- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-08-29
- Bylos Nr.
- 1A-178-334/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08616-2017-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Meidus, Algirdas Gaputis, Danutė Švitinienė (pran.)
- Nukentėjusysis
- S. Ū.
- Nuteistasis
- K. Š.
- Advokatai
- Laimutis Zaukevičius
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Danutės Švitinienės, teisėjų Algirdo Gapučio ir Valdo Meidaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. Š. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį, 145 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį ir nubaustas:
pagal BK 140 str. 2 d. laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant nuo 23
iki 6 val. būti namuose bei paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - nesiartinti prie nukentėjusiosios S. Ū. arčiau kaip 100 metrų atstumu per visą bausmės laiką bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, ją įvykdant per 4 mėnesių laikotarpį po nuosprendžio įsiteisėjimo;
pagal BK 145 str. 1 d. laisvės apribojimu 10 mėnesių, įpareigojant nuo 23 iki 6 val. būti namuose;pagal BK 187 str. 2 d. laisvės apribojimu vieneriems metams dviems mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23 iki 6 val.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 d., 5 d. 1 p., 6 d. pagrindu paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams keturiems mėnesiams, įpareigojant visą šį laiką nuo 23 iki 6 val. būti namuose bei paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - nesiartinti prie nukentėjusiosios S. Ū. arčiau kaip 100 metrų atstumu per visą bausmės laiką bei dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, ją įvykdant per 4 mėnesių laikotarpį po nuosprendžio įsiteisėjimo.
Į bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas laikinajame sulaikyme, dvi paros laikomos atlikus 4 laisvės apribojimo dienas.
Kardomoji priemonė iki bausmės vykdymo pradžios – rašytinis pasižadėjimas neišvykti pakeista į įpareigojimą nesiartinti prie nukentėjusiosios S. Ū. arčiau nei 100 m. atstumu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1.Skundžiamu nuosprendžiu K. Š. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2017 m. vasario 20 d., apie 20 val. Biržų m., (duomenys neskelbtini), S. Ū. gyvenamajame bute, tyčia suimdamas buvusiai sugyventinei S. Ū. už kaklo ir smaugdamas, vieną kartą koja spirdamas jai į krūtinę, taip ją sužalojo padarydamas kraujosruvą kaklo dešinėje pusėje, tuo savo šeimos nariui nukentėjusiajai – buvusiai sugyventinei S. Ū. nežymiai sutrikdė sveikatą.
2.Be to, jis nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, tyčia grasindamas savo buvusiai sugyventinei S. Ū., kad jei ji neis su juo, tai užmuš, tuo sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas – grasino nužudyti žmogų, nukentėjusiąją, savo šeimos narį buvusią sugyventinę S. Ū..
3.Taip pat jis nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2017 m. vasario 21 d., laikotarpyje nuo 17.05 val. iki 18.25 val., padegė S. Ū. ūkio paskirties pastate, esančiame Biržų m., (duomenys neskelbtini), buvusį vaikišką vežimėlį 120 eurų vertės, taip visuotinai pavojingu būdu sunaikindamas nukentėjusiajai priklausančio turto už 120 eurų sumą, tuo padarydamas nukentėjusiajai S. Ū. šio dydžio turtinę žalą.
Šalies argumentai
4.Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti 2017 m. gegužės 24 d. Biržų rajono apylinkės teismo nuosprendį ir išteisinti jį dėl pripažinimo kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį
Žemesnės instancijos teismas
5.Nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai vertino bylos aplinkybes ir nepagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi jo pasisakymuose nebuvo realaus grasinimo nužudyti nukentėjusią, o ir nukentėjusioji bei liudytojai patvirtino, kad netikėjo, jog jo grasinimas yra realus. Taip pat teigia, kad teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nenustatė nusikalstamos veikos, numatytos 187 straipsnio 2 dalyje, objektyvių ir subjektyvių požymių visumos. Byloje nėra duomenų, kad jis padarė šį nusikaltimą. Nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad jis padegė vaiko vežimėlį. Nuosprendyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas nesutampa su liudytojų parodymais. Vaikišką vežimėlį pirko už 70 Eur, tačiau teismas jį įvertino 120 Eur. Byloje yra daug nepašalintų abejonių, todėl visos abejonės ir prielaidos, kurios nėra įrodytos, turi būti vertinamos nuteistojo naudai vadovaujantis in dubio pro reo principu.
6.Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti K. Š. išteisinti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį ir bylą nutraukti nukentėjusiajai S. U. ir K. Š. susitaikius. Prokurorė prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
7. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
8. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų, pagrįstu laikomas toks nuosprendis, kuriame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.
9. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 320 str. 3 d.
apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.
Nuteistasis neginčija pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalies, kuria jis
pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Tačiau mano, kad pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį yra nuteistas nepagrįstai, nesant objektyvių jo kaltės įrodymų, nesant realiems jo grasinimams.
Dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje
11. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinio skundo argumentus bei skundžiamą nuosprendį, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, tačiau padarė neteisingas išvadas dėl K. Š. pripažinimo kaltu priėmė neteisėtą nuosprendį ir nepagrįstai K. Š. pripažino kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį bei skyrė jam bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
12. Nuteistasis apeliaciniu skundu nesutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu tiek dėl faktinių bylos aplinkybių, tiek teisiniais aspektais vertinant jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą jo veikoje – nurodo, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas ir faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl jo atžvilgiu nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
13. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu nustatė tokias aplinkybes: K. Š., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje (2017 m. vasario 20 d. apie 20 val. Biržų m. (duomenys neskelbtini), S. Ū. gyvenamajame bute), tyčia grasindamas savo buvusiai sugyventinei S. Ū., kad jei ji neis su juo, tai užmuš, tuo sudarydamas pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas- grasino nužudyti žmogų, nukentėjusiąją, savo šeimos narį buvusią sugyventinę S. Ū.. Tokius K. Š. veiksmus pirmosios instancijos teismas kvalifikavo kaip atitinkančius nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį.
Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo aukščiau nurodytos aplinkybės ir jų pagrindu padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties buvimo K. Š. veiksmuose, nėra pagrįstos bylos įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmos instancijos teismas K. Š. pripažino kaltu padarius šį nusikaltimą, konstatavęs, kad nuteistojo išsakytais grasinimais užmušti nukentėjusiąją S. Ū. teismas neturi pagrindo abejoti, nes nukentėjusios parodymai apie įvykio aplinkybes buvo nuoseklūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tiek ją apklausiant ikiteisminio tyrimo metu (b.l.25,33,37-38 1 t.) tiek teisme, nurodo, jog jos parodymus patvirtina liudytojų J. B., I. K., M. R. parodymai. Policijos pareigūnė M. R. teismo posėdyje patvirtino, kad S. joms sakė, jog K. Š. iš vakaro prieš ją smurtavo smaugdamas ir grasindamas užmušti. Nukentėjusiosios parodymus, jog ji bijojo K. Š., jo smurto, patvirtino liudytojos J. B., I. K., kurios patvirtino, jog S. Ū. pati net dienos metu bijojo išeiti iš buto, nes namo antrame aukšte girtavo K. Š., prašė liudytojos atnešti malkų ir vandens, tolimesni įvykiai parodė, jog atėjus į butą neblaiviam K. Š., nukentėjusioji pabėgo ir išsikvietė policijos pareigūnus.
15. Tačiau pirmos instancijos teismas padarydamas šias išvadas neteisingai vertino nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, kaip įrodančius K. Š. grasinimų realumą. Iš nukentėjusioios ir liudytojų parodymų matyti, jog nukentėjsioji bijojo ir nenorėjo išeiti iš buto dėl susidariusios konfliktinės situacijos tarp jos ir K. Š., ji nenorėjo jo susitikti, K. Š. buvo neblaivus, nusiteikęs negatyviai jos atžvilgiu, bijojo jo smurto, tačiau kaip ji pati teisme pripažino, kad į jo grasinimus, jog užmuš, jeigu neis su juo gyventi, ji nekreipė dėmesio ( 2t.b.l.42). Nukentėjusioji teisme parodė, kad po konflikto K. Š. nusiraminęs grįžo, jie gražiai pašnekėjo ir jis pas ją užmigo (2t.b.l.42).
16. Grasinimas kaip teisinė sąvoka – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.2K-26/2010,2K -238-699/2016). Grasinimas gali būto išreikštas žodžiu, raštu, tam tikru bauginančiu elgesiu, gali būti išsakytas nukentėjusiajam tiesiogiai ar per kitus asmenis ar viešus pasisakymus. Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Taigi pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-341/2010,2K-553-942/2015).
17. BK 145 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Taigi taikant baudžiamąją atsakomybę pagal šią BK normą, būtina nustatyti tiek konkretų grasinimo turinį, t.y, kad buvo grasinama būtent atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, o ne kokiais nors kitais neigiamais padariniais, tiek ir pakankamą pagrindą bijoti jo įgyvendinimo (realumą). Tokiais atvejais svarbu įvertinti, kaip grasinančiojo žodžius ir elgesį suprato nukentėjusysis, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusiojo asmens suvokimas nėra vienintelis grasinimo fakto turinio ir realumo nustatymo kriterijus. Nukentėjusiojo manymas turi būti pagrįstas ir objektyviais duomenimis, iš kurių galima spręsti, jog šis asmuo iš tikrųjų buvo bauginamas mirtimi ar sunkiu sveikatos sutrikdymu. Nors grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina, jog grasinantysis realiai ketintų įgyvendinti grasinimą, tačiau visada reikia įsitikinti, kad nukentėjusysis turėjo objektyvų pagrindą bijoti dėl savo gyvybės ar sveikatos, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010,2K-542/2011, 2K-94/2013, 2K-347/2014, 2K-410-693/2015,2K-238-699/2016).
18. Pirmos instancijos teismas grasinimo faktą ir jo realumą grindžia tuo, kad po nuteistojo atliktų smurtinių veiksmų prieš ją ir išsakytų grasinimų užmušti ji jo bijojo. Liudytojos J. B., I. K. parodė, kad nukentėjusioji bijojo išeiti iš buto, prašė atnešti vandens, malkų. Tačiau šių liudytojų parodymai patvirtina tik tolimesnius kitos dienos įvykius. Iš nukentėjusiosios parodymų teisme matyti, kad ji į kaltinamojo grasinimus nužudyti nekreipė didesnio dėmesio. Ji nenorėjo išeiti iš buto, nes nenorėjo sutikti neblaivaus ir konfliktiško K. Š.. Taigi šis nukentėjusiosios bijojimas nesietinas su grasinimu nužudyti. K. Š. teisme taip pat parodė, kad nenorėjo ir neketino nieko tokio daryti, buvo susinervinęs ir jam tas grasinimas tiesiog išsprūdo (2 t.b.l.41). Teisėjų kolegijos nuomone vien tas pasakymas, jeigu neis su juo gyventi, užmuš, automatiškai nereiškia, kad K. Š. iš tikrųjų grasino ją nužudyti. Grasinimo realumui tokiais atvejais turi patvirtinti kiti objektyvūs duomenys, kurių akivaizdžiai nepakanka tokiai išvadai.
19. Įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, daroma išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo baudžiamajai atsakomybei kilti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl K. Š. pripažinimo kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis – K. Š. išteisintinas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje
20. Apeliantas K. Š. skunde nurodo, kad nusikalstamos veikos pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nepadarė. Pirmos instancijos teismas nenustatė nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 2 dalyje objektyviųjų (pavojingos veikos, priežastinio ryšio, padarinių) ir subjektyviųjų (kaltės) požymių visumos. Nurodo, kad byloje nėra duomenų, kad jis būtų padaręs šį nusikaltimą. Nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad jis padegė vaiko vežimėlį, neatitinka liudytojų parodymams laikas, kai buvo pastebėtas gaisras. Pirmos instancijos teismas neteisingai vertino vežimėlį -120 Eur, jis jį pirko už 70 Eur. Mano, kad byloje yra daug abejonių, kurios turėtų būti vertinamos jo naudai.
21. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog K. Š. padarė nusikalstamą veiką pagal BK 187 straipsnio 2 dalį ir jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio toje dalyje teisėtumą ir pagrįstumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos.
22. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 str. Šio straipsnio 5 d. įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-P-89/2014)
23. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, aukštesniojo teismo vertinimu, sprendžiant K. Š. kaltės klausimą pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir nulėmusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo, taip pat nebuvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamos praktikos taikant baudžiamojo proceso normas. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje ištyrė ne tik kaltinamąjį kaltinančius įrodymus, tačiau išsamiai, visapusiškai išanalizavo ir teisingai įvertino visus byloje esančius įrodymus, kurių visetas leido daryti išvadas dėl K. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.
24. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, jog byloje yra įrodyta, kad K. Š. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, 2017 m. vasario 21 d. laikotarpyje nuo 17.05 val iki 18.25 val, padegė S. Ū. ūkio paskirties pastate, esančiame Biržų m. (duomenys neskelbtini)buvusį vaikišką vežimėlį 120 Eur vertės, taip visuotinai pavojingu būdu sunaikindamas nukentėjusiajai priklausančio turto už120 Eur sumą ir padarė nusikalstamą veiką numatytą BK 187 straipsnio 2 dalyje.
25. Kaip matyti, apeliantas su aukščiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Esminiai apelianto nesutikimo su pirmosios instancijos teismo išvada argumentai yra tie, kad nėra įrodymų jog jis padegė vaiko vežimėlį, liudytojai to nepatvirtina.
26. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvadas, dėl nusikalstamos pagal BK 187 straipsnio 2 dalį kvalifikavimo K. Š. atžvilgiu patvirtina nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai bei kiti duomenys, kuriais abejoti apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Iš nukentėjusios S. Ū. teisme duotų parodymų matyti, kad kaltinamais grasino, jog padegs tą „žiurkyną“, „žiurkynas” tai namas, kuriame ji gyvena. Ji parodė, kad kaltinamasis eidamas į tualetą, visada užsidegdavo cigaretę, galėjo įmesti nuorūką pro sandeliuko durų viršuje esantį plyšį, o vaiko vežimėlis stovėjo netoli durų. Tą dieną konflikto metu K. Š. atėmė iš jos buto ir sandėliuko raktus (2 t. b.l. 42). Iš liudytojos J. B. parodymų matyti, kad jiems nubėgus prie sandėliuko gesinti gaisro, ji matė, kaip K. B. išlaužė sandėliuko duris, o jie visi bėgo semti vandens ir gesinti. Ji iš kaimynų girdėjo, jog K. Š. žadėjo padegti. Nepaneigta, jog K. Š. turimais raktais atsirakino sandėliuką ir padegė vaiko vežimėlį, tai patvirtina liudytoja D.Dovydėnienė, kuri parodė, jog gaisro židinys vaiko vežimėlis, o jis stovėjo toliau nuo durų, todėl neįmanoma iš tokio atstumo, neįėjus į vidų, įmesti kažką degančio. Jog K. Š. padegė būtent vaiko vežimėlį patvirtina ir tas faktas, jog konfliktas įvyko dėl vaiko, dėl to, kad jam S. Ū. neleidžia matytis su vaiku. Tas faktas, jog gaisro metu K. Š. jau nebebuvo pas K. B., jis buvo išėjęs, nepatvirtina jo argumento, jog jis negalėjo tuo laikotarpiu padegti sandėliuko. Tuo labiau, jog iš bylos duomenų matyti, jog jis buvo toje vietovėje, kaip pats parodė ėjo į barą. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu K. Š. pripažino, jog gali būti, jog eidamas namo padegė vežimėlį, neatsimena ar paėmė iš S. raktus, vietomis įvykius atsimena, vietomis neatsimena. Žino, kad name rėkavo, kad padegs (1 t. b.l.147), neatmeta tos galimybės, kad rūkydamas galėjo numesti cigaretę ir nuo jos galėjo užsidegti vežimėlis (1t.b.l.155). Taigi nors ir tiesiogiai mačiusių asmenų, kaip K. Š. padegė sandėliuke esantį vežimėlį byloje nenustatyta, tačiau visų aukščiau aptartų netiesioginių įrodymų visuma neginčytinai patvirtina, jog sandėliuke esantį vaiko vežimėlį padegė K. Š.. Todėl kolegijos nuomone naikinti pirmos instancijos nuosprendį nuteistojo išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.
27. Nuteistasis skunde nesutinka su pirmos instancijos teismo nuosprendyje nurodyta vežimėlio verte 120 Eur. Mano, kad ji nepagrįsta. Nuteistasis nurodo, jog vežimėlį jis pirko, mokėjo 70 Eur. Kolegijos nuomone pirmos instancijos teismas ištyrė ir įvertino ir pagrįstai netikslino nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos vežimėlio vertės. Iš byloje esančio S. U. apklausos protokolo matyti, kad ji nurodė, jog sudegusį vežimėlį įvertino 120 Eur ir 10 Eur sudegusias malkas (1 t. b.l.29), papildomos apklausos metu ji nurodė, kad jai padaryta 130 Eur turtinė žala ir prašo pripažinti civiline ieškove (1t.b.l.33), papildomos apklausos metu ji nurodė, kad K. Š. nupirko vaikui vežimėlį, todėl dėl jo turinių pretenzijų neturi (1t.b.l.38). Teisme nukentėjusioji nurodė, jog K. Š. nupirko naują vežimėlį, už kurį mokėjo 70 Eur, todėl atsisako ieškinio ir dėl 10 Eur dėl apdegusių malkų, turtinių pretenzijų K. Š. neturi. K. Š. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog nupirko vaikui vežimėlį, už kurį sumokėjo 70 Eur. Kaip matyti iš nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymų, 70 Eur K. Š. sumokėjo nupirkdamas naują vietoj sudegusio. Byloje nėra kitų duomenų, jog sudegęs vežimėlis kainavo kitokią kainą nei nurodė pirminiuose parodymuose nukentėjusioji, todėl sudegusio vežimėlio vertė paliktina kaip nurodyta pirmos instancijos nuosprendyje. Pažymėtina ir tai, kad dėl jo vertės nusikalstamos veikos kvalifikacija nuteistajam nesikeistų, civilinio ieškinio byloje nukentėjusioji atsisakė. Todėl kolegijos nuomone šiuo nuteistojo argumentu nėra pagrindo keisti pirmos instancijos teismo nuosprendį.
28. Apibendrinant aukščiau išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad išnagrinėjus nuteistojo apeliacinį skundą dėl nusikalstamos veikos pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, jame nurodyti argumentai nepasitvirtino. Apylinkės teismas iš esmės teisingai išsprendė apeliacine skunduose ginčijamus klausimus, priėmė pagrįstą ir motyvuotą teismo nuosprendį, todėl tenkinti apeliacinį skundą šiais motyvais ir keisti skundžiamą teismo nuosprendį, kolegija neturi pagrindo.
29. Dėl susitaikymo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį.
Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis K. Š. ir jo gynėjas pateikė K. Š. ir nukentėjusiosios S. Ū. susitaikymą, kuriame nurodė, kad kaltinamasis K. Š. ir nukentėjusioji S. Ū. susitaiko ir prašo K. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Nurodo, kad civilinio ieškinio dėl žalos atlyginimo nėra, jiems susitaikymo sąlygos ir pagrindai išaiškintos, suprantamos ir žinomos.
30. BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir 2) savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo, ir 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu, ir 4) yra pagrindo manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.
31. Šioje baudžiamojoje byloje apeliantas nuteistas už nusikalstamų veikų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 187 straipsnio 2 dalį padarymą. Šios dvi nusikalstamos veikos padarytos esant realiai nusikalstamų veikų sutapčiai, dėl vienos iš jų pagal BK 187 straipsnio 2 dalį nuteistasis neprisipažino, todėl nėra BK 38 straipsnyje numatytų pagrindų ir sąlygų nuteistąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Kolegijos nuomone nuteistojo atžvilgiu pirmos instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 187 straipsnio 2 dalį yra teisėtas ir pagrįstas. Įstatymas imperatyviai numato pagrindą asmeniui būti atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės kai jis yra padaręs vieną nusikalstamą veiką ir kaip viena iš sąlygų yra numatytas prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir savo noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl žalos atlyginimo ar pašalinimo ir susitaikė su nukentėjusiu asmeniu <...>. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes kolegijos nuomone nėra pagrindo tenkinti apelianto šią skundo dalį jo nurodytais argumentais.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 3 dalimi, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį pakeisti:
Panaikinti nuosprendžio dalį, kurioje K. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį bei šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
K. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Biržų rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, K. Š. paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, panaikinti.
Likusioje dalyje Rokiškio rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 24 d. nuosprendį palikti nepakeistą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.