Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus prašymą atsakovams A. Š. ir B. L. dėl valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

7. Skyrius, remdamasis Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. C15-179, nustatė, kad V. Š., 1997 m. rugpjūčio 5 d. pateikdama prašymą skirti našlių pensiją už 1993 m. (duomenys neskelbtini) mirusį J. Š., pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus, kadangi jų santuoka nutraukta 1991 m. spalio 23 d. Skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 11-46-25692 nutraukė V. Š. našlių pensijos mokėjimą nuo 2013 m. liepos 1 d., o 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 11-56-35 nustatė, kad laikotarpiu nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. susidarė 9 340 Lt našlių pensijos permoka dėl V. Š. kaltės. Skyrius 2014 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (10.4-02) 3-48388 informavo V. Š. apie susidariusią 9 340 Lt našlių pensijos permoką ir paragino šią sumą grąžinti arba atvykti tartis dėl permokos grąžinimo sąlygų.

8. V. Š. Skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 11-56-35 ir 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 11-56-139, kuriuo iš dalies pakeistas 2014 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 11-56-35, apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu atmetė jos skundą. Minėtas teismo sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris, V. Š. 2015 m. (duomenys neskelbtini) mirus, bylą sustabdė, o vėliau, paaiškėjus mirusios apeliantės teisių perėmėjams – A. Š. ir B. L., 2015 m. gruodžio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikino ir bylą nutraukė.

9. Skyrius 2015 m. gegužės 8 d. raštu Nr. (10.4-02) 3-51380 informavo Vilniaus miesto 1-ąjį notarų biurą, pateikdamas 2015 m. balandžio 15 d. pažymą Nr. 3-41458 apie V. Š. įsiskolinimą Fondo biudžetui. Vilniaus miesto 1-asis notaro biuras 2016 m. kovo 16 d. raštu Nr. 71/2015 informavo Skyrių, kad mirusios V. Š. palikimą priėmė sūnus A. Š. ir dukra B. L.. Skyrius 2016 m. sausio 11 d. raštais Nr. (10.4) 3-2726 ir Nr. (10.4) 3-2728 informavo atsakovus apie likusią negrąžintą 2 413,45 Eur dydžio mirusios V. Š. skolą Fondo biudžetui ir paragino šį įsiskolinimą sumokėti arba atvykti į Skyrių apsvarstyti įsiskolinimo grąžinimo sąlygas.

11. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų, kad prieš pradėdamas išieškojimo procedūrą pareiškėjas įgyvendino jam tenkančią pareigą pagrįsti išieškojimo būtinumą ir tikslingumą atsakovų atžvilgiu. Sprendimas išieškoti prievolę atlyginti Skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 11-57-106 nustatytą našlių pensijos permoką yra grindžiamas vien ta aplinkybe, kad V. Š. palikimą priėmė atsakovai, tačiau atsakovų atžvilgiu nėra priimti administraciniai aktai, kuriuose būtų išdėstyti motyvai dėl to, kodėl jiems kyla pareiga atlyginti Skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 11-57-106 nuspręstą išieškoti našlių pensijos permoką, nenurodytas teisinis reglamentavimas, kuriuo remiantis Skyrius nusprendė pradėti išieškojimo procedūrą būtent iš minėtų asmenų, neįvertintos atsakovų galimybės grąžinti našlių pensijos permoką bei kiti kriterijai, nustatyti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje. Esant šioms aplinkybėms, teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

III.

15. Pareiškėjo vertinimu, teismas neteisingai aiškino ir taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, jo pateiktus motyvus ir įrodymus laikė formaliais, nenagrinėjo V. Š. kaltės dėl našlių pensijos permokos susidarymo ir rėmėsi vien tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kitose administracinėse bylose nurodytais motyvais dėl galimybės atsisakyti išmokos permokos išieškojimo. Šios aplinkybės lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą.

17. Atsakovai pritaria teismo išvadoms ir motyvams, be kita ko, kad, esant nebegaliojančiam Skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. sprendimui Nr. 11-57-106, nebeliko jokio teisines pasekmes sukeliančio Skyriaus sprendimo, kuris būtų pagrindas išieškoti V. Š. našlės pensijos permoką. Jokie teisės aktai tiesiogiai nesuteikia teisės ir pagrindo pareiškėjui nukreipti išieškojimą į atsakovus po V. Š. mirties, todėl akivaizdu, jog pareiškėjas turėjo priimti sprendimą, sukeliantį teisines pasekmes atsakovams, bet tokio sprendimo nepriėmė ir todėl neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovų priteisti našlės pensijos permoką. Tai, kad pareiškėjas turėjo pareigą priimti atitinkamą administracinį aktą, patvirtina ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalies bei 8 straipsnio nuostatų turinys, ir Pensijų įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos, įtvirtinančios ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką.

18. Atsakovai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (kuria pagrįstai rėmėsi ir teismas), priimant sprendimą dėl permokos išieškojimo turi būti vertinamos aplinkybės, sudarančios pagrindą pasinaudoti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teise atsisakyti išmokos išieškojimo, taip pat turi būti suteikta galimybė asmenims pareikšti savo poziciją dėl tokio sprendimo. Tokios galimybės atsakovams, jų teigimu, realiai nebuvo suteiktos, o pareiškėjas net nesvarstė galimybės iš atsakovų nereikalauti V. Š. atžvilgiu susidariusios našlės pensijos permokos. Pareiškėjas neįrodė atsakovų kaltės dėl susidariusios V. Š. našlės pensijos permokos, be to, jis neišklausė atsakovų pageidavimo ginčą užbaigti taikiai ir derybų metu (dar iki teisminio ginčo) kategoriškai atsisakė bent sumažinti išieškotiną sumą. Pareiškėjas pasirinko permoką išieškoti iš tuo metu jau turėjusios invalidumą V. Š. pensijos, priimdamas sprendimą apriboti jos nuosavybės teisę bei teisę gauti teisės aktuose nustatytą ir paskirtą senatvės pensiją, kuri buvo vienintelis jos pragyvenimo šaltinis, o po jos mirties išieškoti permoką iš irgi pensininkų atsakovų. Atsižvelgiant į gero viešojo administravimo principo reikalavimus, praėjusi ilgą laikotarpį nuo išmokų skyrimo ir išmokėjimo, aplaidžius Skyriaus darbuotojų veiksmus, pareiškėjas turėjo pasinaudoti Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta teise.

19. Atsakovai, pasisakydami dėl V. Š. kaltės dėl susidariusios permokos, kėlė abejones dėl to, ar ji suprato pateiktų 1997 m. rugpjūčio 4 d. ir spalio 14 d. prašymų skirti našlės pensiją, kuriuos akivaizdžiai surašė ne ji pati (pareiškėjo atstovė to neneigė; V. Š. beveik nemokėjo skaityti ir rašyti), esmę, sąlygas našlės pensijai gauti bei atitinkamų duomenų nepateikimo teisines pasekmes, taip pat ar suvokė, jog ji yra formaliai išsituokusi (ji su J. Š. gyveno iki jo mirties, jį slaugė ir palaidojo, tai patvirtina dokumentai iš Onkologijos centro). Tai, kad nėra išsituokusi, V. Š. patvirtino tik 1997 m. spalio 14 d. datuotame prašyme (kurį surašė ne ji pati), nors sprendimas jai skirti našlės pensiją buvo priimtas 1997 m. rugsėjo 10 d. Atsakovų nuomone, institucija tinkamai neatliko jai priskirtų funkcijų, atidžiai ir rūpestingai neįvertino V. Š. pateiktų dokumentų (pvz., ji kartu su prašymu pateikė tik Santuokos sudarymo akto išrašo nuorašą, o ne santuokos liudijimą, kaip tai numatyta Nuostatų 47 punkte, byloje nėra duomenų ir apie kitų privalomų pateikti dokumentų pateikimą, tarp jų – dokumentų, įrodančių mirusiojo asmens stažą ir draudžiamąsias pajamas), todėl našlės pensija V. Š. nepagrįstai skirta tik dėl paties pareiškėjo (jo darbuotojų) klaidos, kuri buvo pastebėta po 16 metų. Be to, V. Š. nesuteikta galimybė būti išklausytai, t. y. pateikti argumentus dėl aplinkybių, susijusių su prašymo skirti pensiją pasirašymu, santuokos nutraukimu, bendro ūkio vedimu su buvusiu sutuoktiniu vedimu ir t. t. Atsakovai pabrėžia, kad V. Š. nesiekė apgauti valstybės, neatliko jokių nesąžiningų veiksmų, o dokumentuose nenurodė ir negalėjo nurodyti jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, nes šiuos dokumentus užpildė ne ji, o po V. Š. mirties nukreipti išieškojimą į atsakovus, kurie patys yra pensinio amžiaus, yra neadekvatu, neproporcinga ir neteisinga.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permokos išieškojimo.

21. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

22. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

23. Pareiškėjas skundą grindė tuo, kad atsakovai, priėmę mirusios V. Š. palikimą ir būdami atsakingais už jos skolas, privalo atlyginti Fondo biudžetui padarytą žalą, tačiau geranoriškai šios žalos neatlygino. Žala įvardijo našlių pensijos permoką, susidariusią dėl to, jog skirdamas V. Š. našlių pensiją, Skyrius neturėjo duomenų apie V. Š. ir J. Š. santuokos nutraukimą 1991 m. spalio 23 d., nes pareiškėja apie šį faktą Skyriaus neinformavo, o pateikė tik Jurbarko rajono civilinės metrikacijos skyriaus 1948 m. spalio 12 d. santuokos sudarymo su J. Š. akto įrašo nuorašą. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą pripažino nepagrįstu ir atmetė.

24. Teisėjų kolegija, nors ir kitais motyvais, konstatuoja, kad teismas ginčą iš esmės išsprendė teisingai.

25. Paprastai pagal administracinio proceso įrodinėjimo taisykles (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str.) kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Nagrinėjamu atveju tokia pareiga pirmiausiai teko pareiškėjui, pareiškusiam reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

26. Pagal Civilinio kodekso 5.52 straipsnio 1 dalį įpėdinis, kuris priėmė palikimą turto valdymo perėmimu arba padavęs pareiškimą notarui, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus. Jeigu šioje dalyje nurodytu palikimo priėmimo būdu palikimą priėmė keletas įpėdinių, visi jie už palikėjo skolas atsako solidariai visu savo turtu. Civilinis kodeksas (5.1 str.) nustato, kad be kita ko paveldimos ir palikėjo turtinės prievolės ir kitos įstatymu nustatytos turtinės teisės bei pareigos. Taigi tam, kad tenkinti pareikštą reikalavimą, turėjo būti nustatyta (įrodyta) palikėjos skola ar kitokia turtinė prievolė.

27. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys, dėl kurių kaltės Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos neteisėtai išmokėjo apdraustiesiems asmenims tam tikras išmokas arba kurių neteisėtais (kaltais) veiksmais buvo padaryta kitokia turtinė žala Fondui, privalo tą žalą atlyginti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Todėl nagrinėjamu atveju turėjo būti įrodytos visos civilinei atsakomybei kilti reikalingos sąlygos – neteisėti veiksmai, žalos faktas, priežastinis ryšys tarp jų ir kaltė.

28. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-1324-502/2015) vertino panašią susiklosčiusiajai nagrinėjamoje administracinėje byloje faktinę situaciją, kai, pasak institucijos, asmens kaltė pasireiškė tuo, kad jis nuslėpė informaciją, jog neatitinka sąlygų, būtinų teisei į valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją įgyti, ir pažymėjo, kad sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju yra pagrindas konstatuoti pakankamą asmens kaltę dėl susidariusios našlių pensijos permokos, būtina įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, lėmusias atitinkamos socialinio draudimo išmokų permokos susidarymą, asmens elgesio objektyviuosius požymius, tačiau ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes. Be to, nurodyta, kad turi būti atidžiai įvertinta ir tai, ar institucija, kuriai įstatymais pavesta inter alia (be kita ko, įskaitant) užtikrinti teisingą socialinio draudimo išmokų paskyrimą ir mokėjimą gavėjams (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 28 str., 30 str.), tinkamai atliko jai priskirtas funkcijas, ar spręsdama klausimą dėl atitinkamos išmokos (taip pat ir socialinio draudimo pensijos) skyrimo, atidžiai ir rūpestingai įvertino pateiktus dokumentus, ar konkrečiu atveju nebuvo pagrindo suabejoti dėl pateiktų duomenų / informacijos teisingumo ir išsamumo, kas duotų pagrindą išvadai, jog turėjo būti pasinaudota teisės aktais suteikta teise tikrinti duomenis, kurių pagrindu skiriamos socialinio draudimo išmokos (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 str. 1 d.), pareikalauti papildomos informacijos ir pan.

29. Teismas taip pat pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei jos teritoriniams skyriams, kaip viešojo administravimo institucijoms, yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatymo nustatyti reikalavimai, inter alia šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.), taip pat šio įstatymo 8 straipsnyje nustatyta pareiga priimamus individualius administracinius aktus pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomas priemones motyvuoti. Be to, šios institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, 2014 m. balandžio 22 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

30. Išplėstinė teisėjų kolegija, vertindama ginčo teisinius santykius, minėtoje byloje pažymėjo, jog nurodytas teisinis reguliavimas, įtvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnyje bei 36 straipsnio 6 dalyje, taip pat Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnyje, aiškiai nustato, jog galimybė išieškoti iš socialinio draudimo išmokų gavėjo susidariusią atitinkamų išmokų permoką yra saistoma sąlygos – minėta permoka turi būti susidariusi dėl išmokų gavėjo kaltės, o šis principas, kiek tai susiję su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis, yra neatsiejamas nuo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalies (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1393 redakcija), pagal kurią jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas.

31. Įvertinusi byloje pateiktą faktinę medžiagą bei argumentaciją, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas teismui neįrodė, jog valstybinė socialinio draudimo našlių pensija buvo permokėta ne dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, o dėl išmokų gavėjo kaltės.

32. Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.