Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Neringos Švedienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, išvadą teikianti institucija – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

6.1. ieškinį atmesti;

6.2. priešieškinį tenkinti iš dalies;

6.3. pripažinti negaliojančiais ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. rugpjūčio 30 d. sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties metu galiojusių elektros energijos pirkimo–pardavimo bendrųjų sąlygų (galiojusių nuo 2022 m. birželio 20 d.) 6.12 punktą, kuris numato: „Sutarčiai pasibaigus Sutarties 2.5 punkte arba 6.9 punkte nustatytais pagrindais, arba jei Pardavėjas nutraukia Sutartį dėl Pirkėjo įvykdyto esminio Sutarties pažeidimo, Pardavėjas turi teisę reikalauti iš Pirkėjo Sutarties nutraukimo mokesčio“, ir fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punktą, kuris numato: „Sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 punktu arba Bendrųjų sąlygų 6.12 punktu, Sutarties nutraukimo mokestis Pirkėjui ar Pardavėjui apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (suma, gauta iš Prognozuojamo suvartojimo kiekio atėmus faktiškai Pirkėjo suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš vidutinės svertinės kainos, kurią Pirkėjas mokėjo už elektros energiją Sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6. Jei Pardavimo laikotarpis dar nėra prasidėjęs, Pirkėjas ar Pardavėjas Sutarties nutraukimo mokestį apskaičiuoja padaugindamas Prognozuojamą suvartojimo kiekį iš Sutartyje nustatytos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6“, ta apimtimi, kai jos taikomos buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms pagal Lietuvos Respublikos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymo 3 straipsnį;

6.4. kitą priešieškinio dalį atmesti;

6.5. priteisti atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ 7 755,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“.

7. Teismas atmetė atsakovės argumentus dėl netinkamo sutarties sudarymo, informavimo ar sąlygų neaiškumo. Teismas nurodė, kad atsakovei visos sutarties sąlygos buvo pateiktos kartu su ieškovės pasiūlymu, nurodant, jog jas siūloma atidžiai perskaityti. Atsakovei sudarant sutartį, jos specialiųjų sąlygų l punkte buvo nurodyta, kad kainodaros sąlygos ir bendrosios sąlygos yra neatsiejama sutarties dalis ir pateiktos nuorodos į sąlygas, todėl jos buvo atskleistos tinkamai. Atsakovė neprašė pateikti paaiškinimų dėl sąlygų ir su jomis sutiko, sutartį pasirašė. Sutarties nutraukimo ekonominiai padariniai išaiškinti bendrųjų sąlygų 6.9 ir 6.12 punktuose, sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo mechanizmas išaiškintas kainodaros sąlygų 5.1 punkte. Iš sutarties turinio aišku, kad vidutinė svertinė kaina yra ta, kurią atsakovė mokėjo už elektros energiją sutarties galiojimo laikotarpiu (385,33 Eur/MWh).

8. Teismas nustatė, kad ieškovė, atsižvelgdama į šalių 2022 m. rugpjūčio 30 d. sudarytą sutartį, 2022 m. rugsėjo l d. apsidraudė sutarčiai vykdyti reikalingo viso elektros energijos kiekio kainą, sudarydama ateities sandorį su „(duomenys neskelbtini)“. Ieškovė elektros energijos rinkos išvestinę finansinę priemonę elektros energijos kainai apdrausti įsigijo už 240,12 Eur/MWh visam sutartyje numatytam 60 mėnesių laikotarpiui. Atsakovei vienašališkai nutraukus sutartį, ieškovė 2023 m. birželio 9 d. ateities sandoriu pardavė atsakovei nebereikalingą elektros energijos išvestinės finansinės priemonės apdraustą kiekį „(duomenys neskelbtini)“. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovai paaiškino, kad šalių sudarytoje sutartyje nėra nuostatų, kurios numatytų ieškovės pareigą sudaryti ateities sandorius, atsakovė apie tokių sandorių sudarymą nebuvo informuota, nes finansinio užtikrinimo priemones ieškovė pasirenka savo nuožiūra. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad tokių vienašalių sprendimų rezultatas yra pačios ieškovės verslo rizika. Ieškovė nepateikė nuostolių dydį pagrindžiančių pirminių buhalterinių dokumentų apie atliktus ir gautus mokėjimus bei nepareiškė reikalavimo dėl tiesioginių nuostolių priteisimo iš atsakovės.

9. Teismas nurodė, kad pagal SVVPĮ nuostatas atsakovė atitinka mažos įmonės kriterijus. Lietuvos apeliacinis teismas 2024 m. balandžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje e2A-205-407/2024 išnagrinėjo analogišką ginčą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kito juridinio asmens (labai mažos įmonės) ir konstatavo, kad jeigu elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos po 2021 m. liepos 15 d., nutraukimo mokestis ir buvo numatytas šalių sudarytoje sutartyje, jis, remiantis sisteminiu Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies, 2 straipsnio 1 dalies 16, 17 punktų ir EEĮ 47 straipsnio 3 dalies aiškinimu, negalėjo būti taikomas nutraukiant sutartį.

10. Teismas nurodė, kad aukštesnės instancijos teismui įsiteisėjusia teismo nutartimi išnagrinėjus tokį patį ginčą, nėra pagrindo ginčą šioje byloje spręsti kitaip ir analizuoti visų šalių argumentų bei aplinkybių, nes jos yra tokios pačios. Teismas, remdamasis suformuotu precedentu, konstatavo, kad nors sutarties nutraukimo mokestis ir buvo numatytas šalių sudarytoje sutartyje, jis pagal nurodytas teisės aktų nuostatas negali būti taikomas nutraukiant sutartį. Išvadą byloje teikianti institucija taip pat laikėsi pozicijos, kad sutarties nutraukimo mokestis atsakovei negalėjo būti taikomas. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl 152 195,33 Eur sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) priteisimo.

11. Teismas laikė pagrįstu atsakovės priešieškinio reikalavimą pripažinti šalių sudarytos sutarties sąlygas dėl sutarties nutraukimo mokesčio taikymo mažai įmonei negaliojančiomis, nes jos prieštarauja 2022 m. rugpjūčio 30 d. galiojusiai EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kuri numato, jog buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Atsižvelgus į tai, kad sutarties sąlyga galėjo būti taikoma vidutinėms įmonėms, teismas nenustatė pagrindo pripažinti ją negaliojančia visa apimtimi, todėl priešieškinį patenkino iš dalies, nurodant subjektų ratą, kuriam jos negali būti taikomos.

12. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo: panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovės ieškinys ir iš dalies patenkintas atsakovės priešieškinis, ir dėl šių dalių priimti naują sprendimą – priteisti ieškovei iš atsakovės 152 195,33 Eur sutarties nutraukimo mokestį ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priešieškinį atmesti; sustabdyti bylą iki bus išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-203-421/2024; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

13. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

13.1. Teismas neatsižvelgė, kad sutarties vykdymui, kiek tai susiję su atsakovės teise vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti sutartį, išimtinai taikoma sutarties sudarymo metu galiojusi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, kuri nedraudė vartotojui ir nepriklausomam elektros energijos tiekėjui elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyje susitarti dėl sutarties nutraukimo lemiamų nuostolių atlyginimo, įskaitant netesybas. Netesybų draudimas įsigaliojo tik 2023 m. birželio 1 d., t. y. po sutarties sudarymo, todėl ieškovė turi teisę reikalauti netesybų už atsakovės vienašališkai atliktą 2022 m. sudarytos sutarties nutraukimą, nes teisės normos atgal negalioja.

13.2. Sutarties nutraukimo mokesčio (netesybų) taikymas neprieštarauja aktualioms Europos Sąjungos teisės aktų ir EEĮ nuostatoms. Sutarties nutraukimo mokestis yra ieškovės tiesioginių nuostolių kompensacija dėl atsakovės vienašalio atsisakymo tinkamai vykdyti sutartį joje nustatytomis sąlygomis. Ieškovės teisė į nuostolių atlyginimą dėl vienašalio atsakovės atsisakymo toliau vykdyti sutartį (vienašalio nutraukimo) nėra ribojama nei Direktyva (ES) 2019/944, nei sutarties galiojimo metu taikyta EEĮ 47 straipsnio 3 dalimi.

13.3. Pagal teisės aktų reikalavimus iš tiesų draudžiama susitarti dėl baudinių netesybų ir (ar) mokesčio, kuris būtų taikomas tik tuo pagrindu, kad vartotojas nusprendė pakeisti elektros energijos tiekėją ir nutraukti galiojančią elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau tokiu reguliavimu nėra draudžiama iš anksto susitarti dėl tiekėjo nuostolių, kylančių dėl vartotojo atsisakymo toliau vykdyti sutartį, atlyginimo. Laisvas ir neatlygintinis tiekėjo keitimas nereiškia, kad elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties tinkamai nevykdantis ir ją nutraukiantis vartotojas gali būti atleistas nuo atsakomybės sumokėti už tiekėjo vartotojui suteiktas paslaugas ir atlyginti sutartyje nurodytus tiekėjo nuostolius, patiriamus dėl sutarties nevykdymo ir (ar) pirmalaikio jos nutraukimo. Kitoks elektros energijos tiekėjo keitimo teisės aiškinimas prieštarautų bendriesiems sutarčių teisės principams ir savo esme pažeistų elektros energijos vidaus rinkos teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų vienovę.

13.4. Ginčo sutarties sudarymo metu nebuvo jokių ribojimų šalims susitarti dėl netesybų, skirtų atlyginti ieškovės tiesioginius nuostolius, patiriamus sutarties pirmalaikio nutraukimo atveju. Teismo paminėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje e2A-205-407/2024 nepasisakyta dėl ieškovės teisės į tiesioginių nuostolių atlyginimą vartotojui vienašališkai nutraukus elektros pirkimo–pardavimo sutartį iki jos galiojimo termino pabaigos. Nagrinėjamu atveju teismas neįvertino sutarties nutraukimo mokesčio sąsajumo su ieškovės patirtais tiesioginiais nuostoliais.

13.5. Net jei šalių sudarytai sutarčiai galėtų būti taikomos nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ nuostatos, tai nereiškia, kad netesybos negali būti priteistos. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašo priteisti ne baudines netesybas, o netesybas, kaip iš anksto numatytus ieškovės ir kompensacinę funkciją atliekančius nuostolius, kuriuos ieškovė patyrė sutarties pagrindu užtikrinusi atsakovei ilgalaikę fiksuotą elektros energijos kainą ir atsakovei tinkamai neįvykdžius įsipareigojimo pirkti elektros energiją iš ieškovės sutartyje nustatytomis sąlygomis visą sutarties galiojimo laikotarpį. Taigi, sutarties nutraukimo mokestis atitinka tiesioginius ieškovės nuostolius, patiriamus dėl sutarties pirmalaikio nutraukimo, todėl ieškinys turėjo būti patenkintas.

13.6. Teismas netinkamai įvertino ieškovės pateiktus įrodymus ir paaiškinimus dėl patirtų tiesioginių nuostolių, kuriuos lėmė atsakovės vienašališkai inicijuotas sutarties nutraukimas iki jos galiojimo termino pabaigos. Ieškovė tam, kad galėtų įvykdyti atitinkamus įsipareigojimus, kylančius iš sutarties su „(duomenys neskelbtini)“, sulygo dėl ateities sandorio atsakovei tiekiamos elektros energijos kainos svyravimams kompensuoti. Ateities sandoris veikia kaip apsidraudimo priemonė, kuri užtikrina, kad ieškovė visu fiksuotos kainos sutarties laikotarpiu galės įsigyti ir parduoti elektros energiją atsakovei už sutartą kainą, nepaisant elektros energijos rinkos kainos svyravimų. Ieškovės pajamos iš sutarties su atsakove yra nekintančios, nes visas fiksuotos kainos sutartyje numatytas elektros energijos kiekis buvo apdraustas, sudarant ateities sandorį tą dieną galiojusiomis sąlygomis ir ieškovė neturi teisės atsisakyti vykdyti elektros energijos kainos apsidraudimo sąlygas. Su atsakove sudarytoje sutartyje nurodyta sutarties nutraukimo mokesčio skaičiuoklė buvo susieta su konkrečiu fiksuotos kainos sutartimi numatytu elektros energijos fiksuotos kainos pirkimo kiekiu ir šalių sutarta fiksuota kaina, kaip išvestiniais duomenimis, kurie leidžia įvertinti, kokio dydžio nuostolius dėl sutarties nutraukimo patirs ieškovė. Ieškovė negali nutraukti ir (ar) atšaukti su „(duomenys neskelbtini)“ sudaryto ateities sandorio, todėl šio sandorio vykdymo finansinės pasekmės yra tiesioginiai ieškovės nuostoliai. Vien elektros energijos rinkos išvestinės finansinės priemonės, skirtos sutartyje šalių sulygtai elektros energijos kainai apdrausti, įsigijimo ir nepanaudoto kiekio pardavimo pagal ateities sandorius su „(duomenys neskelbtini)“ nuostoliai, kuriuos patyrė ieškovė, sudaro 102 390,43 Eur. Nurodyti nuostoliai neapima kitų į mažmeninės rinkos kainą, nurodytą sutartyje, įskaičiuotų pastovių ir kintamų ieškovės veiklos kaštų, kurie atsiranda vykdant sutartyje numatytus įsipareigojimus.

13.7. Sutarties nutraukimo mokestis yra taikomas ne 100 proc., o šalių atsakomybę išdalijant pagal pritaikytą koeficientą pagalba – naudojant 0,6 daugiklį. Šis koeficientas reiškia, kad ieškovė prisiima riziką dėl elektros energijos kainos biržoje, kuri bus pritaikyta sudarant pardavimo ateities sandorį, sumažėjimo iki 40 proc., jeigu pokytis bus didesnis, tokiu atveju nuostolių rizika (0,6 koeficientas) priskiriama atsakovei.

13.8. Teismas nepagrįstai iš dalies tenkino atsakovės priešieškinį, kadangi neatsižvelgė, kad sutarties vykdymui, kiek tai susiję su atsakovės teise vienašališkai ir neatlygintinai nutraukti sutartį, išimtinai taikoma sutarties sudarymo metu galiojusi EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcija, kuri nedraudė šalims susitarti dėl nutraukimo mokesčio (netesybų) taikymo net jei susitarimo šalis yra vartotojas, kuris yra maža ar labai maža įmonė.

13.9. Šios bylos nagrinėjimas turėtų būti sustabdytas iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. e3K-3-203-421/2024 išnagrinėjimo, nes tik išnagrinėjus kasacinę bylą taps aišku, kaip iš tiesų turėtų būti aiškinama ir taikoma EEĮ 47 straipsnio 3 dalis bei ar nepriklausomi elektros energijos tiekėjai ir vartotojai elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartyse, sudarytose iki 2023 m. birželio 1 d., turėjo ar neturėjo teisės numatyti sutarties nutraukimo mokesčių.

14. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo apeliacinio skundo ir prašymo sustabdyti bylą netenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15.1. Apeliantės kvestionuojamos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijos yra iš esmės analogiškos, nes suteikia teisę mažoms įmonėms vienašališkai nutraukti elektros pirkimo–pardavimo sutartį neatlygintinai. Naujausioje įstatymo redakcijoje tik papildyta vartotojams suteikta garantija ir uždrausta nepriklausomiems elektros energijos tiekėjams sutartyse nustatyti netesybas. Teismas pagrįstai nurodė, kad iki įstatymo pakeitimo galiojusi teisės norma, numatanti vienašališką neatlygintiną sutarties nutraukimą, neleidžia ieškovei reikalauti netesybų priteisimo, nepriklausomai nuo to, jog šioje normoje tiesioginis draudimas dėl netesybų nebuvo numatytas. Atitinkamai teismas pagrįstai atmetė ieškinį ir iš dalies patenkino priešieškinį.

15.2. Apeliantė pirmosios instancijos teisme prašė priteisti skolą, o ne nuostolius, atsiradusius dėl sutarties nutraukimo, taip pat neįrodinėjo civilinės atsakomybės sąlygų, įskaitant tiesioginių nuostolių dydžio. Pagal ieškovės nustatytą sutarties nutraukimo mokesčio formulę galima spręsti, kad taip yra apskaičiuojami netiesioginiai nuostoliai (negautos pajamos), tačiau pagal Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių nuostatas elektros tiekėjas gali reikalauti tik tiesioginių nuostolių. Nagrinėjamu atveju ieškovė tokių nuostolių neįrodinėjo. Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-280-407/2024 taip pat patvirtina, kad nei ieškovės taikoma sutarties nutraukimo mokesčio apskaičiavimo formulė, nei ieškovės su „(duomenys neskelbtini)“ sudaryti ateities sandoriai nepatvirtina realių ieškovės tiesioginių nuostolių.

15.3. Atsakovė neturi pareigos prisiimti atsakomybės už ieškovės sudarytus ateities sandorius, kuriais ieškovė valdė savo verslo riziką. Atsakovė nebuvo informuota ir nesutiko su tuo, kad sutarties vykdymas ar iš šios sutarties kylanti rizika bus apdrausta ateities sandoriu.

15.4. Apeliantės argumentai dėl priešieškinio atmetimo yra nepagrįsti, nes sutartyje nustatytas sutarties nutraukimo mokestis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, galiojusioms sutarties sudarymo momentu.

15.5. Apeliantės prašymas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą iki kasacinės bylos išnagrinėjimo yra nepagrįstas, kadangi šią bylą galima išnagrinėti jos nestabdant. Apeliantė nepateikė kasacinio skundo kopijos, todėl neaišku, kokia apimtimi kasacinis teismas spręs dėl nagrinėjamai bylai aktualių klausimų, juolab kad ieškovės ieškinys yra nepagrįstas ne tik pagal EEĮ nuostatas. Taigi, bylos sustabdymas užvilkintų jos išnagrinėjimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

18. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai nutraukusios elektros gavėjos (atsakovės) pareigos sumokėti elektros energijos tiekėjai (ieškovei) sutarties nutraukimo mokestį, nustatytą šalių sudarytoje sutartyje.

Dėl civilinės bylos (ne)stabdymo

19. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. e3K-3-203-421/2024. Nurodo, kad kasaciniame skunde yra iškelti esminiai bei šios bylos teisingam išnagrinėjimui aktualūs teisės taikymo ir aiškinimo klausimai.

20. Nagrinėjamu atveju pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenis nustatyta (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad ieškovės anksčiau inicijuota byla, kurioje ji taip pat įrodinėjo teisę reikalauti iš mažos ir labai mažos įmonės sąvoką atitinkančio juridinio asmens sutarties, sudarytos iki 2023 m. birželio 1 d., nutraukimo mokesčio, yra išnagrinėta priėmus galutinę Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024.

21. Atsižvelgdama į tai, kad pagal LITEKO duomenis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartimi išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e3K-3-203-421/2024, teisėjų kolegija ieškovės prašymo nagrinėjamą bylą sustabdyti iki Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinės civilinę bylą Nr. e3K-3-203-421/2024 netenkina kaip nepagrįsto.

Dėl esminių faktinių aplinkybių

22. Nustatyta, kad ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. rugpjūčio 30 d. sudarė elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį, kuria šalys sutarė dėl elektros energijos tiekimo atsakovei priklausantiems objektams. Sutarties galiojimo terminas – iki 2027 m. rugpjūčio 31 d. Fiksuota elektros tiekimo kaina – 385,33 Eur už l MWh, perkamos elektros energijos kiekis – 729,43 MWh.

23. 2023 m. kovo 9 d. atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į ieškovę UAB „(duomenys neskelbtini)“ dėl sutarties pakeitimo, prašydama pateikti pasiūlymą su atitinkamu planu, atitinkinančiu dabartinę elektros energijos rinkos kainą. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesutiko pakeisti sutartį. Dėl to atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. balandžio 17 d. pateikė ieškovei pranešimą, kuriame nurodė, kad vienašališkai nutraukia sutartį nuo 2023 m. gegužės 1 d.

24. 2023 m. balandžio 27 d. raštu ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ paaiškino atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutarties vienašalio nutraukimo pasekmes, kylančias iš sutarties šalių prisiimtų įsipareigojimų, ir tokio vienašalio nutraukimo atvejais taikomą sutarties nutraukimo mokestį, dėl kurio šalys sulygo sudarydamos sutartį.

25. Šalims nepavykus susitarti dėl sutarties tolesnio vykdymo šalių sutartomis sąlygomis, ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2023 m. gegužės 24 d. išrašė pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) sąskaitą faktūrą dėl 152 195,33 Eur ir pateikė ją atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėjimui.

26. 2023 m. gegužės 30 d. raštu atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ informavo ieškovę UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad pagal EEĮ 47 straipsnio 3 dalį atmeta ieškovės reikalavimą sumokėti nutraukimo mokestį pagal 2023 m. gegužės 24 d. PVM sąskaitą faktūrą kaip nepagrįstą.

Dėl teisės reikalauti sutarties nutraukimo mokesčio

27. Šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 6.9 punkte nustatyta, kad pirkėja (atsakovė) turi teisę bet kuriuo metu nutraukti sutartį, apie tai prieš 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų informuodama pardavėją (ieškovę) raštu arba forma, kuri gali būti atkuriama raštu, ir sumokėdama sutarties nutraukimo mokestį. Siekdamos išvengti abejonių šalys taip pat pažymėjo, kad sutarties nutraukimo mokestis turi būti pirkėjos sumokėtas pardavėjai iki sutarties nutraukimo, kitu atveju sutartis tęsiasi iki sumokamas sutarties nutraukimo mokestis.

28. Sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 punkte nustatyta, kad sutarčiai pasibaigus sutarties 2.5 punkte arba 6.9 punkte nustatytais pagrindais arba jei pardavėja nutraukia sutartį dėl pirkėjos įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjo sutarties nutraukimo mokesčio.

29. Fiksuotos (ir biržos) kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte nustatyta, kad sutarčiai pasibaigus vadovaujantis 4.1 punktu arba bendrųjų sąlygų 6.12 punktu, sutarties nutraukimo mokestis pirkėjai ar pardavėjai apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (suma, gauta iš prognozuojamo suvartojimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjos suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš vidutinės svertinės kainos, kurią pirkėja mokėjo už elektros energiją sutarties galiojimo laikotarpiu, padaugintos iš koeficiento 0,6. Jei pardavimo laikotarpis dar nėra prasidėjęs, pirkėja ar pardavėja sutarties nutraukimo mokestį apskaičiuoja padaugindama prognozuojamą suvartojimo kiekį iš sutartyje nustatytos kainos, padaugintos iš koeficiento 0,6.

30. Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinio reikalavimus grindė būtent fiksuotos (ir biržos) kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punktu ir ieškinio reikalavimą apskaičiavo pagal 5.1 punkte nurodytą formulę. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad ieškovė neprieštarauja dėl to, jog toks mokestis buvo uždraustas po 2019 m. birželio 5 d. Direktyvos (ES) 2019/944) priėmimo. Tačiau, ieškovės teigimu, toks mokestis buvo uždraustas tik įsigaliojus EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijai nuo 2023 m. birželio 1 d., kai įstatymo pakeitimu EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai buvo įtvirtinta nuostata, draudžianti numatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčius ir (ar) netesybas, kurie būtų taikomi vartotojams už vienašališką elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutarties nutraukimą (teisės normos atgal negalioja). Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti.

31. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų, o žemesnės instancijos teismai – ir aukštesnės instancijos teismų sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. CPK 4 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose, pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų ir taip garantuojant teismų praktikos vienodumą bei jurisprudencijos tęstinumą. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 17 punktas).

32. Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma; pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 punktas; 2024 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-121-378/2024, 43 punktas).

33. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 buvo sprendžiami tapatūs teisės aiškinimo ir taikymo klausimai labai panašių, kaip susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje, faktinių aplinkybių kontekste. Kasacinio teismo bylos nagrinėjimo dalyką sudarė tų pačių (identiškų), kaip ir šioje byloje, ieškovės parengtų elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 punktų bei fiksuotos (ir biržos) kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkto teisėtumo ir galiojimo klausimai, ieškovei pareiškus reikalavimą mažai įmonei, kurią apibrėžia SVVPĮ, sumokėti sutarties, sudarytos iki 2023 m. gegužės 31 d., nutraukimo mokestį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų praktikos nuspėjamumo ir nuoseklumo principų reikalavimus, į teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, konstatuoja, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 yra precedentinė, todėl joje pateiktais išaiškinimais privalu vadovautis sprendžiant ir nagrinėjamoje byloje kilusį analogišką ginčą.

34. Kasacinis teismas 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 pripažino, kad nepriklausomai nuo to, kada buvo sudaryta elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartis arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartis su buitiniais vartotojais, labai mažomis įmonėmis ir mažomis įmonėmis, t. y. iki 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies naujos redakcijos ar po jos įsigaliojimo, sutarties šalys negalėjo sulygti dėl tokių sąlygų, jog nurodytų subjektų vienašališko sutarties nutraukimo atveju bus mokami sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokesčiai ir (ar) netesybos. Tokia sąlyga prieštaravo tiek iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad tokias sutartis buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės turi teisę vienašališkai nutraukti neatlygintinai, tiek ir nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios naujos redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostatai – draudimui tokius mokesčius ir (ar) netesybas nustatyti sutartyse. Tokia sąlyga taip pat neatitiko Direktyvos (ES) 2019/944 12 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kitaip tarant, nepriklausomai nuo to, kada būtų sudaryta sutartis ir ar šie mokėjimai būtų nustatyti sudarytose sutartyse, buitiniams vartotojams, mažoms ir labai mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams draudžiama iš nurodytų subjektų reikalauti tokių mokesčių ir (ar) netesybų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 47 punktas).

35. Atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovė negali reikalauti iš atsakovės sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas nėra suderinamas su sutarties sudarymo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu, yra teisinga ir ieškovės apeliacinio skundo argumentais nepaneigiama.

36. Pripažinus, kad pagal ginčo sutartį ieškovė neturi teisės reikalauti nuostolių atlyginimo dėl šios sutarties nutraukimo prieš terminą, ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kuriais ji įrodinėja savo tiesioginius nuostolius, siedama jų atsiradimą su kontrahente ,, (duomenys neskelbtini)“ sudaryta sutartimi, neturi teisinės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas kaip nepagrįstą ieškovės ieškinį, priėmė teisėtą, pagrįstą ir tokiose bylose formuojamą teismų praktiką atitinkantį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas negalėjo pažeisti ieškovės lūkesčių ir teisinio saugumo principų, kadangi įgyti teisėtų lūkesčių pagal neteisėtas sutarties sąlygas, kurias be kita ko pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiomis, ieškovė negalėjo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tokios pozicijos laikomasi Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-205-407/2024; 2024 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-469-464/2024).

37. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu taip pat pripažino negaliojančiais ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. rugpjūčio 30 d. sudarytos elektros energijos pirkimo–pardavimo sutarties metu galiojusių elektros energijos pirkimo–pardavimo bendrųjų sąlygų (galiojusių nuo 2022 m. birželio 20 d.) 6.12 punktą ir fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punktą, kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis). Ieškovė, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, nurodo, kad tokią teismo išvadą lėmė tai, jog teismas klaidingai kvalifikavo sprendimo priėmimo metu galiojančios EEĮ 47 straipsnio 3 dalies redakcijos taikymą iš sutarties kylantiems ieškovės ir atsakovės teisiniams santykiams. Tačiau tokie ieškovės apeliacinio skundo argumentai taip pat stokoja pagrįstumo.

Dėl sutarties ir kainodaros sąlygų teisėtumo bei galiojimo

38. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019, 17 punktas).

39. Kasacinis teismas precedentinėje 2024 m. spalio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024 nurodė, kad nuo 2021 m. liepos 15 d. iki 2023 m. birželio 1 d. galiojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalies nuostata, jog buitiniai vartotojai, labai mažos įmonės ir mažos įmonės, kaip jos apibrėžtos SVVPĮ, turi teisę vienašališkai neatlygintinai nutraukti elektros energijos pirkimo–pardavimo sutartį arba elektros energijos pirkimo–pardavimo ir persiuntimo paslaugos teikimo sutartį su nepriklausomu tiekėju ir turi teisę neatlygintinai pakeisti nepriklausomą tiekėją, buvo imperatyvi, nes nurodė vienintelį teisėtą elgesio modelį, paliepimą – buitiniams vartotojams, labai mažoms įmonėms ir mažoms įmonėms vienašališkai nutraukiant sutartis, elektros energijos tiekėjams nereikalauti jokių su tuo susijusių mokesčių ir mokėjimų, išskyrus atsiskaitymą už sunaudotą elektros energiją ir suteiktas paslaugas. Nuo 2023 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje yra tiesiogiai įtvirtintas draudimas tokio pobūdžio sutartyse nustatyti sutarties nutraukimo, tiekėjo keitimo mokestį ir (ar) netesybas. Tai lemia ir įstatymo leidėjo išreikštą valią, kad šie mokesčiai ir (ar) netesybos nebūtų reikalaujami iš sutartį nutraukiančių buitinių vartotojų, labai mažų įmonių ir mažų įmonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 58 punktas). Taigi, EEĮ 47 straipsnio 3 dalies norma yra imperatyvioji, todėl šalys sutartyje susitarti kitaip, nei šioje teisės normoje yra numatyta, negali.

40. Be to, kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę, jog tos bylos atsakovė neturi mokėti sutarties bendrųjų sąlygų 6.9, 6.12 punktuose ir fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punkte nurodyto sutarties nutraukimo mokesčio, nes toks reikalavimas prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 daliai, turėjo ex officio (pagal pareigas) atitinkamas sutarties nuostatas pripažinti negaliojančiomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-421/2024, 58 punktas).

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, sutarties bendrųjų sąlygų 6.12 punktas, kuriame nurodyta, jog sutarčiai pasibaigus jos 2.5 punkte arba 6.9 punkte nustatytais pagrindais, arba jei pardavėja nutraukia sutartį dėl pirkėjos įvykdyto esminio sutarties pažeidimo, pardavėja turi teisę reikalauti iš pirkėjos sutarties nutraukimo mokesčio, nėra suderinama su EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu imperatyviu draudimu reikalauti sutarties nutraukimo mokesčio. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad egzistuoja pagrindas tokią sutarties sąlygą pripažinti negaliojančia. Ieškovės argumentai. kad ginčo sutarties sudarymo metu EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje nebuvo draudimo susitarti taip, kaip yra sulygta ginčo sutartyje, prieštarauja aptartiems kasacinio teismo išaiškinimams.

42. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad sutarties priedu esančių fiksuotos (ir biržos) kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punktas, kuriame nurodyta, kad sutarčiai pasibaigus, vadovaujantis 4.1 punktu arba bendrųjų sąlygų 6.12 punktu, sutarties nutraukimo mokestis pirkėjai ar pardavėjai apskaičiuojamas tokia tvarka: nesuvartotos elektros energijos kiekis (iš sutartyje nustatyto fiksuotos kainos pirkimo kiekio atėmus faktiškai pirkėjos suvartotos elektros energijos kiekį) padauginama iš sutartyje nustatytos fiksuotos kainos padaugintos iš koeficiento 0,6, prieštarauja EEĮ 47 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam imperatyvui, todėl pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai ir teisėtai pripažintas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

43. Atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiais sutarties bendrųjų sąlygų (galiojusių nuo 2022 m. birželio 20 d.) 6.12 punktą ir fiksuotos kainos elektros energijos pirkimo sprendimo (kainodaros) sąlygų 5.1 punktą, kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atmesti ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį dėl sutarties nutraukimo mokesčio priteisimo bei iš dalies patenkinti atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priešieškinį dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis, tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio pakeisti ar panaikinti ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Dėl to apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, nes byla išnagrinėta teisingai. Kiti ieškovės argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina.

45. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, taip pat ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jų atlyginimą priteisiant iš antrosios šalies (principas „pralaimėjęs moka“). Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės sureguliuotos taip, kad būtų užtikrinta šalies, laimėjusios bylą, teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

46. Atmetus ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą, atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimą į apeliacinį skundą, priteisimą.

47. Atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė įrodymus: 2024 m. rugpjūčio 5 d. PVM sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas bei 2024 m. rugpjūčio 19 d. mokėjimo nurodymą, kurie patvirtina, kad ji patyrė 2 904 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Už advokato teisines paslaugas apmokėta 2024 m. III ketvirtį (2024 m. rugpjūčio mėn.), todėl bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimui taikomas 2024 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudaro 2 161 Eur. Taigi, pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 8.11 papunktį maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 2 809,3 Eur (2 161 x 1,3). Kadangi atsakovės prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijose nustatytą maksimalų dydį, jai iš ieškovės priteisiamas sumažintas iki 2 809,30 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2024 m. birželio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,(duomenys neskelbtini)“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 809,30 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus devynis eurus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.