- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-06
- Bylos Nr.
- e2S-3161-779/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-04057-2025-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Inga Staknienė
- Pareiškėjas
- V. U.
- Suinteresuotas asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (pareiškėjos) V. U. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos V. U. prašymą dėl išieškojimo nenukreipimo į vienintelį gyvenamąjį būstą, suinteresuoti asmenys Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius, antstolis T. U.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja V. U. (toliau – pareiškėja, skolininkė) pateiktu prašymu prašė teismo nustatyti, kad išieškojimas vykdomosiose bylose Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) negali būti nukreiptas į vienintelį gyvenamąjį būstą – pastatą–gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisėmis priklausančius skolininkei.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja prašė neleisti nukreipti išieškojimo iš paskutinio skolininkės turto, kadangi tai yra vienintelis gyvenamasis būstas, kuriame ji gyvena kartu su savo nepilnamečiais vaikais. Kito būsto pareiškėja neturi, čia yra nusistovėjusi nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Pareiškėja nurodė, kad vaikų iškeldinimas iš vienintelio gyvenamojo būsto prieštarautų nepilnamečių vaikų interesams bei pažeistų teisę į žmogaus būstą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 739 straipsniu 1 dalies 2 punktu, skolininkė nurodė, kad išieškojimas negali būti nukreiptas į skolininko turtą, jeigu tai yra gyvenamasis būstas, kuris yra skolininko ir jo šeimos vienintelė gyvenamoji vieta, ir nėra pagrindo manyti, kad skolininkas sąmoningai vengia vykdyti prievoles ar piktnaudžiauja teisėmis. Skolininkė nurodė, kad ji bendradarbiauja su antstoliu, moka skolą dalimis, buvo sudariusi sutartį dėl skolos išdėstymo dalimis, išieškotojos tam neprieštaravo, todėl išieškojimo nukreipimas į paskutinį skolininkės gyvenamąjį būstą būtų neproporcingas būdas siekiant greičiau įvykdyti vykdomąją bylą. Prašyme pareiškėja taip pat rėmėsi ir CPK 663 straipsnio 4 dalimi.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atsiliepimu į prašymą nurodė, kad nesutinka su prašymu ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad CPK 663 straipsnio 4 dalies nuostatos reglamentuoja apribojimus išieškoti iš paskutinio fizinio asmens būsto ir šio apribojimo taikymo sąlygas. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra konstatavęs, kad ji taikytina esant sąlygų visetui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skolų prigimtis iš esmės yra ne ta, kokia nurodyta CPK 663 straipsnio 4 dalies nuostatose, t. y. išieškojimas iš pareiškėjos didžiąja dalimi yra vykdomas dėl baudos išieškojimo už pareiškėjos padarytą administracinį nusižengimą ir nesumokėtų mokestinių prievolių valstybės biudžetui, kai pagal teismų praktiką pagrindas nenukreipti skolos išieškojimo į paskutinę gyvenamąją vietą yra skolos atsiradimas dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotas energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas ir ši sąvoka negali būti aiškinama plečiamai.
4. Suinteresuotas asmuo antstolis T. U. atsiliepimu prašė pareiškėjos prašymo netenkinti. Atsiliepime nurodoma, jog 47 mėnesių terminas, per kurį pareiškėja teigia galinti sumokėti įsiskolinimus yra neproporcingai ilgas, o pagal skolininkės turimas galimybes, neįgyvendinamas. Nuo vykdomųjų bylų užvedimo pareiškėja sumokėjo tik dvi įmokas, viso – 450 Eur. Be kita ko, byloje nėra jokių duomenų, kokias pajamas kas mėnesį pareiškėja generuoja ar kitos informacijos apie pareiškėjos finansinę būklę.
5. Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Šiaulių apylinkės teismas 2025 m. liepos 17 d. nutartimi (toliau – skundžiama nutartis) pareiškėjos prašymo netenkino.
7. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėjai nepateikus įrodymų, kad ji turi galimybę padengti skolas per CPK 663 straipsnio 1 dalyje nurodytus terminus, antstolis turi teisę realizuoti skolininkės turtą.
8. Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pagal pateiktus duomenis pareiškėjos skola viršija 75 000 Eur (yra didesnė nei 10 MMA), todėl pareiškėjai netaikomas CPK 663 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas ribojimas išieškoti iš paskutinio gyvenamojo būsto.
9. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju išieškojimas vykdomas ne dėl įsiskolinimų dėl sunaudotų energijos išteklių, komunalinių ir kitokių paslaugų, todėl, atitinkamai, pareiškėjos skolų pobūdis neatitinka CPK 663 straipsnio 4 dalyje nurodyto pobūdžio.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Pareiškėja V. U. atskiruoju skundu prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir klausimą išspęsti iš esmės – pareiškėjos prašymą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodytais argumentais:
10.1. Pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 663 straipsnio 4 dalies nuostatas, ribodamas jų taikymą tik tais atvejais, kai skola susidariusi už komunalines ar energetines paslaugas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tokie apribojimai taikomi atsižvelgiant į visumą aplinkybių, įskaitant skolininko socialinę padėtį, vaikų interesus ir sąžiningumą vykdant prievoles.
10.2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog pareiškėja gyvena su dviem nepilnametėmis dukromis, o būstas – jų vienintelė deklaruota gyvenamoji vieta. Iškeldinimas prieštarautų vaikų teisėms į saugią aplinką, ugdymo tęstinumą ir psichosocialinį stabilumą.
10.3. Sprendimas nukreipti išieškojimą į vienintelį būstą, turint galimybę skolą dengti dalimis, pažeidžia proporcingumo principą. Priverstinis būsto netekimas turi būti ultima ratio priemonė (liet. kraštutinė priemonė). Tai, kad pareiškėja gali dengti skolą, patvirtina ir paties išieškotojo VMI atsiliepimo motyvai, kad pagal sudarytą sutartį ji kurį laiką dengė skolą, tačiau vos tik pavėlavus vieną mokėjimą, paskolos sutartis buvo nutraukta, neatsižvelgiant ir netiriant jokių tolimesnių galimybių dengti įsiskolinimą.
10.4. Pareiškėja, kreipdamasi į teismą, nurodė galinti mokėti 1 505 Eur per mėnesį, tokiu būdu skolą padengtų per apytikriai 47 mėnesius ir užtikrintų savo nepilnamečių vaikų teisę į būstą bei vykdytų pačios valstybės įsipareigojimus saugoti vaikus, pripažįstančia jų teises prioritetinėmis. Teismas neanalizavo pareiškėjos plano realumo ir nepareikalavo papildomų duomenų, nors byla susijusi su viešo intereso gynimu.
Atsiliepimas
11. Suinteresuotas asmuo antstolis T. U. atsiliepimu su atskiruoju skundu nesutinka. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodytais motyvais:
11.1. Šiuo atveju pareiškėjos skolos kilmė neturėtų būti aiškinama plečiamai ir ribojimas išieškoti skolas iš paskutinio gyvenamojo būsto gali būti taikomas tik esant skoloms dėl nesumokėtų mokesčių už energijos išteklius ir kitų komunalinių paslaugų.
11.2. Pareiškėja, teikdama teismui pareiškimą, visiškai nepagrindžia savo finansinių galimybių skolą mokėti dalimis. Pažymi, kad nuo vykdomųjų bylų užvedimo pradžios pareiškėja sumokėjo tik dvi įmokas (2025 m. balandžio 30 d. – 150 Eur; 2025 m. gegužės 31 d. – 300 Eur).
12. Suinteresuotas asmuo VMI atsiliepimu prašo pareiškėjos atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas žemiau nurodytais motyvais:
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, tinkamai nustatė, jog esminiai apeliantės skoliniai įsipareigojimai nėra susidarę išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, todėl CPK 663 straipsnio 4 dalies norma šiuo atveju negali būti taikoma.
12.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantė nepateikė įrodymų, kad turi galimybę padengti skolas per nurodytus terminus. Be to, apeliantės teiginiai mokėti skolą dalimis kelia pagrįstų abejonių, nes kaip nurodoma išieškojimą vykdančio antstolio teismui pateiktuose dokumentuose, apeliantė nuo vykdomųjų bylų vykdymo pradžios skolų dengimui yra atlikusi tik 2 įmokas, kas rodo, kad skolininkė nėra pajėgi atsiskaityti su kreditoriais, išvengiant priverstinio nekilnojamojo turto realizavimo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punkte, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas, nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
Žemesnės instancijos teismas
14. Bylos apeliacijos objektą sudaro Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl išieškojimo nenukreipimo į vienintelį gyvenamąjį būstą, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių.
15. Remiantis Antstolių informacinės sistemos registro duomenimis, pareiškėjos atžvilgiu vykdomos šios vykdomosios bylos: VMI naudai – 60 048,03 Eur; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus naudai – 12 043,88 Eur. Viso – 72 091,31 Eur.
16. 2025 m. balandžio 15 d. Turto arešto aktu antstolis T. U. areštavo pareiškėjai priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), ir pastatą–gyvenamąjį namą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). 2025 m. gegužės 15 d. priimtas Patvarkymas dėl nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizės Nr. (duomenys neskelbtini).
17. Pareiškėjai kreipusis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl neišieškojimo iš vienintelio jos gyvenamojo būsto, pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi konstatavo, kad pareiškėja neatitinka CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, leidžiančių taikyti apribojimus išieškojimui iš vienintelio gyvenamojo būsto, todėl pareiškėjos prašymo netenkino.
Dėl atskirojo skundo argumentų.
18. CPK 663 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pinigų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko turtą, jeigu skolininkas pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškotiną sumą ir vykdymo išlaidas galima išieškoti per dvylika mėnesių, o išieškant iš skolininkui priklausančio paskutinio būsto, kuriame jis gyvena, – per trisdešimt šešis mėnesius, darant šio Kodekso 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Šiuo atveju antstolis gali realizuoti skolininko turtą, jei paaiškėja, kad darant išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų išieškotina suma ir vykdymo išlaidos per šioje dalyje nustatytą terminą nebus išieškotos. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismas skolininko ar jo šeimos narių prašymu po to, kai skolininkui priklausantis paskutinis būstas, kuriame jis gyvena, išieškant sumas, nesumokėtas už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas, yra areštuotas, gali nustatyti, kad iš šio būsto nebūtų išieškoma. Tai teismas gali nustatyti atsižvelgdamas į vaikų, asmenų su negalia ir socialiai remtinų asmenų materialinę padėtį, interesus ir būtinumą gyventi šiame būste. Prašymas dėl to paduodamas ir nagrinėjamas apylinkės teisme šio Kodekso 593 straipsnyje nustatyta tvarka.
19. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 663 straipsnio 4 dalies nuostatas, yra konstatavęs, kad ši teisės norma taikytina esant tokioms sąlygoms: 1) skolininko skola atsirado dėl nesumokėtų mokesčių už sunaudotus energijos išteklius, komunalines ir kitokias paslaugas; 2) dėl to skolininkui pritaikyta priverstinio išieškojimo priemonė – paskutinio buto, gyvenamojo namo ar jo dalies, būtino skolininkui ir jo šeimos nariams gyventi, areštas; 3) skolininkas ar jo šeimos nariai yra neįgalieji, socialiai remtini asmenys arba turi nepilnamečių vaikų; 4) skolininkas ar jo šeimos nariai yra padavę apylinkės teismui prašymą nenukreipti išieškojimo į butą, gyvenamąjį namą ar jo dalį, būtinus šiems asmenims gyventi; 5) skola nepadengta dėl skolininko sunkios materialinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2007, 2009 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2009).
20. Aptariama teisės norma vertintina kaip socialinį tikslą turinti nepilnamečių vaikų, neįgaliųjų ir socialiai remtinų asmenų procesinė garantija – pagal galimybes apsaugoti juos nuo paskutinio gyvenamojo būsto praradimo. Ši procesinė garantija taikytina, jeigu skolininkas skolos nepadengia dėl materialinės padėties (neturi lėšų bei kito turto skolai padengti) ir nepiktnaudžiauja šia teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2006).
21. Nagrinėjamu atveju pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 663 straipsnio 4 dalies nuostatas, nepagrįstai ribodamas jų taikymą tik situacijoms, kai skola susidaro už komunalines ar energetines paslaugas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėja selektyviai remiasi tik tomis CPK 663 straipsnio 4 dalies sąlygomis, kurios jai palankios, neatsižvelgdama į kitų šios normos taikymui reikšmingų kriterijų visumą.
22. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, jog tik esant visoms kasacinio teismo praktikoje suformuluotoms CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygoms, viešasis interesas lemia galimybės nukreipti išieškojimą į paskutinį gyvenamąjį būstą ribojimą. Kita vertus, pareiškimo dėl neišieškojimo iš paskutinio būsto tenkinimas nereiškia, jog skolininkas atleidžiamas nuo finansinių įsipareigojimų vykdymo. Skolininkas ir toliau turi siekti atsiskaityti su kreditoriais, stengdamasis gerinti savo turtinę padėtį ir, kiek įmanoma, mokėti susidariusią skolą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-285-969/2021).
23. Įvertinus byloje esančius duomenis, matyti, jog šiuo konkrečiu atveju, nors pareiškėja ir atitinka tam tikrus CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymui būtinuosius kriterijus, t. y. augina nepilnamečius vaikus, yra pateikusi prašymą teismui dėl neišieškojimo iš vienintelio gyvenamojo būsto, neturi kito likvidaus turto ir jos vieninteliam būstui yra pritaikytas areštas, visgi šių aplinkybių visetas nėra pakankamas tam, kad būtų pripažinta, jog pareiškėja atitinka visas teisės normoje ir teismų praktikoje suformuluotas sąlygas. Kaip jau minėta, CPK 663 straipsnio 4 dalies taikymo galimybė yra siejama su itin ribotomis sąlygomis, nustatančiomis prioritetą būtinosioms gyventi paslaugoms, tokioms kaip komunaliniai mokesčiai už elektros energiją ir šildymą, kurie apibrėžiami kaip būtinieji energijos ištekliai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos įsiskolinimus sudaro kitokio pobūdžio prievolės (administracinė bauda, mokestinės nepriemokos valstybės biudžetui), nesusijusios su komunaliniais mokesčiais už elektros energiją ir šildymą, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK 663 straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus, nes pareiškėja neatitinka visų šioje nuostatoje įtvirtintų reikalavimų, ji atitinka tik pavienius kriterijus.
24. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino jos finansinių galimybių mokėti įsiskolinimus dalimis, taip pažeisdamas proporcingumo principą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais.
25. Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėja apskritai neteikė jokių rašytinių paaiškinimų ar įrodymų, pagrindžiančių jos galimybes padengti įsiskolinimus dalimis nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui kartu su atsiliepimu, todėl iš esmės pirmosios instancijos neturėjo jokių duomenų, kurių pagrindu galėtų vertinti pareiškėjos realią finansinę būklę ir jos galimybes mokėti įmokas.
26. Atkreiptinas dėmesys, kad vien ta aplinkybė, jog kreditorė VMI 2024 m. balandžio 17 d. su pareiškėja sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartis), kurios pagrindu padengti mokestinę nepriemoką pareiškėja mokėjo įmokas, savaime nepatvirtina pareiškėjos finansinio pajėgumo. Pareiškėjai teigiant, jog Sutartis buvo nutraukta nesilaikant proporcingumo principo, esą tik dėl vienos pavėluotos įmokos, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sudarydama Sutartį, pareiškėja prisiėmė aiškiai apibrėžtus įsipareigojimus, įskaitant pareigą mokėti įmokas nustatytais terminais. Šių sąlygų nesilaikymas pagal Sutartį sudaro pakankamą pagrindą jos nutraukimui. Be to, VMI, veikdama kaip viešojo administravimo subjektas, privalo užtikrinti mokesčių surinkimo ir kontrolės principų įgyvendinimą, todėl Sutarties tinkamas ir savalaikis vykdymas šiuo atveju turi esminę reikšmę. Atsižvelgiant į tai, net ir viena pavėluota įmoka rodo, kad pareiškėja negali užtikrinti stabilaus mokumo, o tai paneigia jos teiginius apie galimybę kas mėnesį mokėti 1 505 Eur dydžio įmokas.
27. Pažymėtina ir tai, kad jei pareiškėja iš tiesų turi realią galimybę mokėti nurodyto dydžio įmokas, lieka neaišku, kodėl šių mokėjimų iki šiol neatliko. Kaip matyti iš antstolio pateikto atsiliepimo, nuo vykdomųjų bylų iškėlimo pareiškėja yra sumokėjusi vos dvi įmokas, kas akivaizdžiai prieštarauja jos deklaruojamam gebėjimui vykdyti mokėjimus nurodytu dydžiu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjos deklaruojamos finansinės galimybės neatitinka faktinės pareiškėjos finansinės padėties.
28. Pareiškėjai nurodant, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišreikalavo dokumentų, galinčių pagrįsti jos gebėjimą mokėti mėnesines įmokas bei padengti skolą, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į pačios pareiškėjos pasyvumą. Akcentuotina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi. Nagrinėjamu atveju pareiškėja ne tik kad nesistengė pagrįsti savo teiginių dėl finansinės padėties, bet ir nepateikė jokių, net minimalių įrodymų apie gaunamas pajamas ar savo turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks pareiškėjos neveikimas ir abejingumas savo procesinėms pareigoms leidžia daryti atitinkamas išvadas apie pareiškėjos suinteresuotumą savo teisių ir teisėtų interesų apsauga.
29. Be kita ko, pareiškėjai taip pat teigiant, jog ji gali mokėti įmokas ir įsiskolinimus padengti per 47 mėnesius, apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog atsižvelgiant į CPK 663 straipsnio 1 dalį, skolininkė turi teisę kreiptis į antstolį su prašymu leisti skolą grąžinti dalimis per 36 mėnesių laikotarpį, pateikdama savo finansinę padėtį pagrindžiančius dokumentus, o antstolis yra kompetentingas įvertinti tokį prašymą ir sudaryti mokėjimo grafiką, jei sutinka su pateiktų dokumentų pagrįstumu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismas privalo gerbti antstolio kompetenciją savarankiškai vykdyti sprendimus, o teismas gali įsikišti tik esant pagrindui ginčyti antstolio veiksmų teisėtumą pagal CPK 594 straipsnį. Taip užtikrinamas proceso ekonomiškumo principas, kai teismo įsikišimas laikomas pertekliniu tol, kol nėra objektyvaus ginčo dėl antstolio veiksmų teisėtumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336-701/2021). Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, kad ypatingosios teisenos bylose pasireiškiantis aktyvumo principas turi būti taikomas atsižvelgiant į CPK nustatytas kompetencijos ribas – tai reiškia, kad pirmiausia turi būti išnaudotas procesinis mechanizmas kreipiantis į antstolį pagal CPK 663 straipsnio 1 dalį. Tik jei antstolis atsisakytų sudaryti mokėjimo grafiką ar nepagrįstai įvertintų skolininko dokumentus, pareiškėja gali pasinaudoti teise skųsti antstolio veiksmus teismui.
Dėl bylos procesinės baigties.
30. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes bei tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias išieškojimo ribojimą iš vienintelio skolininkės gyvenamojo būsto. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 290–291 straipsniais,
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Šiaulių apylinkės teismo 2025 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.