Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-534/2012

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-10-30
Bylos Nr.: 2A-534/2012
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Rimvydas Norkus
Atsakovas: uždarosios akcinės bendrovės „Altėja“, uždarosios akcinės bendrovės „Baldų simfonija“
Ieškovas: akcinės bendrovės „SEB lizingas“

Kategorijos

36.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-534/2012Procesinio sprendimo kategorijos: 36.2., 50.10. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. spalio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Rimvydo Norkaus, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Altėja“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Baldų simfonija“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-811-661/11 pagal ieškovo akcinės bendrovės „SEB lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Altėja“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Baldų simfonija“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas AB „SEB lizingas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dokumentinio proceso tvarka, kuriuo prašė ieškovui solidariai iš atsakovų UAB „Altėja“ ir UAB „Baldų simfonija“ priteisti 468 286,73 Lt nuostolių atlyginimą pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-110422 ir laidavimo sutartį Nr. LS2006-110422, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad 2006 m. gruodžio 1 d. ieškovas AB „SEB lizingas“ ir UAB „Altėja“ sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-110422 dėl lizingo gavėjui reikalingo turto finansavimo (toliau ? lizingo sutartis). 2006 m. gruodžio 1 d. ieškovas AB „SEB lizingas“ ir atsakovas UAB „Baldų simfonija“ sudarė laidavimo sutartį Nr. LS 2006-110422, kuria atsakovas UAB „Baldų simfonija“ įsipareigojo kaip solidarus bendraskolis atsakyti ieškovui, jei UAB „Altėja“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartį. UAB „Altėja“ nevykdant įsipareigojimų pagal lizingo sutartį, ieškovas raštu informavo atsakovą UAB „Altėja“, kad jei atsakovas iki 2009 m. vasario 17 d. nepadengs įsiskolinimų, lizingo sutartis bus nutraukta nuo 2009 m. vasario 18 d. UAB „Altėja“ savo prievolių iki nurodyto termino neįvykdė ir lizingo sutartis buvo nutraukta. 2009 m. spalio 29 d. ieškovas, susigrąžinęs lizingo sutarties dalyku buvusį nekilnojamąjį turtą iš UAB „Altėja“, 2010 m. gegužės 27 d. šį turtą realizavo. Realizavus turtą, ieškovas patyrė 468 286,73 Lt nuostolį, kurį sudaro skirtumas iš likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės (be PVM) atėmus šio turto realizavimo kainą (be PVM). Atsakovai (lizingo gavėjas ir laiduotojas) gera valia savo sutartinių prievolių ieškovui neįvykdė, nebuvo suderintas kitoks prievolių vykdymo būdas, todėl ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš solidariųjų bendraskolių UAB „Altėja“ (lizingo gavėjo) ir UAB „Baldų simfonija“ (laiduotojo).

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino, tai yra ieškovui AB „SEB lizingas“ solidariai iš atsakovų UAB „Baldų simfonija“ ir UAB „Altėja“ priteisė 468 286,73 Lt nuostolių atlyginimą pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-110422 ir laidavimo sutartį Nr. LS2006-110422, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. birželio 17 d. iki sprendimo visiško įvykdymo.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Baldų simfonija“ pateikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo ir prašė panaikinti preliminarų sprendimą, o ieškinį atmesti. Nurodė, kad jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs lizingo sutartį, lizingo davėjas būtų gavęs 1 605 654 Lt lizingo įplaukų. Lizingo davėjas privalo po lizingo sutarties nutraukimo kuo skubiau susigrąžinti turtą. Kai lizingo davėjas po lizingo sutarties nutraukimo per protingą laiką susigrąžina lizinguotą turtą, nesant staigių rinkos pokyčių laikytina, jog lizingo dalyku buvusio turto vertė lizingo sutarties nutraukimo momentu (protingos paklaidos ribose) sutampa su lizingo turto verte turto grąžinimo momentu. Jeigu lizingo davėjas pardavė turtą ir pardavimo kaina yra mažesnė už turto rinkos vertę daugiau nei leidžia rinkos vertės skaičiavimo paklaida, pripažintina, jog lizingo davėjas veikė neprotingai ir tokios kainos sumažėjimo našta turi atitekti ne lizingo gavėjui, o lizingo davėjui. Taigi lizingo davėjo turtinė padėtis po lizingo sutarties nutraukimo ir daikto sugrąžinimo skaičiuotina susumavus gautas įmokas pagal lizingo sutartį ir sugrąžinto turto rinkos vertę turto grąžinimo metu. Ieškovo turtinė padėtis po lizingo sutarties nutraukimo ir turto sugrąžinimo vertintina taip: 591 367,27 Lt (lizingo davėjo gautos įmokos) + 1 244 000 Lt (lizingo turto rinkos vertė jo sugrąžinimo lizingo davėjui metu) = l 835 367 Lt. Sulyginus šią sumą su sutartomis 1 605 654 Lt lizingo įplaukomis, darytina išvada, kad ieškovo turtinė padėtis po lizingo sutarties nutraukimo pagerėjo. Ieškovas neturi reikalavimo teisės reikalauti iš atsakovų atlyginti nuostolius, nes ieškovas nuostolius patyrė dėl savo, o ne lizingo gavėjo kaltės.

Atsakovas UAB „Altėja“ taip pat teikė prieštaravimus dėl preliminaraus teismo sprendimo ir prašė preliminarų sprendimą panaikinti bei ieškovo ieškinį atmesti. Nurodė, kad nutraukus lizingo sutartį, ieškovas gavo iš atsakovo 320 598,05 Lt turto vertės dengimo mokesčio ir palūkanų, be to, išsaugojo nuosavybės teisę į 1 244 000 Lt vertės turtą, o atsakovas tam tikrą laiką naudojosi perduotu turtu, vykdė ūkinę komercinę veiklą, iš kurios uždirbo pajamų, tačiau ši nauda neprilygsta ieškovo gautai naudai. Net ir įvertinus aplinkybę, jog sutartis anksčiau termino nutraukta dėl atsakovo kaltės, sutarties šalių gautas tokio dydžio priešpriešinis turtinių interesų patenkinimas yra neadekvatus ir lemia esminę šalių nelygybę, prieštarauja bendriesiems teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams. Ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtais veiksmais tariamai padarytos 468 286,73 Lt dydžio žalos fakto bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir tokio dydžio žalos. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ieškovo patirtos žalos (nuostolių) dydis apskaičiuotinas žalos padarymo momentu, tai yra lizingo sutartinių santykių nutraukimo momentu, o ne susigrąžinto turto realizavimo ateityje momentu. Atsakovas negali prisiimti atsakomybės už turto, kurį ieškovas, veikdamas savo rizika, po sutarties nutraukimo išlaikė beveik pusantrų metų, nuostolingą pardavimą. Ieškovas, nutraukęs sutartį, sąmoningai vilkino turto susigrąžinimo procesą, vėliau nesiėmė aktyvių veiksmų dėl turto realizavimo, o kainoms pasiekus žemiausią lygį, turtą pardavė savo antrinei bendrovei. Šios aplinkybės patvirtina, jog ieškovas buvo nesąžininga sutartinių santykių šalimi ir siekė praturtėti atsakovo sąskaita.

Ieškovas AB „SEB lizingas“ atsiliepimu į atsakovų prieštaravimus prašė priimti galutinį sprendimą, kuriuo būtų paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. preliminarus sprendimas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. vasario 17 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. preliminarų sprendimą, priteisė ieškovui AB „SEB lizingas“ solidariai iš atsakovų UAB „Altėja“ ir UAB „Baldų simfonija“ 468 286,73 Lt nuostolių pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-110422 ir laidavimo sutartį Nr. LS2006-110422, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. birželio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nustatė, jog 2006 m. gruodžio 1 d. tarp AB „SEB lizingas“ ir UAB „Altėja“ buvo sudaryta lizingo sutartis dėl lizingo gavėjui reikalingo turto finansavimo. 2006 m. gruodžio 1 d. ieškovas AB „SEB lizingas“ ir atsakovas UAB „Baldų simfonija“ sudarė laidavimo sutartį, kuria atsakovas UAB „Baldų simfonija“ įsipareigojo kaip solidarus bendraskolis atsakyti ieškovui, jei UAB „Altėja“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartį. UAB „Altėja“ iki ieškovo nurodyto termino savo prievolių neįvykdė ir lizingo sutartis buvo nutraukta nuo 2009 m. vasario 18 d. dėl UAB „Altėja“ kaltės, pastarajai nemokant priklausančių mokėti lizingo įmokų. Ieškovas 2009 m. spalio 29 d. susigrąžino lizingo sutarties dalyku buvusį nekilnojamąjį turtą ir 2010 m. gegužės 27 d. šį turtą realizavo, patirdamas 468 286,73 Lt nuostolį (iš atsiimto turto pardavimo vertės (be PVM) atėmus šio turto likutinę vertę (be PVM), tai yra iš 1 014 286,73 Lt atėmus 546 000 Lt matyti, kad iš turto pardavimo ieškovas patyrė 468 286,73 Lt nuostolį). Teismas nepripažino pagrįstais atsakovų argumentų dėl to, kad ieškovas vilkino turto susigrąžinimo procedūrą, o atsakovas UAB „Altėja“ buvo priverstas savo lėšomis mokėti turto išlaikymo išlaidas. Teismas nustatė, kad sutartis buvo nutraukta 2009 m. vasario 18 d., kad po to, kai sutartis buvo nutraukta, UAB „Altėja“ bandė derėtis dėl susidariusio įsiskolinimo atidėjimo, einamųjų įmokų mokėjimo atidėjimo, sutarties nutraukimo termino susiejimo su atidėjimo laikotarpiu ir mėnesinių mokėjimų sumažinimo, kad UAB „Altėja“ ieškovui pateikė 2009 m. vasario 20 d. pranešimą dėl siūlymo pakeisti lizingo sutarties sąlygas. Dėl šių priežasčių ieškovas lizinguotą turtą susigrąžino tik 2010 m. spalio 29 d., tai yra po to, kai šalys nesusitarė dėl tolimesnių lizingo sąlygų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad derybų metu UAB „Altėja“ turto negrąžino ieškovui, nors sutartis jau buvo nutraukta, atsakomybė už turto išlaikymą iki jo grąžinimo ieškovui tenka atsakovui UAB „Altėja“ Teismas šią išvadą grindė lizingo sutarties 18 ir 19 punktų nuostatomis. Atsakovas UAB „Baldų simfonija“, pasirašydamas laidavimo sutartį, tapo solidariuoju bendraskoliu kartu su UAB „Altėja“. UAB „Baldų simfonija“ buvo informuota apie įsiskolinimą, tačiau savo prievolių pagal laidavimo sutartį neįvykdė, todėl teismas nuostolių atlyginimą ieškovui priteisė solidariai iš UAB „Altėja“ ir UAB „Baldų simfonija“.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovas UAB „Baldų simfonija“ apeliaciniu skundu prašo galutinį teismo sprendimą panaikinti ir ieškovo ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nors ginčas yra kilęs dėl žalos padarymo fakto, nuostolių sumos nustatymo bei ieškovo veiksmų po lizingo sutarties nutraukimo įvertinimo, teismas šių klausimų neištyrė. Lizingo sutartis buvo nutraukta tuo metu, kai nekilnojamojo turto rinkoje buvo nuosmukis ir kainų kritimo tendencija. Apdairus lizingo davėjas, nusprendęs parduoti turtą, turėjo dvi alternatyvas: kuo skubiau parduoti turtą, kad būtų išvengta tolimesnio kainų kritimo, arba laukti, kol kainos vėl pradės augti. Ieškovas turtą pardavė praėjus beveik 1,5 metų po turto susigrąžinimo, o po lizingo sutarties nutraukimo lizingo davėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad turtas būtų pardavinėjamas, nors jokių kliūčių tokiems veiksmams nebuvo. Ieškovas taip pat nesiekė perimti ginčo patalpas ir šią aplinkybę įrodo UAB „Altėja” rašytinis raginimas ieškovui kuo skubiau atsiimti patalpas. Tuo atveju, kai nekilnojamojo turto rinkos kainos mažėja, ieškovo vengimas atsiimti ginčo turtą vertintinas kaip siekis sulaukti momento, kai kainos pasieks minimumą. Šį siekį taip pat patvirtina ir tai, jog turtas buvo parduotas SEB grupės, kuriai priklauso ir ieškovas, įmonei. Taigi ieškovas siekė ne kuo brangiau, o kuo pigiau parduoti turtą ir šis faktas yra ieškovo nesąžiningumo požymis. Ieškovo samprotavimai apie vykusias po lizingo sutarties nutraukimo šalių derybas dėl naujos lizingo sutarties sudarymo yra teisiškai nereikšmingi, nes šiuo atveju yra nagrinėjamas nutrauktos lizingo sutarties, o ne derybų rezultatų dėl naujos lizingo sutarties teisinių pasekmių klausimas. Lizingo davėjas galėjo vesti derybas dėl naujos lizingo sutarties sudarymo ir lygiagrečiai pardavinėti turtą, apie tai įspėjęs kitus derybų subjektus. Ieškovo veiksmai, parduodant lizingo sutarties dalyku buvusį turtą, neatitinka apdairaus lizingo davėjo veiksmų kriterijaus, nes ieškovas, parduodamas turtą, nesiekė maksimalios naudos. Pardavimo sandoris nebuvo sudarytas per protingą laikotarpį ir ieškovas prisidėjo prie savo nuostolių padidėjimo.Jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs lizingo sutartį, lizingo davėjas būtų gavęs 1 605 654 Lt įplaukų (šios įmokos apima lizingo davėjo planuojamas išlaidas, susijusias su lizinguojamo turto pirkimu bei draudimu ir lizingo davėjo planuojamą atlygį). Po sutarties nutraukimo lizingo davėjo turtinė padėtis sietina su iki lizingo sutarties nutraukimo lizingo davėjo gautomis įmokomis bei lizingo davėjo valdomo lizinguojamo turto rinkos verte, kuri buvo lizingo sutarties nutraukimo momentu. Susumavus lizingo davėjo turtinės padėties komponentus sutarties nutraukimo momentu ir sulyginus šią sumą su lizingo davėjo negautomis pajamomis, darytina išvada, kad po sutarties nutraukimo lizingo davėjo turtinė padėtis nepablogėjo.

Šalies argumentai

Atsakovas UAB „Altėja“ apeliaciniu skundu prašo galutinį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys būtų atmestas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas neišsprendė klausimo, ar ieškovo nurodyta nuostolių suma yra pagrįsta ir ar būtent tokia nuostolių suma nebuvo paties ieškovo netinkamų veiksmų bei neveikimo neišvengiama pasekmė. Sutartį lizingo davėjas nutraukė nuo 2009 m. vasario 18 d., tačiau lizingo turtą lizingo davėjas atsiėmė tik 2009 m. spalio 29 d., nepaisant UAB „Altėja“ raginimų atsiimti turtą, nes UAB „Altėja“ neturėjo lėšų turtą išlaikyti. Pagal lizingo sutarties 19 punktą turtas turėjo būti atsiimtas per vieną mėnesį nuo sutarties nutraukimo dienos, tai yra iki 2009 m. kovo 18 d., tačiau ieškovas aštuonis mėnesius delsė perimti turtą savo žinion.Atsakovui kyla pagrįstų abejonių, jog turto pardavimas SEB grupės įmonei, kuriai priklauso ir pats ieškovas, už žymiai mažesnę nei rinkos kainą, buvo iš anksto numatyta priemonė. Ieškovas į bylą nepateikė įrodymų, kokių priemonių jis ėmėsi, kad turtas būtų parduotas už realią rinkos kainą, neaišku, kas ir kaip nustatė tik 400 000 Lt pradinę pardavimo kainą. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino, nors byloje esanti pirkimo-pardavimo sutartis tvirtina, jog pradinė pardavimo kaina, lyginant su vidutine rinkos verte, buvo daugiau nei du kartus mažesnė. Atsakovai akcentavo teisme kreditoriaus prievolių ir jo elgesio netinkamumą, įrodinėdami, kad kreditorius pats prisidėjo prie nuostolių atsiradimo dėl to, jog laiku neatsiėmė turto, taip pat dėl to, jog turtą pardavė už aiškiai per mažą kainą, tačiau teismas atsakovų įrodinėtų aplinkybių nevertino. Jeigu teismas būtų tinkamai vertinęs ieškovo elgesį po sutarties nutraukimo, tai neabejotinai būtų turėjęs vertinti, ar kreditorius buvo pakankamai atsargus, atidus ir rūpestingas, ar kreditorius, laiku neperėmęs turto, nepadidino savo rizikos patirti nuostolių, ar kreditorius ėmėsi galimų nuostolių sumažinimo veiksmų, kodėl delsė turtą realizuoti ar kitaip gauti iš turto pajamas.Teismas netinkamai nagrinėjo klausimą, kodėl ieškovas turtą atsiėmė tik praėjus aštuoniems mėnesiams nuo lizingo sutarties nutraukimo. Iš lizingo sutarties 19 punkto, nustatančio turto grąžinimo procedūrą, akivaizdu, jog turto grąžinimo laiką privalo nurodyti lizingo davėjas (19.2 punktas). Ieškovas nepateikė įrodymo, kad lizingo gavėjui buvo nurodyta konkreti turto grąžinimo data ar kad lizingo gavėjas trukdė lizingo davėjui atsiimti turtą. Atsakovas UAB „Altėja” pateikė teismui įrodymus, jog praėjus vienam mėnesiui nuo lizingo sutarties nutraukimo turto rinkos vertė buvo 1 244 000 Lt, o kitą dieną po turto perėmimo ? 1 190 000 Lt. Teismas šių įrodymų nevertino, nors šie įrodymai yra svarbūs sprendžiant klausimą, ar ieškovas savo netinkamais veiksmais neprisidėjo prie to, jog turtas buvo parduotas už beveik perpus mažesnę kainą. Jeigu ieškovas būtų laiku atsiėmęs turtą ir jį realizavęs be nepagrįsto delsimo, ieškovas būtų turėjęs realią galimybę gauti 1 000 000 Lt. Teismas netinkamai išnagrinėjo kreditoriaus veiksmų/neveikimo klausimą. Byloje nebuvo aplinkybių, kurios tvirtintų, kad dėl UAB „Altėja” netinkamų veiksmų ieškovas neturėjo galimybės susigrąžinti turtą anksčiau nei po aštuonių mėnesių. Pagal byloje esančius duomenis nebuvo pagrindo daryti išvadą, jog ieškovas įrodė jam atsakovo UAB „Altėja” padarytus nuostolius. Byloje nėra įrodymų, kad būtent dėl UAB „Altėja” neteisėtų veiksmų turtas buvo ieškovo atsiimtas tik po aštuonių mėnesių ir kad būtent dėl UAB „Altėja” neteisėtų veiksmų turtas buvo parduotas tik po penkiolikos mėnesių nuo lizingo sutarties nutraukimo. Konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus, esančius priežastiniame ryšyje su ieškovo įvardytais nuostoliais, teismas neturėjo pagrindo. Priešingai, byloje buvo pakankamai duomenų apie tai, jog pats ieškovas savo netinkamais veiksmais/neveikimu, o galbūt ir nesąžiningumu (turtas buvo parduotas SEB grupės įmonei) prisidėjo prie nuostolių atsiradimo ir nesiėmė jokių veiksmų, kurių tokiu atveju galėtų ir turėtų imtis protingas ir apdairus asmuo, kad sudaryti naują sutartį per protingą laiką (CK 6.258 str.), ar atlikti kokius nors kitus veiksmus, kad sumažinti nuostolius (CK 6.259 str. 2 d.). Pasibaigus lizingo sutarčiai, lizingo davėjas turėjo dėti maksimalias pastangas, kad skubiai išspręsti turto likimą, rasti optimalų sprendimą - minimizuoti nuostolius ir gauti naudą (CK 6.200 str. 4 d.). Dėl šių priežasčių yra pagrindas kvalifikuoti ieškovo nuostolius, kaip paties ieškovo prievolės pažeidimo pasekmę (CK 6.64 str. 1 d. 1 p.). Teismas netinkamai išnagrinėjo ieškovo reikalavimą dėl solidariosios laiduotojo atsakomybės. Atsakovo manymu, ieškovas savo veiksmais ir neveikimu praleido terminą reikalauti laiduotojo atsakomybės, nes kreditoriaus teisė kreiptis į laiduotoją įvykdyti skolininko prievoles galioja tris mėnesius nuo pagrindinės prievolės pabaigos, jeigu pagrindinė prievolė yra terminuota, arba du metus nuo pagrindinės sutarties sudarymo dienos, jeigu pagrindinė prievolė yra neterminuota. Šie terminai yra naikinamieji. Lizingo sutartis buvo terminuota. Ieškovas pats pripažino, jog jis vienašališkai nutraukė lizingo sutartį 2009 m. vasario 18 d., taip pat kad susirašinėjimas tarp kreditoriaus ir skolininko po sutarties nutraukimo nebuvo lizingo sutarties pratęsimas. Atsakovas UAB „Altėja“ atsiskaitė pagal vėluojančias nesumokėtas lizingo įmokas pagal lizingo sutartį 2009 m. gegužės 14 d. (jau po lizingo sutarties nutraukimo). Ieškovas savo ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu neginčijo, jog po šios datos kokios nors lizingo įmokos liko nesumokėtos. Lizingo sutarties pagrindinė prievolė ir esminė lizingo sutarties sąlyga yra lizingo įmokų mokėjimas. Vadinasi, laiduotojo įsipareigojimu apsaugota pagrindinė prievolė baigėsi praėjus trims mėnesiams nuo tos dienos, kai ieškovas nutraukė lizingo sutartį, konkrečiai – trijų mėnesių reikalavimo terminas baigėsi 2009 m. gegužės 18 d. Kadangi laiduotojo atsakomybės terminas yra naikinamasis, tai teismas privalėjo išnagrinėti klausimą, ar kreditorius (ieškovas) tinkamai pateikė reikalavimą laiduotojui ir ar apskritai neprarado teisės reikalauti solidariosios laiduotojo atsakomybės teismine tvarka.Šioje byloje teismas privalėjo išsiaiškinti, ar laiduotojo atsakomybė už kreditoriaus patirtus nuostolius yra aiškiai apibūdinta laidavimo sutartyje. Laidavimo sutartyje aiškiai nurodyta laiduotojo atsakomybė už visas lizingo gavėjo nesumokėtas sumas (laidavimo sutarties 3.1 punktas), o tokiomis sumomis pagal lizingo sutartį laikytinos lizingo įmokos, delspinigiai ir baudos. Be to, lizingo davėjas nepasinaudojo savo teise, numatyta lizingo sutarties 18.12 punkte, tai yra nenutraukiant sutarties pareikalauti sumokėti visas mokėjimo grafike nurodytas periodines įmokas anksčiau termino.Teismas, spręsdamas apie laiduotojo solidariąją atsakomybę ir apsiribodamas tik laidavimo sutarties 1.1 punktu, kaip suteikiančiu teisę kreditoriui reikalauti iš laiduotojo, kad šis atlygintų nuostolius taip, jog grąžintų kreditorių į ankstesnę padėtį, netinkamai aiškino tarp ginčo šalių sudarytų sutarčių turinį, šalių teises ir pareigas bei šalių elgesį po sutarčių sudarymo iki jų nutraukimo ir po sudarytų sutarčių nutraukimo bei neanalizavo laiduotojo atsakomybės. Teismas, darydamas išvadą apie laiduotojo atsakovo UAB „Baldų simfonija“ solidariąją atsakomybę, neišnagrinėjo tinkamai šio klausimo esmės, netaikė ir netinkamai taikė materialinės teisės normas (CK 6.76, 6.78, 6.88, 6.89 str.), nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Altėja“ atsiliepimu į atsakovo UAB „Baldų simfonija“ apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, kad palaiko UAB „Baldų simfonija“ apeliacinį skundą ir jame nurodytus argumentus.

Ieškovas AB „SEB lizingas“ atsiliepimu į apeliacinius skundus prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovų apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad atsakovų išdėstytos aplinkybės dėl neva per mažos atsiimto turto pardavimo kainos ir ieškovo nesąžiningumo parduodant turtą yra nepagrįstos. Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke skelbiama informacija apie masinio vertinimo metu nustatytą turto kainą nėra tiksli, todėl, sprendžiant dėl lizinguoto turto pardavimo kainos pagrįstumo, Nekilnojamojo turto registro masiniu būdu nustatyta vidutine rinkos verte negalėjo būti vadovaujamasi. Atsakovo UAB „Altėja” lizinguotos patalpos buvo parduotos ne šiaip sudarant pirkimo-pardavimo sutartį, bet ieškovo tarpininkui UAB „OBER-HAUS” nekilnojamas turtas surengus viešą aukcioną, kuriame galėjo dalyvauti bet kuris suinteresuotas asmuo. Dėl šios priežasties nepagrįsti atsakovų argumentai apie tai, kad lizingo sutarties dalyku buvusį turtą UAB „Litectus“ įsigijo dėl su AB „SEB lizingas“ nesąžiningai sudarytų susitarimų. UAB „Litectus“ šį turtą įsigijo dėl to, kad dalyvavo aukcione ir jį laimėjo, pasiūlęs didžiausią kainą. Atsakovai nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog turtą aukciono metu buvo galima parduoti už kur kas didesnę kainą ir kad buvo suinteresuotų asmenų, kurie galėjo šią kainą sumokėti. Atsakovų nurodomos aplinkybės dėl neva per mažos atsiimto turto pardavimo kanos ir ieškovo nesąžiningumo parduodant turtą neturi jokio pagrindo. Ieškovas lizinguotą turtą susigrąžino tik 2009 m. spalio 29 d. ne dėl to, jog pats ieškovas tą delsė padaryti, bet dėl to, jog būtent atsakovas UAB „Altėja“ atsisakė vykdyti finansinio lizingo sutartyje numatytą savo pareigą. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog lizinguoto turto grąžinimas užtruko būtent atsakovo UAB „Altėja“ iniciatyva, kadangi atsakovas siekė atnaujinti lizingo sutartį, tęsti sutartinius šalių tarpusavio santykius bei vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Su atsakovu UAB „Baldų simfonija“ sudarytos laidavimo sutarties 6.2 punkte buvo numatyta, jog ši sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki visiško ir galutinio lizingo sutartyje numatytų sąlygų įvykdymo. Pareiga atlyginti ieškovo nuostolius, patirtus iš atsiimto turto pardavimo, yra nustatyta lizingo sutarties 18.6.4 punkte, tačiau ši prievolė iki šiol nėra įvykdyta. CK 6.221 straipsnio 2 dalis taip pat numato, jog sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas. Iš atsakovo UAB „Altėja“ atsiimtas turtas buvo parduotas tik 2010 m. gegužės 6 d. (tik tada tapo aiškus konkretus atsakovų prievolės dydis), o pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo atsakovams buvo pateiktas 2010 m. birželio 15 d., todėl atsakovo nurodytas trijų mėnesių terminas bet kokiu atveju nebuvo praleistas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovas UAB „Altėja“ apeliaciniame skunde ir 2012 m. spalio 16 d. teismui pateiktame prašyme prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, savo prašymą grindžia tuo, jog būtina visapusiškai išsiaiškinti aplinkybes, kurios nebuvo tinkamai atskleistos bylos nagrinėjimo metu, tai yra ieškovo ir atsakovo UAB „Baldų simfonija“ veiksmų bei neveikimo aplinkybes, siekiant įvertinti, ar pats kreditorius neprisidėjo prie patirtų nuostolių padidėjimo.

Dėl atsakovo prašymo bylą nagrinėti teismo posėdyje, rengiamame žodine proceso tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinių skundų nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Atsakovas UAB „Altėja“ kartu su Lietuvos apeliaciniame teisme 2012 m. spalio 16 d. gautu prašymu dėl naujų įrodymų priėmimo ir žodinio bylos nagrinėjimo pateikė UAB „Baltijos valda“ turto vertintojos 2012 m. rugsėjo 25 d. pažymą apie turto (prekybinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini)) pardavimo ir nuomos kainas rinkoje nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2010 m. birželio mėnesio.

CPK 314 straipsnis numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsakovas UAB „Altėja“, pateikdamas naują įrodymą, nurodė, jog šis patvirtina apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, susijusias su tuo, jog lizingo sutarties dalyku buvęs turtas galėjo būti parduotas už žymiai aukštesnę kainą, taip pat tai, kad turtas realiai galėjo būti nuomojamas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovo UAB „Altėja“ išreikštą poziciją dėl ieškovo ieškinio ir jo nurodytas aplinkybes šiai pozicijai pagrįsti, tai yra į tai, jog viso bylos nagrinėjimo metu atsakovas įrodinėjo aplinkybes, kad ieškovas delsė atsiimti ir parduoti lizingo turtą, kad lizingo turtas dėl netinkamų ieškovo veiksmų (neveikimo) buvo parduotas už per mažą kainą, sprendžia, jog byloje nėra CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti priimtas atsakovo UAB „Altėja“ apeliacinės instancijos teismui pateikiamas naujas įrodymas. Nėra pagrindo pripažinti, kad naujo įrodymo pateikimo būtinybė iškilo tik vėliau, tai yra tik po to, kai byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme. Apeliantas nepagrindė, kodėl tokio įrodymo negalėjo pateikti bylos proceso pirmąja instancija metu. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nutarė atsisakyti priimti ir nevertinti atsakovo UAB „Altėja“ kartu su 2012 m. spalio 16 d. prašymu pateiktą aukščiau nurodytą rašytinį įrodymą.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija nagrinėja bylą neperžengdama atsakovų UAB „Altėja“ ir UAB „Baldų simfonija“ apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog ieškovas ir UAB „Altėja“ 2006 m. gruodžio 1 d. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-110422 dėl lizingo gavėjui reikalingo turto, tai yra baldų salono, esančio (duomenys neskelbtini), finansavimo (1 t., b. l. 12-28). Atsakovas UAB „Baldų simfonija“ su ieškovu 2006 m. gruodžio 1 d. sudaryta laidavimo sutartimi laidavo ieškovui už UAB „Altėja“ prievoles pagal finansinio lizingo sutartį Nr. 2006-110422 iki visiško prievolių įvykdymo (laidavimo sutarties 1.1, 1.2, 6.2 p.) (1 t., 29-30 b. l.). Skolininkui UAB „Altėja“ netinkamai vykdant sutartines prievoles, ieškovas 2009 m. vasario 10 d. pranešimu informavo atsakovą UAB „Altėja“, kad nuo 2009 m. vasario 18 d. nutrauks lizingo sutartį, nes nustatytais terminais nemokami eiliniai mėnesiniai mokėjimai ir 2009 m. vasario 10 d. atsakovas yra skolingas pagal sąskaitas 40 738,75 Lt (1 t, b. l. 31). Lizingo sutartis vienašališkai buvo nutraukta 2009 m. vasario 18 d., o byloje nėra ginčo dėl to, kad lizingo davėjas sutartį nutraukė teisėtai. Taip pat šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad negyvenamosios patalpos – parduotuvė (baldų salonas), kurios bendras plotas 220,33 kv. m, esančios (duomenys neskelbtini), ieškovui buvo perduotos 2009 m. spalio 29 d. priėmimo-perdavimo aktu, kad tos patalpos realizuotos, sudarant 2010 m. gegužės 6 d. pirkimo-pardavimo sutartį (1 t., b. l. 80, 206-226).

Dėl nuostolių atlyginimo priteisimo

CK 6.574 straipsnyje nustatyta, jog kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Teismas, įvertinęs lizingo teisinių santykių esmę ir tikslus, taip pat faktines nagrinėjamos bylos aplinkybes, pripažino pagrįstu ieškovo reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo priteisimo ir sprendė, kad ieškovas pagrįstai iš atsakovų reikalauja atlyginimo nuostolių, kuriuos sudaro skirtumas tarp likusios neišmokėtos lizinguoto turto vertės (be PVM) ir šio turto realizavimo kainos (be PVM). Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovai, tvirtindami, jog lizingo davėjo nuostoliai turi būti skaičiuojami nuo turto vertės, buvusios lizingo sutarties nutraukimo metu, netinkamai interpretuoja CK 6.574 straipsnyje įtvirtintas nuostatas.

Kaip nurodyta CK 6.574 straipsnyje, lizingo gavėjui pažeidžiant sutartį, lizingo davėjas gali reikalauti, kad lizingo gavėjas pašalintų sutarties pažeidimą, o jeigu lizingo gavėjas to nepadaro, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties objektą bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Nurodyta CK 6.574 straipsnio nuostata numato dvi alternatyvias lizingo davėjo interesų gynimo, lizingo gavėjui pažeidus sutartį, priemones, iš kurių gali būti pasirinkta tik viena – arba teisė reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą, arba teisė nutraukti sutartį išsireikalaujant sutarties objektą ir išieškant atsiradusius nuostolius. Aiškinant lizingo davėjo teisę pasirinkti vieną iš dviejų įstatyme numatytų jo interesų gynimo priemonių, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į lizingo davėjo siekius ir interesą sudarant lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo davėjas turi grynai finansinį interesą sudarydamas lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Lizingo gavėjo nemokumas, susigrąžinto sutarties objekto pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos. Atsižvelgiant į tai, kad lizingo (finansinės nuomos) sutarties šalys yra verslininkai, laikytina, kad lizingo davėjo finansinio intereso gynimas grąžinant lizingo davėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį, yra sąžiningas, protingas ir tinkamai ginantis lizingo davėjo finansinį interesą. Iš lizingo gavėjo niekada nereikalaujama daugiau negu iš jo būtų pareikalauta, jeigu jis tinkamai įvykdytų sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-1/2012).

Šiuo atveju lizingo davėjas, nutraukęs lizingo sutartį, pasirinko vieną iš CK 6.574 straipsnyje nurodytų jo interesų gynimo būdų – išsireikalauti lizingo sutarties dalyką ir išieškoti nuostolius, kurių dydį sudaro skirtumas tarp likusios neišmokėtos turto vertės (be PVM) ir turto realizavimo kainos (pinigų sumos, gautos susigrąžintą lizingo sutarties dalyką pardavus aukciono būdu didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui).

Lietuvos Aukščiausias Teismas yra nurodęs, kad lizingo davėjo nuostolių dydį sudaro skirtumas tarp neišpirktos pagal lizingo sutartį naudoto turto kainos ir pinigų sumos, gautos pardavus lizingo davėjo susigrąžintą lizingo sutarties dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-1/2012). Dėl to atmestini apeliantų argumentai, kad nuostolių dydis turėjo būti nustatytas pagal lizingo sutarties nutraukimo metu buvusią atsiimto turto rinkos kainą, nes priešingu atveju, lizingo bendrovei tektų turto pardavimo nuostoliai, atsiradę dėl lizingo gavėjo kaltės neišpirkus šio turto už sutartinę kainą, tai yra jei lizingo sutartis būtų tinkamai įvykdyta. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, jog ieškovas dėl netinkamo sutarties vykdymo nutraukęs lizingo sutartį ir susigrąžinęs lizingo sutarties dalyką bei jį pardavęs už sumą, kuri kartu su jau gautomis iš lizingo gavėjo įmokomis yra mažesnė už visą lizingo sutartyje numatytą kainą, patyrė nuostolių, kuriuos turi teisę išieškoti iš lizingo gavėjo ir laiduotojo, kaip solidarių bendraskolių (CPK 185 str.). Tokia išvada darytina ir dėl to, jog susigrąžinto lizingo sutarties dalyko vertė ir pardavimo kaina dėl įvairių rinkos veiksnių gali nesutapti, o nagrinėjamu atveju nekilnojamasis turtas buvo parduotas aukcionu būdu pirkėjui, pasiūliusiam didžiausią kainą. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog ne lizingo bendrovei tenka turto pardavimo nuostolių rizika dėl kitos šalies netinkamo prievolių vykdymo.

Atsižvelgiant į aukščiau konstatuotas aplinkybes dėl nuostolių atsiradimo ir jų skaičiavimo momento nustatymo, dėl atsiimto lizinguoto turto pardavimo specifikos, taip pat atmestini atsakovų skundų argumentai apie tai, kad nuostolių dydį teismas turėjo nustatyti atsižvelgdamas į įrodymus, pagrindžiančius vidutinę turto rinkos vertę sutarties nutraukimo dieną. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuostolius sudaro yra skirtumas tarp faktinės turto pardavimo kainos ir likusios pagal lizingo sutartį neišmokėtos turto vertės.

Atsakovai apeliaciniame skunde nurodo, jog nuostoliai galėjo būti sąmoningai padidinti ieškovui (lizingo davėjui) delsiant perimti grąžintiną lizingo turtą, o jį perėmus – delsiant parduoti, tačiau tokie atsakovų teiginiai byloje esančiais duomenimis nepatvirtinti. Kaip jau buvo minėta, lizingo sutartis buvo nutraukta nuo 2009 m. vasario 18 d., lizingo turtas ieškovui perduotas 2009 m. spalio 29 d. Laikotarpiu tarp lizingo sutarties nutraukimo ir turto faktinio grąžinimo būtent lizingo gavėjo (atsakovo) UAB „Altėja“ iniciatyva tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Altėja“ vyko derybos dėl lizingo sutartinių teisinių santykių galimo tęsimo sąlygų. UAB „Altėja“ 2009 m. vasario 19 d. raštu kreipėsi į ieškovą su prašymu dėl komercinių patalpų (duomenys neskelbtini), lizingo, nurodydama, jog ieškovo įspėjimą dėl sutarties nutraukimo gavo tik 2009 m. vasario 19 d., ir prašydama apsvarstyti pasiūlymus, susijusius su lizingo sutartimi (pasiūlymai atidėti 40 738,75 Lt skolos sumokėjimą iki 2009 m. gruodžio 31 d., atidėti einamųjų įmokų mokėjimą iki 2009 m. gegužės 15 d., sutarties nutraukimo terminą susieti su nurodytu mokėjimų atidėjimo terminu, sumažinti mėnesinius mokėjimus iki 5 000 Lt ir atitinkamai pratęsti lizingo sutartį (1 t., 156 b. l.). UAB „Altėja“ 2009 m. vasario 20 d. pranešimu dėl finansinio lizingo sutarties Nr. 2006-110422 pasiūlė ieškovui sąlygas dėl sutarties pakeitimo (1 t., 157 b. l.). Ieškovas 2009 m. birželio 10 d. raštu dėl lizingo sutarties restruktūrizavimo informavo UAB „Altėja“, kad ieškovas, atsižvelgdamas į UAB „Altėja“ prašymą, priėmė sprendimą „atnaujinti sustabdytą UAB „Altėja“ nekilnojamojo turto lizingo sutartį su sąlyga, jog bus padengti iki sutarties sustabdymo priskaičiuoti delspinigiai (4 151 Lt); atidėti vertės dengimus pagal lizingo sutartį, paliekant tik palūkanų mokėjimą, 12 mėnesių laikotarpiui su sąlyga, jog bus gautas UAB „Technolitas“ laidavimas laikotarpiui iki UAB „Altėja“ išnuomos lizinguojamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), (nuomos sutartys turi būti priimtinos bankui), ne mažiau nei 80 procentų bendrojo patalpų ploto ir nuomos pajamos bus pakankamos aptarnauti lizingo įsipareigojimams vykdyti, t. y. DSCR koeficientas ne mažesnis nei 1,2). Atidėti vertės dengimai nukeliami į likusius mokėjimus“ (1 t., 118 b. l.). Ieškovas 2009 m. birželio 25 d. raštu dėl lizingo sutarties restruktūrizavimo pasiūlymo patikslinimo, atsakydamas į UAB „Altėja“ pastebėjimus dėl laidavimo sutarties termino, informavo, jog UAB „Technolitas“ laidavimas galios 12 mėnesių, kol UAB „Altėja“ nemokės vertės dengimų, o po 12 mėnesių laidavimas nustos galioti, jei UAB „Altėja“ išnuomos lizinguojamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ne mažiau nei 80 procentų bendrojo patalpų ploto ir nuomos pajamos bus pakankamos lizingo įsipareigojimams vykdyti, laidavimo sutartimi laiduojama už UAB „Altėja“ neišmokėtą sumą, tai yra 1 014 286,73 Lt, kad šiuo metu priimtas sprendimas atidėti vertės dengimus 12 mėnesių laikotarpiui (1 t., 119 b. l.). Šie byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Altėja“ vyko derybos dėl lizingo sutarties atnaujinimo ir sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau sutarties šalims susitarti galiausiai nepavyko, ką patvirtina UAB „Altėja“ 2009 m. spalio 6 d. reikalavimas nustatyti patalpų grąžinimo laiką. Pažymėtina, jog lizingo sutarties 18.11 punktas numato sutarties šalims galimybę susitarti dėl sutarties galiojimo atstatymo atskiru raštišku šalių susitarimu. Taigi nors atsakovai teigia, jog po sutarties nutraukimo ieškovas delsė perimti grąžintiną lizingo turtą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs lizingo sutarties nuostatas, susijusias su turto grąžinimu, tarp šalių vykusias derybas, neturi pagrindo sutikti su šiuo atsakovų argumentu. Lizingo sutarties 19.1 punkte numatyta, jog klientas privalo grąžinti turtą ieškovui per vieną mėnesį nuo sutarties nutraukimo dienos. Sutarties 19.2 punkte numatyta, jog klientui nesilaikant sutarties 19.1 punkte nustatytų sąlygų ieškovas turi teisę nepradėjus jokių papildomų teisinių procedūrų bet kuriuo metu atsiimti turtą iš kliento ir savo nuožiūra be jokių apribojimų juo disponuoti, o 19.3 punkte nurodyta, kad turto grąžinimo laiką nurodo ieškovas. Taigi pareiga grąžinti turtą, nutraukus lizingo sutartį, pagal lizingo sutarties 19.1 punktą tenka atsakovui UAB „Altėja“, ir tik atsakovui nevykdant minėtos pareigos, ieškovui numatyta teisė bet kuriuo metu atsiimti turtą iš atsakovo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog po to, kai ieškovas nutraukė sutartį, tarp ieškovo ir atsakovo UAB „Altėja“ šio atsakovo iniciatyva vyko derybos dėl lizingo sutarties atnaujinimo ir lizingo sutarties sąlygų pakeitimo, kad lizingo sutartyje būtent atsakovui numatyta pareiga per vieną mėnesį nuo sutarties nutraukimo grąžinti lizingo turtą, sprendžia, jog atsakovas UAB „Altėja“ nepagrįstai skunde teigia, jog ieškovas delsė atsiimti turtą, nes pareigą perduoti turtą turėjo pats lizingo gavėjas UAB „Altėja“, o ne ieškovas. Byloje nėra duomenų, jog UAB „Altėja“ anksčiau nei 2009 m. spalio 6 d. ėmėsi veiksmų dėl turto perdavimo ieškovui, jog ieškovas esą trukdė šią pareigą atsakovui UAB „Altėja“ įvykdyti. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog lizinguoto turto grąžinimas užtruko būtent dėl atsakovo UAB „Altėja“ iniciatyvos siekiant atnaujinti lizingo sutartį, tęsti sutartinius šalių tarpusavio teisinius santykius bei vykdyti savo įsipareigojimus pagal sutartį.

Atsakovas UAB „Altėja“ apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad ieškovas delsė ne tik perimti lizingo turtą, tačiau atsiimtą turtą pardavė paties ieškovo pasirinktu būdu ? per ieškovo pasirinktą viešo aukciono organizavimo paslaugas teikiančios įmonės organizuotą aukcioną. Pasak apelianto, turtas aukcione buvo parduotas SEB grupės įmonei UAB „Litectus“ už 546 000 Lt, nors 2010 m. gegužės 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties 2.12 punkte nurodyta, kad vidutinė šio turto rinkos vertė 2010 m. gegužės 3 d. vertės nustatymo duomenimis yra 890 000 Lt. Atsakovui UAB „Altėja“ iškilo abejonių, ar turto pardavimas SEB grupės įmonei, kuriai priklauso ir ieškovas, už žymiai mažesnę nei rinkos kaina, nebuvo iš anksto numatyta nesąžininga priemonė. Kaip jau minėta, ieškovas atsiėmė lizingo turtą 2009 m. spalio 30 d., o pardavė - 2010 m. gegužės 6 d. UAB „Litectus“ (aukcioną laimėjusiam pirkėjui) (1 t., 186-188, 206-226 b. l.). Aukcionas įvyko 2010 m. balandžio 28 d., 13 val., skelbimas apie aukcioną tinklalapyje www.ober-haus.lt pradėtas skelbti 2010 m. kovo 24 d. (1 t., 158 b. l. 158-159). Aukcioną vykdė UAB „OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas. Taigi lizingo dalyku buvęs nekilnojamasis turtas nuo jo grąžinimo ieškovui buvo parduotas maždaug per šešis mėnesius, tai yra per tokį laiko tarpą ieškovas priėmė sprendimą dėl turto pardavimo aukciono būdu, paskyrė aukciono organizatoriumi UAB ,,OBER-HAUS“ nekilnojamas turtas, turtui parduoti paskelbtas aukcionas, skelbimas apie būsimą aukcioną patalpintas viešai prieinamame aukciono organizatoriaus internetiniame puslapyje. Įvertinus ieškovo veiksmus, atliktus susigrąžintam turtui realizuoti, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su argumentu, jog pardavimo sandoris nebuvo sudarytas per protingą laikotarpį ir dėl to ieškovas esą prisidėjo prie nuostolių padidėjimo.

Iš 2010 m. balandžio 28 d. aukciono protokolo Nr. 007 turinio matyti, kad viešame aukcione dalyvavo du dalyviai, o jį laimėjo didžiausią kainą – 660 660 Lt (įskaitant PVM) pasiūliusi UAB „Litectus“ (kitas dalyvavęs asmuo siūlė 572 330 Lt, įskaitant PVM) (1 t., 186-187 b. l.). Šie rašytiniai įrodymai patvirtina, kad iš UAB „Altėja“ atsiimto turto pardavimas viešai buvo vykdomas ir buvo parduotas didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. Byloje nėra duomenų apie tai, jog kuriam nors iš norinčių dalyvauti aukcione asmenų nebuvo leista dalyvauti aukcione, kad atsakovai prieštaravo dėl ieškovo pasirinkto turto pardavimo būdo. Nors atsakovas UAB „Altėja“ į bylą yra pateikęs 2009 m. spalio 30 d. UAB „Inreal“ nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo pažymą Nr. 09/10-1093, iš kurios matyti, jog lizingo dalyku buvusio turto vidutinė rinkos vertė 2009 m. spalio 30 d. buvo 1 190 000 (1 t., 124 b. l.), o 2010 m. gegužės 6 d. pirkimo-pardavimo sutartyje šio turto vidutinė rinkos vertė nurodyta 890 000 Lt (1 t., b. l. 206-226), tai yra ta vidutinė vertė, kuri fiksuota Nekilnojamojo turto registre 2010 m. gegužės 3 d. duomenimis (1 t., b. l. 227-228), tačiau byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog turtą aukciono metu buvo galima parduoti už kur kas didesnę kainą ir kad buvo suinteresuotų asmenų, kurie galėjo šią kainą sumokėti. Nustatyta pradinė turto pardavimo kaina (400 000 Lt) niekaip neribojo galimybės turtą parduoti už kur kas aukštesnę kainą, kurią laisva valia galėjo siūlyti aukciono dalyviai, suinteresuoti šio turto įsigijimu.

Nors atsakovai apeliaciniuose skunduose akcentuoja, jog turtas buvo parduotas už mažesnę kainą, nes AB „SEB lizingas“ ir UAB „Litectus“ (turtą nusipirkusi įmonė) yra tarpusavyje susiję asmenys, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šios įmonės yra savarankiški juridiniai asmenys, turintys teisę savo nuožiūra sudaryti sandorius, o atsakovai neįrodė aplinkybės, jog šios įmonės galėjo daryti viena kitai įtaką dėl parduodamo daikto kainos (CPK 178 str.). Vien aplinkybė, jog įmonės priklauso tai pačiai SEB grupei, neleidžia abejoti ieškovo sąžiningumu, realizuojant iš UAB „Altėja“ susigrąžintą turtą. Kaip jau buvo minėta, atsiimto lizingo turto pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta su pirkėju ? aukciono dalyviu, kuris pasiūlė didžiausią kainą už parduodamą daiktą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai neįrodė, jog kreditorius delsė perimti turtą, nedėjo maksimalių pastangų siekiant parduoti turtą už didžiausią kainą ir išvengti galimų nuostolių atsiradimo ar padidėjimo. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog AB ,,SEB lizingas“ pagrindinė veikla nėra susijusi su nekilnojamojo turto nuoma, todėl nėra pagrindo teigti, jog lizingo bendrovė turėjo užsiimti perimto lizingo turto nuoma ir laukti palankesnės situacijos nekilnojamojo turto rinkoje, juo labiau, kad įstatymai tokių reikalavimų lizingo davėjui nenumato. Byloje esantys faktiniai duomenys nepatvirtina ieškovo nesąžiningumo, tai yra byloje nėra įrodymų, paneigiančių sąžiningą ieškovo elgesį atsiimant ir realizuojant lizingo sutarties dalyku buvusį turtą.

Dėl laidavimo rūšies nustatymo ir laidavimo pabaigos

Atsakovas UAB „Altėja“ savo apeliacinį skundą grindžia tuo, jog teismas privalėjo išnagrinėti klausimą, ar ieškovas tinkamai pateikė reikalavimą laiduotojui, nes laiduotojo atsakomybės terminas yra naikinamasis, taip pat ar ieškovas apskritai neprarado teisės reikalauti solidariosios laiduotojo atsakomybės (CK 6.88, 6.89 str.) teismine tvarka. Teisėjų kolegija, įvertinusi lizingo ir laidavimo sutarčių nuostatas, laidavimą reglamentuojančias CK nuostatas, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ieškovas nėra praradęs teisės reikalauti laiduotojo solidariosios atsakomybės.

Pagal įstatymą prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Solidarioji laiduotojo pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). Solidariosios laiduotojo pareigos ypatumas yra tas, kad tokiu atveju laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, jog kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (CK 6.80 str. 2 d.), priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Bendroji taisyklė, nustatanti laidavimo pabaigą, įtvirtinta CK 6.87 str. 1 d. – laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinama prievolė. Tai atitinka laidavimo, kaip akcesorinės prievolės pobūdį, reiškiantį, kad laidavimas yra priklausomas nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės. Tačiau tam tikrais atvejais laidavimas gali baigtis ir anksčiau, pagrindinei prievolei dar galiojant. Priklausomai nuo to, kokia yra laidavimo rūšis (terminuotas ar neterminuotas laidavimas), įstatyme nustatyti kitokie laidavimo pabaigos pagrindai (CK 6.88, 6.89 str.). Tai, kokia atsakovo UAB „Baldų simfonija“ suteikto laidavimo rūšis yra nagrinėjamu atveju, nustatytina aiškinant ginčijamos sutarties sąlygas vadovaujantis CK įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2004).

CK 6.88 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio. Laidavimo sutarties 1.1 punktu laiduotojas, kaip solidarus skolininkas, įsipareigojo įvykdyti pagal lizingo sutartį lizingo gavėjui atsirandančias prievoles lizingo davėjo naudai tuo atveju, jeigu lizingo gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių, atsirandančių pagal finansinio lizingo sutartį. Pagal laidavimo sutarties 6.2 punktą laidavimo sutarties šalys susitarė, jog laidavimo sutartis įsigalioja nuo pasirašymo dienos ir galioja iki visiško ir galutinio lizingo sutartyje numatytų sąlygų įvykdymo. Laidavimo sutarties turinys rodo, kad jos įvykdymas nebuvo apibrėžtas konkrečiu terminu, todėl nėra pagrindo šią sutartį laikyti terminuota. Lizingo sutarties nuostatų pagrindu galima daryti išvadą, jog lizingo sutartis gali būti vienašališkai nutraukta dėl esminių pažeidimų (lizingo sutarties 18.1 punktas). Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti per vieną savaitę nuo sutarties nutraukimo dienos sumokėti visus sutarties nutraukimo dieną turėtus sumokėti mokėjimus, grąžinti turtą ir atlyginti lizingo nuostolius, kurie lizingo davėją atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu klientas sutartį būtų tinkamai įvykdęs. Tai reiškia, jog tam tikros teisės ir pareigos lizingo sutarties šalims atsiranda tik nutraukus lizingo sutartį. Lizingo davėjui tik po sutarties nutraukimo atsiranda sutartyje numatytos teisės reikalauti galimų nuostolių atlyginimo. Tai yra sutarties nutraukimo atveju įsipareigojimai lizingo bendrovei siejami su tokio pobūdžio prievolės apimtimi, kad ji būtų tokioje padėtyje, jeigu lizingo gavėjas (UAB „Altėja“) būtų tinkamai įvykdęs lizingo sutartį. UAB „Altėja“ prievolės pagal sudarytą lizingo sutartį nėra įvykdytos, vadinasi, nėra pasibaigusios, todėl laidavimo sutartis laikytina galiojančia. Vertinant nurodytas nuostatas darytina išvada, jog šalys iš esmės susitarė dėl neterminuoto laidavimo. Šalių civilinius teisinius santykius kvalifikavus kaip neterminuotą laidavimą, jo pabaigai nustatyti turi būti taikomas CK 6.89 straipsnis, kuriame reglamentuojama neterminuoto laidavimo pabaiga. Pagal CK 6.89 straipsnio 1 dalį, kai laiduojama nenustatytam laikui, taip pat kai prievolės įvykdymo terminas nenurodytas arba apibūdintas pareikalavimo momentu ir nėra kitokio susitarimo, laidavimas baigiasi suėjus dvejiems metams nuo laidavimo sutarties sudarymo dienos, jeigu kreditorius per šį terminą nepareiškia ieškinio laiduotojui. Kasacinis teismas formuoja praktiką, kad kai laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo (šiuo atveju lizingo įmokų sumokėjimo), tai CK nustatyti laidavimo pabaigos terminai netaikomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009). Tai reiškia, kad laidavimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Tokia sutartyje nustatyta laidavimo sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, str. 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.).

Nagrinėjamu atveju atsakovo UAB „Baldų simfonija“, kaip laiduotojo, prisiimta prievolė galioja tol, kol bus įvykdyta visa laidavimu užtikrinta prievolė (įvykdyti įsipareigojimai pagal lizingo sutartį). Taigi, nors lizingo sutartis su UAB „Altėja“ buvo sudaryta apibrėžtam terminui, o UAB „Altėja“ nevykdant sutartimi prisiimtų įsipareigojimų lizingo sutartis buvo nutraukta prieš terminą, vertinant minėtas lizingo sutarties punktų nuostatas darytina išvada, jog užtikrintos prievolės pagal lizingo sutartį nepasibaigė, o kartu nepasibaigė ir laidavimo sutarties galiojimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog laidavimo sutarties šalys susitarė, kad laidavimas galios iki bus įvykdytos prievolės, kylančios iš lizingo sutarties. Dėl to nėra pagrindo sutikti su atsakovo UAB „Altėja“ argumentais dėl laidavimo prievolės pabaigos.

Pagrindiniam skolininkui neįvykdžius lizingo sutartimi prisiimtų prievolių, pareiga jas įvykdyti atsiranda laiduotojui, o kreditorius įgyja teisę reikalauti prievolės įvykdymo ne tik iš skolininko, bet ir iš laiduotojo (CK 6.76 str. 1 d., 6.81 str. 1 d.). Tai, kad ieškovas vienašališkai nutraukė su UAB „Altėja“ lizingo sutartį, nereiškia, jog ieškovas atleido UAB „Altėja“ nuo neįvykdytų prievolių įvykdymo (CK 6.574 str.), o kartu nuo savo pareigų tapo atleistas ir laiduotojas. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju buvo laiduota neterminuotam laikui ir ginčijamoje sutartyje susitarta dėl laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog laiduotojo prievolė pasibaigė praėjus trims mėnesiams po to, kai buvo nutraukta lizingo sutartis, tai yra 2009 m. gegužės 18 d., arba praėjus trims mėnesiams po to, kai skolininkas su kreditoriumi pagal lizingo sutarties įmokas galutinai atsiskaitė, tai yra 2009 m. rugpjūčio 14 d.

Atsakovas UAB „Altėja“ skunde taip pat nurodo, jog laidavimo sutartyje aiškiai apibūdinta laiduotojo atsakomybė už visas lizingo gavėjo nesumokėtas sumas (laidavimo sutarties 3.1 p.), o tokiomis sumomis pagal lizingo sutartį laikytinos lizingo įmokos, delspinigiai ir baudos. Tačiau, kaip jau minėta, tam tikros teisės ir pareigos lizingo sutarties šalims atsiranda tik nutraukus lizingo sutartį. Kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti per vieną savaitę nuo sutarties nutraukimo dienos sumokėti visus sutarties nutraukimo dieną turėtus sumokėti mokėjimus, grąžinti turtą ir atlyginti lizingo nuostolius, kurie lizingo davėją atstatytų į tokią padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu klientas sutartį būtų tinkamai įvykdęs. Pagal laidavimo sutarties 2.2 punktą laiduotojas įsipareigojo vykdyti lizingo gavėjo neįvykdytas prievoles pagal lizingo sutartį su visais pakeitimais ir papildymais. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, jog laiduotojo atsakomybė ieškovui už ieškovo patirtus nuostolius nėra apibūdinta laidavimo sutartyje.

Kiti atsakovų UAB „Altėja“ ir UAB „Baldų simfonija“ apeliacinių skundų argumentai nedaro įtakos apeliacine tvarka skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, yra išvestiniai iš argumentų, kurie aptarti šioje byloje, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir nurodytais teisiniais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, jog dėl atsakovų apeliaciniuose skunduose išsakytų motyvų nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 263, 329, 330 str.).

Atsakovas UAB „Altėja“ už apeliacinį skundą turėjo sumokėti 4 341,43 Lt žyminio mokesčio, tačiau sumokėjo 1 000 Lt (2 t., b. l. 23, 24), likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimą prašė atidėti iki byla bus išspręsta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 6 d. nutartimi UAB „Altėja“ prašymą tenkino ir atidėjo likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimą (2 t., b. l. 41). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog atsakovo UAB „Altėja“ apeliacinis skundas netenkinamas, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 331 str. 6 d.), o likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimas apeliantui buvo atidėtas iki byla bus išspręsta įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, valstybei iš apelianto UAB „Altėja“ priteisia 3 341,43 Lt žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT 247300010112394300 AB „Swedbank“, Nr. LT122140030002680220 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje arba Nr. LT747400000008723870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, įmokos kodas 5660) iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Altėja“ (juridinio asmens kodas 121331563) 3 341,43 Lt (tris tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt vieną litą ir 43 centus) žyminio mokesčio.

Teisėjai Danutė GasiūnienėRimvydas NorkusGintaras Pečiulis