- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-05-27
- Bylos Nr.
- e2S-1475-567/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-06881-2021-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Neringa Švedienė
- Atsakovas
- A. G.
- Ieškovas
- A. Š.
- Trečiasis asmuo
- notarė R
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Neringa Švedienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-11817-868/2021 pagal ieškovės A. Š. ieškinį atsakovui A. G. dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, vykdomųjų įrašų panaikinimo, tretieji asmenys notarė R. J., antstolis V. M.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Ieškovė A. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama:
1.1. sumažinti paskolos sumą nuo 19 200 Eur iki 17 580 Eur;
1.2. pakeisti 2020 m. sausio 22 d. tarp A. G. ir A. Šv. sudarytos paskolos sutarties punktą ir jį išdėstyti taip: „Paskolos gavėjas už kiekvieną Paskolos (ar jo dalies) grąžinimo, sumokėjimo termino praleidimo dieną įsipareigoja mokėti 5 (penkių) procentų dydžio vėlavimo metines palūkanas, apskaičiuojamas nuo laiku nesumokėtų atitinkamų sumų.“;
1.3. pakeisti 2020 m. sausio 29 d. tarp A. G. ir A. Š. sudarytos sutartinės hipotekos, patvirtintos Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarės R. J., notarinio registro Nr. RJ-702, 6.1. punktą ir jį išdėstyti taip: „Užtikrintos prievolės dydis: 17 580,00 Eur“;
1.4. panaikinti 2020 m. liepos 8 d. Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarės R. J. išduotą vykdomąjį raštą Nr. RJ-4382 ir 2020 m. gruodžio 8 d. notarės R. J. išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. RJ-8217, ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas;
1.5. taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti antstolio V. M. išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0013/20/00667 pagal 2020 m. liepos 8 d. notarės R. J. išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. RJ-4382, ir pagal 2020 m. gruodžio 8 d. notarės R. J. išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. RJ-8217.
2. Ieškovė nurodė, kad 2018 m. rugpjūčio 30 d. su UAB, kurios direktoriumi yra A. G., sudarė paskolos sutartį ir pasiskolino 10 500 Eur. Tą pačią dieną buvo sudaryta sutartinė hipoteka, kuria užtikrintas paskolos grąžinimas, įkeičiant ieškovei priklausantį žemės sklypą (duomenys neskelbtini). 2019 m. sausio 23 d. sudarytas susitarimas dėl paskolos sutarties pakeitimo, padidinant paskolos sumą iki 12 500 Eur. Tą pačią dieną buvo sudarytas sutartinės hipotekos pakeitimas, padidinant prievolės dydį iki 12 500 Eur ir papildomai įkeičiant ieškovei priklausantį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini). 2020 m. sausio 22 d. ieškovė ir atsakovas A. G. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovė iki 2020 m. balandžio 30 d. pasiskolino 19 200 Eur. Šalys susitarė, kad paskola bus naudojama ieškovės kreditorės UAB paskolos refinansavimui ir asmeninėms reikmėms. 17 580 Eur paskolos dalis turėjo būti pervesta į UAB, o likusi 1 620 Eur paskolos dalis – ieškovei. Pagal sutartį ieškovė taip pat įsipareigojo prievolių vykdymo vėlavimo atveju mokėti 5 % baudines palūkanas per dieną (metinės 1 830 %) nuo nesumokėtų sumų. Prievolių įvykdymo užtikrinimui 2020 m. sausio 29 d. buvo sudaryta maksimalioji hipoteka, įkeičiant atsakovo naudai ieškovei priklausantį gyvenamąjį namą ir žemės sklypą Trakų r., nustatant 9 600 Eur maksimaliosios hipotekos sumą. Tarp šalių sudarytos sutarties projektą parengė atsakovas, numatydamas aiškiai per dideles palūkanas už prievolių nevykdymą. Būtų sąžininga ir teisinga, jei paskolos sutartyje būtų nuo nesumokėtų sumų numatytos 5 % dydžio vėlavimo metinės palūkanos, o ne per dieną. Ieškovė dėl atsakovo nesąžiningų veiksmų, suklaidinant dėl palūkanų skaičiavimo, į atsakovą kreipėsi iš karto po 2020 m. sausio 29 d. sutartinės hipotekos pasirašymo, tačiau atsakovas ieškovę ignoravo, inicijavo priverstinio skolos išieškojimo veiksmus. Pagal tarp šalių sudarytos paskolos sutartyje numatytos 1 620 Eur sumos ieškovė niekada nebuvo gavusi, todėl paskolos dydis ir hipoteka užtikrintos prievolės dydis mažintinas. Nurodytų sutarčių pagrindu Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarė R. J. 2020 m. liepos 8 d. išdavė vykdomąjį raštą Nr. RJ-4382, o 2020 m. gruodžio 8 d. – vykdomąjį raštą Nr. RJ-8217. 2020 m. liepos 8 d. vykdomajame rašte nepagrįstai nurodyta, kad negrąžintos paskolos suma yra 19 200 Eur, nes 1 620 Eur sumos ieškovė iš atsakovo nebuvo gavusi. Vykdomajame įraše taip pat nurodyta, kad pavėluotų mokėjimų palūkanų suma už 2020 m. balandžio 30 d.–2020 m. birželio 11 d. laikotarpį yra 40 320 Eur. Nors atsakovas prašyme dėl vykdomojo įrašo išdavimo prašė taikyti 0,5 % (183 % metinės palūkanos) pavėluotų mokėjimų palūkanų dydį už dieną, t. y. palūkanų suma už nurodytą laikotarpį sudarytų 4 032 Eur, tačiau toks palūkanų dydis vis tiek yra per didelis. Vėliau paaiškėjo, kad atsakovas net ne atsisakė dalies palūkanų ar sumažino jų dydį, kadangi antras vykdomasis įrašas 2020 m. gruodžio 8 d. buvo išduotas pagal atsakovo prašymą dėl tos pačios prievolės nevykdymo. Ginčijami vykdomieji įrašai yra tiesiogiai susiję su ieškovės nekilnojamojo turto priverstiniu pardavimu vykdymo procese. Vykdomieji įrašai yra išduoti neteisėtai, todėl antstolis V. M. jų pagrindu negali vykdyti ieškovės turto realizavimo. Būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes priešingu atveju ieškovei palankus teismo sprendimas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Turto susigrąžinimas iš sąžiningo turto įgijėjo gali būti neįmanomas. Varžytynėse turtas pardavinėjamas mažesne nei rinkos kaina, o konkrečiu atveju turtas pardavinėjamas net neatlikus turto rinkos vertės ekspertizės (CK 6.223 str., 6.228 str., 6.245 str., 6.870 str.; CPK 144–145 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. kovo 24 d. nutartimi nutarė patenkinti ieškovės A. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir sustabdyti antstolio V. M. išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0013/20/00667 pagal 2020 m. liepos 8 d. notarės R. J. išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. RJ-4382, ir pagal 2020 m. gruodžio 8 d. notarės R. J. išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. RJ-8217.
4. Teismas preliminariai įvertino pareikšto ieškinio reikalavimų pagrįstumą ir nurodė, kad šios bylos nagrinėjimo stadijoje nėra teisinio pagrindo manyti, jog ieškovė pasirinko akivaizdžiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos galimai pažeistų teisių gynybos būdą. Teismas konstatavo, kad ieškovė pakankamai aiškiai suformulavo ieškinio faktinį ir teisinį pagrindą, todėl ieškinys yra tikėtinai pagrįstas.
5. Teismas nurodė, kad ieškovė prašė panaikinti vykdomuosius įrašus, nes juose nurodyta paskolos suma yra ženkliai didesnė nei suteikta paskolos suma, sutartinių palūkanų dydis nepagrįstai didelis. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovės turtas gali būti parduotas, ieškovė turės inicijuoti teisminius procesus dėl turto realizavimo iš varžytynių panaikinimo. Teismo vertinimu, ieškovės nurodytos aplinkybės įrodo grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, todėl būtina pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti ir sustabdyti antstolio vykdomus išieškojimo veiksmus pagal ieškovės šioje byloje ginčijamus vykdomuosius įrašus (CPK 144–145 str.).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atsakovas A. G. pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nurodė, kad teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovė neįrodė, kad ieškovei palankaus teismo sprendimo atveju atsakovas savanoriškai negrąžintų gautų lėšų ir negalėtų jų grąžinti dėl savo sunkios turtinės padėties ar bandytų paslėpti turtą. Ieškovė ginčija tik mažą dalį vykdomuosiuose įrašuose nurodytų sumų, todėl visiškas vykdomosios bylos sustabdymas yra aiškiai nepagrįstas. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės riboja atsakovo teisę priverstine tvarka reikalauti ieškovės prievolės įvykdymo, kurio teisėtumas nėra ginčijamas. Ieškovė neįrodė, kad egzistuoja grėsmė teismo sprendimo vykdymui jai palankaus teismo sprendimo atveju, todėl ieškovės prašymas turi būti atmestas, kaip nepagrįstas (CPK 144–145 str.).
Atsiliepimas
7. Ieškovė A. Š. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, prašydama jį atmesti. Nurodė, kad teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes su ginčijamais vykdomaisiais įrašais yra tiesiogiai susijęs ieškovei priklausančio turto pardavimas. Vykdomieji įrašai yra išduoti neteisėtai, todėl turto realizavimas pagal juos negali vykti. Ieškovės turtas gali būti parduotas, o tai reikštų, kad ieškovė turėtų inicijuoti dar daugiau teisminių procesų, siekdama panaikinti turto realizavimą iš varžytynių. Turto susigrąžinimas gali būti neįmanomas iš sąžiningo įgijėjo. Apelianto argumentai dėl ginčijamų mažų sumų yra nepagrįsti, nes pirmajame vykdomajame įraše nurodyta, kad ieškovė atsakovui skolinga 40 320 Eur palūkanų. Vykdomieji įrašai yra ginčijami, todėl išieškojimo veiksmai negali būti vykdomi. Vykdomieji įrašai yra neteisėti pilna apimtimi, nes paskolos sutartis nėra nutraukta (CK 4.192 str.; CPK 586–587 str., 717 str., 722 str.).
8. Atsakovas A. G. pateikė prašymą priteisti iš ieškovės A. Š. 183 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 38 Eur žyminio mokesčio ir 150 Eur procesinio dokumento parengimo išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Nei absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant atskirojo skundo ribų.
10. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad, nesiėmus prevencinių priemonių, tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
11. Procesinis teisinis laikinųjų apsaugos priemonių pobūdis lemia, kad: 1) laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai, jų taikymas yra ribotas laiko atžvilgiu ir jos galioja tik iki galutinio bylos išsprendimo; 2) tokios priemonės taikomos prevenciniu tikslu, siekiant išvengti būsimo teismo procesinio sprendimo įvykdymo negalimumo arba pasunkėjimo; 3) laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja reikalavimų pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas asmeniui palankus sprendimas, kurio įvykdymas, nepritaikius prašomų priemonių, gali pasunkėti ar tapti neįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra laikinai sureguliuoti santykius nagrinėjamos bylos laikotarpiu. Pagal laikinųjų apsaugos priemonių instituto civiliniame procese paskirtį ir esmę, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios tiesiogiai susijusios su pareikštais reikalavimais.
12. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymas yra viena iš laikinųjų apsaugos priemonių rūšių (CPK 145 str. 1 d. 10 p.). Lietuvos teismų praktikoje nurodoma, kad laikinąsias apsaugos priemones – vykdymo veiksmų sustabdymą – teismas gali taikyti tik neabejotinai įsitikinęs, kad, nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas vykdomojo dokumento vykdymo privalomumo principas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019). Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo instituto specifika įpareigoja teismą laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai, nei paprastai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-413-516/2019). Laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas, kaip priemonė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų pagal vykdytiną dokumentą atlikimo, pagal naują bylą inicijavusio asmens reikalavimą tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo, net jeigu vėliau ir tektų spręsti įvykdymo atgręžimo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019).
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, kaip laikinoji apsaugos priemonė, gali būti taikomas kai, prasidėjus vykdymo procesui, yra ginčijamas vykdomasis dokumentas, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas, arba kai ginčijamas sudarytas sandoris, kurio pagrindu vykdymo procesas jau prasidėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013).
14. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-53-943/2021). Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas, sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalo įrodyti tas asmuo, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusi šalis turi pateikti bent minimalius įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-90-464/2019). Šalys civiliniame procese yra lygios, todėl vien ieškinio pateikimas ir deklaratyvių teiginių dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymo nurodymas, nepateikus jokių įrodymų ar bent jau tikėtinų duomenų, kad atsakovas vengs vykdyti teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais siekiama sumažinti galimybes įvykdyti teismo sprendimą, nesudaro pagrindo varžyti atsakovo teises, taikant laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-173-302/2020).
15. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 str.) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 str.) principai lemia tai, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą/poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia ir bendroji įrodinėjimo taisyklė, kad kiekviena šalis turi pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie kitos šalies jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1726-330/2020).
16. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas, nesiėmus šių priemonių, gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagrindo varžyti kito asmens teises nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-805-553/2018).
17. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovė ieškinyje prašė: 1) sumažinti paskolos sumą nuo 19 200 Eur iki 17 580 Eur; 2) pakeisti 2020 m. sausio 22 d. tarp A. G. ir A. Š. sudarytos paskolos sutarties punktą ir jį išdėstyti taip: „Paskolos gavėjas už kiekvieną Paskolos (ar jo dalies) grąžinimo, sumokėjimo termino praleidimo dieną įsipareigoja mokėti 5 (penkių) procentų dydžio vėlavimo metines palūkanas, apskaičiuojamas nuo laiku nesumokėtų atitinkamų sumų.“; 3) pakeisti 2020 m. sausio 29 d. tarp A. G ir A. Š. sudarytos sutartinės hipotekos, patvirtintos Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarės R. J., notarinio registro Nr. RJ-702, 6.1. punktą ir jį išdėstyti taip: „Užtikrintos prievolės dydis: 17 580,00 Eur“; 4) panaikinti 2020 m. liepos 8 d. Vilniaus miesto 32 notarų biuro notarės R. J. išduotą vykdomąjį raštą Nr. RJ-4382 ir 2020 m. gruodžio 8 d. notarės R. J. išduotą vykdomąjį įrašą, notarinio registro Nr. RJ-8217. Ieškovė nurodė, kad skolos išieškojimas yra nepagrįstas, nes ieškovė iš atsakovo negavo 1 620 Eur paskolos lėšų, sutartyje numatytos ir vykdomųjų įrašų pagrindu išieškomos palūkanos už prievolių pagal paskolos sutartį nevykdymą yra akivaizdžiai per didelės, nesąžiningos.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų apie priešingos šalies nesąžiningumą, todėl nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovės argumentai dėl jos nekilnojamojo turto realizavimo vykdymo procese, nelaikytinos aplinkybėmis, kurių pagrindu būtų galima daryti prielaidą dėl atsakovo siekio vengti ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo (pvz., grąžinti vykdymo procese išieškotas lėšas ir pan.), juolab, ieškovė neginčijo savo prievolės sumokėti atsakovui 17 580 Eur skolą.
20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, būtina atsižvelgti ir į proporcingumo principą, kuris reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija aplinkybės, kad gavo iš atsakovo 17 580 Eur paskolos sumą. Vadinasi, vykdomieji įrašai yra ginčijami tik dalyje dėl palūkanų sumos, todėl, akivaizdu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas gali pažeisti atsakovo teisėtus lūkesčius. Vykdymo proceso paskirtis pirmiausia yra apsaugoti išieškotojo, kurio naudai yra išduotas vykdomasis dokumentas, teises ir teisėtus interesus, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, visiškai sustabdant vykdymo veiksmus, nors ginčijama ne pagrindinė prievolė grąžinti paskolos sumą, o palūkanas, neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų.
21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 510 str. įtvirtinta teisė skųsti antstolio veiksmus arba atsisakymą atlikti veiksmus. Vadinasi, ieškovės argumentai dėl vykdymo procese realizuojamo turto vertės gali būti vertinami, sprendžiant klausimą dėl antstolio veiksmų teisėtumo, o ne dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje, kurioje ginčijama tik nedidelė skolos dalis.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, kadangi nenustatyta grėsmė dėl būsimo ieškovei galimai palankaus teismo procesinio spendimo vykdymo. Ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad ieškovei priklausančio ir atsakovo naudai įkeisto nekilnojamojo turto varžytynes laimėjo trečiasis asmuo ar joms neįvykus – turtą sutiko perimti hipotekos kreditorius. Vadinasi, nėra grėsmės, jog, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo vykdymas gali būti apsunkintas ar neįmanomas. Ieškovė nepateikė argumentų ir įrodymų, kad atsakovas negalės grąžinti ieškovei pinigines lėšas (palūkanas), gautas vykdymo procese, jei būtų vykdomas įvykdymo atgręžimas.
23. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė neįrodė atsakovo siekio ateityje vengti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymo, todėl, nesant duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, vengiant vykdyti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą, nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindus, todėl skundžiama nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovės A. Š. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas, kaip nepagrįstas. Teismas nevertina kitų argumentų ir rašytinių įrodymų, kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja atsakovo A. G. prašymo priteisti iš ieškovės A. Š. 183 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 38 Eur žyminio mokesčio ir 150 Eur procesinio dokumento parengimo išlaidos, nes bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą spręs pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, priklausomai nuo teisinio rezultato, priimant galutinį procesinį sprendimą byloje (CPK 2 str., 3 str., 7 str., 93 str., 144–145 str., 178 str., 185 str., 330 str., 338 str.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 2 p.,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. kovo 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.
Atmesti ieškovės A. Š. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.