Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. P. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

G. P. asmens bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimui atvyko 2011 m. liepos 7 d., ją atlieka ir bylos nagrinėjimo metu (b. l. 25).

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš Lietuvos valstybei atstovaujančių Pravieniškių PN-AK neteisėtų veiksmų (neveikimo), atlyginimo.

Pareiškėjas skundu prašė atlyginti neturtinę žalą už 2011 m. liepos 5 d. – 2018 m. liepos 5 d. laikotarpį (b. l. 10). Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas į pataisos įstaigą atvyko 2011 m. liepos 7 d. ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus; be to, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už 2011 m. liepos 5 d.- 2015 m. liepos 31 d. laikotarpį prašė taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 17, 18, 25).

Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis nustato, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Atsižvelgęs į tai, kad ieškinio senatis yra civilinės teisės reglamentuojamas institutas, teismas, spręsdamas dėl jo taikymo, vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimu, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012, 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-320-248/2017).

CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. CK 1.126 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai reiškia, kad termino praleidimo priežastis yra vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Atsižvelgus į skundo teiginius, jog dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė dvasinius išgyvenimus, įvairaus pobūdžio nepatogumus, akivaizdu, kad G. P. per visą bausmės atlikimo laiką turėjo suvokti ir suvokė apie galimą teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimus. Pareiškėjas skundu į teismą per pataisos įstaigos administraciją kreipėsi 2018 m. liepos 31 d. (b. l. 11). Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, t. y. nuo jo valios nepriklausiusių, aplinkybių, sukliudžiusių jam per nustatytą ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Nagrinėjant bylą, tokių aplinkybių taip pat nebuvo nustatyta.

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes bei tai, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio, konkrečiu atveju – skundo, pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, ir esant atsakovės atstovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, daroma išvada, kad sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą už 2011 m. gegužės 5 d. - 2015 m. liepos 31 d. laikotarpį, yra pagrindas taikyti ieškinio senatį. Dėl šios priežasties, vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi ir 1.131 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už 2011 m. gegužės 5 d. - 2015 m. liepos 31 d. laikotarpį atmetama.

Lietuvos valstybei atstovaujančių Pravieniškių PN-AK reikalavimu pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, sprendžiama dėl skundo reikalavimo pagrįstumo už 2015 m. rugpjūčio 1 d. - 2018 m. gegužės 5 d. laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus gyvenamosios patalpos plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgus į tai, kad objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį mažesnį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuojamas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš joje esančių miegamųjų vietų skaičiaus.

Minėta, kad byloje sprendžiama dėl neturtinės žalos atsiradimo 2015 m. rugpjūčio 1 d. - 2018 m. gegužės 5 d. laikotarpiu. Bylos duomenimis, pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2015 m. spalio 15 d. buvo paskirtas gyventi į Pravieniškių PN 3-ojo sektoriaus 11 būrio 12 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 17,50 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,5 kv. m ploto; nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2017 m. balandžio 6 d. – į 1 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 28,48 kv. m, joje įrengtos 9 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,16 kv. m ploto; nuo 2017 m. balandžio 6 d. iki 2018 m. liepos 5 d. – į 2 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas 13,82 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 3,45 kv. m ploto (b. l. 18-19, 27, 28). Byloje ginčo dėl gyvenamųjų patalpų ploto nėra.

Taigi, pagal Pravieniškių PN-AK pateiktus duomenis bei atsižvelgus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą, galėtų būti daroma išvada, jog pareiškėjui tenkanti ploto norma nebuvo pažeista. Tačiau pareiškėjas skunde tvirtino, jog 11 būrio 12 gyvenamojoje patalpoje gyveno 7 nuteistieji, o 1 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje – 10 nuteistųjų (b. l. 4).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

Pravieniškių PN-AK 2018 m. rugpjūčio 30 d. pažymoje Nr. 63-63-2432 nurodė, kad joje pateikta informacija yra paremta 2016 m. balandžio 28 d. duomenimis; atsakovės atstovas šioje pažymoje nenurodė, ar įrengtų miegamųjų vietų skaičius buvo visą ginčo laikotarpį, ar jis kito (b. l. 27). Teismas sprendžia, kad atsakovės atstovas neįvykdė savo, kaip proceso dalyvio, pareigos ir tinkamais įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių, jog ginčo laikotarpiu 3-ojo sektoriaus 11 būrio 12 gyvenamojoje patalpoje gyveno 7 žmonės, o 1 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje – 10 žmonių.

Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad pareiškėjui 2015 m. rugpjūčio 1 d. - 2018 m. spalio 15 d. laikotarpiu teko 2,5 kv. m ploto (75 paras trūko 0,6 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), o 2015 m. spalio 15 d. - 2016 m. balandžio 28 d. laikotarpiu teko 2,84 kv. m ploto (196 paras trūko 0,26 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose). Taigi, daroma išvada, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. - 2016 m. balandžio 28 d. laikotarpiu Pravieniškių PN-AK netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus ir neužtikrino pareiškėjo teisės į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad gyvenamosiose patalpose nuolat būdavo blakių, kurios pareiškėją sukandžiodavo.

Higienos normos HN 76:2010 60 punkte ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija) 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale.

Atsakovės atstovas pateikė 2016 m. lapkričio 23 d. Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 76-203, sudarytą su UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 40-43). Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu 3-ajame sektoriuje buvo užfiksuota graužikų ir nariuotakojų (b. l. 48-72).

Teismas vertina, kad nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK neužtikrino tinkamo Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų vykdymo, dėl ko pareiškėjui dėl buvusių blakių galėjo kilti papildomų nepatogumų ir išgyvenimų.

Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš kalinimo nehigieniškose gyvenamosiose patalpose, kurių sienos ir grindys nelygios ir kuriose veisėsi pelėsis.

Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010) 28 ir 56 punktuose buvo nustatyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos; gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu; ant sienų ir lubų neturi būti pelėsio. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusioje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015) nustatyti iš esmės analogiški reikalavimai.

Pagal bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo suformuotą teisminę praktiką, pareiga pateikti įrodymus apie kalinimo sąlygas tenka kalinimo įstaigai, o pareiškėjas privalo pateikti teismui detalų ir konkretų jo kalinimo sąlygų apibūdinimą. Išanalizavus pareiškėjo skundą, vertinama, kad jame nurodyti teiginiai apie patalpose buvusį pelėsį, sienų ir grindų nelygias dangas, kurios nebuvo lengvai valomos ir dezinfekuojamos, yra deklaratyvūs ir nekonkretūs (b. l. 5). Teismas sprendžia, kad tokio pobūdžio teiginiais pareiškėjas nepagrindė atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų.

Teismas pažymi, jog Pravieniškių PN-AK direktorius 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punkte nustatyta, kad pagal patvirtintą ir iškabintą patalpos budėjimo tvarkaraštį kiekvieną dieną gyvenamosios patalpos turi būti valomos drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio (b. l. 29-31). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad valymo komplektus ir priemones iš sandėlio paima Socialinės reabilitacijos skyrių būrių viršininkai ir išduoda jas nuteistiesiems, o kamerų budėtojai, dalyvaujant pareigūnams, nuolat palaiko švarą patalpose, jas vėdina, plauna grindis, sanitarinius įrengimus (b. l. 20). Pareiškėjas skunde argumentų dėl neaprūpinimo ar netinkamo aprūpinimo valymo priemonėmis ir inventoriumi neteikė. Taigi, tvarkos ir švaros palaikymas gyvenamosiose patalpose, jų nuolatinis vėdinimas priklauso nuo jose gyvenančių nuteistųjų. Teismo vertinimu, reguliariai prižiūrint, tvarkant ir vėdinant gyvenamąsias patalpas, pelėsis patalpose neturėtų veistis. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl pelėsio, atsiradusio negalint tinkamai išvalyti gyvenamųjų patalpų, atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą vertino 100 000 Eur suma.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, atsižvelgiama į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas paskirtą bausmę atliko pataisos įstaigoje sąlygomis, kurios jam užtikrino reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti teisės aktai, draudę nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamosiose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Tačiau teismas pažymi, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Tokios pozicijos nuosekliai laikosi LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016).

Be to, teismas atsižvelgia ir į tai, jog byloje nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būtų atsiradę sunkių ar ilgalaikių sveikatos sutrikimų. Medicininio pažymėjimo ir Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos duomenimis, pareiškėjas į gydytoją psichiatrą kreipėsi du kartus dėl mišrių nerimo sutrikimų, į psichologus dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų nesikreipė (b. l. 24, 26). Be to, byloje nenustatyta, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai ir kiti darbuotojai ginčo laikotarpiu būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi. Teisminėje praktikoje pripažįstama, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai ir patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus, sprendžia, kad byloje nėra įrodyta, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į nustatytus pažeidimus ir jų trukmę, sprendžiama, kad vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija. Įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų apie šių pažeidimų gilų ir nepataisomą poveikį pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai bei nenustačius, jog pataisos įstaiga būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgus į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžiama, jog 300 Eur yra adekvati piniginių lėšų suma G. P. patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti G. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.