Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos Molėtų rajono Steponavos medžiotojų klubo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos Molėtų rajono Steponavos medžiotojų klubo skundą atsakovams Molėtų rajono savivaldybės laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytų nuostolių skaičiavimo komisijai ir Molėtų rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. P.) dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas darė išvadą, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį ir Metodikos 1 punktą Komisija, nagrinėdama A. P. prašymą, privalėjo nustatyti, ar šio miško savininko nurodyti pažeidimai atsirado dėl medžiojamųjų gyvūnų (bebrų) veiklos; ar dėl bebrų veiklos miškas buvo užtvindytas, ar dėl šio užtvindymo A. P. miške augantys medžiai nudžiuvo, koks miško plotas pažeistas ir kokia yra žala pinigine išraiška. Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus bei proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, sprendė, kad nėra pagrindo abejoti Komisijos Akte nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog A. P. pažeisto miško plotas yra 0,89 ha, jog šiame plote visiškai ar iš dalies yra nudžiūvę 90 proc. medžių ir jog miškui padaryta žala yra 1 090,33 Eur. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde nenurodė aplinkybių ir nepateikė jas patvirtinančių konkrečių duomenų, paneigiančių Komisijos apskaičiuotą pakenktą miško plotą, padarytos žalos dydį ar leidžiančių pagrįstai abejoti Komisijos nustatytais dydžiais. Teismas sprendė, kad Komisija, apskaičiuodama miškui padarytos žalos dydį, pagrįstai rėmėsi Valstybinės miškų tarnybos 2013 m. rugsėjo 24 d. pateiktais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenimis. Teismas pažymėjo, kad Komisija Akte nurodė duomenis, būtinus žalai apskaičiuoti, bei teisės aktus, kuriais vadovavosi skaičiuodama miškui padarytą žalą ir kurių taikymas atitinka Metodikos 16 punkte įtvirtintas nuostatas.

Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad surinkti įrodymai leidžia teigti, jog Komisijos Akte suformuluota išvada, kad nustatytas A. P. priklausančio miško 0,89 ha ploto pakenkimas atsirado dėl bebrų veiklos abejose miško sklypo pusėse, yra pagrįsta. Teismas liudytojos J. P. parodymus įvertino kaip neinformatyvius, nes ji A. P. valdomo žemės sklypo teritorijoje lankėsi 2003 metais, t. y. prieš 12 metų. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad liudytojo V. S. nurodytos aplinkybės, jog pažeisto miško plote bebrai nevykdo veiklos, prieštarauja vaizdo medžiagai apie užfiksuotus pilnus vandens kanalus, nesivadovavo jo parodymais kaip keliančiais abejonių dėl jų patikimumo. Teismo vertinimu, prieš daugiau kaip 40 metų (1968 metais) parengtas Molėtų rajono (duomenys neskelbtini) kolūkio žemės naudmenų inventorizacijos planas nebeatspindi A. P. žemės sklypo faktinės padėties ginčo laikotarpiu.

Spręsdamas dėl Komisijos išvados, jog natūralus sklypo reljefas neturėjo įtakos žalai atsirasti, teismas rėmėsi A. P. paaiškinimais, kad dėl bebrų statomų užtvankų ir jų suformuotų kanalų prie balno pakilęs vanduo nutekėdavo į pakenktą mišką ir jį tvenkė, nes, teismo vertinimu, nebuvo nustatyta aplinkybių, sudarančių pagrindą netikėti šiais trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimais ir jais nesivadovauti. Teismas taip pat sprendė, kad Aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III.

Atsakovas akcentuoja, kad liudytoja I. Ž., apžiūrėjusi nuotraukas, negalėjo patvirtinti, jog jose esantys vaizdai iš apžiūrėtos teritorijos, nes ji apžiūrėjo ne savo darytas nuotraukas, o pateiktas A. P., todėl negalėjo būti įsitikinusi dėl jose užfiksuotų vaizdų buvimo vietovės.

Pareiškėjas tvirtina, kad K. S. patvirtinta Žemės paviršiaus ir vandens lygio aukščio nustatymo schema ir tyrinėjimo išvada iš viso neturėtų būti nagrinėjama, nes matavimai buvo atlikti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Tokių matavimų atlikimas turi būti suderintas su žemės sklypo savininku, tačiau nagrinėjamu atveju matavimai buvo atlikit savavališkai, t. y. topografiniai tyrinėjimai atlikti neteisėtai. Matavimus atlikęs įmonės darbuotojas nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-927-320/2014 paaiškino, kad užtvenkus vieną sklypo dalį, ten esantis vanduo per balną gali pradėti bėgti į kitą sklypo plotą ir ten rinktis, bei kad tik pasiekęs tam tikrą aukštį (užpildęs visą mišką ir pasiekęs 155,11 m lygį) vanduo pradėtų bėgti per šiaurinėje miško pusėje esantį nubėgimą, jei nubėjimas nebus užtvenktas. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, po tyrinėjimo surašyta išvada prieštarauja ne tik matavimus atlikusio darbuotojo parodymams ir jų pačių sudarytai Žemės paviršiaus ir vandens lygio aukščio nustatymo schemai, bet ir logikos bei fizikos dėsniams.

Dėl Metodikos taikymo trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad žalos atlyginimo santykiai yra aiškiai civilinės teisės normų reguliuojami santykiai ir jiems turi būti taikomos civilinės teisės normos. Metodikos redakcija, palengvinanti Klubo padėtį, pablogina padėtį asmens, turinčio teisę reikalauti žalos atlyginimo, todėl pripažinus, kad priimti teisės aktai galioja atgal, būtų pažeisti protingumo, humanizmo ir teisėtų kitos ginčo šalies lūkesčių principai. Klubas taip pat negali būti laikoms kaltinamuoju, nes už laukinių gyvūnų padarytą žalą civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, nes tai yra deliktinė atsakomybė, todėl reikalavimas, kad teisės akto galiojimas būtų taikomas atgal, yra nepagrįstas ir toks taikymas negalimas. Trečiojo suinteresuoto teigimu, Komisija priėmė pagristą ir administraciniam aktui keliamus reikalavimus atitinkantį Aktą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamos bylos dalykas – Molėtų rajono savivaldybės laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytų nuostolių skaičiavimo komisijos 2015 m. gegužės 29 d. akto Nr. Ū25-37 pagrįstumas ir teisėtumas.

Byloje nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. P. nuosavybės teise pagal 2012 m. lapkričio 12 d. sudarytą dovanojimo sutartį Molėtų rajono savivaldybėje (duomenys neskelbtini) valdo 22,05 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra 1,15 ha ploto miško naudmenų (administracinės bylos Nr. I-927-320/2014 b. l. 57–58). A. P. kreipėsi į Molėtų rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūniją su 2013 m. rugsėjo 2 d. prašymu įvertinti miškui, esančiam jam priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bebrų padarytos žalos dydį. Trečiasis suinteresuotas asmuo šiame prašyme nurodė, kad jis pastebėjo, jog sklype pagausėjo bebrų, kurie nugraužia ir stipriai pažeidžia medžius, todėl jie nyksta. Be to, bebrai užtvindė vandeniu nemažą miško plotą, kuriame augantys medžiai irgi nudžiuvo (b. l. 47). 2013 m. rugsėjo 10 d. buvo organizuota vietos apžiūra, kurioje dalyvavo 4 Komisijos nariai, A. P. ir Klubo atstovas V. A.. Apžiūros metu nustatyti duomenys buvo užfiksuoti 2013 m. rugsėjo 10 d. apžiūros akte Nr. Ū25-24, kuriame Komisija nurodė tokias faktines aplinkybes: 1) apžiūros metu miškas nebuvo apsemtas; 2) miško žemutinis ir vidurinis ardai yra visiškai susiformavę; 3) miško medžiams daroma žala dėl vandens pertekliaus galėjo atsirasti daugiau nei prieš vienus metus; 4) 0,80 ha miško plote pažeista (visiškai arba iš dalies nudžiūvę) apie 90 proc. miško medžių; 5) miškui žalą padarė bebrai (b. l. 11).

Komisija 2013 m. spalio 1 d. aktu Nr. Ū25-29 apskaičiavo, kad A. P. priklausančiame sklype esančiam 0,89 ha ploto miškui bebrai padarė 1 090,33 Eur (3 764,70 Lt) dydžio žalą. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-927-320/2014 šį Komisijos aktą panaikino (administracinės bylos Nr. I-927-320/2014 b. l. 132–136) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartimi šią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą (b. l. 12–18).

Komisija, vadovaudamasi iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusia Metodikos redakcija, 2015 m. gegužės 29 d. surašė aktą Nr. Ū25-37 dėl A. P. miškų ūkio nuostolių apskaičiavimo. Komisija padarė išvadą, kad žala A. P. miškui (0,89 ha) (plotas A. P. prašymu po apžiūros buvo patikslintas GPRS imtuvu) atsirado dėl bebrų veiklos, bebrų medžioklė nėra uždrausta ištisus metus ir tai nėra medžiojamasis gyvūnas, kurio naudojimas reguliuojamas limituojant jų medžioklę, bei pagal Metodiką apskaičiuota vyresnio amžiaus medynuose stipriai pažeistų perspektyvių tikslinės rūšies medžių dalis viršija 10 procentų. Taip pat Akte nurodyta, kad kiti veiksniai – natūralus vietovės reljefas, netinkama teritorijos priežiūra, nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ir kiti CK 6.253 straipsnyje nurodyti veiksmai neturėjo tam įtakos. Akte nustatyta, kad pareiškėjas, kurio medžioklės plotams priklauso trečiojo suinteresuoto asmens miškas, trečiajam suinteresuotam asmeniui turi atlyginti 1 090,33 Eur žalą. Atsakovas, nustatydamas, kad žala padaryta dėl bebrų veiklos, rėmėsi Komisijos 2013 m. rugsėjo 10 d. akte Nr. Ū25-24 užfiksuotomis faktinėmis aplinkybėmis (apžiūros metu miške buvo veikianti bebravietė, bebrų padaryti judėjimo urvai, bebrų nugraužti ir dėl jų veiklos nudžiūvę medžiai – abejose miško sklypo pusėse bebrų suręstos užtvankos sulaikančios vandenį miške, sukėlusios vandens perteklių, dėl kurio nudžiuvo miško medžiai).

Pareiškėjas šioje byloje paduotame skunde, prašydamas panaikinti Aktą, teigė, jog Komisija, vertindama nuostolius, neteisėtai vadovavosi prašymo gavimo bei padarytų nuostolių vertinimo vietoje apžiūros metu, t. y. iki 2013 m. spalio 1 d., galiojusia Metodika, nepaisydama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1196-502/2015 pateiktų išaiškinimų, jog turi būti vadovaujamasi nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2015 m. sausio 24 d. galiojusia Metodikos redakcija, bei akcentavo 2013 m. rugsėjo 10 d. akte Nr. Ū25-24 nurodytą aplinkybę, kad apžiūros metu miškas nebuvo apsemtas, miško medžiams daroma žala dėl vandens pertekliaus atsirado daugiau nei prieš vienus metus. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad Akte remiamasi 2013 m. rugsėjo 10 d. aktu Nr. Ū25-24, kuriame nebuvo tinkamai fiksuoti ir motyvuotai įvertinti apžiūros vietoje surinkti faktiniai duomenys, patvirtinantys, kad vanduo patvino būtent dėl bebrų suręstų statinių, o ne dėl kitų veiksnių.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių nepripažino įrodytomis ir teisiškai pagrįstomis, bei padarė išvadą, kad Aktas yra teisėtas, nes nustatytos visos teisiškai reikšmingos sąlygos Įstatymo 18 straipsnio 3 dalyje nurodytų laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytai žalai apskaičiuoti. Su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka pareiškėjas ir apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, nustatydamas aplinkybę, kad trečiojo suinteresuoto asmens miškui žalą padarė bebrai, bei nepagrįstai taikė Metodikos redakciją, galiojusią iki 2013 m. spalio 1 d. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašo jį palikti galioti nepakeistą.

Nagrinėdama proceso dalyvių apeliacinės instancijos teismui išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimas yra reglamentuotas Įstatymo 18 straipsnyje, kurio 1 dalyje yra įtvirtinta, jog laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, valdytojams ir naudotojams šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais atlygina medžioklės plotų naudotojai arba valstybės vardu šio straipsnio 4 dalyje nurodytos institucijos, jeigu neįrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ir kitų CK 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų. Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pagal Metodiką apskaičiuoja nuostolių skaičiavimo komisija (Įstatymo 18 str. 2 d.). Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkams, valdytojams ir naudotojams dėl žemės ūkio pasėlių, miško ir hidrotechnikos įrenginių pakenkimo atlygina medžioklės plotų naudotojas, kai kanopiniai žvėrys ar bebrai padaro žalos miškui, jeigu juos medžioti nėra uždrausta ištisus metus ir jeigu pagal Metodiką apskaičiuota stipriai pažeistų bei žuvusių tikslinės rūšies medelių jaunuolynuose dalis viršija 20 procentų arba vyresnio amžiaus medynuose stipriai pažeistų perspektyvių tikslinės rūšies medžių dalis viršija 10 procentų ir jeigu neįvykdomi žvėrių, kurių sumedžiojimas yra limituojamas, sumedžiojimo limitai (Įstatymo 18 str. 3 d. 2 p.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1196-502/2015 nurodė, kad pagal Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytą reguliavimą medžioklės plotų naudotojo pareigos atlyginti laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų miškui padarytą žalą atsiradimas siejamas su šių aplinkybių visumos egzistavimu: 1) šių gyvūnų medžioklė nėra uždrausta ištisus metus; 2) neigiami padariniai yra tam tikro masto; 3) neįvykdomi žvėrių, kurių sumedžiojimas yra limituojamas, sumedžiojimo limitai.

Tikrindama šių sąlygų egzistavimą Komisija Akte nurodė, kad bebrų medžioklė galima nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d. ir kad tai nėra medžiojamasis gyvūnas, kurio naudojimas reguliuojamas limituojant jų medžioklę. Dėl šių Komisijos nustatytų aplinkybių ginčo byloje nėra, pareiškėjas šioje byloje neįrodinėjo, kad žala miškui atsirado ne dėl vandens pertekliaus, o dėl kitų priežasčių. Pareiškėjas taip pat skundo negrindė tuo, jog neigiami padariniai yra mažesnio masto nei įtvirtinta Įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 2 punkte, ir dėl to jam nekyla pareiga atlyginti medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos. Iš ginčo šalių išdėstytų argumentų matyti, kad šioje byloje pareiškėjas ir atsakovai laikosi skirtingų pozicijų, ar miške vandens perteklius, dėl kurio nudžiuvo miškas, atsirado būtent dėl bebrų veiklos, o tai yra susiję su šioje byloje surinktų įrodymų vertinimu. Proceso dalyviai taip pat laikosi skirtingų pozicijų dėl to, kuri Metodikos redakcija turėjo būti taikoma apskaičiuojant trečiajam suinteresuotam asmeniui padarytą žalą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmasis iš nurodytų aspektų, t. y. ar žala miškui atsirado būtent dėl bebrų veiklos, yra esminis klausimas, nes pagal Įstatymo 18 straipsnį medžioklės plotų naudotojai turi pareigą atlyginti tik laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų miškui padarytą žalą, o ne dėl kitų priežasčių miško savininkams atsiradusią žalą. Pareiga atlyginti nurodytą žalą taip pat neatsiranda, jeigu įrodoma, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens tyčios ir kitų CK 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų. Pažymėtina, kad CK 6.253 straipsnyje yra reglamentuotas civilinės atsakomybės netaikymas ir atleidimas nuo civilinės atsakomybės.

Kaip jau minėta, atsakymas, ar žala miškui atsirado būtent dėl bebrų veiklos, nagrinėjamu atveju yra susijęs su šioje byloje surinktų įrodymų vertinimu. Atsakovų ir trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, byloje pakanka įrodymų, kad būtent bebrai užtvindė vandeniu trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantį ginčo miško plotą, kuriame augantys medžiai dėl to nudžiuvo. Pareiškėjas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad A. P. valdomame žemės sklype esančiam miškui žalą padarė bebrai, tvirtina, jog iš tikrųjų vanduo patvinsta dėl natūralaus vietovės reljefo ir netinkamos teritorijos priežiūros, t. y. bebrų veikla tam neturėjo jokios įtakos.

Šiame kontekste teisėjų kolegija nurodo, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 57 str. 1 d.). Minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 57 str. 2 d.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai (ABTĮ 57 str. 4 d.). Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.).

Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais.

Dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad pareiškėjui tenka procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo skundo teiginius apie Komisijos priimto sprendimo faktinį nepagrįstumą bei neteisėtumą (žr. 2012 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2456/2012).

Pareiškėjas tvirtina, kad vandens atsiradimo priežastys 2013 m. rugsėjo 10 d. apžiūros akte nebuvo nustatytos, o Akte remiamasi aplinkybėmis, kurios nebuvo užfiksuotos 2013 m. rugsėjo 10 d. apžiūros akte. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pripažino, kad Komisija, pagrįsdama išvadą, jog A. P. valdomam miškui žala padaryta dėl bebrų veiklos, Akte nurodė ir papildomų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos 2013 m. rugsėjo 10 d. apžiūros akte: apžiūros metu miške buvo veikianti bebravietė, bebrų padaryti judėjimo urvai, bebrų nugraužti ir dėl jų veiklos nudžiūvę medžiai, abejose miško sklypo pusėse suręstos vandenį sulaikančios ir vandens perteklių sukėlusios užtvankos. Teisėjų kolegijos vertinimu, šias Akte nurodytas aplinkybes apie bebrų veiklą ginčijamame miško plote patvirtina šioje byloje surinktų įrodymų visuma, o pareiškėjo išdėstyti argumentai ir pateikti įrodymai nepaneigia Komisijos nustatyto fakto, kad žala miškui atsirado dėl bebrų veiklos, dėl kurios miške susidarė vandens perteklius.

Nors pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė 1968 metų planą, kuris, jo teigimu, įrodo, kad ginčo teritorijoje yra pelkė, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis įrodymas nepaneigia Komisijos nustatyto priežastinio ryšio tarp bebrų veiklos ir trečiojo suinteresuoto asmens valdomam miškui padarytos žalos. Be to, šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog prieš daugiau kaip 40 metų parengtas planas nebeatspindi A. P. žemės sklypo faktinės padėties ginčo laikotarpiu. Išvados, kad miškas buvo patvenktas dėl bebrų veiklos, taip pat nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2017 m. sausio 25 d. apžiūros aktas, kuriame nurodyta 2017 metais miške esanti padėtis (bebrai raiste negyvena, tačiau ateityje jie gali užklysti iš netoliese esančių bebraviečių) ir tvirtinama, jog vandens perteklius miške galėjo susidaryti ne vėliau kaip 2009–2010 metais. Šiame 2017 m. sausio 25 d. apžiūros akte nėra motyvuotų išvadų, kad žala atsirado ne dėl bebrų veiklos, o dėl kitų pareiškėjo nurodytų priežasčių.

Akcentuotina, kad Komisijos atliktos apžiūros metu (2013 m. rugsėjo 10 d.) miškas nebuvo apsemtas. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde akcentuojamų 2013 m. lapkričio 27 d. Klubo prašymu atliktų matavimų rezultatų teisėjų kolegija pažymi, kad jais pareiškėjas iš esmės siekia įrodyti, jog ginčo teritorijoje yra du atskiri vandeniu apsemti plotai su atskirais vandens išbėgimais ir viename telkinyje susirenkančio vandens lygis nepriklauso nuo kitame plote esančio vandens lygio. Pareiškėjo teigimu, viename iš šių plotų esanti bebrų užtvanka (bebrai yra apsigyvenę pietinėje sklypo pusėje) neturi jokios įtakos tam plotui, dėl kurio buvo surašytas Aktas (ginčas vyksta dėl šiaurinėje sklypo dalyje nudžiuvusio miško), nes bebrų užtvenktas plotas nuo raisto yra atskirtas sausumos juosta (balnu). Tačiau šie pareiškėjo argumentai, kad viename telkinyje susirenkančio vandens lygis nepriklauso nuo kitame plote esančio vandens lygio, nes šiuos plotus skirianti sausumos juosta (balnas) sulaiko vandenį tik viename iš šių plotų, vertintini kaip prielaidos, kurios taip pat nepaneigia Komisijos nustatytos aplinkybės, kad žala miškui, dėl kurios įvertinimo trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į seniūniją su 2013 m. rugsėjo 2 d. prašymu, atsirado dėl bebrų veiklos. Be to, 2013 m. rugsėjo 10 d. apžiūros akte nurodyta, kad vienas jo egzempliorius išsiųstas Klubo pirmininkui, tačiau pareiškėjas jokių pastabų dėl šio apžiūros akto, kuriame nurodyta, jog žala buvo padaryta bebrų, Komisijai nepareiškė.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai aptarė liudytojų parodymus ir nurodė priežastis, dėl kurių vienų iš jų parodymus laikė patikimais ir susijusiais su byloje kilusiu ginču, o kitus pripažino prieštaringais arba neinformatyviais. Apeliaciniame skunde nėra pateikta teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų spręsti, kad liudytojų parodymai ir kiti šioje byloje surinkti įrodymai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti neobjektyviai, kaip teigia pareiškėjas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir įvertino šioje byloje surinktus įrodymus. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus teismo posėdyje ištirtus įrodymus atskirai ir jų visumą. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi ABTĮ nuostatų ir teismų praktikoje suformuotų taisyklių dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo. Patikrinusi bylą nagrinėjamu atveju surinktų įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija iš esmės sutinka ir todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytų argumentų, dėl kurių buvo nustatyta, kad šiuo konkrečiu atveju žala miškui atsirado būtent dėl bebrų veiklos.

Nors pareiškėjas, apeliaciniame skunde tvirtindamas, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma nuo 2010 m. spalio 1 d. galiojanti Metodikos redakcija, teigia, jog Metodika nėra norminis teisės aktas, tačiau teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia pozicija, nurodo, jog norminis teisės aktas – įstatymas, administracinis ar kitas teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei (ABTĮ 2 str. 13 d.), o to paties straipsnio 14 dalyje pateikiama „individualaus teisės akto“ sąvoka – tai vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką norminis administracinis aktas išsiskiria šiais požymiais: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (pvz., 2012 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012); 2) aktas priimamas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (pvz., 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-736/2002); sprendžiant, ar tam tikras aktas gali būti pripažintas norminiu teisės aktu, reikia nustatyti ne tik tai, ar šis aktas yra priimtas viešojo administravimo subjekto, bet ir tai, ar šis aktas priimtas būtent įgyvendinant viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (pvz., 2007 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I1-1/2007); 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (pvz., 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003); 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); 5) adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I575-3/2011); tai, kad ginčijami aktai yra skirti nedideliam subjektų ratui, nedaro jo individualiu, konkretus subjektų skaičius neturi įtakos akto norminiam pobūdžiui (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011); jeigu norminis administracinis aktas nustato elgesio taisykles rūšiniais požymiais apibūdintų asmenų grupei, jis nepraranda normatyvinio pobūdžio (pvz., 2009 m. gegužės 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-560/2009); 6) aktas yra visuotinai privalomas (pvz., 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010); 7) aktas paskelbiamas, laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011).

Teisėjų kolegija šiuo aspektu akcentuoja, kad nurodytų kriterijų visuma nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvada, jog Metodika, kuri, be kita ko, reglamentuoja medžiojamųjų gyvūnų miško savininkams padarytos žalos piniginės išraiškos apskaičiavimą (Metodikos 1 p.), yra norminis teisės aktas, kuriam taikomos bendrosios galiojimo laike taisyklės. Administracinių bylų teisenoje taikomas principas lex retro non agit, reiškiantis, kad norminiuose teisės aktuose įtvirtintos teisės normos negali būti taikomos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms dar iki šio akto įsigaliojimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-566-662/2017). Nors šis teisės principas turi išimtį (lex benignior retro agit (įstatymas, pageriantis subjektų padėtį, turi grįžtamąją galią)), kuria pareiškėjas remiasi teigdamas, kad netaikytina iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusi Metodikos redakcija, nes nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojanti jos redakcija pagerina Klubo, kaip žalą turinčio atlyginti subjekto, padėtį, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šis teisės principas taikomas jeigu teisės aktu sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nėra pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sušvelninti pareiškėjo padėtį taikant nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusią Metodikos redakciją, nes taip būtų pakenkta trečiajam suinteresuotam asmeniui, kuris siekia medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimo ir turi teisę į šios žalos atlyginimą.

Nors Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartyje buvo pacituota nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojanti Metodikos redakcijos nuostata, tačiau nebuvo konkrečiai nurodyta, kokios redakcijos Metodika Komisija turi vadovautis nagrinėdama A. P. prašymą. Byloje nėra ginčo, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašymas įvertinti miškui bebrų padarytos žalos dydį seniūnijoje gautas, vietos apžiūra įvyko ir apžiūros aktas parengtas iki 2013 m. spalio 1 d., t. y. iki įsigaliojo nauja Metodikos redakcija. Tai reiškia, kad padarytos žalos piniginės išraiškos apskaičiavimo procedūra buvo inicijuota ir pradėta atlikti pagal iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusią Metodikos redakciją. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad nagrinėjamam ginčui reikšmingi juridiniai faktai ir teisinės pasekmės atsirado galiojant būtent iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusiai Metodikos redakcijai, kuri šiuo atveju pagrįstai taikyta. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, įsakyme, kuriuo buvo patvirtinta nauja Metodikos redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. spalio 1 d., nėra nustatyta, kad juo patvirtinta Metodika taikoma ir pagal iki 2013 m. spalio 1 d. gautus prašymus dėl žalos įvertinimo pradėtoms ir nebaigtoms procedūroms.

Iki 2013 m. spalio 1 d. galiojusios Metodikos 2.2 punkte buvo nustatyta, kad miško pakenkimas – medžiojamųjų gyvūnų padarytas miško želdiniuose ir žėliniuose ar medynuose augančių medelių (medžių) pažeidimas, nuskabant jų ūglius, laupant ar nutrinant žievę, nugraužiant kamienus, užtvindant mišką vandeniu vegetacijos laikotarpiu, jeigu medeliai (medžiai) dėl to nudžiūva. Nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojusios Metodikos redakcijos 6.2 punkte yra įtvirtinta, jog medžiojamųjų gyvūnų padaryta žala miškui – žala, kurią medžiojamieji gyvūnai per metus padaro pakenkdami miško želdiniams ir žėliniams, jaunuolynams ar medynuose augantiems medeliams (medžiams), nuskabydami jų ūglius, nulaupydami ar nutrindami žievę, nugrauždami kamienus, užtvindydami mišką vegetacijos laikotarpiu, jeigu medeliai (medžiai) dėl to nudžiūsta. Taigi pareiškėjo akcentuojama ir apžiūros akte Nr. Ū25-24 užfiksuota aplinkybė, jog žala galėjo atsirasti daugiau nei prieš vienus metus, pati savaime nesudaro teisinio pagrindo tvirtinti, kad Komisija nepagrįstai apskaičiavo trečiajam suinteresuotam asmeniui medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimą, nes vienų metų terminas nebuvo įtvirtintas Metodikos redakcijoje, kuri nagrinėjamu atveju taikytina.

Nagrinėdama pareiškėjo argumentus, kad žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkai, siekdami pasinaudoti įstatymų jiems garantuojama teise gauti medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos atlyginimą, privalo veikti aktyviai, tačiau A. P. delsė kreiptis į seniūniją dėl padarytos žalos atlyginimo, teisėjų kolegija nurodo, jog žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkai, valdytojai ir naudotojai apie laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą nedelsdami privalo pranešti atitinkamai seniūnijai, ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo žalos pastebėjimo išsiųsdami rašytinį prašymą dėl žalos įvertinimo ir atlyginimo; seniūnijos seniūnas, gavęs pranešimą apie padarytą žalą, privalo tą pačią dieną pranešti medžioklės plotų naudotojui ir per 7 dienas organizuoti žalos įvertinimą, išskyrus atvejus, kai dėl žalos pobūdžio jos dydį įmanoma nustatyti tik praėjus daugiau negu 7 dienoms (Įstatymo 18 str. 5 d.). Sutiktina su pareiškėjo pozicija, jog Įstatymo 18 straipsnio 5 dalis įtvirtina žemės, miško ir vandens telkinių sklypų, kuriuose nėra uždrausta medžioti, savininkų, valdytojų ir naudotojų pareigą nedelsiant (ne vėliau kaip per 3 darbo dienas) po laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos pastebėjimo pranešti apie ją seniūnijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas nurodytoje nuostatoje pabrėžė žalos pastebėjimo ir pranešimo apie tokį pastebėjimą momentą, įsakmiai nurodydamas, jog prašymas atitinkamam seniūnui paduodamas nedelsiant, ir maksimalų žalos įvertinimo terminą, tuo siekdamas užtikrinti žalos nustatymo procedūros operatyvumą, tikslios žalos nustatymą, o taip pat nutraukti tolesnį žalos plytimą. Kitaip tariant, nurodytas 3 darbo dienų terminas nėra nereikšmingas, jis susijęs su įstatymų leidėjo įtvirtintomis garantijomis, siekiant tinkamai nustatyti žalos atsiradimo faktą ir apskaičiuoti padarytą žalą (žr. 2012 m. liepos 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-2041/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad A. P. po to, kai pastebėjo žalą, delsė kreiptis į seniūniją dėl žalos apskaičiavimo. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje nebuvo paneigta 2013 m. rugsėjo 10 d. apžiūros akte ir Akte nustatyta faktinė aplinkybė, jog miško medžiams daroma žala dėl vandens pertekliaus atsirado daugiau nei prieš vienus metus. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, jis žalą pastebėjo 2013 m. rugpjūčio 31 d. nuvykęs apžiūrėti savo sklypo, o į seniūniją kreipėsi su 2013 m. rugsėjo 2 d. prašymu. Tačiau pats trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą pripažįsta, jog jis nekontroliuojamai gausėti pradėjusią bebrų populiaciją pastebėjo dar 2012 metais ir, norėdamas išvengti žalos, ėmėsi veiksmų: nuolat ardydavo įvairiose sklypo vietose bebrų statomas užtvankas, kreipėsi į Klubą, pats baigė medžiotojų kursus, tačiau 2013 metais dėl asmeninių priežasčių kelis mėnesius negalėjo sekti bebrų veiklos bei naikinti dėl nekontroliuojamos populiacijos daugėjančių padarinių.

Atkreiptinas dėmesys, kad Komisija ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nustatytam A. P. priklausančio miško pakenkimui atsirasti kiti veiksniai (natūralus vietovės reljefas, netinkama teritorijos priežiūra, nukentėjusiojo A. P. tyčia, nenugalima jėga ar kiti CK 6.253 straipsnyje nurodyti veiksniai) įtakos neturėjo. CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės šiais pagrindais: dėl nenugalimos jėgos, valstybės veiksmų, trečiojo asmens veiksmų, nukentėjusio asmens veiksmų, būtinojo reikalingumo, būtinosios ginties, savigynos. Nukentėjusio asmens veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai (CK 6.253 str. 5 d.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CK 6.253 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl priteistinos žalos dydžio ar pagrindo atleisti atsakovus nuo civilinės atsakomybės buvimo, turi būti tinkamai įvertinti nukentėjusio asmens veiksmai; jeigu žala atsiranda ir dėl paties nukentėjusiojo elgesio – tyčios ar didelio neatsargumo, būtų neteisinga visą atsakomybę taikyti tik žalą padariusiam asmeniui, nes protingo, rūpestingo, apdairaus ir atidaus elgesio standartas taikomas visiems asmenims, taip pat ir nukentėjusiajam (žr. 2015 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-706/2015).

Įvertinusi šioje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, susijusias su vandens pertekliaus atsiradimo miške laikotarpiu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvados, jog A. P., kaip miško savininko, veiksmai neprisidėjo prie nustatytos žalos padidėjimo. Ši išvada daroma atsižvelgus į tai, kad, kaip teigia pats trečiasis suinteresuotas asmuo, jau 2012 metais jis pastebėjo nekontroliuojamai gausėti pradėjusią bebrų populiaciją, todėl trečiasis suinteresuotas asmuo suprato (turėjo suprasti), jog tik ėmusis tam tikrų veiksmų, kurių jis iš pradžių ir ėmėsi, gali būti išvengta žalos ir užkirstas kelias jai padidėti.

Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, trečiasis suinteresuotas asmuo nagrinėjamu atveju nebuvo pakankamai rūpestingas miško savininkas, nes, kaip jis pats nurodo atsiliepime į apeliacinį skundą, 2013 metais kelis mėnesius nesiėmė jokių veiksmų, kad žala nepadidėtų. Šie nukentėjusio asmens veiksmai (neveikimas) vertintini kaip esminė aplinkybė sprendžiant dėl žalos atlyginimo dydžio, nes jie prisidėjo prie nustatytos žalos, kuri buvo apskaičiuota Aktu, padidėjimo. Atsižvelgus į šiuo konkrečiu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nebūtų teisinga visą atsakomybę už bebrų miškui padarytą žalą perkelti tik Klubui, todėl Aktu nustatytos žalos atlyginimą (1 090,33 Eur), kurį trečiajam suinteresuotam asmeniui turi sumokėti pareiškėjas, mažina 50 procentų – iki 545,17 Eur.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog žala miškui atsirado dėl bebrų veiklos, tačiau netinkamai vertino veiksnius, kurie turėjo įtakos žalos dydžiui. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir Aktas pakeičiamas, Aktu nustatytos žalos atlyginimą sumažinant iki 545,17 Eur, o kitą sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nėra nurodęs, kokias konkrečiai bylinėjimosi išlaidas jis prašo priteisti (nepateikė išlaidų apskaičiavimo). Atsižvelgusi į tai ir į šios bylos baigtį, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas nesprendžia ir išaiškina pareiškėjui, jog jis turi teisę dėl išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu pirmosios instancijos teismui, o dėl išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu apeliacinės instancijos teismui (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo asociacijos Molėtų rajono Steponavos medžiotojų klubo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo asociacijos Molėtų rajono Steponavos medžiotojų klubo skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Molėtų rajono savivaldybės laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytų nuostolių skaičiavimo komisijos 2015 m. gegužės 29 d. aktą Nr. Ū25-37. Šiuo aktu nustatytos žalos atlyginimą 1 090,33 Eur sumažinti iki 545,17 Eur (penkių šimtų keturiasdešimt penkių eurų ir 17 euro centų).

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.