dieną šalys pasirašė reikalavimo ir dokumentų perdavimo–priėmimo aktą, todėl logiška, kad tik gavęs atsiskaitymą pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, nurodytu aktu pradinis kreditorius AB „Swedbank“ faktiškai perleidimo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ yra teisėtas AB „Swedbank“ reikalavimo teisių perėmėjas, todėl yra teisinis pagrindas naująjį kreditorių įtraukti į J. D. TŪB kreditorių sąrašą, iš jo išbraukiant pradinį kreditorių AB „Swedbank“.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas (bankrutuojančios J. D. TŪB kreditorius) S. S. atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį panaikinti ir atsisakyti pakeisti kreditorių AB „Swedbank“ nauju kreditoriumi UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas nepagrįstai nustatė, kad UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ yra AB „Swedbank“ reikalavimo teisių perėmėjas ir yra teisinis pagrindas naująjį kreditorių įraukti į J. D. TŪB kreditorių sąrašą. Reikalavimo perleidimo sutartis ir jos priedai yra niekiniai, negaliojantys ab initio, nes jie sudaryti pažeidžiant imperatyvią teisės normą, reikalaujančią įkeisto turto savininko sutikimo reikalavimo perleidimo sutarčiai sudaryti (CK 4.181 str. 3 d.). J. D. TŪB sutikimo sutarčiai su priedais sudaryti nėra, todėl reikalavimo teisės perleidimas nebuvo galimas ir teisinio pagrindo pakeisti kreditorių nebuvo.

J. D. TŪB bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo V. K. prašo apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties nutraukti, kadangi dėl šios nutarties yra pasisakęs Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi, o jeigu apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėtų iš esmės – atskirąjį skundą atmesti ir nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamos nutarties pagrįstumas ir teisėtumas buvo peržiūrėtas apeliacinės instancijos teismo. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi (civilinės bylos Nr. 2-915-407/2015) Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį paliko nepakeistą. Toje civilinėje byloje proceso dalyviu buvo ir pareiškėjas, kuris jokių skundų, atsiliepimų ar kitų procesinių dokumentų neteikė. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 12 d. nutartis įsiteisėjo nuo jos priėmimo momento, todėl, vadovaujantis CPK 293 straipsnio 3 punktu, ši civilinė byla nutrauktina.

2. pradiniam kreditoriui ir naujajam kreditoriui pasirašius reikalavimo perleidimo sutartį, Hipotekos registre buvo pakeisti duomenys apie hipotekos kreditoriaus pasikeitimą. Pagal aktualius Hipotekos registro duomenis, hipotekos kreditorius yra UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“.

3. Apeliantas ginčija tik Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį, tačiau neginčija reikalavimo perleidimo sutarties. Reikalavimo perleidimo sutartis yra galiojanti, įregistruota įstatymų nustatyta tvarka (išviešinta), todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.

Kreditorius UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ prašo apeliacinį procesą nutraukti, o jeigu apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėtų iš esmės – atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą; skirti apeliantui CPK 95 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą, dalį jos paskiriant UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ ir/arba AB „Swedbank“. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties negalėjo būti pradėtas, todėl turi būti nutrauktas. Apeliantas atskirąjį skundą pateikė tik 2015 m. birželio 8 d., nors apie priimtą nutartį neabejotinai žinojo, kadangi dalyvavo trečiuoju asmeniu Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas jo motinos J. D. atskirasis skundas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį paliko nepakeistą, todėl praleisto atskirojo skundo padavimo termino atnaujinimas ir pakartotinis apeliacinis procesas yra nebegalimas.

2. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad AB „Swedbank“ neturėjo teisės perleisti reikalavimo teisės be J. D. TŪB sutikimo. Net jei darytume prielaidą, kad AB „Swedbank“ neturėjo teisės perleisti reikalavimo teisės be J. D. TŪB sutikimo, ši aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties. Reikalavimo perleidimo sutartis nėra ginčijama, todėl teismas neturi pagrindo nesivadovauti šiais sandoriais bei juridiniais faktais. Be to, J. D. TŪB neprieštaravo dėl reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Priešingai, sudarius šią sutartį J. D. TŪB administratorius pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą dėl kreditorių sąrašo pakeitimo. Kuomet J. D. apskundė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį, administratorius prašė šį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Taigi J. D. TŪB, kaip įkeisto daikto savininkas, konkliudentiniais veiksmais sutiko dėl reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo.

3. Net ir nustačius CK 4.181 straipsnio 3 dalies pažeidimą, nėra pagrindo ginčyti reikalavimo perleidimo sutarties, kadangi J. D. TŪB šiuos sandorius patvirtino. J. D. TŪB bankroto administratoriaus veiksmai patvirtina, kad svetimo daikto hipotekos sandoris vykdomas ir toliau.

4. Apeliantas klaidingai aiškina CK 4.181 straipsnio 3 dalį, kuri taikytina tuo atveju, kai kreditorius savo reikalavimą iš svetimo daikto hipotekos sandorio perleidžia atskirai nuo hipoteka užtikrinto reikalavimo. Kuomet yra perleidžiama reikalavimo teisė iš pagrindinės prievolės, naujajam kreditoriui pereina ir reikalavimo teisės pagal šalutines prievoles be papildomų sutikimų, įskaitant ir svetimo daikto hipoteką.

5. Apeliantas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, siekia kiek įmanoma ilgiau apriboti didžiausio J. D. TŪB kreditoriaus (AB „Swedbank“, ir/ar UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“) galimybes dalyvauti bendrijos bankroto byloje, yra nenuoseklus, jo dėstomi argumentai dėl šios nutarties panaikinimo prieštarauja argumentams, išdėstytiems kituose jo atskiruosiuose skunduose, todėl pagal CPK 95 straipsnio 2 dalį jam skirtina bauda.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria bankrutuojančio juridinio asmens kreditorių sąraše esantis pradinis kreditorius pakeistas naujuoju kreditoriumi, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl apeliacinio proceso nutraukimo

Naujojo kreditoriaus UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ nuomone, apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties negalėjo būti pradėtas, todėl turi būti nutrauktas. Teisėjų kolegija šiems kreditoriaus argumentams pritaria. Pagal CPK 301 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka gali būti skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Taigi apeliacijos objektas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas ar nutartis. Įsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas ar nutartis negali būti skundžiama apeliacine tvarka. Apeliantas S. S. bankrutuojančios J. D. TŪB kreditoriumi tapo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutarties pagrindu. Iš bylos medžiagos ir Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų apie šios įmonės bankroto bylos teisminius procesus spręstina, kad 2015 m. kovo 6 d. nutarties priėmimo ir J. D. skundo dėl jos padavimo faktas apeliantui buvo žinomas ir jis jį išviešino bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo, vykusio 2015 m. kovo 17 d., metu. S. S. 2015 m. birželio 8 d. paduotu atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį, dėl kurios atskirąjį skundą buvo padavęs kitas byloje dalyvaujantis asmuo, kurio apeliaciją išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gegužės 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-915-407/2015, skundžiamą nutartį paliko nepakeistą. CPK 279 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Teismo sprendimo (nutarties) dalis dėl savarankiškų reikalavimų, kuri neapskundžiama apeliaciniu (atskiruoju) skundu, įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tuo atveju, kai yra paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, kuris nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismui 2015 m. gegužės 12 d. išnagrinėjus J. D. atskirąjį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartį palikus nepakeistą, ši nutartis po jos peržiūrėjimo apeliacine tvarka įsiteisėjo. CPK nuostatos nenumato pakartotinės apeliacijos dėl apeliacine tvarka patikrintos ir įsiteisėjusios pirmosios instancijos teismo nutarties.

Pagal CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktą apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Šio straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad jeigu šio straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodyti trūkumai paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas ir priimama nutartis grąžinti žyminį mokestį. Atsižvelgiant į CPK 301 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir į tai, kad S. S. skundžiama nutartis po apeliacinio jos peržiūrėjimo yra įsiteisėjusi, pirmosios instancijos teismas turėjo apelianto atskirąjį skundą atsisakyti priimti, o ne spręsti klausimą dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo. Esant aptartam teisiniam reglamentavimui, apeliacinis procesas pagal apelianto atskirąjį skundą nėra galimas, todėl nutrauktinas (CPK 315 str. 2 d. 3 p., 5 d., 338 str.).

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

UAB „Rizikos kapitalo investicijų kompanija“ prašo apeliantui už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti baudą, kadangi apeliantas atskiraisiais skundais siekia kuo ilgiau apriboti didžiausio kreditoriaus dalyvavimą bankroto procese. Teigdamas nepagrįstą atskirąjį skundą apeliantas veikia prieš greitą ir teisingą kreditoriaus pakeitimo bankroto byloje klausimo išsprendimą. Šią savo poziciją pareiškėjas grindžia apelianto nenuoseklumu.

Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; 2013 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2013). Pareiškėjo nurodyta nenuosekli apelianto pozicija suteikia pagrindo abejoti apelianto sąžiningu naudojimusi procesinėmis teisėmis, tačiau nagrinėjamu atveju konstatuoti akivaizdaus piktnaudžiavimo procesu ir sąmoningo veikimo prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį procesą, pradėtą pagal apelianto S. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutarties, priimtos J. D. tikrosios ūkinės bendrijos bankroto byloje, nutraukti.

Teisėjai Danutė GasiūnienėEgidija TamošiūnienėVigintas Višinskis