Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Laimantas Misiūnas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

neviešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens L. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. nutarties civilinėje byloje pagal viešosios įstaigos Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientę L. L. išdavimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (toliau – pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientę L. L. trisdešimt dienų nuo jos hospitalizavimo dienos ((duomenys neskelbtini)) Pareiškėja prašyme nurodė, kad pacientė (duomenys neskelbtini). priverstinai hospitalizuota, pacientė yra veiksni.

2. Paaiškino, kad pacientė atvyko su GMP, palydint policijos pareigūnams. Tarnybas iškvietė pacientės buvusi anyta, dėl neadekvataus pastarosios elgesio anytos namų teritorijoje, kadangi pacientė su mašina įvažiavo į anytos namų vartus. Kol atvyko tarnybos, pacientė pasišalino iš įvykio vietos, rasta kitu adresu. Atvykus policijai į įvykio vietą pacientė kategoriškai atsisakė išlipti iš automobilio, vykdė tiesioginę transliaciją. Nurodė, kad pacientė, tik atvykusi į priėmimo skyrių, rėkė, kalbėjo pakeltu tonu, visiems grasino, kad paduos į teismą, kad tuoj paskambins policijai, kad policija viską meluoja, kad viskas yra įrašinėjama, buvo labai įtari, klausinėjo su kuo kalbėjosi gydytoja. Teigė, kad praeitą kartą ją visi norėjo išprievartauti, ją išnaudojo, toliau kalbėjo labai pakeltu tonu ir grasino. Pasakojo apie darbuotojus, kurie iš ligoninės perdavinėja informaciją. Apie anytą, kuri ją visą gyvenimą persekioja ir jai kenkia, nori ją nužudyti. Pareiškime nurodyta, kad pacientė šaukia, yra sujaudinta, fiksuota liguistuose išgyvenimuose.

3. Pareiškime taip pat buvo remiamasi pacientės motinos pateiktais paaiškinimais, kad pacientės būsena pablogėjusi apie mėnesį, pacientė itin įsitempusi, naktimis miega labai trumpai, pastebėjo agresyvų elgesį artimųjų atžvilgiu – pacientė naudojo smurtą prieš savo dukrą. Motina pamini, jog pacientė nuolatos grasina susidoroti su artimaisiais, juos nužudyti, grasina padegti jų namus, skundžiasi, jog visi skolingi jai pinigų, nors pacientė pati nebeturi jokio turto, turi daugybę skolų. Pacientė motinos vardu bandė paimti paskolą. Stebėtas neadekvatus elgesys – pacientė dažnai į motinos namus atvykdavo nakties metu, ieškodavo jai reikalingų daiktų. Anūkų pasakojimu, pacientės namuose netvarka, išlaužyti daiktai, visi namai apdėlioti kryžiais bei žvakėmis.

4. Taip pat nurodyta, kad apžiūros metu pacientė buvo ne itin tvarkingos išvaizdos, pasidažiusi ryškiu makiažu, kalbėjo itin daug, nesilaikė socialinės distancijos, pertraukinėjo gydytoją, kalbėjo garsiai, monologu, buvo sunku įsiterpti. Psichomotoriškai pajaudinta, sunkiai nusėdi vietoje. Pacientė pasakojo, jog į ligoninę ją „įkišo anyta“, teigia, jog anyta nori ją nužudyti, kėlia jai grėsmę, nori atimti vaikus. Vėliau pasakojo, jog į ligoninę ją uždarė dėl turto, nes jos turtą artimieji nori perrašyti jos vaikams. Teigė, kad į namus nieko neįsileidžia, kadangi namuose dingsta daiktai. Taip pat teigė, kad prasidėjus teisminiam procesui dėl riaušių manė, jog su ja nori susidoroti valstybė, tačiau dabar žino, jog su ja susidoroti nori buvusi anyta. Nurodyta, kad pacientė neadekvačiam savo elgesiui absoliučiai nekritiška, teigė, jog yra visiškai sveika, atsisakė tęsti gydymą ligoninėje.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2026 m. vasario 20 d. nutartimi tenkino VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės prašymą ir leido L. L. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje trisdešimt dienų, terminą skaičiuojant nuo hospitalizavimo dienos, t. y. nuo (duomenys neskelbtini).

6. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo į VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninę hospitalizuota (duomenys neskelbtini), diagnozė – (duomenys neskelbtini). Gydytojų konsultacinės komisijos (duomenys neskelbtini) išvadoje konstatuota, kad pacientė yra ūmios psichozės būsenoje su pakiliu afektu, dezorganizuotu, neadekvačiu, socialiai nepriimtinu elgesiu, mąstymo formos sutrikimais, nekritiškumu savo sveikatos būklei ir elgesiui, todėl ji yra socialiai pavojinga ir yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

7. Teismas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio hospitalizavimo ir gydymo, rėmėsi pateikta gydytojų komisijos (duomenys neskelbtini) išvada ir byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimais. Nurodė, kad teismui pateiktoje gydytojų komisijos išvadoje užfiksuoti surinkti duomenys, kad pacientės būsena pablogėjusi apie mėnesį, pacientė naktimis miega labai trumpai, pastebėjo agresyvų elgesį artimųjų atžvilgiu – pacientė naudojo smurtą prieš savo dukrą, motina pamini, kad pacientė nuolatos grasina susidoroti su artimaisiais, juos nužudyti, grasina padegti jų namus, priešingai nei teismo posėdžio metu nurodė suinteresuoto asmens L. L. atstovas advokatas Marius Monkevičius, rodo, jog pacientė dėl dabartinės savo psichikos sveikatos būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Taip pat nurodė, kad bylos medžiagoje užfiksuota, jog pacientė, būdama itin susijaudinusi, vairavo transporto priemonę, todėl pritarė pareiškėjos atstovės gydytojos psichiatrės vertinimui, jog, būdama tokios būklės, ji kelia pavojų tiek savo, tiek aplinkinių sveikatai ir gyvybei.

8. Išklausęs gydytojos psichiatrės E. G. paaiškinimus, jog šiuo metu pacientės gydymas dienos stacionaro sąlygomis nėra galimas, kadangi jos būklė šiuo metu per sudėtinga, be to, dienos stacionare yra 2–3 savaičių eilė, teismas nepritarė ir suinteresuoto asmens L. L. atstovo advokato vertinimui, jog šiuo atveju yra galimos švelnesnės, mažiau suinteresuoto asmens laisvę varžančios, priemonės.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo L. L. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. nutartį panaikinti.

9.1. Apeliantės teigimu, priešingai nei konstatuota pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje, gydytojų komisijos (duomenys neskelbtini) išvada ir byloje dalyvaujančių asmenų (jų atstovų) paaiškinimai objektyviai nepatvirtina, kad pacientė dėl savo psichikos sveikatos būsenos yra socialiai pavojinga, todėl yra reali grėsmė, kad ji savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

9.2. Nurodo, kad gydytojų komisijos išvadoje esantys duomenys iš pacientės mamos apie L. L. būseną, elgesį ir, neva, išsakomus grasinimus vertintini tik kaip subjektyvi pacientės motinos nuomonė, tokie duomenys jokiu būdu nepagrindžia grėsmės, juolab realios, kad suinteresuotas asmuo dėl savo psichikos sveikatos būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

9.3. Mano, kad teismo nurodoma aplinkybė, jog pacientė vairuoja automobilį, būdama itin susijaudinusi, gali būti vertinama kaip ne visai atsakingas ar tinkamas elgesys, bet ne kaip reali grėsmė aplinkiniams, atsiradusi dėl psichikos būklės sutrikimo, sudaranti faktinį ir teisinį pagrindą taikyti tokiam asmeniui priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėje. Pažymi, kad teismo posėdyje pati pareiškėjos atstovė išsakė poziciją, jog pacientė, vairuodama transporto priemonę, galėjo sukelti eismo įvykį (įvažiuoti į buvusios anytos namą juosiančią tvorą) ne dėl savo psichikos būklės, o dėl slidžios kelio dangos ar kitų aplinkybių, nesusijusių su L. L. galimu psichikos sveikatos pablogėjimu. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, jog būdama tokios būklės, L. L. kelia pavojų tiek savo, tiek aplinkinių sveikatai ir gyvybei yra nepagrįsta objektyviais duomenimis, kurių pakaktų konstatuoti suinteresuoto asmens keliamą realią grėsmę sau, aplinkiniams ir (ar) turtui ir sąlygotą psichikos ar elgesio sutrikimu.

9.4. Mano, kad visiškai nepagrįsta teismo išvada, jog šiuo metu pacientės gydymas dienos stacionaro sąlygomis nėra galimas, kadangi gydymui dienos stacionare yra 2–3 savaičių eilė. Aplinkybė, kad gydymo įstaiga, teikianti dienos stacionaro paslaugas, yra perpildyta ir nėra galimybės laiku suteikti atitinkamas sveikatos priežiūros paslaugas visiems tokį poreikį turintiems asmenims, nesudaro pagrindo taikyti griežtesnį, prievartinį, asmens laisvę visiškai suvaržantį gydymo būdą.

9.5. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė jokių objektyvių, pagrįstų duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad, šiuo atveju, yra visi įstatyme numatyti pagrindai ir sąlygos teismui leidimo priverstinai hospitalizuoti ir gydyti asmenį išdavimui. Šiuo konkrečiu atveju darytina išvada, jog L. L., pagal savo psichinę būseną, nėra pavojinga kitiems asmenims ir aplinkai, kad jai reikėtų taikyti ultima ratio (kraštutinė priemonė) – radikalų laisvės suvaržymą priverstinai hospitalizuojant ir taikant priverstinį gydymą psichiatrijos ligoninėje.

10. Pareiškėja VšĮ Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė Atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą prašė suinteresuoto asmens L. L. atskirąjį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. eS2-11059-1077/2026 palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodė, kad suinteresuotas asmuo L. L. atskiruoju skundu nesutinka, kad jos elgesys jos hospitalizavimo ir gydymo pratęsimo metu kėlė realią grėsmę, kad suinteresuotas asmuo dėl savo būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui. Suinteresuoto asmens psichikos sveikatos būklę, šios būklės lemiamą neadekvatų elgesį bei priimamus sprendimus, grėsmę ir šios grėsmės realumą psichikos sutrikimo psichopatologijoje įvertino specialiai tai atlikti įgalioti asmenys. Suinteresuoto asmens L. L. grėsmę keliantis, neadekvatus elgesys, kritikos savo sveikatos būklei nebuvimas pagrįstas tiek subjektyvios anamnezės duomenimis iš artimų asmenų, tiek objektyvios anamnezės duomenis. Tai, kad atskirajame skunde suinteresuoto asmens L. L. elgesys vertinamas kaip „ne visai atsakingas ar tinkamas elgesys“, o ne elgesys, keliantis realią grėsmę, nepaneigia atitinkamo elgesio įvertinimo, pateikto tiek Gydytojų komisijos išvadoje, tiek nurodyto teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu. Todėl, pareiškėjos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai nurodė, kad, teismo vertinimu, priešingai nei teismo posėdžio metu nurodė suinteresuoto asmens L. L. atstovas, nurodytos aplinkybės rodo, jog yra surinkta objektyvių duomenų, pagrindžiančių realią grėsmę, kad suinteresuotas asmuo dėl dabartinės savo psichikos sveikatos būsenos savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis).

12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas pareiškėjos – ligoninės, prašymas leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

13. Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtinta teisė teismui leisti priverstinai hospitalizuoti asmenį, kai yra tam numatytos sąlygos. CK 2.26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo turi psichikos ir elgesio sutrikimą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Pagal Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsnį, asmuo gali būti priverstinai hospitalizuotas, jeigu turi sunkią psichikos ligą ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui (Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1012-603/2021; 2022 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1039-580/2022).

14. Byloje nustatyta, kad L. L. nuo (duomenys neskelbtini) gydoma VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje, jai diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš atskirojo skundo, skundžiamoje nutartyje nurodytos ir medikų jai konstatuotos diagnozės suinteresuotas asmuo neneigia, tačiau tiek pati pacientė, tiek jos atstovas advokatas iš esmės neigia priverstinio gydymo reikalingumą. Byloje nustatyta, ir šios aplinkybės taip pat nėra ginčijamos, kad apeliantė į gydymo įstaigą pristatyta su policijos pareigūnų pagalba, nustatyta, kad apeliantė vairavo transporto priemonę ir sukėlė eismo įvykį įvažiuodama į asmens, kurį laiko jai kenkiančiu, namo tvorą. Kaip matyti iš pareiškėjos pateikto paaiškinimo ir apeliantės pristatymo į ligoninę aplinkybių, apeliantės psichinė būklė nebuvo stabili, nustatyta, kad pacientė buvo agresyvi, rėkė, šaukė, grasino, išreiškė nepasitikėjimą visais, kalbėjo apie jos žlugdymą, persekiojimą, pasireiškė kliedesiai ir pan.

15. Nors atskirajame skunde teigiama, kad incidentas, kai apeliantė įvažiavo į buvusios anytos tvorą (vartus) ir pasišalino iš įvykio vietos, galėjo įvykti ir dėl eismo sąlygų ar dėl neatsargumo, tokie teiginiai atskiruoju skundu nebuvo pagrįsti, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad būdama tokios, kokia nustatyta, būklės, ji kelia realų pavojų tiek savo, tiek aplinkinių sveikatai ir gyvybei.

16. Atskirajame skunde taip pat teigiama, kad teismas nepagrįstai rėmėsi subjektyvia suinteresuoto asmens motinos pozicija, tačiau pagrindo netikėti apeliantei artimo asmens paaiškinimais teismui nebuvo, kadangi motinos išsakyti teiginiai apie dukters psichinę būklę, jos agresyvumą iš esmės atitinka apeliantės elgesį apžiūros metu ligoninėje, motinos paaiškinimus apie smurtą prieš anūkę, tuo pačiu ir pareiškėjos atstovės teiginius apie ankstesnį priverstinį gydymą patvirtina Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

17. Visa bylos medžiaga iš esmės patvirtina, kad apeliantė nėra kritiška jai diagnozuotos ligos atžvilgiu, savo psichinės būklės sunkumo nepripažįsta, paskutinį kartą hospitalizuota (duomenys neskelbtini), ne tik atsisako gydymo ligoninėje, mano esanti sveika, tačiau yra akivaizdžiai nusiteikusi ir prieš jai reikalingų vaistų vartojimą, pati teismo posėdyje nurodė, kad vartoja (duomenys neskelbtini), teismo posėdyje pareiškėjos atstovė nurodė, kad pacientė vartoja ne jai paskirtus vaistus, šlapime rasta kokaino. Be to, teismui pateiktoje pareiškėjos išvadoje nurodoma, kad pacientė reguliariai pas psichiatrus nesilanko, pripažįsta nevartojanti paskirtų vaistų.

18. Nesutiktina su atskirajame skunde dėstomais argumentais, kad aplinkybė, jog gydymo įstaiga, teikianti dienos stacionaro paslaugas, yra perpildyta ir nėra galimybės laiku suteikti atitinkamas sveikatos priežiūros paslaugas visiems tokį poreikį turintiems asmenims, nesudaro pagrindo taikyti griežtesnį, prievartinį, asmens laisvę visiškai suvaržantį gydymo būdą. Svarbu tai, kad argumentas, jog dienos stacionare yra eilė, nebuvo esminis ir nulemiantis apeliantės hospitalizavimą, esminės aplinkybės kodėl apeliantei buvo taikytas hospitalizavimas yra sunki apeliantės psichinė būklė – diagnozės paūmėjimas, bei miego sutrikimai. Apeliantei atsisakant vartoti jai paskirtus vaistus, neigiant psichikos bei miego sutrikimus, akivaizdu, kad dienos stacionaras nebūtų tinkama priemonė suinteresuoto asmens gydyme. Dėl to sutiktina su pareiškėjos išdėstytais argumentais, kad pacientei esant ūmios psichozės būsenoje, negebant įvertinti savo psichinės būklės, hospitalizavimas yra būtinas.

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai yra apeliantės hospitalizavimo aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, konstatuoja, jog atskirojo skundo argumentai, kad nebuvo jokio pagrindo leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti suinteresuotą asmenį, yra neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tik apeliantės ar jos atstovo teiginiai, kad priverstinis gydymas jai nėra reikalingas, kad nebūtina varžyti jos laisvės ir, kad galima taikyti švelnesnes priemones, kai apeliantė iš esmės neigia gydymo, kaip tokio, reikalingumą ir jai paskirtų vaistų vartojimą, neleidžia daryti priešingos nei pirmosios instancijos teismo išvados. Pirmosios instancijos teismas, turėdamas teisę priimti sprendimą dėl pacientės priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei išsamiai motyvavo išvadą ne tik medikų, bet ir pacientei artimo asmens paaiškinimais, kad buvo reali grėsmė, jog apeliantė savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo pačios ir kitų asmenų sveikatai bei gyvybei.

20. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ar leistų suabejoti pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, sudariusiomis pagrindą leidimui priverstinai hospitalizuoti ir gydyti ją psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

21. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta nepažeidžiant procesinės teisės normų, reglamentuojančių supaprastintą civilinį procesą, todėl naikinti ją remiantis apeliantės argumentais nėra pagrindo. Dėl to atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 20 d. nutartį palikti nepakeistą.