Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Justo Namavičiaus,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka (mišriu būdu – daliai proceso dalyvių dalyvaujant tiesiogiai teismo posėdžių salėje, daliai vaizdo konferencijos būdu per Zoom platformą) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. R. gynėjo advokato Valdo Grendelio ir nuteistojo M. Z. gynėjo advokato Valdemaro Bužinsko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams;

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta trejų metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), G. R. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

M. Z. pripažintas kaltu BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;

- BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio bausmių sudėjimo būdais ir paskirta galutinė subendrinta dviejų metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), M. Z. laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pagal BK 219 straipsnio 2 dalį M. Z. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinys dėl 24 309,83 žalos atlyginimo (PVM) iš M. Z. atmestas (BPK 115 straipsnio 1 dalis), dėl 171 280,87 Eur (591 395,60 Lt) mokestinės nepriemokos priteisimo paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. R. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, pagamindamas netikrus dokumentus ir juos panaudodamas, padarant didelės žalos, apgaule Uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – UAB „(duomenys neskelbtini)“) naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę; taip pat jis pasisavino jo žinioje esantį Uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ (toliau - UAB „(duomenys neskelbtini)“) priklausantį didelės vertės turtą; taip pat jis apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o būtent:

1.1. G. R., veikdamas bendrininkų grupe, laikotarpiu nuo 2006 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. vasario 9 d. eidamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) verslo plėtros direktoriaus pareigas, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, Vilniaus mieste, 2010 m. lapkričio mėn. susitarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu direktoriumi ir daliniu šios bendrovės akcininku M. Z. įsteigti UAB „(duomenys neskelbtini)“ vieninteliam sandoriui su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įforminti, kuri bus naudojama neteisėtai veiklai nuslėpti. Vykdydamas pastarąjį susitarimą, G. R. 2010 m. lapkričio 22 d. įsteigė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)), tapdamas vieninteliu įmonės darbuotoju, 100 procentų akcininku ir direktoriumi.

1.2. Po to, M. Z. ir G. R. žinant, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ jokių konsultavimo paslaugų realioje tikrovėje nepirks, M. Z. tiksliai tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje davus nurodymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ nenustatytam darbuotojui parengti fiktyvią 2010 m. gruodžio 7 d. Konsultavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurią, vykdydamas M. Z. nurodymą, šis asmuo parengė; 2010 m. gruodžio mėn. – tiksliai tyrimo metu nenustatytu laiku Vilniaus mieste, veikiant pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktą įgaliojimą, šios bendrovės vyr. finansininkė N. B., nieko nežinodama apie G. R. ir M. Z. vykdomą nusikalstamą veiką, tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku pasirašė šią - 2010 m. gruodžio 7 d. datuotą Konsultavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ją užantspaudavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu, ir kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu užantspaudavo G. R.; tokiais veiksmais G. R. įtvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis apie realioje tikrovėje nesuteiktas konsultavimo paslaugas, įvertintas 483 637 Lt (iš jų 83 937 Lt PVM), numatytas šios sutarties priede Nr. 1: atlikti įmonės esamos plėtros strategijos analizę ir pateikti išvadas tiek žodžiu, tiek raštu; konsultuoti dėl produktų ir paslaugų vystymo galimybių ir strategijos; konsultuoti dėl IT sprendimo taikymo, siekiant verslo plėtros UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ieškoti plėtros galimybių; atstovauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ konferencijose, seminaruose, forumuose, derybose, susitikimuose, vykti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovais ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu į komandiruotes verslo plėtros klausimais; konsultuoti kitais verslo plėtros klausimais, nors G. R. žinojo, jog minėto pobūdžio funkcijas jis vykdo bendrovėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, eidamas verslo plėtros direktoriaus pareigas.

1.3. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir įgyvendindamas bendrą su M. Z. nusikalstamą sumanymą, G. R. laikotarpiu nuo 2011 m birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 d., iš M. Z. gavęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitus bei tarpusavyje susitarę, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ fiktyviai išrašomas PVM sąskaitas-faktūras, šiuos duomenis G. R. pateikdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š., nieko nežinojusiai apie G. R. ir M. Z. vykdomą nusikalstamą veiką ir, pastarajai išrašius UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) dėl tariamai suteiktų konsultavimo paslaugų už 27 951 Lt, tame tarpe 4 851 Lt PVM, be parašo, ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) dėl suteiktų konsultavimo paslaugų už 455 686 Lt, tame tarpe 79 086 Lt PVM, kurioje G. R. pasirašė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, iš viso už 483 637 Lt, tame tarpe 83 937 Lt PVM, tokiu būdu pasirašydamas G. R. įtvirtino melagingus duomenis apie realioje tikrovėje nevykusias UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkines operacijas ir tokiu būdu pagamino dvi netikras PVM sąskaitas faktūras: 2011 m. birželio 30 d. serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. spalio 19 d. serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini). Po to, G. R. pasirašytas netikras sąskaitas-faktūras – 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui M. Z., kuris, žinodamas, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos konsultavimo paslaugos uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ parduotos nebuvo, nurodė O. Š. – tuo pačiu metu tvarkančiai uždarųjų akcinių bendrovių „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ buhalterines apskaitas, įtraukti jas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą ir įvykdyti apmokėjimą bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ pagal šiuos netikrus finansinius dokumentus, iš viso 483 637 Lt, iš jų 83 937 Lt PVM. M. Z. nurodymu O. Š., nieko nežinančiai apie M. Z. ir G. R. vykdomą nusikalstamą veiką, įtraukus į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą netikras 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), bei į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 metų birželio ir spalio mėn. PVM deklaracijas (FR0600, Versija 02) įrašius neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo PVM ir elektroniniu būdu 2011 m. liepos 22 d., 2011 m. lapkričio 25 d. jas pateikus Vilniaus apskrities mokesčių inspekcijai (adresu Ulonų g.2, Vilniuje), G. R. apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – 83 937 Lt (24 309, 84 Eur) PVM sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą,

1.4. Taip pat jis (G. R.), pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo akto 1.3 punktą, kuriame numatyta, kad „Visas bendrovės akcijas pasirašo ir įsigyja jos steigėjas“, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. eidamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu ir savo žinioje turėdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, jam patikėtą turtą – pinigus, po to, kai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu sudaręs ir pasirašęs fiktyvią 2010 m. gruodžio 7 d. Konsultavimo paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su uždarąja akcine bendrove „(duomenys neskelbtini)“ ir per dvylika kartų nenustatytam UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. birželio 8 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo pavedimais: 2011-01-28 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-02-04 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-02-21 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-03-14 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-04-12 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-05-13 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-09-16 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 6 300 Lt; 2011-08-24 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 4 500 Lt; 2011-07-08 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 12 000 Lt; 2011-07-19 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-07-19 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-06-08 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 5 000 Lt; 2011-06-08 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 19 000 Lt, iš viso pervedant 438 800 Lt sumą, iš jų 83 937 Lt PVM, G. R., tyrimo nenustatytoje vietoje ir laiku sudarė 2011 m. sausio 3 d. Paskolos sutartį (be numerio) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip paskolos davėjas – iš vienos pusės, ir fizinis asmuo G. R., kaip paskolos gavėjas – iš kitos pusės, kurios 2 punkte nurodė, kad „Sutartyje nustatyta tvarka bet kuriuo Sutarties galiojimo metu Paskolos davėjas (UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius G. R.) suteikia Paskolos gavėjui (G. R.) įmokas“ ir 8.1 punkte nurodė, kad „Sutartis įsigalioja Įsigaliojimo dieną ir galioja tol, kol Paskolos gavėjas įvykdys visus savo įsipareigojimus pagal šią Sutartį“, t. y. nenumatant jokių paskolos sugrąžinimo garantijų ir terminų, kurią patvirtino savo parašu ir užantspaudavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, t. y. paskolos davėjas bei savo parašu patvirtino ta pačią sutartį, kaip paskolos gavėjas. Šios sutarties pagrindu, G. R., žinodamas, kad 438 800 Lt suma įgyta apgaulės būdu, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. spalio 22 d. davė nurodymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkiusiai buhalterei O. Š., nieko nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, pervesti pinigus į G. R. asmeninę banko sąskaitą, o būtent O. Š. per devynis kartus iš įmonės banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), pervedė į G. R. asmeninę banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini): 2011-02-07 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 48 000 Lt, 2011-02-08 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 47 800 Lt, 2011-03-04 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt, 2011-05-02 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt, 2011-05-12 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt, 2011-05-23 mokėjimo dokumento Nr. 24 – 49 000 Lt, 2011-10-22 mokėjimo dokumento Nr. 39 – 1 200 Lt, 2011-08-24 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 500 Lt, 2011-07-19 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt, iš viso 391 500 Lt sumą, nurodydama paskirtį – „Paskola pagal sutartį“. Po ko jis, G. R., į asmeninę bankinę sąskaitą pervestas pinigines lėšas laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. spalio 14 d. išgrynino: 2011-03-04 – 49 000 Lt sumą, 2011-06-21 – 50 000 Lt sumą, 2011-06-23 – 49 000 Lt sumą, 2011-07-19 – 49 000 Lt sumą, 2011-08-25 – 6 000 Lt sumą, 2011-08-25 – 14 000 Lt sumą, 2011-09-30 – 324 445, 01 Lt sumą, 2011-10-14 – 20 000 Lt sumą ir tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį, didelės vertės turtą – iš viso 391 500 Lt (113 386, 24 Eur) sumą.

1.5. Taip pat jis (G. R.), pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo akto 1.3 punktą, kuriame numatyta, kad „Visas bendrovės akcijas pasirašo ir įsigyja jos Steigėjas“, laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. eidamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, vadovaujantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama“, 19 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ bei 21 straipsnio 1-2 dalių nuostatomis, kad „už apskaitos organizavimą, pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, pažeisdamas to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 d. davė nurodymą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š., nieko nežinojusiai apie nusikalstamą sumanymą, išrašyti dvi UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas-faktūras: 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose nurodyta žinomai melaginga informacija apie neva tai uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ atliktas konsultavimo paslaugas, O. Š. pagal G. R. pateiktus duomenis kompiuterinės technikos pagalba atspausdino dvi UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas-faktūras: 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (be parašų) ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje G. R. pasirašė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, po to O. Š., nieko nežinojusi, kad pateiktuose dokumentuose nurodytas ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, apskaitė 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje už 2011 m. birželio ir spalio mėnesius, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2011 m. birželio ir spalio mėnesius.

2. M. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe, klastojant dokumentus ir juos panaudojant, padarydamas didelės žalos, apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę; taip pat jis apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o būtent:

2.1. M. Z., 2004 m. kovo 24 d. akcininkų sprendimu laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2013 m. sausio 4 d. paskirtas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) generalinio direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, tyčia, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje Vilniaus mieste 2010 m. lapkričio mėnesį susitarė su UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo plėtros direktoriumi ir daliniu šios bendrovės akcininku G. R. įsteigti UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruota adresu (duomenys neskelbtini)) vieninteliam sandoriui su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įforminti, kurią, vykdydamas pastarąjį susitarimą, 2010 m. lapkričio 22 d. įsteigė G. R., tapdamas vieninteliu 100 procentų akcininku, direktoriumi ir įmonės darbuotoju.

2.2. Po to M. Z., tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir realizuodamas vieningą sumanymą, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje Vilniaus mieste 2010 m. gruodžio mėn. davė nurodymą nenustatytam UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui parengti 2010 m. gruodžio 7 d. Konsultavimo paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nenustatytas asmuo, vykdydamas M. Z. nurodymą, įrašė žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigoja teikti konsultavimo paslaugas, nurodytas minėtos sutarties priede Nr. 1 – atlikti įmonės esamos plėtros strategijos analizę ir pateikti išvadas tiek žodžiu, tiek raštu; konsultuoti dėl produktų ir paslaugų vystymo galimybių ir strategijos; konsultuoti dėl IT sprendimo taikymo, siekiant verslo plėtros UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ieškoti plėtros galimybių; atstovauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ konferencijose, seminaruose, forumuose, derybose, susitikimuose, vykti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovais ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu į komandiruotes verslo plėtros klausimais; konsultuoti kitais verslo plėtros klausimais, nors M. Z. žinojo, kad G. R. minėtas paslaugas galėtų ir privalėtų suteikti kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, tačiau sutartyje nurodytų konsultavimo paslaugų UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatliko ir neatliks. Po to, 2010 m. gruodžio mėn. Vilniaus mieste tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyr. finansininkė N. B., veikdama pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus įgaliojimą, nieko nežinojusi apie nusikalstamą sumanymą, šią tikrovės neatitinkančią sutartį patvirtino savo parašu bei užantspaudavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu.

2.3. Tęsdamas nusikalstamą veiką, G. R., žinodamas, kad minėtų konsultavimo paslaugų uždarajai akcinei bendrovei neatliko ir neatliks, 2010 m. gruodžio mėn., Vilniaus mieste, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, savo parašu patvirtino ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ antspaudu užantspaudavo minėtą tikrovės neatitinkančią sutartį, tokiu būdu N. B. ir G. R. įtvirtino melagingus sutarties duomenis.

2.4. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką, M. Z. laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 G. R. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitus bei nurodydavo, kokios paslaugos ir kokiomis kainomis turėtų būti įrašytos UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose-faktūrose, kaip tariamai suteiktos uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. Vykdydamas bendrą sumanymą, G. R., žinodamas, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ realiai nesuteikė konsultavimo paslaugų uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“, iš M. Z. gautus duomenis, pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai O. Š., nieko nežinojusiai apie nusikalstamą sumanymą, kuri, vykdydama G. R. nurodymą, į UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitas-faktūras: 2011 m. birželio 30 d. serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. spalio 19 d. serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kompiuterio pagalba įrašė G. R. pateiktus žinomai melagingus duomenis, neva UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultavimo paslaugų už 483 637 Lt, iš jų 83 937 Lt PVM, po to G. R. pasirašė minėtuose dokumentuose kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir minėtus netikrus dokumentus perdavė M. Z..

2.5. Tęsdamas savo nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras sandoriai nėra įvykę, M. Z. per nenustatytus UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojus pateikė jas UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š., nieko nežinančiai apie vykdomą nusikalstamą veiką, nurodydamas šiuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas ir imituodamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymus su UAB „(duomenys neskelbtini)“ už tariamai šios įmonės parduotas konsultavimo paslaugas, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. davė nurodymą tyrimo metu nenustatytam UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojui pervesti pinigus už neva tai atliktas konsultavimo paslaugas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą, o būtent per dvylika kartų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), į UAB „(duomenys neskelbtini)“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimo metu nenustatytas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas pervedė: 2011-01-28 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-02-04 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-02-21 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-03-14 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-04-12 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-05-13 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-09-16 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 6 300 Lt; 2011-08-24 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 4 500 Lt; 2011-07-08 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 12 000 Lt; 2011-07-19 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-07-19 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 49 000 Lt; 2011-06-08 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 5 000 Lt; 2011-06-08 mokėjimo dokumento Nr. (duomenys neskelbtini) – 19 000 Lt, iš viso – 438 800 Lt sumą.

2.6. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkanti buhalterė O. Š., nežinodama, kad M. Z. pateiktose minėtose UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaitose-faktūrose nurodytos konsultavimo paslaugos uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ parduotos nebuvo ir šios PVM sąskaitos-faktūros yra netikros, įtraukė jas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, po to, remdamasi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą įtrauktais minėtais UAB „(duomenys neskelbtini)“ netikrais dokumentais, M. Z. nurodymu į UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. birželio ir spalio mėnesių PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie šios įmonės pirkimo ir mokėtiną PVM, tokiu būdu 83 937 Lt (24 309, 84 Eur) nepagrįstai sumažindama UAB „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtiną PVM bei 2011 m. liepos 22 d. ir 2011 m. lapkričio 25 d. elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (adresu Ulonų g. 2, Vilnius) darbuotojams.

2.7. Taip pat jis (M. Z.), 2004 m. kovo 24 d. akcininkų sprendimu laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2013 m. sausio 4 d. paskirtas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pareigas, vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, vadovaujantis 2001-11-06 Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 4 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi ir palyginama“, 19 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“ bei 21 straipsnio 1-2 dalių nuostatomis, kad „už apskaitos organizavimą, pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas. Už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, pažeisdamas to paties įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 d. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkančiai buhalterei O. Š. dvi UAB „(duomenys neskelbtini)“ išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, kuri nieko nežinodama, kad pateiktuose dokumentuose nurodytas ūkinių operacijų turinys neatitinka tikrovės, apskaitė 2011 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2011 m. spalio 19 d. PVM sąskaitą-faktūrą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje už 2011 m. birželio ir spalio mėnesius.

2.9. Be to, jis (M. Z.), vadovaudamas įmonės veiklai, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, žinodamas, kad 2011 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdė atsiskaitymus su darbuotojais, VSDFV Vilniaus skyriumi, Vilniaus apskrities VMI bei prekių ir paslaugų teikėjais, suteikė paramą bei paskolas juridiniams ir fiziniams asmenims, 2012 metais iš bankų sąskaitų pervedinėjo pinigus kreditų ir palūkanų apmokėjimui, nevedė bendrovės buhalterinės apskaitos registrų (turto, skolų bei kt. apskaitos), tokiu būdu M. Z. organizavo apgaulingą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 16 d.

3. M. Z. buvo kaltinamas pagal BK 219 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis, pateikęs deklaracijas, laiku nesumokėjo pagal jas apskaičiuotų daugiau kaip 500 MGL mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą sumokėti mokesčius, t. y., kad jis, nuo 2002 m. gruodžio 23 d. akcininkų sprendimu laikotarpiu nuo 2002 m. gruodžio 23 d. iki 2004 m. kovo 25 d. paskirtas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ (į. k. (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) ir 2004 m. kovo 24 d. akcininkų sprendimu laikotarpiu nuo 2004 m. kovo 25 d. iki 2013 m. sausio 4 d. paskirtas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinio direktoriaus pareigas, Valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui pateikęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM (pridėtinės vertės mokesčio), ATM (aplinkos teršimo mokesčio ), GPM (gyventojų pajamų mokesčio ), PLN (pelno mokesčio), NTM (nekilnojamojo turto mokesčio) deklaracijas, už laikotarpį nuo 2011 m. iki 2012 m. ir 2012 m. gegužės 28 d. gavęs Valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. gegužes 17 d. surašytą priminimą Nr. (23.22-08)-325-440 apie pareigą per 20 dienų nuo priminimo įteikimo dienos, t. y. iki 2012 m. birželio 16 d. sumokėti į valstybės biudžetą 769 250,72 Lt, (222 250,27 Eur) bendrovės mokestinę nepriemoką, pažeisdamas Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 40 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 81 straipsnio 1 dalies nuostatas, šių apskaičiuotų ir deklaruotų daugiau kaip 500 MGL dydžio mokesčių laiku nesumokėjo.

II. Apeliacinių skundų teisiniai argumentai ir proceso dalyvių prašymai

6.18. Apibendrindamas apeliacinio skundo argumentus, gynėjas teigia, jog apygardos teismas nesilaikė BK 2 straipsnio 1, 2, 3 dalių reikalavimų ir nenustatė, ar M. Z. veika buvo uždrausta įstatymo, t. y. realiai atitiko baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normas, kurios buvo jam inkriminuotos, ir ar, įvertinus visus bylos duomenis, t. y. akcininkų konfliktą ir realią M. Z. įtaką įmonėje, iš pastarojo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Nenustatyti ir M. Z. veikų už kurias jis nuteistas objektyvieji ir subjektyvieji požymiai. Be to, gynėjas teigia, jog apygardos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes įrodymais laikė faktus, duomenų apie kuriuos byloje nėra ir kurie nebuvo patikrinti bylą nagrinėjant teisme. Toks vertinimas turėjo esminę įtaką objektyviai vertinant M. Z. elgesį, o taip pat teisingo sprendimo priėmimui. Be to, gynėjas teigia, jog buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktų reikalavimai, nuosprendyje nenurodžius aiškių ir konkrečių įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, dėl kokių priežasčių jie atmetami ar net nutylimi kiti bylos duomenys, nelaikant jų įrodymais. Pasak gynėjo, skundžiamame nuosprendyje taip pat nenurodyti aiškūs motyvai, kodėl, vertinant tuos pačius bylos duomenis, jie vertinami kaip nusikalstami, t. y. atitinkantys minėtų nusikalstamų veikų normas. Vertinant įrodymus, taip pat nesvarstytas baudžiamosios atsakomybės M. Z. taikymas kaip ultima ratio ir tai, ar pagrįstai civilinio pobūdžio ginčas sprendžiamas taikant baudžiamąjį įstatymą. Gynėjas taip pat mano, jog nuteistajam M. Z. paskirtos aiškiai per griežtos bausmės.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą byloje esančių ir ištirtų įrodymų analizę, taip pat atlikusi byloje įrodymų tyrimą, siekiant pašalinti bet kokias kilusias abejones, su apeliacinių skundų argumentais dėl nepagrįsto G. R. ir M. Z. nuteisimo nesutinka. Nors nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose akcentuojamas netinkamas byloje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų įrodymų vertinimas, sąlygojęs ir baudžiamojo proceso įstatymo normų pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantų pateikiamu faktinių aplinkybių vertinimu, formuojančiu priešingą išvadą nei padaryta pirmosios instancijos teismo. Priešingai, nei aiškinama apeliantų, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertino byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, bei padarė bylos duomenimis pagrįstą išvadą tiek dėl G. R., tiek dėl M. Z. padarytų veiksmų teisinio vertinimo, kaltės įrodytumo.

10. Pabrėžtina, jog BPK įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatyme nenumatyta taisyklių ir metodų, kuriais būtų reglamentuotas pats įrodymų vertinimo procesas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi neperžengiant BPK normų sistemos nustatytų ribų, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas, keliamas šiam loginiam procesui, yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Bylą nagrinėjantis teismas turi išskirtinę kompetenciją įvertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti išvadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių. Savo ruožtu, proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, daromų vertinant įrodymus, tačiau tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius procesinius sprendimus, nei tikėjosi nuteistieji, jų gynėjai ar kiti proceso dalyviai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai.

11. Analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad nebuvo laikomasi BPK 305 straipsnio nuostatų. Skundžiamas nuosprendis iš esmės atitinka jam keliamus reikalavimus, jame ne tik aprašytos padarytos veikos, išdėstyti bylos įrodymai, bet ir aptartas byloje nustatytų kaltininkų padarytų nusikaltimų įrodytumas byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų kontekste. Apeliantų nurodytos aplinkybės, susijusios su nuosprendžio surašymo ypatumais: padarytos techninės, rašybos, aritmetinės klaidos, neteisingų sumų, bendrovių pavadinimų, klaidingos nuosprendžio datos nurodymas, nuosprendžio priėmusio teismo, teisminio proceso numerio neįvardinimas ir pan., ar pakartotinis bylos duomenų (liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir pan.) dėstymas, įvertinus jų visumą ir pobūdį, pripažintinos formaliomis, kurios negali būti laikomos esminėmis, juo labiau būti pagrindu naikinti skundžiamą nuosprendį. Padarytos formalios klaidos iš esmės rodo skundžiamą nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo neatidumą, tačiau nevertintinos, kaip turėjusios įtakos, sprendžiant G. R. ir M. Z. kaltės klausimą, todėl bylos nagrinėjimo neapsunkino ir procesinio sprendimo priėmimo teisėtumui bei pagrįstumui reikšmės neturėjo. Kita vertus, baudžiamojo proceso įstatyme numatyta galimybė ištaisyti teismo procesiniuose dokumentuose padarytus rašymo apsirikimus, aiškias aritmetines klaidas ar kitus netikslumus, kurių ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės (BPK 308¹ straipsnis). Būtent tai padarė ir pirmosios instancijos teismas, atskiru procesiniu dokumentu ištaisęs klaidingai nurodytą skundžiamo nuosprendžio priėmimo datą. Be to, tokių trūkumų taisymas galimas, ir aukštesniajam teismui priimant procesinį sprendimą. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, nors nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstant nuteistųjų kaltę pagrindžiančius įrodymus, teismo buvo nurodyti ir duomenys, kurie nebuvo susiję su jiems pareikštais kaltinimais, vien tai taip pat nėra laikoma esminiu pažeidimu, galėjusiu sutrukdyti ne tik baudžiamojoje byloje teisingo ir pagrįsto sprendimo priėmimą, bet ir lemti nuteistųjų teisės į tinkamą gynybą ir nekaltumo prezumpcijos pažeidimus, kadangi nei G. R., nei M. Z. teisiami ir nuteisti dėl to nebuvo.

12. Apeliantų nesutikimas su atliktu įrodymų vertinimu, ginčijant teismo motyvus ir padarytas išvadas, nurodant padarytus galimus pažeidimus, laikytinas apeliantų pozicija, kuri savaime nereiškia, kad buvo padaryti teisės pažeidimai. Kita vertus, pabrėžtina ir tai, kad BPK pažeidimai, padaryti teismui priimant galutinį procesinį sprendimą, net jei jie ir esminiai, gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija turi jurisdikciją ir BPK normų suteiktas galimybes ištaisyti žemesnės instancijos teismo padarytus teismo procesinio sprendimo surašymo trūkumus (aplinkybių remiantis teismų išnagrinėtais įrodymais nustatymą, patikslinimą, pakeitimą, trūkstamų motyvų išdėstymą), kas nereiškia nuteistųjų teisių suvaržymo, nes apeliacine tvarka byla nagrinėjama pagal jų skundus, laikantis teisingo proceso garantijų, teismo posėdyje galint patikrinti įrodytomis pripažintas nustatytas aplinkybes, bendrininkavimo faktus ir apeliacinės instancijos teismui turint pareigą pateikti motyvuotus atsakymus į apeliacinių skundų argumentus bei reikalavimus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo paneigti, jog teismo padarytos išvados dėl G. R. ir M. Z. kaltės, padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, pagrįstos skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymų visetu. Atliktas įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo konstatuoti BK 20 straipsnio nuostatų pažeidimo. Nėra pagrindo sutikti su argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nuteistųjų veiksmus ir darydamas išvadas, būtų netinkamai vertinęs byloje surinktus įrodymus, jų pakankamumą. Matyti, kad aplinkybės, turinčios reikšmės, pirmosios instancijos teismo buvo ištirtos bei atitinkamai įvertintos, atsižvelgus į jų tarpusavio santykį. Todėl nustatytas nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos įrodytumas abejonių nekelia. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su teismo nustatyta M. Z. padarytų veiksmų apimtimi, nustatant nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, kvalifikuojant jo veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, todėl šie skundžiamo nuosprendžio dalis keistina (BPK 328 straipsnio 3 punktas).

Dėl kaltinamojo akto atitikties įstatymo reikalavimams, kaltinimų apimties, tyrimo taktikos

14. Kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai yra įtvirtinti BPK 219 straipsnyje. Šio straipsnio 3, 4, 5 punktuose nurodyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą <...>, duomenis, kuriais grindžiamas kaltinimas, baudžiamojo įstatymo straipsnį (jo dalį ir punktą), numatantį atsakomybę už padarytą veiką. Visgi, vien toks baudžiamojo įstatymo normos išdėstymas nereikalauja, kad kiekvienas nusikalstamos veikos sudėties požymis būtų itin detaliai aprašytas formuluojamame kaltinime. Pareikštame kaltinime nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą iš esmės lemia tai, kiek jos buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis, nurodant ikiteisminio tyrimo metu nustatytą kaltininką, nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, atitinkančius konkretų BK straipsnį, t. y. iš kurių ir sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Taigi, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, kitos aplinkybės veikos aprašyme nurodomi tokiu tikslumu, kiek juos įmanoma nustatyti byloje surinktais duomenimis ir kiek yra būtina sprendžiant asmens baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl jam inkriminuotų nusikaltimų.

15. Konkrečiu atveju baudžiamojoje byloje aprašant nuteistajam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, jų padarymo laikas, vieta ir kitos reikšmingos aplinkybės skundžiamame nuosprendyje įvardintos tiek, kiek buvo įmanoma nustatyti remiantis byloje surinkta medžiaga ir kiek buvo būtina, spendžiant G. R. baudžiamosios atsakomybės klausimą. Toks faktinių aplinkybių išdėstymas, kaip akcentuojama nuteistojo gynėjo skunde, nors ir nėra preciziškas, tačiau ir nėra ydingas. Nusikalstamų veikų aprašymo turinys iš esmės atitinka baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nurodyti būtinieji veikų sudėties elementai ir kitos veikų kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės. Iš bylos tyrimo metu nustatytų ir G. R. inkriminuotų veikų aprašymo, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pastarojo vaidmuo, veiksmai nusikalstamų veikų padaryme yra aiškūs. Iš kaltinimo struktūros matyti, kad jame buvo pakankamai konkrečiai įvardinta, kokiais veiksmais, kaip atitinkančius jam inkriminuojamų veikų sudėtį, pasireiškė G. R. dalyvavimas konkrečioje veikoje. Taip pat nurodoma kaip veikė kitas nusikaltimo dalyviu pripažintas asmuo, kaip buvo pasinaudota sudarytomis sąlygomis nusikalstamai veikai daryti. Visa tai aiškiai suvokiama iš kaltinimo formuluotės. Teisėjų kolegijos nuomone, nusikalstamų veikų aprašymai atitinka baudžiamojo įstatymo turinį, atskleidžia veikų sudėties būtinus elementus ir veikos kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes. Be to, padariniai, atsiradę bendrai darant nusikalstamą veiką, yra bendri visiems nusikalstamos veikos dalyviams ir nėra priskiriami ar išskaidomi kiekvienam bendrininkui atskirai. Kita vertus, išvados dėl nustatytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, inkriminuojamos nusikalstamos veikos pagrįstumo daromos bylą nagrinėjančio teismo, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė esminių kaltinamojo akto trūkumų, kas būtų trukdę bylą nagrinėti teisme ir suvaržę kaltinamojo teises į gynybą. Priešingai, teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pareikštų kaltinimų ribose, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, jame pasisakydamas dėl nustatytų bylos faktinių aplinkybių ir pareikštų kaltinimų pagrįstumo.

18. Nuteistojo G. R. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyta nuomonė ir dėl to, kad tiek bylos medžiaga, tiek kaltinamasis aktas turėjo būti papildytas (patikslintas) tam tikromis faktinėmis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos ir žinomos ikiteisminio tyrimo metu, tačiau to padaryta nebuvo. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienu atveju dėl atskirų (papildomų) tyrimo veiksmų atlikimo, jų pagrindu surinktos medžiagos reikšmingumo ir pakankamumo, taip pat dėl kaltinimo apimties sprendžia tyrimo atlikimą koordinavusi institucija, įvertinusi tokio tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Taip pat tokius surinktus duomenis vertina teismas, kuris iš esmės ir pasisako dėl kaltinimo apimties bei kaltinamųjų kaltės, padarius konkrečias nusikalstamas veikas, jų kvalifikavimo pagal atitinkamą baudžiamojo įstatymo normą, byloje esančių duomenų pakankamumo. Pabrėžtina, kad teisinės valstybės ir teisingumo principai suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybės ir nustatyti byloje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), be kita ko ir prokurorams. Nagrinėjamu atveju, įvertinus bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme eigą, matyti, kad šių principų teismas laikėsi, o pats nuteistasis kartu su gynėju, kaip jau minėta, aktyviai ir veiksmingai dalyvavo baudžiamosios bylos nagrinėjimo procese, grįsdami savo gynybos poziciją. Todėl tokia skunde išdėstyta kritika nesudaro pagrindo kitaip vertinti teismo, sprendusio klausimą dėl nuteistųjų veiksmų teisinio vertinimo, išvadų dėl bylos ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir nagrinėjant bylą teisme gautų duomenų reikšmingumo ir pakankamumo.

19. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nuteistojo M. Z. gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir šioje byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad M. Z. pareikštame kaltinime pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, buvo netinkamai suformuluoti objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, o pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes, klaidos neištaisė.

20. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Visos abejonės ir neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinamos nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.

25. Kaip nepagrįstus, teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliacinio skundo teiginius, kuriais apeliuojant į nepagrįstą G. R. nuteisimą, nurodoma, kad kaip savarankiškas įrodymų šaltinis, su kitais bylos įrodymais turėjo būti vertinamas ir prokurorės 2019 m. gruodžio 19 d. nutarimas, kuriuo G. R. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 209 straipsnyje. Vien tai, jog ikiteisminis tyrimas dėl pareikštų įtarimų dalies G. R. buvo nutrauktas, nereiškia, jog šioje byloje dėl kitų tirtų ir nustatytų jo veiksmų nebuvo pagrindo jį nuteisti, todėl ši faktinė aplinkybė baudžiamosios atsakomybės nešalina.

Dėl G. R. ir M. Z. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį

28. Kvalifikuojant veiką kaip sukčiavimą, būtina nustatyti kaltininko tiesioginę tyčią sukčiauti PVM sumokėjimo srityje, kuri pasireiškia tuo, kad tokios nusikalstamos veiklos organizatoriai, vykdytojai, kurstytojai ir padėjėjai suvokia, jog sukuria valstybei fiktyvią prievolę kompensuoti ūkio subjektui, kurio naudai jie veikia, neva sumokėtą PVM, numato, kad dėl to tas ūkio subjektas įgis fiktyvią teisę į PVM atskaitą, gaus nepagrįstų išmokų iš valstybės biudžeto arba panaikins (sumažins) savo mokestinę prievolę, o valstybės biudžetas dėl to patirs žalą, ir to nori (tiesioginė tyčia). Teismų praktikoje suformuota, jog kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko parodymais, bet ir išsiaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K- 410- 489/2016, Nr. 2K-253-693/2017 ir kt.).

31. Taigi, tiek nuteistasis G. R., tiek nuteistasis M. Z., parodydami tam tikras faktines aplinkybes, savo kaltę dėl šių jiems inkriminuotų veikų neigė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmės nagrinėjamai situacijai turi nuteistųjų G. R. ir M. Z. duotų parodymų santykis su kitais byloje surinktais, ištirtais bei išanalizuotais įrodymais.

33. Aptarti liudytojų parodymai nepatvirtina M. Z. pozicijos, jog konsultavimo teikimo sutartis tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo būti sudaryta ir vykdoma be jo žinios. Iš liudytojų parodymų seka, kad visais atvejais sutarčių derinimas, jų sudarymas ir kontrolė vyko per UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovą M. Z., kad tik su pastarojo žinia buvo tvirtinami ir atliekami apmokėjimai. Nors M. Z. aiškinimu, jis dėl sutarties sudarymo nesitarė, jos nepasirašė, vykdymo ir apmokėjimo nekontroliavo, tačiau liudytojos N. B. parodymai ir baudžiamojoje byloje esantys duomenys rodo, kad tokia sutartis negalėjo būti pasirašyta be M. Z., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo, žinios. Tiek iš M. Z., tiek iš G. R. parodymų seka, kad vykdant veiklą, ruošiant kompaniją strateginio investuotojo atėjimui, keliant jos vertę, naujų verslo šakų vystymui buvo steigiamos atskiros įmonės. Tokiu būdu, nagrinėjamu laikotarpiu, G. R. buvo įsteigta UAB „(duomenys neskelbtini)“. Be to, remiantis bylos medžiaga nustatyta ir tai, kad šiuo laikotarpiu buvo įsteigta ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios steigėjas buvo pats M. Z.. Nors pastarosios įmonės veikla nėra susijusi su nagrinėjamais kaltinimais šioje byloje, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tiek su UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimu susijusių aplinkybių analizė kitų šioje byloje ištirtų įrodymų kontekste taip pat yra reikšminga, darant M. Z. duotų parodymų vertinimą. Kaip jau minėta, abi įmonės iš esmės buvo įsteigtos tuo pačiu laikotarpiu. Tiek vienos, tiek kitos įstatai buvo identiški ir patvirtinti kelių dienų skirtumu. Be kita ko, panašiu laiku (kelių dienų laikotarpyje), tiek su viena, tiek su kita įmone UAB „(duomenys neskelbtini)“ pasirašė analogiško turinio konsultavimo paslaugų teikimo sutartis. Tai leidžia pagrįstai teigti ne tik kad aptariamos sutartys buvo paruoštos tuo pačiu laikotarpiu ir to paties asmens, bet ir parodo, kad be M. Z. ir G. R., kaip akcininkų ir vadovų, žinios tokio pobūdžio sutartys nebūtų rengiamos. Be to, abi šias sutartis pagal įgaliojimą pasirašė N. B., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliota atstovė. Iš N. B. parodymų seka, kad ji veikė su M. Z. žinia. Šie jos parodymai neprieštarauja paties M. Z. aiškinimui, kad šioje situacijoje jam, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėjui, pasirašyti sutartį pačiam su savimi, t. y. kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, tuo metu būtų buvę nelogiška. Byloje M. Z. mėginimas parodyti, kad, sudarant aptariamą sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos pagrindu atliekant avansinius mokėjimus, UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansų direktorės N. B. buvo veikiama be jo (M. Z.) žinios, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tik nuteistojo pasirinktas gynybos būdas, kadangi šioje byloje ištirti duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina. Juolab, kad bylos medžiagoje nėra ir jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima kalbėti apie kokį nors pačios N. B. tokio veikimo tikslą, suinteresuotumą. Tokių neparodė ir M. Z. su G. R.. Nelogiška nagrinėjamoje situacijoje ir M. Z. pozicija, kad be pastarojo, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo žinios, pakankamai ženkliomis sumomis būtų buvę atlikti avansiniai mokėjimai UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad to jis būtų nepastebėjas. To taip pat nepatvirtino ne tik byloje apklausti liudytojai, tačiau tokius nuteistojo teiginius paneigia ir kiti bylos duomenys. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir teisme ištirtų įrodymų, nustatyta, kad prisijungimai finansinėms operacijoms atlikti buvo suteikti ne tik finansų direktorei N. B., įmonės buhalterei, bet juos turėjo ir M. Z.. Įrodymų tyrimo apeliacinės instancijos teisme metu gauti duomenys, rodantys, kad operacijoms banko sąskaitoje vykdyti, pirmo parašo teisė buvo suteikta būtent M. Z., antro – N. B. ir dar vienam asmeniui; bankiniai pavedimai turėjo būti patvirtinti pirmo parašo teisę turinčio asmens ir vieno iš antro parašo teisę turinčio asmens (t. 13, b. l. 183). Taigi, visi bankiniai pavedimai, nepaisant, kad buvo fiksuoti finansų direktorės N. B. prisijungimai, kuriai buvo suteikta antro parašo teisė, turėjo būti patvirtinti M. Z.. Šioje situacija reikšminga aplinkybe pripažintina ir tai, kad pagal bylos duomenis dalis avansinių mokėjimų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“, tiek UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikti panašiu metu. Be to, kaip matyti, bylos tyrimo metu nustatyta, kad G. R. siųsta sąskaita-faktūra (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), būtent M. Z. buvo grąžinta UAB „(duomenys neskelbtini)“. Jau vien ši aplinkybė rodo, kad M. Z. negalėjo būti nežinoma dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugų suteikimo arba nesuteikimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad sudarytų sutarčių kontrolė vyko per jį, M. Z.. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie išdėstyti duomenys objektyviai paneigia nuteistojo M. Z. gynybos poziciją. Šiuo aspektu kolegija pastebi, jog ir paties nuteistojo M. Z. gynyba nėra nuosekli. Viena vertus teigiama, kad M. Z. nieko nebuvo žinoma apie minėtos sutarties sudarymą su UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl to su juo nebuvo tartasi, kita vertus nurodoma ir tai, kad jis nepritarė konsultavimo teikimo sutarties su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarymui, kiek įmanoma tam priešinosi arba stengėsi išvengti aktyvaus savo dalyvavimo. Byloje taip pat yra apeliuojama į buvusį konfliktą tarp M. Z. ir G. R., tačiau patys nuteistieji taip ir nesugebėjo konkrečiai nurodyti, kada jis prasidėjo, kita vertus, vien ši aplinkybė taip pat nekeičia teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimo.

34. Ištirti bylos duomenys nepatvirtina ir G. R. aiškinimų apie tai, kad, vykdydamas konsultavimo paslaugų teikimo sutarties sąlygas, jis, ne kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, bet UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultantas, įvairiais klausimais dažnai vykdavo į užsienį. Analizuojant liudytojų, nuteistojo M. Z., paties G. R. parodymus kitų byloje surinktų duomenų kontekste, matyti, kad tokias funkcijas, kaip savo tiesiogines, G. R. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikdavo dar iki aptariamos konsultavimo paslaugų teikimo sutarties pasirašymo. Galima sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad pati situacija, kuomet tų pačių verslo subjektų steigiamos atskiros įmonės it iš jų yra įgyjamos tam tikros paslaugos, galima bei versle yra gana įprasta praktika. Tačiau pagal šioje byloje surinktų ir teisme ištirtų duomenų visumą negalima sutikti su nuteistojo G. R. pozicija, kad tokia situacija buvo susiklosčiusi šiuo atveju ir ūkinė operacija realiai įvyko, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Teisėjų kolegija sprendžia, kad G. R. teiginiai apie tai, jog jis suteikė konsultavimo paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas, pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesti, kaip nepatvirtinti faktiniais bylos duomenimis. Kaip nustatyta, tarp minėtų įmonių sudarytos konsultavimo paslaugų teikimo sutarties sąlygomis, paslaugų suteikimas turėjo būti įforminamas rašytinės formos ataskaitoje, surašant konkrečius duomenis apie atliktus darbus, sugaištą laiką ir pan., taip pat nustatytas terminas, per kurį tokia ataskaita turėjo būti pateikiama. Šių sutarties sąlygų nebuvo laikomasi. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM sąskaita-faktūra serijos (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) sumai 27 951 Lt pateikta 2011 m. birželio 30 d., tačiau prie šios sąskaitos suteiktų paslaugų ataskaita už 2011 m. II ketvirtį pateikta tik daugiau kaip po pusmečio. Prie 2011 m. spalio 19 d. pateiktos PVM sąskaitos-faktūros serijos (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) sumai 455 686 Lt ataskaita pateikta beveik po metų. Be kita ko, šios ataskaitos nebuvo patvirtintos UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo, kaip paslaugos gavėjo (pirkėjo), parašais, įmonės antspaudu, o ataskaita pagal PVM sąskaitą-faktūrą (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo M. Z. dar buvo grąžinta UAB „(duomenys neskelbtini)“ (t. 3, b. l. 181–182, 187–189, 190). Tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų gauti ir užregistruoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ siųsti darbų atlikimo aktai, ataskaitos, nefiksuota ir 2010-2011 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ siunčiamos ir gautos korespondencijos žurnale (t. 9, b. l. 1–14). Taigi, išskyrus aptartą, paties G. R. teiginius, daugiau jokių kitų tokių paslaugų suteikimą patvirtinančių įrodymų, byloje nėra, tokių gi nebuvo pateikta ir bylą nagrinėjant teisme. Pagal bylos duomenis buvo nustatyta ir, kad pinigai UAB „(duomenys neskelbtini)“ šiuo atveju buvo pervedami avansu, t. y. nesant ataskaitų ir darbų pridavimo aktų. Ir nors tai sutarties sąlygoms neprieštaravo, tačiau šias aplinkybes vertinant kartu su pirmiau aptartomis, jų visuma yra svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis duomuo byloje nustatinėjamų aplinkybių vertinimui.

35. Be aptartų aplinkybių, byloje kartu įvertinti ir kiti duomenys, kurių analizė leidžia padaryti atitinkamas išvadas, sprendžiant dėl nuteistiesiems pareikštų kaltinimų pagrįstumo. Antai, sprendžiant dėl aptariamo sandorio realumo, reikšmingi yra duomenys, susiję su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimu, veikla. Kaip nustatyta, pati įmonė buvo įsteigta 2010 m. lapkričio 26 d. Šios įmonės įstatai patvirtinti 2010 m. gruodžio 1 d., o 2010 m. gruodžio 7 d. sudaryta sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius apskaitos dokumentus nustatyta, jog sandoris su UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra vienintelis, kuris buvo įtrauktas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, apskaitytų sąskaitų-faktūrų pagrindu mokėjimai avansiniais pavedimais buvo gauti tik iš pastarosios įmonės. Jokių kitų sandorių, išskyrus paminėtąjį, ši įmonė per visą kaltinimui reikšmingą laikotarpį daugiau nebuvo sudariusi. Byloje atlikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimą už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tyrimo metu nustačius, kad sutarties pasirašymo dieną ir laikotarpiu, kuomet buvo pervedami pinigai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, G. R. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo vystymosi vadovo bei UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigose, teigta, jog G. R. konsultavimo paslaugas turėjo suteikti kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas; kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nei vienai kitai įmonei, išskyrus UAB „(duomenys neskelbtini)“, nesuteikė daugiau jokių paslaugų, todėl įvertinta, jog įmonė buvo įkurta tik vieninteliam sandoriui su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir kad realiai nepardavė konsultavimo paslaugų, o išrašyti dokumentai neatitinka tikrovės, kadangi juose atvaizduotos ūkinės operacijos realiai neįvyko; specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ konsultavimo paslaugų už 399 700,00 Lt ir 83 937,00 Lt PVM, iš viso už 483 637,00 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepardavė, o pastaroji šių paslaugų už 483 637,00 Lt neįsigijo, išrašytose PVM sąskaitose faktūrose (2011 m. birželio 30 d.) serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), (2011 m. spalio 19 d.) serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) atvaizduotos ūkinės operacijos faktiškai nebuvo atliekamos, realiai neįvyko, todėl išrašyti apskaitos dokumentai nepatvirtina tikrojo ūkinės operacijos turinio. Dėl įformintų realiai neįvykusių paslaugų tarp PVM sąskaitose-faktūrose (2011 m. birželio 30 d. serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. spalio 19 d. serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)) nurodytų ūkio subjektų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė sąlygas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m. birželio, spalio mėnesiais padidinti sąnaudas 399 700 Lt ir PVM atskaitą 83 937 Lt (t. 6, b. l. 150–194; t. 7, b. l. 1–61).

37. Teisėjų kolegija nesutinka su nuteistojo G. R. gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kuriais keliamos abejonės ir dėl nagrinėjamoje byloje pateikto ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) patikimumo ir pagrįstumo. Ekspertizės akto patikimumas byloje buvo patikrintas BPK nustatyta tvarka, be kita ko, pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje apklausiant ekspertizę atlikusį ir išvadas pateikusį ekspertą J. Vinikovą, kuris, duodamas paaiškinimus, pateiktas išvadas patvirtino ir nurodė, kokiais duomenimis remdamasis jis atliko tyrimą bei padarė atitinkamas išvadas (t. 11, b. l. 149–158). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, apklausiant ekspertą pirmosios instancijos teisme visi proceso dalyviai turėjo galimybę pasinaudoti teise užduoti klausimus ekspertui ir prašė pasisakyti tais klausimais, kurie, be kita ko apelianto nuomone, nebuvo pakankamai teisingai išspręsti. Eksperto išvadų ir byloje reikšmingų faktinių aplinkybių atitikimas, eksperto paaiškinimai apie jo atliktą tyrimą bei pateiktas išvadas, leidžia atmesti gynybos keliamas versijas dėl šių išvadų nepatikimumo ir konstatuoti, kad ekspertizės akto išvados atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus. Todėl pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai ekspertizės akte suformuluotomis išvadomis rėmėsi, priimdamas skundžiamą nuosprendį. Skunde minima eksperto nurodyta aplinkybė, kad dokumentiškai jokių trūkumų nėra, ūkinė operacija buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityta, mokesčiai sumokėti, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių pagrindu padarytų išvadų ir nuteistojo baudžiamosios atsakomybės nešalina, pažymėtina ir tai, kad šis eksperto teiginys gynėjo selektyviai išskirtas iš teisme duotų jo paaiškinimų, nevertinant jų visumos. Paslaugos įgijimas turi būti realus, o ne vien tik apskaitytas buhalteriniuose dokumentuose.

38. Minėtas specialistės ir eksperto išvadas byloje nepagrįstai bandoma kritikuoti, remiantis nuteistojo G. R. gynėjo pateikta UAB „(duomenys neskelbtini)“ auditoriaus A. K. specialisto išvada dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos. Iš šios konsultacinės išvados turinio matyti, kad joje tiek dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsteigimo aplinkybių, veiklos, sudaryto sandorio su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir paslaugų šiai suteikimo, buhalterinėje apskaitoje atvaizduotų ūkinių finansinių operacijų, galimų buhalterinės apskaitos pažeidimų, buvo padarytos priešingos išvados (t. 9, b. l. 174–184). Pirmosios instancijos teisme specialistas, duodamas paaiškinimus, pateiktas išvadas patvirtino bei parodė, kad tyrimui jam buvo pateikta dalis pirminių apskaitos dokumentų, klausimo susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga jis nekėlė, G. R. kompetencijos UAB „(duomenys neskelbtini)“ jis neanalizavo, o rėmėsi patirtimi, teiginį dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugos pirkimo grindė tuo, kad buvo pirkta iš kitų įmonių, o įrodymų dėl sąskaitų-faktūrų fiktyvumo advokatas jam nepateikė (t. 10, b. l. 10–14). Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamą išvadą pateikęs specialistas iš esmės pasisakė tik dėl kitų išvadų patikimumo, jis neturėjo visų duomenų, nevertino kitų byloje surinktų įrodymų, liudytojų parodymų, kas leidžia daryti išvadas apie atlikto tyrimo patikimumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, ji turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Taip pat aplinkybę, ar įrodymai yra patikimi, įvertina bylą nagrinėjantis teismas, patikrinęs ir išanalizavęs jų gavimo tvarką bei palyginęs juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-303/2022). Teisėjų kolegijos vertinimu, konkrečiu atveju, nustatant bylai reikšmingas aplinkybes, pagrįstai nebuvo remtasi šia išvada, kadangi joje konstatuotos išvados akivaizdžiai prieštarauja atliktų tyrimų rezultatams.

39. Bylos duomenimis nustatyta, kad sandoriui pagrįsti buvo pasirašyta 2010 m. gruodžio 7 d. konsultavimo paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, išrašytos PVM sąskaitos-faktūros: 2011 m. birželio 30 d. serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) dėl konsultavimo paslaugų už 27 951 Lt iš jų 4 851 Lt PVM, ir 2011 m. spalio 19 d. serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) dėl konsultavimo paslaugų už 455 686 Lt, iš jų 79 086 PVM, bendrai už 483 637 Lt sumą iš jų 83 937 Lt PVM, įtraukiant šias sąskaitas-faktūras į UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitas. Atsižvelgus į pirmiau nustatytas aplinkybes, šiuo aspektu pagrįstai vertinta tai, jog realią veiklą vykdžiusios UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovų (G. R. ir M. Z.) veiksmai: atitinkamai M. Z. nurodžius parengti sutartį, kurioje buvo įrašyta žinomai melaginga informacija apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimą teikti konsultavimo paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“, išdavus įgaliojimą įmonės finansų direktorei ir šiai savo parašu bei įmonės antspaudu patvirtinus tokią sutartį, taip įtvirtinant tikrovės neatitinkančius duomenis, taip pat šios sutarties pagrindu, M. Z. žinant, kad ūkinė operacija nėra įvykusi, iš G. R. gautas PVM sąskaitas-faktūras, kuriose buvo nurodyta žinomai melaginga informacija apie neva suteiktas konsultavimo paslaugas, pateikus įtraukti į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą (taip jas panaudojant), mokėjimams pagal sutartį įvykdyti; G. R. žinant, kad jokių konsultavimo paslaugų UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepirks, pasirašius sutartį, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui, ir taip įtvirtinant tikrovės neatitinkančius duomenis, davus nurodymą parengti PVM sąskaitas-faktūras, jas pasirašius ir taip įtvirtinęs melagingus duomenis apie realioje tikrovėje nevykusias ūkines operacijas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, bei pagaminęs dvi netikras sąskaitas-faktūras, jas perdavęs M. Z., kad jos būtų įtrauktos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą ir įvykdyti mokėjimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ – atitiko BK 300 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Pirmosios instancijos teismo ištirti ir aptarti faktiniai duomenys sudavė pagrindą pagrįstai išvadai, kad tokiais dokumentais (šių turinį vertinant kaip netikrą, fiktyvų), buvo siekiama pateisinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ atliktus mokėjimus UAB „(duomenys neskelbtini)“ už paslaugas (konsultacijas), kurios nebuvo atliktos (byloje tokių paslaugų atlikimas nėra pagrįstas objektyviais įrodymais), apie tai žinant tiek M. Z., tiek G. R.. Ir nors byloje nėra nustatyta, kas buvo konsultavimo sutarties rengėjas, vien tai neduoda pagrindo išvadai, jog M. Z. ir G. R. dėl to buvo patraukti atsakomybėn nepagrįstai. Bylos duomenys leidžia pagrįstai spręsti, jog nuteistieji, veikdami susitarimo pagrindu, dalyvavo suvokdami tokių savo veiksmų neteisėtumą ir norėdami taip veikti. Kiekvieno iš jų veiksmai buvo būtini nusikalstamam sumanymui įgyvendinti ir realizuojant sukčiavimo sudėtį. Kiekvienas veikė apgalvotai, siekiant išvengti bet kokių galimų sąsajų. Pasinaudojus minėtais dokumentais ir tokiu būdu pateisinant tariamai įgytą UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, atliktus mokėjimus, buvo padaryta didelės žalos, apgaule UAB „(duomenys neskelbtini)“ panaikinta didelės vertės turtinė prievolė. Taigi, siekiant pagrįsti tariamą paslaugų įgijimą / suteikimą, atliktą piniginę operaciją įmonių kasose, buvo klastojami dokumentai (juose įtvirtinat objektyvios tikrovės neatitinkančius duomenis apie įgyjamas ir suteiktas paslaugas), organizavus jų įtraukimą bei panaudojus minėtų įmonių apskaitoje. Šiais dokumentais tyčia siekta suklaidinti fiksuojant sandorį, realiai neįvykusias operacijas.

40. Remiantis aptartu, nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ir nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, darydamas išvadas dėl G. R. ir M. Z., jų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį, netinkamai būtų vertinęs byloje ištirtus įrodymus ir jais nustatytų faktų pakankamumą. Skundžiamame nuosprendyje išdėstytas bylos įrodymų vertinimas nesudaro pagrindo išvadai, kad faktinės aplinkybės, susijusios su aptariama nuteistiesiems inkriminuota veika, byloje buvo nustatytos neteisingai. Kitaip vertinti ar konstatuoti, jog kaltės klausimas buvo išspręstas netinkamai, negalima. Aptarti pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyti duomenys duoda pagrindą išvadai ne tik apie nuteistųjų suvokimą dėl daromų veiksmų neteisėtumo, bet ir tyčios turinio. Tiek G. R., tiek M. Z. gynybos pozicijos atmestinos, kaip paneigtos byloje ištirtais įrodymais nustatytais duomenimis. Šioje byloje nustatytos aplinkybės rodo, kad tiek M. Z., tiek G. R. suvokė daromų veiksmų pobūdį, norėjo taip veikti, nuo pat sumanymo pradžios, sąmoningai ir sistemingai nukreipė savo pastangas tam, kad atsirastų nusikalstami padariniai. Jų abiejų veiksmai buvo reikšmingi, t. y. sudarė sąlygas nusikalstamiems tikslams pasiekti, todėl tarp jų bendrų veiksmų bei jais padarytos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad G. R. ir M. Z. veiksmai yra jungiamoji atsiradusių padarinių grandis. Nuteistųjų dalyvavimas padarant aptariamas nusikalstamas veikas atskleistas byloje ištirtų įrodymų pagrindu surinktų duomenų visuma, įvertinus jų pačių veiksmus, santykį. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad priešingai nei aiškinama, nuteistieji, veikdami kartu, pasinaudojo užimamomis pareigomis, savo padėtimi. Jų padaryta veika įrodyta ir kvalifikuota teisingai. Pagrindas tenkinti apeliacinius skundus ir iš šių nusikalstamų veikų juos išteisinti, nenustatytas.

41. Priešingai gynybos argumentams, nėra pagrindo sutikti, jog įrodymai šioje dalyje surinkti tik pagal subjektyvų tyrėjos R. V. (Ž.) vertinimą. Pabrėžtina, kad jokie įrodymai, bylos dalyvių, tuo pačiu ir bylą atlikusių tyrėjų pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, jų pakankamumo ir pagrįstumo. Įrodymų – tiek kaltinamų, tiek teisinančių tikrumo vertinimas paremtas objektyviais kriterijais, iš įvairių šaltinių gautos informacijos sugretinimu. Taigi, jokie bylos duomenys, įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi pirmiau išdėstyti bylos duomenys, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinti įrodymais, sudarę tarpusavyje vieningą įrodomąją logišką grandinę, atitinkančią baudžiamojo proceso metu nustatytų faktinių aplinkybių visumą ir leidusią daryti pagrįstas išvadas dėl G. R. ir M. Z. nusikalstamų veiksmų. Nusikalstamų veikų įrodinėtinos aplinkybės tinkamai nustatytos vienas kita papildančiais pakankamais įrodymais, todėl šioje dalyje pagrindas naikinti nuosprendį, apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais, nėra nustatytas. Dėl nuteistųjų veiksmų, kuriais jie siekė atitinkamų padarinių kilimo, baudžiamasis įstatymas (BK 182 straipsnio 2 dalis, 300 straipsnio 3 dalis) buvo pritaikytas tinkamai. Aptartų įrodymų visuma įrodyta, kad tiek G. R., tiek M. Z. buvo šių nusikalstamų veikų dalyviai, be kurių vaidmens (įtakos) tokia veika nebūtų buvus padaryta.

43. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar pritariančiais veiksmais. Pagal BK 24 straipsnio 1-3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai nustatomas vykdytojo ekscesas (bendrininkų susitarimo ribų peržengimas).

44. Byloje nuteistųjų veikimą bendrai patvirtina kiekvieno iš jų atlikti veiksmai bendram nusikalstamos veikos tikslo įgyvendinimui. Pažymėtina, kad, vykdant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, visų bendravykdytojų veiksmai yra svarbūs pasiekti galutinį rezultatą. Taigi tokiu atveju tam, kad būtų padarytas nusikaltimas, itin svarbūs kiekvieno dalyvaujančio asmens veiksmai. Būtent skirtingų asmenų atliktų veiksmų grandinė, kai kiekvienu atliekamu veiksmu praktiškai realizuojama dalis objektyviųjų nusikaltimo sudėties požymių, ir yra esminė sąlyga padaryti tokią veiką. Būtent tokių veiksmų seka buvo nustatyta ir šioje baudžiamojoje byloje. Nors tiek G. R., tiek M. Z. neigė savo veiksmas kaip nors prisidėję prie aptariamos veikos padarymo, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada dėl jų veikimo kartu, kaip nustatyta teisme išnagrinėtų įrodymų visuma. Kiekvieno iš jų veiksmais sudarė sąlygas vienas kito veiksmams ir juos papildė. Teiginiai, kad nuteistieji jokių neteisėtų veiksmų neatliko, tuo pačiu apeliuojant į kitų asmenų funkcijas, atliktus veiksmus, vertinami kaip pasirinkta gynybinė taktika, kurią apygardos teismo ištirti ir aptarti įrodymai patikimai paneigia. Veika padaryta bendrininkų grupe, todėl bendrininkavimo atveju visi vykdytojai bendrai atsako už veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia. G. R. ir M. Z. atliko veiksmus bendram tikslui pasiekti, kurie atitiko nusikalstamos veikos vykdymą bendrininkų grupe.

Dėl G. R. ir M. Z. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

45. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl G. R. ir M. Z. pripažinimo kaltais pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

46. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai yra nustatyti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Remiantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymu, apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau pagal teismų praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-454/2012, Nr. 2K- 41/2012, Nr. 2K-569/2012, Nr. 2K-430/2013, Nr. 2K-269-648/2017). Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, Nr. 2K- 109- 746/2017).

50. Aptarti įrodymai duoda pagrindą išvadai, kad G. R., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, specialisto išvada Nr. 5-1/49 patvirtina, jog dėl aptartų nuteistojo G. R. veiksmų ir dėl to padarytų įstatymų pažeidimų atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2011 m. birželio ir spalio mėnesius. G. R. pagal užimamas pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo ir privalėjo žinoti buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus ir jų reikalavimų savo veikloje laikytis. Tarp G. R. neteisėtų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys. G. R. pirmiau nustatytų nurodytų veiksmų turinys atitinka tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, kurie yra įrodyti byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo nusikalstama veika buvo įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

51. Nuteistojo M. Z. gynėjo apeliaciniame skunde konkretūs argumentai dėl M. Z. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nenurodomi. Prašoma tik iš šios jam inkriminuotos veikos jį išteisinti. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šioje dalyje nuteistojo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis taip pat buvo priimtas pagrįstai.

55. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo nustatyta, kad nebuvo pateikta bendrovės didžioji knyga, visų debitorinių įsiskolinimų, kreditorinių įsiskolinimų, atsiskaitomųjų sąskaitų apyvartos žiniaraščių už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d., didžiosios knygos sąskaitų likučiai 2012 m. birželio 16 d., neapmokėtų skolų suvestinė. UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolininkų sąraše (2012 m. balandžio 30 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolininkų sąrašas sudarytas prie balanso 2012 m. balandžio 30 d.) įrašyta, kad 2012 m. balandžio 30 d. bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ G. R. skola sudarė iš viso 1 393 699,38 Lt; M. Z. 338 220,75 Lt. Pagal tyrimui pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus – 2012 m. balandžio 30 d. skolininkų sąrašą, banke esančių atsiskaitomųjų sąskaitų išrašus, kasos dokumentus nustatyta, kad G. R. skola yra 1 393 699,38 Lt, M. Z. skola - 338 220,75 Lt, UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2012 m. birželio 16 d. negrąžinta. Tyrimo metu įvertinus pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus nustatyta, kad 2012 m. balandžio 30 d. M. Z. skola už paskolą bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ sudarytų 295 332 Lt, tačiau UAB „(duomenys neskelbtini)“‘ skolininkų sąraše 2012 m. balandžio 30 d. M. Z. skola už paskolą įrašyta 292 824,47 Lt, t. y. 2 507,53 Lt mažesnė (6, 7 priedas). Tyrimui pateiktame UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2011 m. gruodžio 31 d. „Paskolos“ apyvartos žiniaraštyje, 2012 m. balandžio 30 d. skolininkų sąraše G. R. skola už paskolą bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ įrašyta 975 715,34 Lt, t. y. 263 536,34 Lt (975 715,34 Lt – 712 180,00 Lt) didesnė. Taip pat, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti, buhalterinėje apskaitoje panaudojo tikrovės neatitinkančius apskaitos dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (2011 m. birželio 30 d.), serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (2011 m. spalio 19 d.), kuriomis buvo įformintas UAB „(duomenys neskelbtini)“ paslaugų pirkimas už 399 700 Lt ir 83 937 Lt PVM, iš viso už 483 637 Lt. UAB „(duomenys neskelbtini)“ už realiai neatliktas paslaugas mokėjimo pavedimais laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. sumokėjo 438 800 Lt bendrovei „(duomenys neskelbtini)“. Šiuo aspektu pažymėta, jog pagal 2001 m. lapkričio 6 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 dalies nuostata, PVM sąskaitose-faktūrose įrašyti duomenys negali būti siejami su bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įpareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu. UAB „(duomenys neskelbtini)“ neįvykusioms ūkinėms operacijoms pagrįsti įformino pirkimus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal tikrovės neatitinkančius dokumentus. Tyrimo metu įvertinus užduotyje pateiktą informaciją bei tyrimui pateiktus UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, teigiama, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 30 d. iki 2011 m. spalio 19 d. sudaryti sandorai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 399 700 Lt ir 83 937 Lt PVM, iš viso už 483 637 Lt turėjo neigiamą įtaką mokumo būklei. Dėl to, sandoriai su UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonei buvo nenaudingi. Dėl suteiktų 2 749 601,09 Lt paskolų bendrovėms, fiziniams asmenims UAB „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo įvykdyti įsipareigojimų biudžetui ir kitiems kreditoriams iki bankroto bylos iškėlimo 2012 m. rugpjūčio 28 d. (t. 5, b. l. 135–149). Pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje specialistė K. Laurinavičienė, duodama paaiškinimus, pateiktas išvadas patvirtino ir nurodė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės veiklos tyrimas buvo atliktas vertinant pateiktus apskaitos dokumentus su užduotyje pateiktomis aplinkybėmis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ sandorius vertino, kaip turinčius neigiamą įtaką mokumui, kadangi dėl atliktų mokėjimų sumažėjo turtas. Sandoriai buvo nenaudingi, dėl to įmonė neteko pinigų. Buvo suteiktos ir negrąžintos paskolos (t. 9, b. l. 86–99).

56. Baudžiamojoje byloje nuteistųjų gynybos keliamiems prieštaravimams ir abejonėms pašalinti, pirmosios instancijos teismas paskyrė atlikti UAB „(duomenys neskelbtini)“ kompleksinę ūkinę-finansinę ekspertizę. Teismui pateiktu ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. balandžio 1 d., tvarkant buhalterinę apskaitą, buvo nesilaikyta šių norminių aktų reikalavimų:

- Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574) 12 straipsnio 1 dalies - visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Nesilaikant šio reikalavimo bendrovė į apskaitą įtraukė UAB „(duomenys neskelbtini)“ dvi PVM sąskaitas faktūras dėl suteiktų paslaugų 483 637 Lt sumai, t. y. 2011 m. birželio 30 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. spalio 19 d. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kurios (paslaugos) pagal ikiteisminio tyrimo medžiagą realiai nebuvo suteiktos ir šios operacijos realiai neįvyko ir todėl neturėjo būti atvaizduotos UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitoje;

- Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-575) 15 straipsnio 10 dalies - apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizacijos duomenimis.

- Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų inventorizacijos taisyklių 3 nurodyta, kad įmonės, išskyrus biudžetines įstaigas, privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą statybą nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus bei kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinės finansinės atskaitomybės sudarymą. 9 punkte nurodyta, kad įmonės vadovas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą Kadangi ekspertiniam tyrimui nebuvo pateikti atskirų metų inventorizacijos aktai, tai jeigu nebuvo atliekamos metinės bendrovės turto ir įsipareigojimų inventorizacijos, tai buvo nesilaikyta aukščiau minėtų norminių aktų reikalavimų.

- Dėl nurodytų norminių aktų reikalavimų nesilaikymo, t. y. dėl PVM sąskaitų faktūrų įtraukimo į apskaitą, už kurias paslaugos realiai nebuvo atliktos ir jeigu bendrovės turtas ir įsipareigojimai nebuvo inventorizuojami, tai iš dalies negalima nustatyti 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. balandžio 1 d. laikotarpio UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (t. 11, b. l. 2-26).

58. Aptartų duomenų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad M. Z., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ generalinis direktorius, apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą. Jis pagal einamas pareigas buvo atsakingas už buhalterinių įrašų teisingumą, buhalterinės apskaitos organizavimą, o tuo pačiu ir bendrovės veiklą. Todėl nors buhalterinės apskaitos vedimas buvo patikėtas atitinkamiems asmenims, M. Z., kaip įmonės vadovas buvo atsakingas už apskaitos dokumentų, juose esančių įrašų teisingumą, pateikimą apskaitą tvarkančiam subjektui. Kai nustatoma, kad apskaitą tvarkančiam asmeniui sąmoningai pateikiami buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose užfiksuoti neobjektyvūs, tikrovės neatitinkantys duomenys, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį subjektu laikomas asmuo, kuris teikia tokius dokumentus apskaitą tvarkančiam subjektui. Byloje esantys duomenys, specialistų tyrimais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad dėl aptartų nuteistojo M. Z. veiksmų ir dėl to padarytų įstatymų pažeidimų atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, t. y. negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 16 d. M. Z. pagal užimamas pareigas UAB „(duomenys neskelbtini)“ galėjo ir privalėjo žinoti buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus ir jų reikalavimų savo veikloje laikytis. Tarp M. Z. neteisėtų tyčinių veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys. M. Z. pirmiau nustatytų nurodytų veiksmų turinys atitinka tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, kurie yra įrodyti byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo nusikalstama veika buvo įrodyta ir pirmosios instancijos teismo jis buvo pagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Dėl G. R. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį

59. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

61. Apeliaciniu skundu kritikuojama tokia teismo išvada, G. R. gynybai pažymint, kad šiuo atveju jokių konkrečių argumentų dėl tokios nuteistojo tyčios teismas nepateikė. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, nuteistojo gynybos apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi skundžiamą nuosprendį, su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Priešingai dėstomai gynybos pozicijai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visumą surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų bei padarė pagrįstą išvadą dėl G. R. kaltės įrodytumo, pasisavinant jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį didelės vertės turtą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistojo G. R. gynybos argumentai neduoda pagrindo jį išteisinti iš šios jam inkriminuotos veikos. Byloje surinkti įrodymai paneigia gynybos teiginius, jog nebuvos surinkta pakankamų įrodymų G. R. kaltei pagrįsti. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismui nurodžius apie tai, kad nebuvo pateikta duomenų, jog piniginės lėšos būtų buvę panaudotos bendrovės reikmėms, rodo, kad teismas netyrė nuteistojo psichinio santykio su daroma veika, t. y. ar pasiskolinta pinigų suma buvo G. R. tiesioginės tyčios paversti juos savo turtu išraiška. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokių teiginių teismo skundžiamame nuosprendyje nebuvo išdėstyta, o nuteistojo psichinis santykis su padaryta veika buvo atskleistas byloje surinktais ir teisme ištirtais pakankamai įrodymais.

62. Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad, G. R. esant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovui, dėl šių pareigų jam buvo patikėtas įmonės turtas, kurį jis turėjo teisę tvarkyti, juo disponuoti. Todėl abejonių, kad G. R. atitiko nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnyje (turto pasisavinimas) subjekto požymius, nėra. Taip pat byloje objektyviai nustatyta, kad konsultavimo paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)2010/12/07-01 pagrindu, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą per dvylika kartų, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 28 d. iki 2011 m. rugsėjo 16 d. buvo pervesta 438 800 Lt (127 085,26 Eur), iš jų 83 937 Lt (24 309,84 Eur) PVM, o iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į asmeninę G. R. sąskaitą, per devynis kartus, įvairiomis sumomis, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 7 d. iki 2011 m. spalio 22 d., viso pervesta 391 500 Lt (113 386,24 Eur), mokėjimo pagrindą nurodant „pagal paskolos sutartį“, ir šios piniginės lėšos laikotarpiu nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2011 m. spalio 14 d. iš sąskaitos per aštuonis kartus G. R. buvo išimtos grynaisiais pinigais (t. 4, b. l. 66–89). Teisminio proceso metu G. R. parodė, kad paskolos sutartis buvo sudaryta asmeniniais tikslais, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius, pats priėmė sprendimą dėl paskolos suteikimo. Teigė, jog kažkiek paskolos yra grąžinęs, tačiau tai patvirtinančių dokumentų nėra pateikęs, nes tai yra santykiai tarp jo ir bendrovės. Paskola buvo jo asmeninis reikalas, su M. Z. to nederino (t. 10, b. l. 17–24; t. 12, b. l. 81–82). Liudytojos O. Ž. (Š.) parodymais nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteikė paskolą G. R., atitinkančią atsiskaitymų už kažkokias suteiktas paslaugas iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal sutartį gaunat pinigus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ avansu, iš šių pinigų buvo suteikiama paskola G. R.. Liudytoja parodė ir tai, kad G. R. prašydavo jos prisijungti prie banko ir pažiūrėti, ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra pervesti pinigai. UAB „(duomenys neskelbtini)“ pervedamos sumos buvo vienintelis UAB „(duomenys neskelbtini)“ pajamų šaltinis. Paskolos G. R. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo grąžinęs (t. 8, b. l. 126–129). Pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė K. Laurinavičienė, komentuodama į bylą pateiktas specialisto išvadas, paaiškino ir tai, kad pagal pateiktus dokumentus tokių požymių, kad G. R. būtų pradėjęs mokėti palūkanas ar grąžinti skolą, nenustatė (t. 9, b. l. 99). Pagal 2011 m. sausio 3 d. sudarytą paskolos sutartį tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir G. R. bet kuriuo sutarties galiojimo metu Paskolos davėjas įsipareigojo suteikti Paskolos gavėjui įmokas, nepaisant to, ar tuo metu buvo Paskolos gavėjui suteiktų ir negrąžintų įmokų, ar ne, ir nepaisant paskolos dydžio (2.1 punktas). Taip pat sutartyje buvo numatyta ir tai, kad galutinis visų Paskolos gavėjo įsipareigojimų Paskolos davėjui įvykdymo terminas pagal sutartį yra paskutinė galiojimo termino diena (2.3, 2.4 punktai), kurios galiojimo termino diena priklauso nuo Paskolos gavėjo įsipareigojimų įvykdymo (8.1 punktas).

63. Taigi, ištirtų duomenų pagrindu nustatyta, kad netrukus po to, kai buvo įsteigta pati UAB „(duomenys neskelbtini)“, jos vardu 2010 m. gruodžio 7 d. sudaryta aptarta konsultavimo paslaugų sutartis su UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2011 m. sausio 3 d. G. R. taip pat sudarė paskolos sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Paskolos sutartyje buvo sulygta, kad ji galioja tol, kol paskolos gavėjas, šiuo atveju G. R., įvykdys visus savo įsipareigojimus, nenumatant jokių paskolos grąžinimo garantijų ir terminų. Nors pasak G. R., paskolos grąžinimo terminas sutartyje neįrašytas tik per klaidą, tačiau šiuo atveju pati sutartis dėl to taip pat nebuvo tikslinta. Remiantis šia paskolos sutartimi, G. R. į asmeninę sąskaitą, po to kai būdavo gaunami avansiniai mokėjimai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, jo paties nurodymu per devynis kartus, įvairaus dydžio sumomis, buvo pervesti pinigai, kuriuos jis per aštuonis kartus išgrynino (bendrai 391 500 Lt (113 386,24 Eur) sumai). Duomenų, kad G. R. būtų pradėjęs grąžinti paskolą, mokėjęs palūkanas, bylos duomenys nepagrindžia. Nors paties nuteistojo teigimu, jis kažkiek paskolos yra grąžinęs, o tai patvirtinančių dokumentų nėra pateikęs, nes tai yra santykiai tarp jo ir bendrovės, tačiau vien tokia jo pozicija šio fakto niekaip nepatvirtina. Logiška būtų manyti, kad gindamasis nuo reiškiamo kaltinimo, asmuo būtų linkęs ne tik visas reikšmingas aplinkybes nurodyti iš karto, bet ir visais įmanomais būdais tai pagrįsti. Šiuo atveju matyti, kad G. R. apsiribojo tik niekuo nepagrįstais teiginiais, o toks nuteistojo deklaratyvus aiškinimas, kurio neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, kaltinimo dėl piniginių lėšų pasisavinimo nepaneigia. Šiuo atveju, jokie konkretūs ir nekeliantys abejonių dokumentai ar duomenys, kurie pagrįstų nuteistojo teiginius, nebuvo nurodyti. Ir nors įstatymu taip pat yra neuždrausta įmonei skolinti, teikti paskolas darbuotojams, akcininkams, tačiau kaip pagrįstai pastebėta bylos proceso metu, įmonės yra kuriamos tam, kad jos vykdytų ūkinę veiklą, kuri būtų pelninga. Šiuo gi atveju matyti, kad per visą įmonės „(duomenys neskelbtini)“ veiklą, pastaroji sudarė vienintelį sandorį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris buvo vienintelis šios įmonės pajamų šaltinis. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad faktiškai visi pinigai, kurie buvo gauti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kaip sudarytos su UAB „(duomenys neskelbtini)“ pripažintos fiktyvios konsultavimo sutarties pagrindu, iš esmės buvo panaudoti G. R. asmeninėms reikmėms, išskyrus sumokėtus mokesčius. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nustatytos aplinkybės (pinigų pervedimo tiek iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ į UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, tiek ir iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitos į G. R.; UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikla), paties G. R. veiksmai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad aptariama paskolos sutartis buvo tik priedanga, siekiant pasisavinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – pinigus. Vien tai, kad ši paskola bei su ja susijusios prievolės buvo atvaizduotos bendrovės buhalterinėje apskaitoje nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių padaryto vertinimo. Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad tarp G. R. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostę teisiniais santykiai turi būti vertinami tik kaip civiliniai teisiniai santykiai (paskoliniai). Gynybos nurodoma, kad nuteistasis G. R. niekada neneigė pasiskolinęs iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, o pareikalavus kreditoriui ją grąžinti, nesiektų kažkokių būdu tai apsunkinti ar vengtų ją grąžinti, tuo labiau, kad tokių kreditorių ir nėra. Tačiau, kaip matyti, ir šiuo metu, t. y. praėjus daugiau kaip vienuolikai metų nuo paskolos sutarties sudarymo ir šios sutarties pagrindu pinigų paskutinio pervedimo, nei dalies šios sumos G. R. taip ir nėra grąžinęs, kas taip pat rodo, kad nuteistasis vengia turtinius santykius spręsti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Apibendrinant išdėstyta, darytina išvada, kad G. R. nusikalstama veika, pasisavinus jo žinioje buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą (pinigines lėšas) buvo įrodyta ir teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, kadangi jo pasisavinta pinigų suma viršija 250 MGL dydžio sumą. Pagrindas tenkinti nuteistojo gynybos prašymą ir jį išteisinti iš šios nusikalstamos veikos teisinio pagrindo nėra.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 203 dalyje

64. Pagal BK 203 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas įsteigė ar vadovavo juridiniam asmeniui, naudojamam neteisėtai veiklai nuslėpti. Nusikaltimas objektyviai pasireiškia dviejų alternatyvių veikų padarymu: juridinio asmens naudojamo neteisėtai veiklai nuslėpti įsteigimu ar vadovavimu tokiam juridiniam asmeniui. Darant šį nusikaltimą juridinis asmuo iš esmės tampa neteisėtos veiklos vykdymo priedanga. Dažniausiai šiuo atveju toks juridinis asmuo pats nevykdo realios komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos. Sprendžiant dėl juridinio asmens vadovo baudžiamosios atsakomybės esminę reikšmę turi tai, ar jam vadovaujant juridiniam asmeniui šis juridinis asmuo buvo naudojamas neteisėtai veiklai nuslėpti. Straipsnio normoje, vartojama formuluotė „neteisėtai veiklai nuslėpti“ apima ne tik nusikalstamas veikas, tačiau paprastai ir kitas neteisėtas veikas (pvz., veikas, susijusias su mokesčių vengimu, tačiau neužtraukiančias baudžiamosios atsakomybės ar kitas veikas, už kurių padarymą taikomos administracinio pobūdžio sankcijos). Taigi, šio nusikaltimo esmė yra padaryti juridinį asmenį daromos neteisėtos veikos priedanga, daryti nusikaltimą ar kitokį teisės pažeidimą vadovaujamo juridinio asmens vardu, sudaryti veiklos teisėtumo įspūdį, siekiant nuslėpti neteisėtą veiklą.

66. Bylos duomenimis nustatyta, kad G. R. buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigėjas, vadovas, vienintelis akcininkas ir darbuotojas, šią įmonę įsteigęs 2010 m. lapkričio 26 d. Įmonės įstatai VĮ „Registrų centras“ patvirtinti 2010 m. gruodžio 1 d. (t. 7, b. l. 62–85). Įmonės veiklos laikotarpis fiksuojamas nuo 2010 m. lapkričio 26 d. iki 2011 m. lapkričio 25 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“, 2010 m. gruodžio 7 d. sudarė konsultavimo paslaugų teikimo sutartį su UAB „(duomenys neskelbtini)“, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojo atlikti įmonės esamos plėtros strategijos analizę ir pateikti išvadas tiek žodžiu, tiek raštu; konsultuoti dėl produktų ir paslaugų vystymo galimybių ir strategijos; konsultuoti dėl IT sprendimo taikymo, siekiant verslo plėtros UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu ieškoti plėtros galimybių; atstovauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ konferencijose, seminaruose, forumuose, derybose, susitikimuose, vykti su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovais ar UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu į komandiruotes verslo plėtros klausimais; konsultuoti kitais verslo plėtros klausimais. Pagal šią sutartį, konsultavimo paslaugų suteikimas buvo įvertintas 483 637 Lt (iš jų 83 937 Lt PVM) sumai.

67. Nustatyta ir tai, kad pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius apskaitos dokumentus, per įmonės veikimo laikotarpį (bylai reikšmingu laikotarpiu), sandoris su UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo vienintelis įtrauktas į UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą, apskaitytų sąskaitų-faktūrų pagrindu, mokėjimai avansiniais pavedimais buvo gauti tik iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo susijusi tik su 2010 m. gruodžio 7 d. sudaryta konsultavimo paslaugų teikimo sutartimi su UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kitų sandorių, išskyrus nurodytą, daugiau nebuvo sudaryta.

68. 2013 m. gegužės 21 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo fiksuota, kad tyrimo metu nebuvo galimybės nustatyti, ar konsultacijos pagal sutartį buvo atliktos (t. 5, b. l. 55–70). 2014 m. kovo 21 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės-finansinės veiklos už laikotarpį nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (t. 6, b. l. 150–194; t. 7, b. l. 1–61) fiksuota, kad realiai UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepardavė konsultavimo paslaugų, o išrašyti dokumentai neatitiko tikrovės, kadangi juose atvaizduotos ūkinės operacijos realiai neįvyko (t. 6, b. l. 152–158). Byloje atliekamo tyrimo metu buvo nustatyta, kad sutarties pasirašymo dieną ir laikotarpiu, kuomet buvo pervedami pinigai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ UAB „(duomenys neskelbtini)“, G. R. buvo ne tik UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, bet ir dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ verslo vystymosi vadovo pareigose. Jo veikimas UAB „(duomenys neskelbtini)“, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojo, fiksuotas nebuvo. Paties nuteistojo ir teisme apklaustų liudytojų paaiškinimais nustatyta, kad jis pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ užimamas pareigas dirbo su klientas iš Centrinės Azijos, kitų šalių, vykdavo į komandiruotes, vykdydavo derybas verslo steigimo, plėtros klausimais, užmegzdavo ryšius, rinko informaciją ir pan., taigi iš esmės ir taip atliko tokio pobūdžio funkcijas. Tokiu būdu teigta, kad G. R. konsultavimo paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir taip teikė kaip šios bendrovės darbuotojas. 2019 m. rugsėjo 30 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad iš tyrimui pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2010-2011 m. pirkimo PVM sąskaitų faktūrų ir sutarčių negalima nustatyti, ar buvo faktiškai parduotos prekės ir suteiktos paslaugos, kadangi mokėjimai buvo atliekami avansu (t. 11, b. l. 2–19). Mokėjimai UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlikti avansu, nesant ataskaitų ir darbų pridavimo aktų. Pateikiant darbų atlikimo ataskaitas, nesilaikyta sutarties sąlygų, pažeidžiant terminus, jos taip pat nebuvo patvirtintos paslaugos gavėjo, jos neužfiksuotos ir 2010-2011 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ siunčiamos ir gautos korespondencijos žurnale. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus nebuvo įmanoma patikrinti, kokie darbai buvo atlikti ir kokios tiksliai išlaidos patirtos. Be to, tai, ar paslaugos buvo suteiktos, negalėjo patvirtinti ir M. Z., kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas. G. R. teiginiai, kad jis suteikė sutartyje sulygtas konsultavimo paslaugas UAB „(duomenys neskelbtini)“, jokiais realiais faktais byloje pagrįstas nebuvo.

69. Taigi byloje nustatyti faktai patvirtina, kad G. R. įsteigta UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri iš esmės būdama legaliu ūkio subjektu, tyčia buvo įkurta vieninteliam sandoriui su UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir panaudota neteisėtai veiklai nuslėpti. Kadangi minėta bendrovė buvo naudojama neteisėtai veiklai – sukčiavimui nuslėpti, todėl nuteistojo G. R. veiksmai pagrįstai buvo kvalifikuoti pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, o, suėjus BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2010 m. birželio 15 d. įstatymo Nr. XI-901 redakcija) numatytam senaties terminui, baudžiamoji byla buvo nutraukta. Keisti skundžiamą nuosprendį šioje dalyje taip pat nėra jokio pagrindo.

Dėl ultima ratio (kraštutinė priemonė) principo

70. Ultima ratio yra vienas esminių ir dažniausiai analizuojamų baudžiamosios teisės principų. Šio principo esmė – racionalus ir proporcingas baudžiamosios atsakomybės taikymas tiek įstatymų leidyboje, tiek taikant baudžiamąjį įstatymą. Aiškindamas baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, turinį ir paskirtį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

71. Teismų praktikoje atribojant baudžiamąją atsakomybę nuo kitos rūšies teisinės atsakomybės, pavyzdžiui, civilinės atsakomybės, gali būti remiamasi ultima ratio principu. Tačiau galimybė asmeniui ginti savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka negali būti vertinama kaip savaiminis pagrindas netaikyti kaltininkui baudžiamosios atsakomybės. Civilinio proceso metu ginčo šalys (ieškovas ir atsakovas) daugeliu atvejų yra lygios. Teismas, priimdamas sprendimą civilinėje byloje, išsprendžia tarp šalių kilusį ginčą. Baudžiamojo proceso metu, kai asmuo nuteisiamas už nusikalstamos veikos padarymą, be kita ko, įgyvendinama ir bendrosios prevencijos funkcija, t. y. visuomenei yra parodoma, kad tokio pobūdžio veiksmai yra netoleruojami ir draudžiami. Valstybė yra suinteresuota ne tik pritaikyti teisines priemones kaltininkui, bet ir kaip įmanoma labiau užkirsti kelią panašių nusikalstamų veikų darymui ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-253-458/2020).

72. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad valstybės valdžia, kaip visuomenės tvarkos garantas, gali imtis priemonių, taip pat baudžiamojo poveikio, kad adekvačiai ir be nereikalingų ekscesų būtų reaguojama į nepagrįstus ir nesąžiningus žeminamus kaltinimus (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1992 m. balandžio 23 d. sprendimas byloje Castells prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 11798/85, par. Nr. 46).

73. Bylą nagrinėjantis teismas turi įvertinti, ar kaltininko veiksmai yra tokie pavojingi, kad už juos kiltų baudžiamoji atsakomybė. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra suformuota konkrečių kriterijų, kuriais remiantis toks vertinimas atliekamas, todėl kiekvienos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu teismas, įvertinęs veikos aplinkybes (kaltininko veiksmų intensyvumą, sistemingumą, tyčią, tikslą ir kt.), priima sprendimą pagal savo vidinį įsitikinimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pasirinktas nuteistųjų veikos mechanizmas (fiktyvaus sandorio sudarymas, jo apskaitymas įmonių apskaitose), siekiant iš to gauti atitinkamos naudos, neabejotinai peržengė civilinių santykių ribas. Abiejų nuteistųjų tyčiniai veiksmai, siekiant sumažinti UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokestinę prievolę, nors jau vėliau proceso metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlygino žalą, sumokėdama VMI, nėra tie, kurie visiškai būtų civilinio pobūdžio, todėl kalbėti šioje byloje apie ultima ratio principo taikymą nėra teisinio pagrindo. Šioje byloje tiek M. Z., tiek G. R. baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.

Dėl bausmių

74. Nuteistojo M. Z. gynėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. Z. buvo paskirtos per griežtos bausmės. Nuteistojo G. R. gynėjo apeliaciniame skunde atskirai nepateikiama argumentų dėl skundžiamu nuosprendžių skirtų bausmių už atskiras jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nesutinkama tik su nuteistajam taikytu bausmės subendrinimo būdu, teigiant, jog iš teismo pripažintų įrodytomis faktinių aplinkybių matyti, kad G. R. jam inkriminuotas veikas padarė vieninga tyčia, todėl bausmės nuteistajam turėjo būti bendrinamos, taikant bausmių apėmimą. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad skundžiamas nuosprendis G. R. atžvilgiu skundžiamas pilna apimtimi, pasisako ir dėl nuosprendžiu jam paskirtų bausmių.

75. Pabrėžtina, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems bausmes, bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir paskyrė bausmės paskirčiai neprieštaraujančias bausmes. Skirdamas bausmes nuteistiesiems, teismas atsižvelgė į jų padarytų veikų pavojingumą, pobūdį, asmenybę charakterizuojančius duomenis, į atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir nustatytą vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taip pat kitas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui.

76. Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad G. R. padarė keturias nusikalstamas veikas, kurių dvi priskiriamos sunkiems nusikaltimams nuosavybei, turtinėms teisėms ir turiniams interesams (BK 182 straipsnio 2 dalis ir 183 straipsnio 2 dalis (BK 11 straipsnio 5 dalis)) ir du apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 dalis), kurių vienas susijęs su apgaulingu finansinės apskaitos tvarkymu ir organizavimu (BK 222 straipsnio 1 dalis), kitas su nusikaltimu valdymo tvarkai, susijęs su dokumentų klastojimu (BK 300 straipsnio 3 dalis). Nusikaltimai baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Įvertinta ir tai, kad nebuvo nustatyta G. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad dalį nusikalstamų veikų jis padarė, veikdamas bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Individualizuojant bausmę, atsižvelgta ir į byloje esančius G. R. asmenybę charakterizuojančius duomenis. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad G. R. anksčiau teistas nebuvo, psichiatrinėse ligoninėse nesigydė, į narkologinę ir priklausomybių ligų įskaitą nebuvo įrašytas. Vertinant jo šeiminę, socialinę padėtį, nustatyta, kad jis yra vedęs, augina ir išlaiko keturis nepilnamečius vaikus, turi aukštąjį išsilavinimą, dirbo. Taip pat teismo buvo atsižvelgta, kad po nusikalstamų veikų padarymo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, per kurį naujų nusikalstamų veikų nebuvo padaryta. Taigi, visų šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai G. R. parinko straipsnių, nustatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijoje numatytas bausmės rūšis – laisvės atėmimo bausmes, kurių dydžius parinko mažesnius, nei įstatymų nustatytas jų vidurkis. Įvertinus padarytų nusikaltimų pobūdį, aplinkybes, paskirtas bausmes, nepažeisdamas bausmių bendrinimo taisyklių, teismas subendrino nuteistajam palankesniais bausmių apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais (BK 63 straipsnio 4 dalis, 5 dalies 1 punktas). Taip pat, atsižvelgęs nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, nustatęs pagrindus ir sąlygas, teismas pagrįstai bausmės vykdymą atidėjo BK 75 straipsnio pagrindu, paskirdamas ir atitinkamą pareigą.

77. Dėl M. Z. skirtinų bausmių ir galutinės subendrintos bausmės nustatyta, kad jis padarė tris nusikalstamas veikas, kurių viena priskiriama sunkiems nusikaltimams nuosavybei, turtinėms teisėms ir turiniams interesams (BK 182 straipsnio 2 dalis (BK 11 straipsnio 5 dalis)) ir du apysunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 4 dalis), kurių vienas susijęs su apgaulingu finansinės apskaitos tvarkymu ir organizavimu (BK 222 straipsnio 1 dalis), o kitas su nusikaltimu valdymo tvarkai, susijęs su dokumentų klastojimu (BK 300 straipsnio 3 dalis). Nusikaltimai baigti, padaryti veikiant tiesiogine tyčia. Be kita ko, įvertinta, kad nebuvo nustatyta M. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad dalį nusikalstamų veikų jis padarė, veikdamas bendrininkų grupe (BK 25 straipsnio 2 dalis). Individualizuojant bausmę, taip pat atsižvelgta į byloje esančius M. Z. asmenybę charakterizuojančius duomenis. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad M. Z. anksčiau teistas nebuvo, psichiatrinėse ligoninėse nesigydė, į narkologinę ir priklausomybių ligų įskaitą nebuvo įrašytas. Vertinant jo šeiminę, socialinę padėtį, nustatyta, kad jis yra vedęs, augina ir išlaiko tris vaikus, turi aukštąjį išsilavinimą, dirbo. Teismo buvo atsižvelgta ir į tai, kad po nusikalstamų veikų padarymo yra praėjęs ilgas laiko tarpas, per kurį naujų nusikalstamų veikų nebuvo padaryta. Visų šių aplinkybių pagrindu, M. Z. buvo parinktos straipsnių, nustatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytos bausmės rūšys – laisvės atėmimas, kurių dydžiai parinkti mažesni, nei įstatymų nustatytas jų vidurkis. Atsižvelgus į padarytų nusikaltimų pobūdį, aplinkybes, paskirtas bausmes, nepažeidžiant bausmių bendrinimo taisyklių, teismas subendrino nuteistajam palankesniais bausmių apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdais (BK 63 straipsnio 4 dalis, 5 dalies 1 punktas). Be kita ko, atsižvelgęs nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, nustatęs pagrindus ir sąlygas, teismas pagrįstai bausmės vykdymą atidėjo BK 75 straipsnio pagrindu, paskirdamas atitinkamą pareigą.

78. Remiantis išdėstytu, matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmių nuteistiesiems skyrimo klausimą, įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes – kaltininkų padarytų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kiekvieno jų veiksmus, asmenybes, elgesį ir gyvenimo būdą iki veikos ir jos padarymo metu, t. y. kiekvieną nustatytą aplinkybę tiek atskirai, tiek ir jų bendrą visumą, nepaliekant jokių neįvertintų nuteistųjų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgus į nuteistųjų asmenybes, charakterizuojančius duomenis, jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kitas reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems parinktos bausmės rūšies paskirti dydžiai nėra aiškiai per griežti, todėl juos mažinti (švelninti) nėra teisinio pagrindo. Nuteistiesiems paskirtos bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, tinkamai individualizuotos, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Bausmių bendrinimo taisyklių pažeidimų taip pat nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir atitinkamus teismo nuosprendžio teisinius padarinius nuteistiesiems, neturi jokio teisinio pagrindo dar labiau švelninti nei jiems už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių, nei galutinių subendrintų bausmės. Todėl konstatuotina, kad nėra pagrindo sutikti su teiginiais dėl netinkamo bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumos vertinimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistiesiems G. R. ir M. Z. paskirtų bausmių yra teisėta ir pagrįsta, todėl pagrindo ją keisti nėra.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. balandžio 30 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodytomis pripažintų M. Z. ir G. R. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybes apie tai, kad „M. Z. G. R. pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitus“, o „G. R. iš M. Z. gavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ rekvizitus“.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.