Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-06-02 · Civilinė byla Nr. 2A-379-157/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-06-02
Bylos Nr.
2A-379-157/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginija Čekanauskaitė, Alvydas Poškus
Trečiasis asmuo
J. P., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 33 notarų biuro
Ieškovas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, J. K., Ž. J., D. J.
Kategorijos
  • 99.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-379-157/2015Procesinio sprendimo kategorija: 99.5. (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. birželio 2 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), D. M. ir Alvydo Poškaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiųjų asmenų J. P. ir J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 21 d. papildomos nutarties, kuria atsisakyta priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą civilinėje byloje Nr. 2-799-450/2014 pagal ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešą interesą, ieškinį atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, J. K., Ž. J., D. J., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus miesto 33 notarų biuro notarė P. J., Vilniaus miesto 6 notarų biuro notarė I. D., J. P., J. P. dėl sandorių pripažinimo niekiniais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, gindamas viešą interesą, 2008-11-28 kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, J. K., Ž. J., D. J., J. P., J. P., tretieji asmenys – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Vilniaus m. 33-ojo notarų biuro notarė P. J., Vilniaus m. 6-ojo notarų biuro notarė I. D. ir prašė: 1) panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2003-06-11 sprendimą Nr. 01-2023 dėl J. K. nuosavybės teisių atkūrimo natūra į 1,77 ha žemės sklypą, priskirtą valstybinės reikšmės miškui, esantį Vilniaus m. sav. Kryžiokų k.; 2) pripažinti niekine 2003-07-09 pirkimo–pardavimo sutartį, kuria J. K. perleido šį ginčo žemės sklypą Ž. J. ir D. J.; 3) pripažinti niekine 2006-07-26 pirkimo–pardavimo sutartį, kuria Ž. J. perleido ginčo žemės sklypą J. P. ir J. P.; 4) taikyti restituciją natūra – įpareigoti Ž. J., D. J., J. P., J. P. grąžinti valstybei nuosavybės teise valdomo ginčo žemės sklypo dalį; 5) taikyti restituciją natūrą – įpareigoti J. K. grąžinti dalį kainos, gautos 2003-07-09ginčo prikimo–pardavimo sutarties pagrindu, proporcingą išreikalaujamai iš D. J. ir Ž. J. žemės sklypo daliai; 7) taikyti restituciją natūra – įpareigoti Ž. J. grąžinti dalį kainos, gautos 2006-07-26 ginčo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, proporcingą išreikalaujamai iš J. P. ir J. P. žemės sklypo daliai.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. sausio 17 d. nutartimi patenkino ieškovo prašymą, kuriuo šis atsisakė ieškininių reikalavimų dalies J. P. ir J. P. atžvilgiu, bylą šioje dalyje nutraukė ir J. P., J. P. įtraukė į bylą trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų atsakovų pusėje. Nurodė, kad ieškovas pateikė informaciją apie tai, jog pagal Valstybinės miškų tarnybos 2011-10-05 rašto duomenis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011-08-17 nutarimu Nr. 891 patikslinus Vilniaus m. savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemą, atsakovų J. P. ir J. P. ginčo žemės sklypo dalis išbraukta iš valstybinės reikšmės miškų plotų kaip neatitinkantis miškui ir žemei keliamų reikalavimų.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 2 d. nutartimi taip pat patenkino ieškovo prašymą, kuriuo šis atsisakė nuo ieškinių reikalavimų likusių atsakovų atžvilgiu ir nagrinėjamą civilinę bylą nutraukė. Teismas, remdamasis ieškovo pateiktais duomenimis, nurodė, kad Valstybinė miškų tarnyba, atlikusi ginčo sklypo patikrinimą, nustatė, jog į valstybės miško ar valstybinio miško žemę nebepatenka ginčo žemės sklypas.

Šalies argumentai

Tretieji asmenys J. P., J. P. pateikė teismui prašymą dėl papildomos nutarties priėmimo. Nurodė, kad nutraukus bylą, liko neišspręstas jų prašymas dėl 2 000 Lt bylinėjimo išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo, todėl prašė šias išlaidas priteisti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 21 d. papildoma nutartimi trečiųjų asmenų J. P. ir J. P. prašymą atmetė.

Remdamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad teismas turi teisę nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas bei įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos, šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jei ji sąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Sprendė, kad ieškovas, vadovaudamasis turimais rašytiniais duomenimis, reikalavimus byloje pareiškė sąžiningai naudodamasis proceso teisėmis, tiek pasirengiant nagrinėti bylą, tiek ir bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, rinko naujus įrodymus, teikė atsikirtimus į priešingos šalies procesiniuose dokumentuose nurodytus teiginius. Pažymėjo, kad atsakovai ir tretieji asmenys (pareiškėjai, pirminiu ieškiniu atsakovai) buvo suinteresuoti pateikti, gauti naujus rašytinius duomenis, taip pat ir iš valstybinių institucijų, siekdami kuo veiksmingiau išsiaiškinti ginčo dalyką, teisingai nustatyti faktines bylos aplinkybes bei atsikirtimų pagrindą, sutiko atlikti papildomus veiksmus (pvz. išreikalauti papildomus žemės sklypų planus, valstybinės reikšmės miškų plotų schemą). Nurodė, kad visų šalių siekis šioje byloje buvo ginčą išspręsti kita tvarka (ne teismo), todėl teismas sutiko su ieškovo teiginiais, kad jis, o taip pat ir atsakovai, savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai.

Teismas sprendė, kad paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą šioje byloje nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir jų neatlyginti. Pažymėjo, kad pareiškėjai atskiro proceso tvarka turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu dėl netinkamų valstybės institucijų veiksmų.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Tretieji asmenys J. P., J. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti paminėtą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 21 d. papildomą nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vien sąžiningas ieškovo naudojimasis proceso teisėmis nesuteikia pagrindo neatlyginti bylinėjimosi išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014). Nurodo, kad atsisakęs pareikšto materialinio reikalavimo, ieškovas turi prisiimti atsakomybę dėl kitų proceso dalyvių patirtų bylinėjimosi išlaidų, kurių jie nebūtų patyrę, jei jis nebūtų pareiškęs ieškinio, nes apeliantai, neturėdami teisinių žinių ir manydami, kad ieškinys yra neteisėtas ir nepagrįstas, kreipėsi kvalifikuotos advokato pagalbos. Teigia, kad teismas nepagrįstai vertino tik ieškovo procesinį elgesį ir neatsižvelgė į tai, jog ir apeliantai sąžiningai naudojosi savo teisėmis. Be to, ieškovas atsisakė savo ieškininių reikalavimų ne dėl to, kad atsakovai būtų jį patenkinę ar pripažinę, bet dėl išnykusio suinteresuotumo. Nurodo, kad pagal CPK 96¹ straipsnį bylinėjimosi išlaidos atlyginamos iš prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų net ir tuo atveju, kai ieškovas atsisako savo reikalavimų. Teismas nepagrįstai nurodė, kad jie turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo iš kaltų asmenų, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo yra procesinio pobūdžio, nagrinėtinas toje pačioje byloje.

Atsiliepimas

Ieškovas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras atsiliepime į trečiųjų asmenų J. P. ir J. P. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Teigia, kad jis sąžiningai naudojosi proceso teisėmis nuo 2008-11-27 ieškinio pateikimo iki 2011-11-24 teismo posėdžio, kurio metu jis atsisakė savo reikalavimų apeliantų atžvilgiu, ieškinį pareiškė vadovaudamasis oficialiais rašytiniais įrodymais. Nurodo, kad reikalavimų apeliantų atžvilgiu buvo atsisakyta dėl objektyvių, nuo jo nepriklausančių priežasčių, nes valstybės institucijos, atsakingos už valstybinės reikšmės miškų kadastro tvarkymą, bylos metu teikė skirtingus duomenis apie ginčo žemės sklypo plotą. Teigia, kad teismas ne tik ieškovo, bet taip pat ir apeliantų procesinį elgesį pripažino tinkamu ir sąžiningu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 320 straipsnio nuostatas apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant trečiųjų asmenų J. P. ir J. P. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Kaip minėta, apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo papildoma nutartimi, kurioje atsisakyta patenkinti trečiųjų asmenų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo, nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 93 straipsnio 4 dalies ir 94 straipsnio 1 dalies nuostatas, neįvertino jų procesinio elgesio, todėl be pagrindo jiems iš ieškovo nepriteisė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Nagrinėdama šiuos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo papildomos nutarties teisėtumą bei pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teismas teisingai nurodė, jog CPK 93 straipsnio 4 punktas numato teismo teisę nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, o pagal CPK 94 straipsnio 1 dalį tuo atveju, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas bei įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Teismas taip pat pagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų nesąžiningai ar netinkamai naudojęsis savo procesinėmis teisėmis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokių duomenų apeliantai nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinoma, yra fakto instancija (CPK 178 str.). Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, vien šie paminėti pirmosios instancijos teismo argumentai nesuteikia pagrindo atmesti apeliantų prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo (CPK 185 str.).

Pasisakydama šiuo klausimu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nagrinėjamu atveju ieškovas – Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras – ieškinį pareiškė ne siekdamas apginti savo materialinį interesą, bet gindamas viešąjį interesą – valstybės naudai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad prokurorai ieškinius viešajam interesui apginti reiškia tada, kai nustato asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, nes kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų, nes tokiu būdu yra užtikrinamas valstybės institucijų veiklos teisėtumas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2006). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gindamas nuosavybės atkūrimo procese dalyvaujančių asmenų teises, prokuroras reiškia ieškinį ir nurodytą viešąjį interesą gina tokiomis pat procesinėmis teisėmis kaip ir ieškovas; šis prokuroro procesinis statusas suteikia jam tokias procesines teises ir pareigas kaip ir ieškovui, kurio materialinio intereso apsaugai pareikštas ieškinys. Kaip yra nurodęs kasacinis teismas, tas faktas, kad prokuroras neturi materialinio suinteresuotumo, nesuteikia jam daugiau teisių nei kitiems ieškovams, nes būtų pažeistas teisinio apibrėžtumo principas, o viešajam interesui atstovaujančiojo procesinio teisinio statuso reikšmė ta, jog jis turi tiek teisių, kiek ir materialinį interesą turintis ieškovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2007 ir kt.).

Be to, pažymėtina, kad apeliantai teisingai nurodo, jog įstatymų leidėjas CPK 96¹ straipsnio 1 dalyje specialiai pasisakė dėl prokuroro pareigos atlyginti bylinėjimosi išlaidas iš prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų.

Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau paminėtas faktines bylos aplinkybes, taip pat kasacinio teismo išaiškinimus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti faktai, jog ieškinys šioje byloje pareikštas remiantis duomenimis, kurie buvo netikslūs / neteisingi, nesudaro pagrindo atleisti ieškovo nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kurias byloje dalyvaujantys asmenys patyrė iš esmės ne dėl paties ieškovo veiksmų, bet dėl kitų valstybės institucijų kaltės. Taigi teismas iš esmės pripažino, kad ieškinys byloje pareikštas nepagrįstai, o kaip teisingai atsiliepime nurodo ieškovas, bylos nutraukimas – šiuo konkrečiu atveju traktuotinas kaip sprendimas, priimtas atsakovų / trečiųjų asmenų naudai (CPK 185 str.).

Antra, kaip teisingai nurodo apeliantai, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką vien pralaimėjusios šalies nepiktnaudžiavimas procesu negali būti laikomas pakankamu pagrindu iš jos nepriteisti bylinėjimosi išlaidų laimėjusios šalies naudai. Nepiktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis turi būti standartinis šalies elgesys, todėl jis savaime nesuteikia privilegijų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013, 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014 ir kt.). Tuo tarpu byloje nėra ginčo dėl to, kad ne tik ieškovas, bet ir apeliantai sąžiningai naudojosi savo procesinėmis teisėmis, priešingai, kaip teisingai nurodo apeliantai, iš bylos duomenų bei procesinių dokumentų matyti, jog tiek CPK nustatytomis pareigomis, teisėmis naudojosi tinkamai, laiku ir sąžiningai, nevilkino bylos nagrinėjimo ir siekė ginčą išspręsti kuo ekonomiškiau ir operatyviau (CPK 7, 8, 17, 185 str.).

Taigi esant tokioms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškinys byloje pareikštas dar 2008-11-28, kad pagal CPK 93, 94 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos turi būti atlyginamos net ir tuo atveju, kai byla užbaigiama nepriėmus sprendimo dėl ginčo esmės, o taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas be pagrindo atmetė apeliantų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl teismo papildoma nutartis keistina, o apeliantų prašymas – tenkintinas (CPK 93 str. 1 d., 94 str. 2 d., 329 str. 1 d.).

Kaip minėta, atmesdamas apeliantų prašymą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apeliantai turi teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio pagrindu dėl netinkamų valstybės institucijų veiksmų kitoje byloje. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytais argumentais, be kita ko pažymi, kad, kaip nustatyta byloje, ieškinio buvo atsisakyta tuo pagrindu, jog ieškovas iš esmės buvo suklaidintas kitų valstybės institucijų, kurios jam teikė netikslius duomenis, sudarančius faktinį ieškinio pagrindą. Todėl būtent ieškovas turi teisę kelti klausimą dėl šiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (bylinėjimosi išlaidų atlyginimas) išieškojimo iš kaltų asmenų (CPK 5 str.).

Pasisakydama dėl priteistino bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, taip pat vadovaudamasi CPK 93 straipsnio 1-5 dalimis, 98 straipsniu, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad apeliantų prašomos priteisti lėšos už advokatų teisinę pagalbą priteistinos iš ieškovo (CPK 93 str., 98 str., 185 str.).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą bei atlyginimą, ir be pagrindo sprendė, jog bylinėjimosi išlaidos šioje byloje neatlygintinos. Todėl apeliantų J. P. ir J. P. apeliacinis skundas tenkinamas, teismo papildoma nutartis pakeičiama klausimą išsprendžiant iš esmės – prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo patenkinamas (CPK 329 str. 1 d., 227 str. 1 d. 3 p., 3 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 21 d. papildomą nutartį, trečiųjų asmenų J. P. ir J. P. prašymą patenkinti – tretiesiems asmenims J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro 579,24 Eur (penki šimtai septyniasdešimt devyni Eur dvidešimt keturi ct, 2 000 Lt) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanguolė MartinavičienėAlvydas Poškus