Vilniaus apygardos teismo nutartis

2013-04-29 · Civilinė byla Nr. 2A-1632-275/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-04-29
Bylos Nr.
2A-1632-275/2013
Teisminio proceso Nr.
2-44-3-00087-2011-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Andžej Maciejevski, Loreta Lipnickienė, Danutė Kutrienė
Atsakovas
R. G.
Ieškovas
AB „SEB lizingas“
Kategorijos
  • 35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1632-275/2013Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00087-2011-2Procesinio sprendimo kategorija 35.4.; 35.5.; 50. 9.; 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T ARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Loretos Lipnickienės ir Andžejaus Maciejevskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. G. ir R. G. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ atsakovams R. G. ir R. G. ieškininį pareiškimą dėl skolos, delspinigių ir nuostolių priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo R. G. 520,79 Lt palūkanų, 1 423,22 Lt delspinigių, 207,27 Lt draudimo įmokų, 2 604,80 Lt nuostolių pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 2008-040710, viso 4 756,08 Lt; priteisti iš atsakovų R. G. ir R. G. solidariai 156,07 palūkanų, 494,51 Lt delspinigių, 16 669,26 Lt nuostolių pagal lizingo sutartį Nr. 2004-050435 ir laidavimo sutartį Nr. LS 2007-050435, viso 17 319,84 Lt; priteisti iš atsakovų 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos, taip pat žyminio mokesčio išlaidas.

Nurodė, kad su atsakovu R. G. 2004-05-22 ir 2008-04-28 buvo sudarytos finansinio lizingo sutartys Nr. 2007-050435 (Lizingo sutartis Nr. 1) bei 2008-040710 (Lizingo sutartis Nr. 2). Šių sutarčių pagrindu ieškovas nuosavybės teise įsigijo atsakovui reikalingą turtą ir perdavė jį finansinės nuomos pagrindu naudotis iki visiško ir tinkamo prievolių įvykdymo pagal Lizingo sutartį. Tik tinkamai įvykdžius Lizingo sutarčių sąlygas nuosavybės teisė į turtą būtų perėjusi R. G.. A. R. G. pradėjus vėluoti atsiskaityti, 2010-02-02 buvo išsiųstas raštas Nr. 02-814 dėl sutarčių nutraukimo, kuriuo informuota, kad nepadengus įsiskolinimo iki 2010-02-09, lizingo sutartys bus nutrauktos. Tačiau R. G. savo prievolių tinkamai nevykdė, nebuvo suderintas kitoks prievolių įvykdymo būdas ir Lizingo sutartys buvo nutrauktos. Realizavus susigrąžintą Lizingo sutarčių Nr. 1 ir Nr. 2 dalyku buvusį turtą, AB „SEB lizingas“ patyrė nuostolį. Civilinio kodekso 6.574 str. numato, kad kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Lizingo sutarčių 18.6.4. punkte taip pat nustatyta, kad klientas privalo atlyginti AB „SEB lizingas“ nuostolius, kurie AB „SEB lizingas“ atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu atsakovai sutartis būtų tinkamai vykdę. Realizavus susigrąžintą turtą, ieškovas iš viso patyrė 16 375,96 Lt nuostolių, kuris paskaičiuotas iš likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės be PVM atėmus šio turto realizavimo kainą be PVM. Be to, ieškovas turėjo su atsiimto turto transportavimu ir jo pardavimu susijusių išlaidų, kurios yra 2 898,10 Lt be PVM. Tokiu būdu, ieškovas pagal Lizingo sutartį Nr. 1 patyrė 15 669,26 Lt nuostolio iš turto realizavimo ir 1 000 Lt papildomų išlaidų, o pagal Lizingo sutartį Nr. 2 patyrė 706,70 Lt nuostolį ir 1 898,10 papildomų išlaidų. Kadangi Lizingo sutartys buvo nutrauktos dėl atsakovo R. G. kaltės, atsirado atsakovo sutartinė atsakomybė. Pagal finansinio lizingo sutartis, atsakovas R. G. privalėjo mokėti eilinius mokėjimus pagal sutartyje nustatytus grafikus-sąskaitas, o už kiekvieną pradelstą dieną atsakovas įsipareigojo mokėti 0,1 procentą delspinigių, skaičiuojamų nuo neapmokėtos sumos (sutarties 3.1., 3.3., 8.1.3. punktai). Pagal Lizingo sutarties Nr. 2 14.13 punktą atsakovas įsipareigojo kompensuoti ieškovui Turto draudimui turėtas išlaidas per vieną savaitę nuo sąskaitos gavimo dienos. Tokiu būdu atsakovo R. G. įsiskolinimas pagal Lizingo sutartis yra 2 801,86 Lt, iš kurių: 156,07 Lt palūkanų ir 494,51 Lt delspinigių pagal Lizingo sutartį Nr. 1 bei 520,9 Lt palūkanų, 1 423,22 Lt delspinigių ir 207,27 Lt draudimo įmokų kompensavimas pagal Lizingo sutartį Nr. 2. Iš Lizingo sutarties Nr. 1 kylančių R. G. prievolių vykdymo užtikrinimui buvo pasirinktas laidavimo būdas. 2007-05-22 ieškovas AB „SEB lizingas“ ir atsakovas R. G. sudarė laidavimo sutartį Nr. LS 2007-050435, kuria atsakovas R. G. įsipareigojo kaip solidarus bendraskolis atsakyti ieškovui, jei lizingo gavėjas R. G. neįvykdys visų ar dalies savo prievolių. Laidavimas yra viena iš įstatyme numatytų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 str. 1 d.). Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai. Atsakovas R. G. yra solidarus bendraskolis kartu su R. G. dėl tinkamo prievolės įvykdymo, kylančios iš Lizingo sutarties Nr. 1.

Žemesnės instancijos teismas

Širvintų rajono apylinkės teismas 2011 m. vasario 19 d. preliminariu sprendimu ieškovo ieškinį patenkino.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Širvintų rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 23 d. galutiniu sprendimu paliko galioti 2011 m. vasario 19 d. preliminarų sprendimą, kuriuo: AB „SEB lizingas“ naudai iš R. G. priteista 520,79 Lt palūkanų, 1 423,22 Lt delspinigių, 207,27 Lt draudimo įmokų, 2 604,80 Lt nuostolių iš turto realizavimo, viso 4 756,08 Lt, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-02-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 71 Lt žyminio mokesčio; AB „SEB lizingas“ naudai iš R. G. ir R. G. solidariai priteista 156,07 Lt palūkanų, 494,51 Lt delspinigių, 16 669,26 Lt nuostolių iš turto realizavimo, viso 17 319,84 Lt, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-02-11 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 260 Lt žyminio mokesčio.

Teismas konstatavo, kad atsakovas R. G. sutartimis nustatytais terminais tinkamai neįvykdė savo įsipareigojimų, t.y. laiku nemokėjo sutartyse nustatyto dydžio įmokų (sutarčių 8.1.3 p.). Sutartyse yra nustatyta, kad atsakovui nesumokėjus ilgiau kaip per 20 kalendorinių dienų nuo mokėjimo dienos bet kokių pagal sutartį jam tenkančių mokėjimų, ieškovui atsiranda pagrindas nutraukti sutartį pirma laiko. Atsakovas nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio nesumokėdavo visų pagal sutartį mokėjimų ir ieškovas lizingo sutartis nutraukė 2010-02-10. Atsakovai sutarties nutraukimo dienai ieškovui buvo skolingi 22 332,95 Lt. Pagal Civilinio kodekso 6.217 str. šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis pažeidimas. Nors atsakovai teismui pateikė Grigiškių kredito unijos 2010 m. vasario 5 d. patvirtinimą apie ketinimą R. G. suteikti paskolą, tačiau įrodymų dėl kokių priežasčių nepadengė įsiskolinimo nepateikė. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog lizingo sutartis ieškovas nutraukė atsakovams netikėtai ir nepagrįstai. Teismas konstatavo, kad realizavus iš atsakovo susigrąžintą turtą, ieškovas iš turto pardavimo turėjo 16 375,96 Lt nuostolių, taip pat turėjo su turto transportavimu ir pardavimu susijusių išlaidų – 2 898,10 Lt. Teismas sprendė, kad atsakovas R. G. ir atsakovas R. G., kaip laiduotojas pagal laidavimo sutartį, juos privalo atlyginti. Atsakovai nurodė, kad jiems atlyginti šiuos nuostolius pareigos neatsiranda, nes ieškovas automobilį ir traktorių pardavė už žymiai mažesnę kainą, negu šios technikos rinkos kaina, turto neįvertinęs, t.y. elgėsi nesąžiningai. Teismas pažymėjo, kad ieškovas, atgavęs sutarties dalyką - automobilį ir traktorių - įgijo teisę jais disponuoti savo nuožiūra. Pardavimą vykdė turto pardavėjai. Susigrąžinto lizingo dalyko pardavimo kitam pirkėjui kaina priklausė nuo daugelio priežasčių. Tai galėjo būti paklausa ir pasiūla rinkoje, parduodamų daiktų būklė ir kt. Civilinio kodekso 6.574 str. nuostata suteikia ieškovui, kaip lizingo davėjui teisę į atlyginimą nuostolių, kurių elgiantis protingai ir sąžiningai, išvengti nepavyko. Todėl ieškovui pateikus teismui duomenis apie jo realiai patirtą nuostolį, pareiga įrodyti, kad ieškovas, parduodamas lizinguotą turtą, elgėsi nesąžiningai ir neprotingai, nesistengė turtą parduoti didesne kaina, turi tai teigdami įrodyti atsakovai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas R. G. ir R. G. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl 706,70 Lt nuostolių (iš turto realizavimo) priteisimo iš atsakovo R. G., ir dalyje dėl 15 669,26 Lt nuostolių (iš turto realizavimo) priteisimo solidariai iš atsakovų R. G. ir R. G. ir ieškinį šioje dalyje atmesti; priteisti iš ieškovo atsakovų apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Dėl netinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos

Atsakovų nuomone, teismas nepagrįstai visą įrodinėjimo pareigą (dėl nuostolių pagrįstumo) perkėlė atsakovams, kai tuo tarpu būtent ieškovas, siekdamas pagrįsti savo patirtų nuostolių realumą ir pagrįstumą, turėjo pareigą įrodyti, kad nuostoliai atsirado ne dėl jo kaltės, bet dėl objektyvių priežasčių (kainos rinkoje, parduotų transporto priemonių vertės). Remiantis Civilinio kodekso 6.574 str., lizingo davėjas turi teisę į atlyginimą tik tokių nuostolių, kurių elgiantis protingai ir sąžiningai, išvengti nepavyko. Būtent ieškovas turi pareigą ir galimybes pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog jo elgesys parduodant atitinkamus daiktus atitiko protingo, sąžiningo, rūpestingo ir apdairaus pardavėjo kriterijus. Atsakovų nuomone, būtent nepriklausomas turto vertinimas prieš parduodant turtą būtų patvirtinęs, jog ieškovas ėmėsi visų priemonių, kad nuostoliai jam neatsirastų, o jei atsirastų - tai ne dėl jo kaltės, o dėl objektyvių priežasčių (turto vertės sumažėjimo). Nors jokie teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo ieškovui, realizuojančiam iš lizingo gavėjo atsiimtą turtą, prieš tai atlikti šio turto vertinimą, tačiau ši pareiga kyla iš bendrųjų teisės principų, keliamų civilinių teisinių santykių dalyviams - elgtis sąžiningai ir protingai. Šiuo atveju ieškovas, žinodamas, jog atsiėmus lizinguotą turtą, atsakovai su šiuo turtu jokių veiksmų atlikti nebegalės (t.y. negalės atlikti turto vertinimo ar dalyvauti turto realizavimo procese), ir pats neatlikdamas turto vertinimo, elgėsi nesąžiningai ir neprotingai. Toks ieškovo elgesys lemia, jog būtent jam, turėjusiam visas galimybes pateikti įrodymus dėl jo nustatytos kainos pagrįstumo ir realumo, tenka pareiga įrodyti, jog turtas buvo parduotas už mažesnę kainą ne dėl jo kaltės, o dėl objektyvių, nuo ieškovo nepriklausančių, priežasčių (t.y. dėl atitinkamos turto vertės rinkoje). Šiuo atveju ieškovas, žinodamas, jog turto pardavimas turės tiesioginės įtakos atsakovų turtiniams interesams, turėjo imtis visų protingų priemonių, kad atsakovų interesai nebūtų pažeisti, t.y. nebūtų sudarytos sąlygos nepagrįstai reikalauti iš atsakovų nuostolių, už kuriuos galimai jie net nėra atsakingi. Kadangi ieškovas pardavė turtą už savo nuožiūra nustatytą kainą, prieš tai neatlikęs turto vertinimo, todėl laikytina, jog ieškovas pats prisiėmė riziką, susijusią su jo nustatytos kainos galimu neatitikimu rinkos vertei. Taigi būtent ieškovas, o ne atsakovai, turi įrodyti, jog jo nustatyta kaina buvo reali, pagrįsta ir ne mažesnė nei rinkos kaina.

Dėl netinkamo įrodymų vertinimo

Teismas neįvertino ir nieko nepasisakė dėl atsakovo R. G. pateikto įrodymo -automobilio BMW Casco draudimo liudijimo poliso, kuriame nurodyta automobilio rinkos vertė (44 640 Lt) yra daugiau kaip dvigubai didesnė, nei ieškovo nustatyta pardavimo kaina. Teismas nemotyvavo, kodėl jis nesivadovavo atitinkamu įrodymu, spręsdamas ieškovo nustatytos automobilio kainos pagrįstumą. Byloje nepateikta jokių įrodymų, kuriais remiantis galima daryti išvadą, jog pardavimo metu automobilis buvo nuvertėjęs daugiau nei dvigubai arba kad draudimo polise nurodyta automobilio vertė neatitiko šio automobilio vertės. Teismui nemotyvavus, kodėl jis nesirėmė draudimo polise nurodyta automobilio verte bei nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių daugiau nei dvigubą automobilio nuvertėjimą, teismas turėjo atsisakyti tenkinti ieškovo reikalavimą dėl nuostolių, atsiradusių realizavus automobilį, priteisimo. Be to, byloje esant įrodymams apie atitinkamą turto vertę iki turto pardavimo (įrašas draudimo polise, likutinė turto vertė lizingo sutartyse), ieškovo nustatyta pardavimo kaina, nepateikiant jos dydį pagrindžiančių įrodymų (turto vertinimo dokumentų), laikytinas netinkamu ir nepakankamu įrodymu nuostoliams pagrįsti.

Dėl turto vertinimo teisinės reikšmės

Teismas nepagrįstai atmetė atsakovų argumentus dėl turto pardavimo kainų nepagrįstumo, neatlikus turto vertinimo. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas analogišką situaciją, nurodė, jog „į bylą nėra pateiktos turto vertinimo ataskaitos (CPK178 str.), tad nėra pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad kreditorius įrodė, jog transporto priemonės buvo parduotos už rinkos kainą“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1279/2010). Šioje byloje ieškovas (lizingo bendrovė), prieš parduodamas iš lizingo gavėjo atsiimtą turtą, turto vertinimą atliko, o šio vertinimo išvados buvo pateiktos į bylą. Nepaisant to, teismas laikė, kad vien vertinimo išvadų nepakanka, o siekiant išsiaiškinti, ar turto pardavimo kaina buvo pagrįsta, būtina pateikti visą vertinimo ataskaitą. Taigi minėtoje byloje teismas sprendė, jog turto vertinimas pardavimo kainos pagrįstumui įrodyti yra būtinas, o šio dokumento (vertinimo ataskaitos) reikšmė, sprendžiant ieškovo reikalavimų dėl nuostolių priteisimo pagrįstumą, yra esminė. Šiuo atveju, nesant jokiems objektyviems įrodymams, kad ieškovas pardavė turtą už ne mažesnę nei vidutinė rinkos vertė kainą bei kad turto pardavimo kainos ir likutinės jo vertės (pagal lizingo sutartis) skirtumą lėmė nuo ieškovo nepriklausančios priežastys, nebuvo pagrindo ieškovo nurodytus nuostolius laikyti įrodytais.

Dėl nevisapusiško ir neišsamaus bylos aplinkybių tyrimo

Teismas nesiaiškino, kokiomis sąlygomis ieškovas pardavė turtą, t.y. byloje net nebuvo pateiktos atitinkamo turto pirkimo-pardavimo sutartys, iš kurių būtų galima spręsti, ar turto pardavimas buvo objektyvus, o reikalaujami atlyginti nuostoliai - pagrįsti. Apeliacinis teismas, spręsdamas analogišką situaciją, pasisakė kad „<...> neišreikalavus į bylą lizingo sutarčių, sudarytų su iš atsakovo susigrąžinto turto tolesniu lizingavimu, negalima spręsti, ar kreditorius iš tikrųjų ir ne nuo jo priklausančių aplinkybių patyrė nuostolių, parduodamas minėtas transporto priemones“ (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1279/2010). Šiuo atveju teismas neišreikalavo ir netyrė vieno iš pagrindinių įrodymų - pirkimo-pardavimo sutarčių, taigi nesiaiškino, ar būtent tokia pardavimo kaina numatyta atitinkamose pardavimo sutartyse, ar parduodant turtą nebuvo numatyta sąlygų, lemiančių sumažintą kainą, ar pirkimo-pardavimo sandorio šalys nebuvo tarpusavyje susiję asmenys ir pan. Nesiaiškinus šių aplinkybių, bylos esmė liko neatskleista, o įrodymai, tiesiogiai susiję su šia byla, neištirti. Atsakovų nuomone, atitinkamos aplinkybės patvirtina, kad ieškovų reikalavimas dėl nuostolių, patirtų realizavus turtą už mažesnę kainą, byloje liko neįrodytas, todėl teismo sprendimas dalyje dėl nuostolių iš turto realizavimo priteisimo naikintinas.

Dėl procesinių normų (CPK 161 str.) pažeidimų

Teismas, matydamas, jog atsakovai - fiziniai asmenys, siekia aktyviai dalyvauti procese ir tiesiogiai ginti savo teises, neturėdami tam specifinių žinių, kas gali įtakoti netinkamą/nepakankamą jų teisių gynimą, turėjo pareigą pasiūlyti atsakovams pasirūpinti atstovavimu (CPK 161 str.). Akivaizdu, jog šiuo atveju ieškovas, būdamas juridinis asmuo, verslininkas, turintis žymiai daugiau patirties tiek sutartiniuose verslo santykiuose, tiek teisminiuose ginčuose, buvo nelygiavertė proceso šalis atsakovams, todėl teismas, matydamas, jog byloje sprendžiami ne tik skolos priteisimo, bet ir kur kas sudėtingesni teisės klausimai (nuostolių iš turto realizavimo atlyginimo klausimas), kur specifinės proceso ir materialinės teisės žinios gali lemti, kiek išsamiai bus ištirtos bylos aplinkybės, ar šalys sugebės įrodyti atitinkamas aplinkybes, turėjo pasiūlyti atsakovams pasirūpinti atstovavimu, kad jų teisės į tinkamą gynybą jau pirmoje instancijoje būtų įgyvendintos geriausiu ir efektyviausiu būdu. Kadangi ieškovai, neturėdami specifinių žinių, negalėjo objektyviai įvertinti kilusio ginčo sudėtingumo teisiniu požiūriu, būtent teismo pareiga (kylanti iš teismo bendradarbiavimo su šalimis principo ir teismo pareigos rūpintis kuo išsamesniu bylos aplinkybių ištyrimu), buvo pasiūlyti atsakovams pasirūpinti atstovavimu. Minėto procesinio veiksmo neatlikimas (t.y. nepasiūlymas pasirūpinti atstovavimu) iš dalies lėmė situaciją, kad esminiai įrodymai byloje (pvz. pirkimo-pardavimo sutartys) liko neištirti, o visa įrodinėjimo našta nepagrįstai perkelta atsakovams, kas lėmė atsakovų atžvilgiu neteisingo ir nepagrįsto sprendimo priėmimą.

Atsiliepimas

Ieškovas AB „SEB lizingas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad būtent apeliantai turėjo pateikti argumentus ir įrodymus, jog ieškovas parduodamas turtą elgėsi neatidžiai ar nerūpestingai dėl ko patyrė nuostolį. Tačiau šiuo atveju apeliantai pateikia tik niekuo neparemtus kaltinimus ieškovui dėl jo neva neapdairaus elgesio, tačiau nepateikia jokių patikimų įrodymų turto vertei nustatyti (pvz. turto vertės nustatymo pažymų ar pan.). Apeliantų minimas draudimo polisas negali būti laikomas tinkamu įrodymu, sprendžiant apie konkretaus turto rinkos kainą jo pardavimo momentu. Šiame dokumente pateikiama informacija tik apie tos rūšies automobilių grupei taikomą bendrą vidutinę kainą, tačiau konkretaus turto kainą įtakoja daugelis veiksnių (techninė būklė, nusidėvėjimas ir kt.). Todėl apeliantai siekdami įrodyti, kad automobilį ieškovas pardavė už nepagrįstai mažą kainą, privalėjo teismui pateikti būtent šio turto vertinimo dokumentus. Techninės apžiūros talonas taip pat nepateikia jokios informacijos apie turto realią būklę jo realizavimo momentu ir neturi jokios įrodomosios galios siekiant nustatyti jo kainą. Ieškovas pažymi, kad turtas AB „SEB lizingas“ buvo grąžintas su įvairiais pažeidimais. Kaip tai patvirtinančius įrodymus AB „SEB lizingas“ pateikė turto priėmimo-perdavimo aktų kopijas, kuriose nurodyta, kad lengvasis automobilis buvo perduotas su sekančiais trūkumais: nusidėvėjusios vasarinės padangos, trūksta atsarginio rato su visais įrankiais, dega Air bag simbolis, kaladėlių simbolis, neveikia bagažinės komfortinis uždarymas ir atidarymas, salonas purvinas ir nutrintas, smulkios duobutės ant kėbulo nuo akmenukų. Traktorius taip pat grąžintas su daužtu priekiniu stiklu, veidrodėliu, nėra automagnetolos. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo analogiškoje byloje padarytomis išvadomis. Tačiau ieškovo vertinimu, Lietuvos apeliacinio teismo 2010-11-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1279/2010 buvo susiklosčiusios visai kitos faktinės aplinkybės nei nagrinėjamoje byloje, todėl šia byla kaip precedentu remtis negalima. Nors apeliantai laiko, kad jų nuomone, bylos aplinkybės nebuvo visapusiškai ir išsamiai tiriamos, tačiau šiam teiginiui pagrįsti nepateikia jokių įrodymų. Apeliantai remiasi netinkama Lietuvos apeliacinio teismo praktika, kadangi šioje byloje lizinguotas turtas nebuvo antrą kartą perlizinguotas, o buvo paprasčiausiai parduotas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Todėl šioje byloje nebuvo jokio pagrindo vadovautis apeliantų nurodyta teismine praktika. Apeliantai nebuvo iškėlę šio klausimo dėl įrodymų išreikalavimo pirmosios instancijos teisme bylą nagrinėjant iš esmės, todėl dabar šia aplinkybe remtis negali. Ieškovo įsitikinimu, net jeigu ir būtų išreikalautos minėtos turto pardavimo sutartys, jos nekeistų bylos nagrinėjimo rezultato, kadangi sutartyse yra fiksuota ta pati turto pardavimo kaina, kuri yra nurodyta PVM sąskaitose-faktūrose PD Nr. 10043957 ir PD Nr. 10061552.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Dėl turto rinkos vertės, nutraukus lizingo sutartis

Nustatyta, kad ieškovas nutraukė lizingo sutartis 2010-02-10, lizinguojamą turtą pardavė – automobilį BMW 2010-03-16 už 20000 Lt, o ratinį ekskavatorių 2010-04-13 už 99173,57 Lt. Atsakovams teigiant, kad ieškovas neįvykdė pareigos įrodyti, jog turtas buvo parduotas už mažesnę, nei rinkos kaina dėl objektyvių priežasčių, byloje turėjo būti padaryta išvada, ar turtas buvo parduotas už rinkos kainą. Ieškovas pateikė įrodymus, jog turto pardavimą vykdė bendrovės, kurias jis buvo įpareigojęs atlikti šiuos veiksmus, t.y. UAB „Krasta Auto“ ( b.l.14-18, t. II) ir G. B. individuali įmonė ( b. l. 19-21, t. II). Pastarojoje sutartyje buvo numatyta, kad turtas turi būti įvertintas, pasirašant turto įvertinimo aktą. Ieškovas turto vertinimo akto, pagal kurį turtas buvo perduotas pardavimo tarpininkui nepateikė, tačiau šis įrodymas nebūtų pagrindu daryti išvadai apie jame nurodytą turto vertę, kaip turto rinkos kainą. Pagal teisminę praktiką turto rinkos vertės įrodymais yra atliktos turto vertinimo specialistų išvados bei ekspertų išvados apie turto rinkos vertę. Daryti išvadą, kad lizingo davėjas privalo kiekvienu atveju, nutraukęs lizingo sutartį, atlikti parduodamo ar toliau lizinguojamo kitam asmeniui turto nepriklausomą vertinimą, t.y. gauti turto vertintojo išvadą dėl turto vertės, nėra pagrindo, nes toks įvertinimas nebūtinai pagrįstų ieškovo nuostolių realumą. Tiek lizingo gavėjas, tiek lizingo davėjas turi teisę teikti įrodymus apie turto rinkos vertę jo perdavimo savininkui dienai ar turto realizavimo dienai, lizingo gavėjas turi teisę ginčyti lizingo davėjo turto vertinimo išvadas, jei toks vertinimas būtų atliktas, prieš parduodant turtą. Pripažintina, kad atsakovui teigiant, jog turtas buvo parduotas ne rinkos kaina, pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą ar atsikirtimą, turi šalis, kuri teigia ( CPK 178 straipsnis). Ieškovas pardavimo nuostolius įrodo pirkėjų, apmokėjusių už įsigytą turtą dokumentais - PVM sąskaitomis-faktūromis ( 44-45, t. I) , reikalauti papildomų šios aplinkybės įrodymų – sudarytų pirkimo-pardavimo sutarčių kopijų, teismas turėtų tuo atveju, jei kiltų abejonių dėl šių įrodymų patikimumo. Tai, kad apie šio turto pardavimą ne rinkos kainomis teigia būtent atsakovai, jų pareiga buvo pasirūpinti, kad byloje būtų įrodymai, kokia buvo turto rinkos kaina jų pardavimo ar perdavimo savininkui dienai. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė šalių pareigą įrodinėti aplinkybę, ar turtas parduotas už rinkos kainą, todėl atsakovams nepateikus tinkamų įrodymų, kokia buvo rinkos kaina turto pardavimo dienai, ieškinys patenkintas nuostolių atlyginimo dalyje pagrįstai. Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo, kad teismas nevykdė pareigos pasiūlyti atsakovams pasirūpinti atstovavimu ( CPK 161 straipsnio 1 dalis). Teismas, tikėtina, nemanė, kad šalis - atsakovai be atstovo pagalbos nesugeba tinkamai ginti savo teisių. Tai, kad atsakovas R. G. yra UAB Malkinė direktoriumi, , t.y. verslą organizuojančiu asmeniu ( b.l.80, t. I), įsigijo ekskavatorių kaip juridinis asmuo ( tai matyti iš finansinio lizingo sutarties 1 dalies kliento sąvokos), siekė įsigyti nuosavybėn pakankamai brangų turtą ( 44 .027,8 EUR vertės ratinį ekskavatorių ir 22 011,12 EUR automobilį BMW 745i ), atsakovas R. G. 2007-05-25 kartu su L. M. yra gavęs iš ieškovo 1 100 000 Lt kreditą nekilnojamojo turto projekto vystymui ( b.l.74, t. I), pateikė byloje prieštaravimus dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario mėn. 19 d. preliminaraus sprendimo, leido teismui daryti išvadą, kad atsakovai suvokia, jog reikia pasirūpinti atstovavimu byloje. Tai, kad apeliaciniam skundui pateikti atsakovas R. G. pasinaudojo advokato paslaugomis ( b. l. 67-69, t. II), leidžia daryti išvadą, kad turėjo galimybę gauti teisinę pagalbą ir teikti byloje įrodymus savo argumentams pagrįsti kartu su apeliaciniu skundu, tačiau pasirinko poziciją neteikti papildomų įrodymų apie turto rinkos vertę. Taigi, naikinti teismo sprendimą dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepasiūlė atsakovams pasirūpinti atstovavimu, nėra pagrindo, nes atsakovai byloje naudojosi profesionalaus teisininko pagalba.

Atsakovai nurodo, jog įrodymu apie turto rinkos vertę buvo automobilio BMW Casco draudimo liudijimo polise nurodyta jo vertė. Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kodėl atmeta šį atsakovų argumentą, tačiau automobilio BMW draudimo polisas buvo sudarytas 2009-10-02 ( b. l. 99, t. I), jame nurodyta transporto priemonės draudimo suma - 44640 Lt, bet ne turto rinkos vertė. Atsakovai, teigdami, kad 2009-10-02 išduotame draudimo liudijime nurodyta transporto priemonės draudimo suma atitinka turto rinkos vertei šio turto realizavimo dienai, t.y. 2010-03-16, turėjo pateikti įrodymus, kad draudimo polise nurodyta draudimo suma atitiko turto realizavimo dienai esančią turto rinkos vertę. Tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta, todėl teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškovo reikalavimų ar juos tenkinti dalinai dalyje dėl nuostolių, atsiradusių ieškovui nutraukus automobilio BMW 745 i lizingo sutartį.

Teisminėje praktikoje, taikant CK 6.574 straipsnio nuostatas ir vertinant, kuri iš lizingo sutarties šalių turi įrodyti turto rinkos vertę, yra suformuluota nuostata, kad turto vertinimo dokumentus turi pateikti atsakovas ( Vilniaus apygardos teismo 2011-10-18 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1658-392/2011). Kitoje civilinėje byloje, išnagrinėtoje apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniame teisme ( priimta teismo 2012 m. spalio mėn. 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-534/2012), nurodyta, kad atsakovai apeliaciniuose skunduose akcentuoja, jog turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, nes AB „SEB lizingas“ ir UAB „Litectus“ (turtą nusipirkusi įmonė) yra tarpusavyje susiję asmenys, teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad šios įmonės yra savarankiški juridiniai asmenys, turintys teisę savo nuožiūra sudaryti sandorius, o atsakovai neįrodė aplinkybės, jog šios įmonės galėjo daryti viena kitai įtaką dėl parduodamo daikto kainos (CPK 178 str.). Vien aplinkybė, jog įmonės priklauso tai pačiai SEB grupei, neleidžia abejoti ieškovo sąžiningumu, realizuojant iš UAB „Altėja“ susigrąžintą turtą. Taigi, atsakovams šioje byloje teigiant, kad teismas turėjo nustatyti aplinkybę, ar transporto priemonės nebuvo parduotos tarpusavyje susijusiems asmenims, vien šios aplinkybės nustatymas neleistų abejoti ieškovo sąžiningumu, nes esminę reikšmę šios kategorijos bylose turi aplinkybė, ar turtas buvo parduotas už rinkos, ar už žymiai mažesnę kainą. Atsakovai, teigdami, kad teismas nevisapusiškai ir neišsamiai išnagrinėjo bylai reikšmingas aplinkybes, neteikia prašymų apeliaciniam teismui išreikalauti iš ieškovo bylai reikšmingus įrodymus, neteikia įrodymų, kurie pagrįstų jų teigimą apie turto pardavimą mažesne, nei rinkos kaina, todėl nėra pagrindo daryti priešingą išvadą, nei ją padarė pirmosios instancijos teismas, dėl šios aplinkybės.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Širvintų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė KutrienėLoreta LipnickienėAndžej Maciejevski