- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2016-02-25
- Bylos Nr.
- 1A-71-360/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-29-1-00219-2014-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Savinijus Katauskas (pirm.), Dalius Jocys, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- R. M.
- Advokatai
- Daiva Ivanauskaitė, Gintautas Balseraitis
Pranešėjas Savinijus Katauskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-71-360/2016
Teisėja Vida Butanavičiūtė Teisminio proceso Nr. 1-29-1-00219-2014-2
2016 m. vasario 25 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko, teisėjų Violetos Miliuvienės ir Daliaus Jocio,
viešajame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. M. ir R. M. apeliacinius skundus dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo
R. M. pripažintas kaltu pagal LR BK 145 str. 2 d. ir jam paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., 9 p. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nebendrauti su A. T. ir V. T..
R. M. pripažinta kalta pagal LR BK 145 str. 2 d. ir jai paskirtas laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., 9 p. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir nebendrauti su A. T. ir V. T..
A. T. ir V. T. civiliniai ieškiniai patenkinti iš dalies. Priteista solidariai iš R. M. ir R. M. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti A. T.. Priteista solidariai iš R. M. ir R. M. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti V. T.. Kita civilinių ieškinių dalis atmesta.
Priteista solidariai iš R. M. ir R. M. 200 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti A. T..
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. ir R. M. buvo kaltinami tuo, kad per laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 31 d. iki 2014 m. spalio 20 d. (duomenys neskelbtini)., veikdami kartu, pavartodami psichinę prievartą, sistemingai nuolat baugino A. T. ir V. T., t. y. 2014 m. gegužės 31 d., apie pietus, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, be jokios priežasties kieme iškeikė necenzūriniais žodžiais „kūrva, suskiai“ A. ir V. T.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2014 m. spalio 12 d., apie pietus, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, R. M. grasino sumušti V. T., bet V. T. spėjus parbėgti į namus, jis, R. M., stovėdamas prie A. ir V. T. buto lango iš kiemo pusės, grasino visus nužudyti, rodydamas rankos gestais, t. y. ranka perbraukdamas per kaklą. Tęsdama nusikalstamą veiką, 2014 m. spalio 20 d., apie 18.00 val., A. ir V. T. būnant savo bute, ji, R. M., būdama savo bute už sienos, jiems sakė necenzūrinius žodžius „kūrva, suskiai“, grasino, kad jie čia negyvens, kad naktį įlips per jų buto langą ir abu nužudys. Tokiais savo veiksmais, grasindami padaryti pavojingą gyvybei ir sveikatai veiką, pavartodami psichinę prievartą, sistemingai nuolat baugino A. ir V. T..
Šalies argumentai
Nuteistasis R. M. apeliaciniu skundu prašo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nepašalinti prieštaravimai tarp jo ir sutuoktinės parodymų bei kitų asmenų parodymų, todėl ne iki galo ir nevisapusiškai bei neobjektyviai išsiaiškintos bylos aplinkybės ir netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
Nuteistoji R. M. apeliaciniu skundu prašo apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti. Jos apeliacinio skundo argumentai yra tokie pat kaip ir nuteistojo R. M., todėl nekartojami.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti.
Prokurorė prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų R. M. ir R. M. apeliaciniai skundai tenkintini.
Iš nuteistųjų R. M. ir R. M. apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantai kvestionuoja apkaltinamojo teismo nuosprendžio atitiktį BPK 305 str. 1 d. nustatytiems reikalavimams, tvirtina jį esant nepagrįstą ir nemotyvuotą ir kad nuosprendyje esančių įrodymų vertinimą pirmosios instancijos teismas atliko pažeisdamas BPK 20 str. 5 d. nuostatų reikalavimus.
Pažymėtina, jog baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.
Įstatymų leidėjo įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 str. 1 d. reikalavimus, tai yra jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (BPK 20 str. 5 d.). Pažymėtina, kad vertinant įrodymus svarbu tai, jog būtų įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, ir tik po to galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką.
Apeliaciniame skunde tiek R. M., tiek R. M. nurodo nesutinkantis su teismo padarytomis išvadomis dėl jų kaltės, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino prieštaravimų tarp jų ir nukentėjusiųjų bei liudytojų, todėl nepagrįstai juos nuteisė.
Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą teismo nuosprendį, dar kartą įvertinusi byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priimdamas sprendimą byloje pirmosios instancijos teismas ne iki galo ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, įrodymus vertino nesilaikydamas BPK reikalavimų, dėl to padarė nepagrįstas išvadas dėl R. M. ir R. M. nusikalstamos veikos sudėties įrodytumo.
Pagal BK 145 str. 2 d. atsako tas, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą. Žmogaus terorizavimas yra tęstinė veika, t. y. tam tikrą laiką besitęsiančios kaltininko veikos, kurių tikslas yra įbauginti žmogų ar žmones. Analizuojant komentuojamo straipsnio dispozicijos turinį matyti, kad joje yra įtvirtintos kelios nusikaltimo sudėtys: 1) žmogaus terorizavimas, grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką; 2) sistemingas žmogaus bauginimas, naudojant psichinę prievartą. Jos neabejotinai formuojamos kaip alternatyvios, todėl bet kurios iš jų padarymas leidžia teigti apie baigtą žmogaus terorizavimo veiką (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-627/2012, 2K-116/2014). Psichinė prievarta terorizuojant kitą žmogų paprastai pasireiškia įvairaus pobūdžio grasinimais, kuriuos vertinant, be kita ko, taikomas ir jų realumo kriterijus. Nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.), kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-341/2010 ir kt.). Šių duomenų kontekste svarbu paminėti, kad BK 145 str. 2 d. inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai. Sistemingu asmens bauginimu laikytinas pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Be to, sistemingas bauginimas visuomet bus nukreiptas į konkretų asmenį (konkrečius asmenis), siekiant jam (jiems) sukelti psichologinį diskomfortą.
Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusiems asmenims, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės.
Nukentėjusioji A. T. parodė, kad namas, kuriame gyvena, priklauso jai ir seseriai R. M., tarp jų šeimų nesutarimai prasidėjo maždaug prieš 20 metų, kai name apsigyveno R. M.. Bauginimas ir įvairūs grasinimai iš M. prasidėjo maždaug nuo 2014 m. gegužės mėnesio, kai ji su vyru neapsikentę įtampos ir nuolatinių konfliktų su M., nutarė parduoti savo namo dalį. Tada notarė M. išsiuntė pasiūlymą pirkti kitą namo dalį už 20000 Lt. Gegužės mėnesį R. M. ir jos šeimos nariai šūkavo, grasino, daužė į sieną, yra išdaužtas langas. Išsigandusi ji paskambino sūnui D. T., kuris ją ir vyrą išsivežė pas save. V. T. išnešė išpilti vandenį, o R. M. jį pamatęs užsipuolė, kad V. T. vos spėjo įbėgti į namus. R. M. priėjęs prie lango parodė ranka po kaklu, tai pamačiusi ji išsigando. Tuo metu buvo pas juos svečių, todėl tokį R. M. elgesį matė svečiai. Jam ir jos vyrui R. ir R. M. ne kartą yra sakę, kad juos užmuš, buvo kitų grasinimų. Grasinimai buvo gegužės 31 d.–spalio 20 d., ji su vyru bijo R. ir R. M., dėl to negali gyventi savo namuose. Dabar gyvena pas sūnų ir pas kitus gimines. Kai atvažiuodavo į namus pasiimti daiktų ir R. M. pamatydavo, sakydavo, „dink iš čia, visas namas priklauso man, čia negyvensi“ (t. 2, b. l. 60).
Nukentėjusysis V. T. parodė, kad 2014-10-12 pietų metu jis išnešė vandenį, kai R. M. norėjo jį sumušti, jis vos spėjo uždaryti duris, kurias uždarytas R. M. daužė. Spalio 20 d. grasino, kad jie čia negyvens. R. ir R. M. sudarė tokias sąlygas, kad jis su žmona bijo gyvent savo namuose. Jis invalidas ir pats tikrai neapsigins. Negali gyventi savo namuose dėl M. grasinimų, bijo gyventi, patyrė stresą, geria vaistus (t. 2, b. l. 60–61).
Apylinkės teismas, pripažindamas R. M. ir R. M. kaltais pagal BK 145 str. 2 d., be šių nukentėjusiųjų parodymų, rėmėsi ir kitais įrodymais – liudytojų R. A., D. T., E. B., R. S. parodymais, 2014-10-20 ir 2014-10-13 pareiškimais bei priimtais procesiniais sprendimais atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą.
Iš nuosprendžio turinio galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas pagrindiniu įrodymų šaltiniu dėl BK 145 str. 2 d. numatytos nusikalstamos veikos laikė liudytojo R. A. parodymus, jo nesieja giminystės ryšiai nei su nukentėjusiaisiais, nei su kaltinamaisiais, bei liudytojų E. B. ir R. S. parodymus, juos sieja artimi giminystės ryšiai. Iš šių liudytojų parodymų ir kitų byloje esančių duomenų matyti, kad tarp M. ir T. šeimų jau seniai susiklosčiusi konfliktinė situacija, kuri buvo užsitęsusi ilgą laiką, šie asmenys pykosi nuolatos, nesutarimai buvo sprendžiami ir teisėsaugos institucijų pagalba. Nors liudytojos E. B. ir R. S. teismo posėdžio metu nurodė, jog matė M. užsipuolimus ir girdėjo grasinimus T., tačiau nei viena, nei kita nenurodė, kad T. dėl to būtų jautę nerimą ir baimę. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek M., tiek T. ne kartą vieni kitiems išsakė įžeidžiančias frazes bei žodžius, naudojo fizinį smurtą ar grasino jį panaudoti, tačiau kiekvienu atveju, kai buvo kreiptasi į teisėsaugos instituciją ir atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą, nė vieni iš jų nepasinaudojo teise kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Nukentėjusieji apklausose tik deklaratyviai nurodė, kad tokie R. ir R. M. veiksmai kėlė realų pavojų jų gyvybei ir sveikatai, tačiau jokių objektyvių duomenų apie tai nepateikė. Objektyvių duomenų, kad jie dėl šių M. veiksmų buvo priversti gydytis ir vartoti vaistus, byloje taip pat nėra. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad R. ir R. M. veiksmai parodo, jog jie piktybiškai ignoravo pagarbą asmeniui, elgėsi priešingai visuomenės pripažintoms vertybėms, peržengė taikaus ir mandagaus bendravimo ribas, ir nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės duoda pagrindą išvadai, kad nukentėjusieji turėjo realų pagrindą bijoti R. ir R. M. sistemingų nuolatinių bauginimų. Šią išvadą apylinkės teismas pagrindė tuo, kad R. ir R. M. buvo agresyvūs, nuolat baugindavo tiek žodžiais išsakydami grasinimus, tiek veiksmais parodydami galimą susidorojimą su jais, tai yra R. M. braukimas ranka per kaklą matant nukentėjusiesiems, garsus muzikos leidimas, triukšmas ir grasinimai nakties metu ir rytais. Tačiau, kaip matyti iš kaltinimo, veiksmai – garsus muzikos leidimas, triukšmas ir grasinimai nakties metu ir rytais nebuvo inkriminuojami nei R. M., nei R. M., todėl jais remtis nėra pagrindo. Be to, turėtų būti atkreiptas dėmesys į įvykio situacijos aplinkybes, jog gestas – rankos braukimas po kaklu ar R. M. grasinimo išsakymas savo namuose tikrai nesudarė nukentėjusiesiems realaus pagrindo bijoti šių veiksmų, jog jie realiai gali būti įvykdyti, kadangi juos nukentėjusieji matė ir girdėjo būnant savo namuose, kur M. laisvai į juos patekti negalėjo. Atsižvelgdama į anksčiau paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija mano, kad baudžiamojoje byloje objektyvių įrodymų, kurie leistų pagrįstai manyti, kad nukentėjusieji turėjo pagrindo bijoti, kad grasinimai bus įvykdyti realiai ir to bijojo, nėra surinkta. Kaltinime nurodyti grasinamo pobūdžio pasisakymai ar gestai turėtų būti vertinami kaip įprastas šių giminių tarpusavio bendravimas, o ne pavojaus realumas ir akivaizdumas.
Be to, teisėjų kolegija, analizuodama kaltinimą dėl 2014-05-31 įvykio, vienareikšmiškai vertinti aplinkybes kaip psichologinio smurto naudojimą neturi pagrindo. Kaltinime nurodyta, jog R. M. ir R. M. be jokios priežasties iškeikė T. necenzūriniais žodžiais „kūrva, suskiai“, tai greičiau būtų traktuojama kaip asmens įžeidimas ir nukentėję asmenys galėjo pasinaudoti teise privataus kaltinimo tvarka apginti jų pažeistas teises teisme, tačiau to nepadarė. Vertinant, kad anksčiau paminėtas įvykis neturi psichologinio smurto požymių, o jie gali būti vertinami kaip įžeidimas arba viešosios tvarkos pažeidimas, kaltinimas lieka tik dėl kitų dviejų įvykių, jei jie būtų pripažinti kaip žmogaus bauginimas, vartojant psichinę prievartą. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad kaltinime dėl 2014-10-12 įvykio nurodyti tik R. M. veiksmai – grasino sumušti V. T. ir grasino nužudyti rodydamas rankos gestais, o tuo tarpu R. M. jokie veiksmai neinkriminuoti. Ir atvirkščiai, kaltinime dėl 2014-10-20 įvykio inkriminuoti tik R. M. padaryti veiksmai, R. M. veiksmų nenurodant. Iš to išeina, kad nuteistųjų atlikti veiksmai neatitinka bauginimo sistemingumo požymio, kurį būtina nustatyti norint asmenį pripažinti kaltu pagal BK 145 str. 2 d. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad antrasis įvykis kaltinime nurodytas praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams, kas yra gana ilgas laiko tarpas. Šių duomenų kontekste svarbu paminėti, kad BK 145 str. 2 d. inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, ne atsitiktiniai veiksmai.
Be to, byloje neįrodyta, kad R. M. ir R. M. siekė, jog nukentėjusieji iš tikrųjų jų bijotų. Apklausiamas teismo posėdyje R. M. paaiškino, kad jokių inkriminuojamų jam veiksmų jis neatliko ir necenzūriniais žodžiais T. nevadino, konfliktai vyksta seniai dėl turto tarp seserų, kuri viena jų yra jo sutuoktinė. R. M. teismo posėdyje taip pat nurodė, kad T. jokiais necenzūriniais žodžiais nevadino ir nužudyti negrasino, konfliktai tarp šeimų kyla dėl turto (t. 2, b. l. 59–60).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvertinęs nuteistųjų veiksmų pobūdį, intensyvumą, duomenis tiek apie nuteistųjų, tiek apie nukentėjusiųjų asmenybes ir jų tarpusavio santykius, apylinkės teismas padarė nepragrįstas išvadas, jog A. T. ir V. T. turėjo realų pagrindą bijoti, kad R. M. ir R. M. gali įgyvendinti savo grasinimus, o nuteistieji suvokė, jog savo veiksmais sukelia nukentėjusiesiems baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, ir norėjo tokių rezultatų, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Apylinkės teismas padaręs tokias išvadas nepagrįstai pripažino R. M. ir R. M. kaltais, padarius BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą.
Teisėjų kolegija sutinka, kad tiek R. M., tiek R. M. galbūt išsakytos frazės ir gestai nėra pateisinami, tačiau, įvertinus šios konkrečios bylos faktines aplinkybes, tarp bylos šalių susiklosčiusių konfliktinių santykių pobūdį, pokalbių, kurių metu buvo išsakytos tokio pobūdžio frazės, turinį, vertinti tokius R. M. ir R. M. pasisakymus kaip realius, sudarančius pakankamą pagrindą nukentėjusiesiems bijoti, kad jie gali būti realiai įvykdyti, nėra pagrindo, t. y. nėra pagrindo pripažinti, kad R. M. ir R. M. veiksmai – grasinančio turinio pasisakymai ir gestai – atitinka BK 145 str. 2 d. numatyto nusikaltimo sudėtį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 145 str. 2 d. numato tik vienos rūšies laisvės atėmimo bausmę, kurios maksimalus terminas siekia ketverius metus. Nors už apysunkius nusikaltimus įstatymų leidėjas paprastai numato kelių rūšių bausmes, už šį nusikaltimą numatyta tik viena laisvės atėmimo bausmė. Taigi įstatymų leidėjas šį nusikaltimą laiko pakankamai rimtu nusikaltimu, kuris kelia realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai. Baudžiamoji teisė negali būti naudojama kaip įrankis bet kokių santykių aiškinimuisi. Tokiose bylose, kai tarp nukentėjusiųjų ir baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų yra susiklostę įtempti, konfliktiniai santykiai, teismas turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai, tarp jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų. Konfliktinėse situacijose susijaudinę asmenys kartais neparenka tinkamų žodžių savo priekaištams ir nepasitenkinimui išreikšti, nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, pasiduoda emocijoms. Tačiau tai nereiškia, kad baudžiamoji teisė yra tinkamiausia priemonė spręsti tarp kaimynų juolab giminių kilusius ginčus ir aiškintis tarpusavio santykius. Visuotinai pripažįstamas ultima ratio principas reikalauja taikyti baudžiamąją atsakomybę tik tada, kai visi kiti būdai yra nepakankami teisingumui atkurti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, pažeisdamas BPK 20 str. 5 d., 305 str. straipsnio nuostatas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį – teismas nepagrįstai pripažino R. M. ir R. M. kaltais pagal BK 145 str. 2 d. sistemingai nuolat bauginus nukentėjusiuosius A. T. ir V. T., todėl apkaltinamasis nuosprendis dėl R. M. ir R. M. pripažinimo kaltais pagal BK 145 str. 2 d. naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo R. M. ir R. M. dėl šio nusikaltimo išteisinami, kadangi nepadaryta veika, turinti BK 145 str. 2 d. nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).
BPK 115 str. 3 d. 2 p. numatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį teismas civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo požymių turinčios veikos. Nuteistieji R. M. ir R. M. išteisintini, nes jų veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 145 str. 2 d., požymių turinčios veikos, todėl A. T. ir V. T. civiliniai ieškiniai atmestini.
Nuteistasis R. M. apeliacinio proceso metu prašo priteisti iš A ir V. T. 3000 Eur neturtinę žalą. BPK 109 str. reglamentuojama, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ir neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam civilinį ieškinį, tačiau BPK procesas nenumato šio proceso tvarka išteisintojo civilinio ieškinio nagrinėjimo ir išsprendimo. Išteisintajam padarytos žalos atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Lietuvos A. T. savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d. ir BPK 329 str. 1 d. 1 p., kolegija
nutaria:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendį dėl R. M. ir R. M. nuteisimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
R. M. dėl kaltinimo pagal BK 145 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
R. M. dėl kaltinimo pagal BK 145 str. 2 d. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).
R. M. paskirtą kardomąją priemonę, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
R. M. paskirtą kardomąją priemonę, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.
A. T. ir V. T. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus.