Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-841-146/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-12-22
Bylos Nr.: A-841-146/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03163-2014-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas panaikintas, byla nutraukta

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Anatolijus Baranovas
Pareiškėjas: V. Š.
Trečiasis asmuo: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Atsakovas: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius

Kategorijos

6.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-841-146/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03163-2014-3Procesinio sprendimo kategorija 6.3.3 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Š. apeliacinį skundą (mirusios apeliantės procesinių teisių perėmėjai A. Š. ir B. L.) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Š. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja V. Š. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 11-56-35 (toliau – ir Sprendimas Nr. 11-56-35) ir 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 11-56-139 (toliau – ir Sprendimas Nr. 11-56-139), taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4834 (toliau – ir VSDFV Sprendimas Nr. (6.5) I-4834)

Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendimu Nr. 11-56-35, kuris buvo iš dalies pakeistas Sprendimu Nr. 11-56-139, nustatyta, esą dėl jos, našlių pensijos gavėjos, kaltės nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. susidarė 9 340 Lt valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos (toliau – ir našlių pensija) permoka. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, priėmė Sprendimą Nr. (6.5) I-4834, kuriuo paliko galioti teritorinio skyriaus Sprendimą Nr. 11-56-35, įpareigodama atsakovą pakeisti šio sprendimo priėmimo teisinį pagrindą. Atsižvelgdamas į tai, VSDFV Vilniaus skyrius priėmė Sprendimą Nr. 11-56-139, kuriuo iš dalies pakeitė Sprendimą Nr. 11-56-35. Skundžiamuose sprendimuose nurodyta, kad 1997 m. rugpjūčio 5 d. pateikdama prašymą skirti našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį J. Š., ji (V. Š.) pateikė tikrovės neatitinkančius dokumentus – t. y. (duomenys neskelbtini) santuokos su J. Š. sudarymo akto išrašo Nr. 7 nuorašą, nors Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus (toliau – ir CMS) duomenimis, santuoka tarp V. Š. ir J. Š. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta.

Pareiškėja nurodė, kad ji neneigia, jog našlės pensija jai buvo paskirta nepagrįstai, tačiau nesutiko, kad dėl netinkamai paskirtos našlės pensijos yra kalta ji (pensijos gavėja). Atsakovas Sprendimu Nr. 11-56-139 pakeitė Sprendimo Nr. 11-56-35 teisinį pagrindą ir nurodė, kad vadovaujasi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45¹ straipsniu (įstatymo redakcija galiojusi 1997 m. liepos 1 d.), t. y. našlių pensijos skyrimo dieną galiojusia teisės norma. Kadangi našlių pensijos permokos susidarymą lėmė tam tikrą laiką trukęs procesas, permokos susidarymo faktas turi būti konstatuojamas vadovaujantis permokos konstatavimo metu galiojančiomis teisės normomis. VSDFV Sprendime Nr. (6.5) I-4834 nepasisakė dėl pareiškėjos skundo argumentų, susijusių su aplaidžiu VSDFV Vilniaus skyriaus darbu, o tik pažymėjo, kad teritorinis skyrius neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjos sąžiningumu ir pateiktų dokumentų teisingumu, todėl netikrino dokumentų ir pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių teisingumo. Atsakomybės perkėlimas silpnesniajai šaliai (pareiškėja yra aštuoniasdešimt penkerių metų amžiaus) pažeidžia objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Pareiškėjos kreipimosi dėl našlių pensijos skyrimo metu galioję Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau – ir Nuostatai , redakcija, galiojusi nuo 1997 m. birželio 16 d. iki 1998 m. vasario 9 d.) numatė, kad Fondo valdybos teritoriniai skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai (Nuostatų 50 punktas). VSDFV sprendimo argumentai, esą teritorinis skyrius neturėjo pagrindo abejoti dokumentus pateikusio asmens sąžiningumu, ir nepasinaudojimas įstatyme nustatyta VSDFV teritorinio skyriaus teise, teisinėje valstybėje negali būti laikomas priežastimi, nulėmusia piliečio kaltę dėl netinkamo išmokos paskyrimo. Ginčo sprendimuose nenurodytos objektyvios priežastys, dėl kurių VSDFV net šešiolika metų (nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.) nesiėmė veiksmų stabdyti pareiškėjai našlių pensijos mokėjimą, nors per tą laiką ne kartą keitėsi teisės normos, reglamentuojančios šios pensijos skyrimą, ir suponavo Fondo valdybos, kaip valstybinio socialinio draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką prižiūrinčios institucijos, pareigą užtikrinti, kad valstybės lėšos, skiriamos valstybinio socialinio draudimo išmokoms, būtų naudojamos teisėtai, efektyviai ir tikslingai. Ši aplinkybė suteikia pagrindą išvadoms, kad VSDFV Vilniaus skyrius ir VSDFV sistemingai piktnaudžiavo ir toliau piktnaudžiauja suteikta valdžia, nors tai draudžia Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos, netinkamai atlieka savo pareigą užtikrinti socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų socialinio draudimo išmokų teisingą apskaičiavimą ir skyrimą, įtvirtintą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte. VSDFV Vilniaus skyrius našlių pensiją pradėjo mokėti atgaline data, nors tai iš esmės prieštarauja bendrai taisyklei, kad įstatymas atgal negalioja. Pensijos pradėjimo mokėti atgaline data faktas patvirtintas ir VSDFV Sprendime Nr. (6.5) I-4834. Analogiškai atgaline data pradėtas vykdyti ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. 11-46-25692, kuriuo nuspręsta nuo 2013 m. liepos 1 d. nutraukti našlių pensijos mokėjimą. Iki J. Š. mirties (duomenys neskelbtini) pareiškėja identifikavo save kaip jo sutuoktinę, o jį – kaip savo sutuoktinį, abu vedė bendrą ūkį. J. Š. sunkiai susirgus onkologine liga, pareiškėja atliko sutuoktinės pareigas (visokeriopai rūpintis sergančiu asmeniu ir pan.) bei teises (pvz., gauti informaciją iš gydymo įstaigos apie asmens sveikatą ir pan.). Pareiškėja prašė atsižvelgti į tai, kad ji yra įgijusi tik pradinį išsilavinimą, iš dalies raštinga, todėl dirbto tik nekvalifikuotus ir menkai apmokamus darbus arba tam tikrais laikotarpiais apskritai nedirbo, todėl sulaukus pensinio amžiaus jai buvo mokama minimalaus dydžio valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija. 1997 metais, jau būdama senatvės pensininke, pareiškėja kreipėsi dėl našlių pensijos gavimo paraginta Vilniaus miesto Pašilaičių mikrorajoną aptarnavusios socialinio skyriaus darbuotojos. Anot pareiškėjos, dėl savo menko išsilavinimo, riboto socialinio aktyvumo, teisinių žinių stokos ji objektyviai neturėjo ir negalėjo turėti jokių tyčinių paskatų apgauti valstybę ir nesiekė sąmoningai nuslėpti santuokos su J. Š. nutraukimo fakto.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose į skundą (b. l. 32–36, 58–61) paaiškino, kad pareiškėja 1997 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi su prašymu į VSDFV Vilniaus miesto 5-ąjį pensijų ir pašalpų filialą (toliau – ir VSDFV Vilniaus miesto filialas) dėl našlių pensijos skyrimo. Prie prašymo pridėjo Jurbarko rajono savivaldybės 1997 m. liepos 29 d. išduoto „Santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) akto įrašo Nr. 7“ (įraše nėra žymos apie santuokos nutraukimą) nuorašą, kuriame nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) Jurbarko rajono civilinės metrikacijos skyriuje susituokė Š. J. ir G. V. (po santuokos - Š.). Taip pat pateikė J. Š., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties liudijimo AN Nr. 013757 kopiją. Kadangi pareiškėja nepateikė santuokos liudijimo, kaip numatyta Nuostatų 47 punkte, ji pateikė 1997 m. spalio 14 d. prašymą skirti našlių pensiją, nurodydama, kad jos santuokos liudijimą su kitais dokumentais 1978 metais pavogė, išsituokusi ji nebuvo ir po vyro mirties kitos santuokos nebuvo sudariusi. VSDFV Vilniaus miesto filialas, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Pensijų įstatymo 45¹ straipsniu (redakcija, galiojusi 1997 m. liepos 1 d.), 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimu nuo 1997 m. liepos 1 d. paskyrė pareiškėjai našlių pensiją. VSDFV Vilniaus miesto filialas, skirdamas pareiškėjai našlių pensiją, nesinaudojo teise, numatyta Nuostatų 50 punkte (redakcija, galiojusi 1997 m. rugpjūčio 5 d.), kadangi pareiškėjos pateikti dokumentai nesudarė pagrindo jais abejoti. VSDFV Vilniaus skyrius, nustatęs 2013 metais keletą neteisėto našlių pensijų paskyrimo atvejų dėl pensijų gavėjų kaltės, siekdamas išvengti pensijų permokų, vadovaudamasis Nuostatų 63 punktu, kuriuo socialinio draudimo skyriams suteikta teisė tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai, atliko našlių pensijų paskyrimo teisėtumo patikrinimą. Patikrinus Lietuvos Respublikos gyventojų registre esančius pareiškėjos duomenis apie santuoką, buvo rasti duomenys, kad pareiškėjos santuoka su J. Š. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta Asmenys, nutraukę santuoką, nelaikomi sutuoktiniais, ir po vieno iš jų mirties kitas nelaikomas našliu bei neturi teisės į našlių pensiją. Remiantis šia nuostata, nuo 2013 m. liepos 1 d. pareiškėjai buvo sustabdytas našlių pensijos mokėjimas ir, siekiant gauti dokumentą, patvirtinantį pareiškėjos santuokos su J. Š. nutraukimo faktą, buvo kreiptasi į Jurbarko rajono savivaldybės administracijos CMS, kuris 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. C15-179 patvirtino, jog J. Š. ir V. Š. (G.) santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini), nutraukta (duomenys neskelbtini) (Vilniaus miesto CMS akto įrašas Nr. 2066). Vadovaudamasis minėtame rašte pateikta informacija, VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. 11-46-25692 nuo 2013 m. liepos 1 d. nutraukė pareiškėjai našlių pensijos mokėjimą ir apie tai informavo pareiškėją (2013 m. rugsėjo 9 d. raštas Nr. (10.4-02) 3-108387). Remdamasis Jurbarko rajono savivaldybės administracijos CMS 2013 m. rugpjūčio 9 d. rašte Nr. C15-179 pateikta informacija, VSDFV Vilniaus skyrius nustatė, kad pareiškėja 1997 m. rugpjūčio 5 d. kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo nuslėpė aplinkybę, kuri turėjo lemiamą įtaką dėl jos teisės į našlių pensiją nustatymo (J. Š. mirties dieną (duomenys neskelbtini) nebuvo pareiškėjos sutuoktinis), todėl našlių pensija pareiškėjai buvo paskirta ir nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. mokama neteisėtai. Nuostatų 50 punkte (redakcija, galiojusi 1997 m. rugpjūčio 5 d.) buvo nustatyta, kad socialinio draudimo skyriai turi teisę tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Ši Nuostatų norma nereiškia pareigos tikrinti visus asmenų pateiktus dokumentus valstybinėms socialinio draudimo pensijoms skirti, todėl tikrinami tik tie dokumentai, kurie kelia abejones, o pareiškėjos pateikti dokumentai dėl našlių pensijos skyrimo VSDFV Vilniaus skyriui nekėlė abejonių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimu (b. l. 81–86) pareiškėjos V. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir VSDFV sprendimų, kuriais nustatyta našlių pensijos permoka dėl pareiškėjos kaltės, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. balandžio 10 d. sprendime Nr. 11-56-35 nurodė, jog pareiškėjai nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. susidarė 9 340 Lt našlių pensijos permoka dėl išmokos gavėjos kaltės, nes kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo ji nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos teisei į šią išmoką nustatyti. Sprendime Nr. 11-56-35 nurodyta, kad atlikus paskirtų našlių pensijų mokėjimo teisingumo auditą ir išnagrinėjus V. Š. našlių pensijos bylos Nr. 1044910 dokumentus ir jų duomenis sutikrinus su Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenimis apie civilinę būklę, 2013 m. rugsėjo 6 d. nustatyta, kad V. Š. 1997 m. rugpjūčio 5 d., pateikdama prašymą skirti našlių pensiją už (duomenys neskelbtini) mirusį J. Š., pateikė dokumentus, neatitinkančius tikrovės, t. y. (duomenys neskelbtini) santuokos su J. Š. sudarymo akto įrašo Nr. 7 nuorašą, nors Jurbarko rajono savivaldybės administracijos CMS duomenimis (2013 m. rugpjūčio 9 d. raštas Nr. C15-179), santuoka tarp V. Š. ir J. Š. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta (b. l. 9). Pareiškėja, nesutikdama su šiuo sprendimu, pateikė skundą Fondo valdybai, kuri 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4834 konstatavo, kad našlių pensija pareiškėjai buvo paskirta neteisėtai ir šios pensijos permoka (9 340 Lt) už laikotarpį nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. susidarė dėl pareiškėjos kaltės, taip pat nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus Sprendime nurodytas neteisingas sprendimo teisinis pagrindas ir įpareigojo teritorinį skyrių pakeisti šį pagrindą (b. l. 7–8). Vykdydamas šį įpareigojimą, VSDFV Vilniaus skyrius Sprendimu Nr. 11-56-139 pakeitė Sprendimo Nr. 11-56-35 priėmimo teisinį pagrindą iš Pensijų įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto į Pensijų įstatymo 45¹ straipsnį (redakcija, galiojusi 1997 m. liepos 1 d.) (b. l. 11).

Nagrinėdamas ginčą teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (Žin., 1994, Nr. 59-1153; 2005, Nr. 71-2555) ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų (Žin., 1994, Nr. 91-1781; 2005, Nr. 83-3066), reglamentuojančių teisę gauti valstybinę socialinio draudimo našlių pensiją, normomis.

Pensijų įstatymo redakcijos, galiojusios pareiškėjos kreipimosi dėl našlių pensijos ir šios pensijos skyrimo metu (atitinkamai 1997 m. rugpjūčio 5 d. ir 1997 m. liepos 1 d.), 45¹ straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad teisę gauti našlių pensiją už mirusį iki 1995 m. sausio 1 d. sutuoktinį turi našlė arba našlys, kurie sukako senatvės pensijos amžių, jei mirusysis buvo įgijęs minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo ar jam prilyginamą stažą invalidumo pensijai (Pensijų įstatymo 28 ir 52 straipsniai) arba gavo valstybinę socialinio draudimo senatvės ar invalidumo pensiją. Pensijų įstatymo 39 straipsnyje (redakcija, galiojusi 1997 m. rugpjūčio 5 d.) buvo nustatyta, kad valstybinė socialinio draudimo pensija skiriama ir mokama nuo teisės gauti pensiją atsiradimo dienos, tačiau ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo valstybinio socialinio draudimo skyriuje dienos.

Nuostatų 47 punkte (redakcija, galiojusi 1997 m. rugpjūčio 5 d.) nustatyta, kad prie prašymo skirti našlių pensiją turi būti pridėta: mirties liudijimas, dokumentas apie asmens amžių, jei tai nenurodyta mirties liudijime, dokumentai, įrodantys mirusiojo asmens stažą, ir santuokos liudijimas. Nuostatų 50 punkte (redakcija, galiojusi 1997 m. rugpjūčio 5 d.) buvo nustatyta, kad socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai.

Šalies argumentai

Teismas vertino, kad VSDFV Vilniaus skyrius, remdamasis pareiškėjos 1997 m. rugpjūčio 5 d. prašymu ir 1997 m. spalio 14 d. prašymu, kuriame ji nurodė, kad nebuvo išsituokusi, ir pateiktais dokumentais, vadovaudamasi tuo metu galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45¹ straipsniu, 1997 m. rugsėjo 11 d. sprendimu 3274 Nr. 19 (b. l. 41) nuo 1997 m. liepos 1 d. pagrįstai paskyrė pareiškėjai našlių pensiją. Teismas sutiko su atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pozicija, kad atsakovas neturėjo pagrindo abejoti pareiškėjos sąžiningumu bei pateiktų dokumentų ir pateiktos informacijos teisingumu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad atsakovas, nustatęs keletą neteisėto našlių pensijų paskyrimo atvejų dėl šių pensijų gavėjų kaltės, siekdamas išvengti pensijų permokų, nusprendė, be kita ko, patikrinti ir V. Š. našlių pensijos paskyrimo teisėtumą. Atsakovas kreipėsi į Jurbarko rajono savivaldybės administracijos CMS, kuris 2013 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. C15-179 informavo, kad J. Š. ir V. S. (G.) santuoka, sudaryta (duomenys neskelbtini), nutraukta (duomenys neskelbtini) Atsakovas nustatė, kad 1997 m. rugpjūčio 5 d. kartu su prašymu skirti našlių pensiją pareiškėja pateikė santuokos su J. Š. sudarymo akto įrašo išrašą, tačiau nuslėpė aplinkybę, kuri turėjo lemiamą įtaką jos teisei į našlių pensiją nustatyti – santuokos su J. Š. nutraukimą (duomenys neskelbtini), o jos 1997 m. spalio 14 d. prašymo teiginys „išsituokusi nebuvau“ neatitinka tikrovės. Teismas vertino, kad pareiškėja pateikė atsakovui neteisingus duomenis, kurie turėjo įtakos našlių pensijos mokėjimui. Permoka susidarė dėl to, kad pareiškėja nuslėpė aplinkybes, turinčias įtakos šios pensijos mokėjimui, todėl atsakovas pagrįstai konstatavo, jog našlių pensija nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. pareiškėjai buvo paskirta ir mokama neteisėtai, kadangi J. Š. mirties dieną nebuvo V. Š. sutuoktinis, todėl jam mirus, pareiškėja neturėjo teisės į našlių pensiją. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Nuostatų 65 punktu, nustatančiu, kad dokumentus išdavęs (pateikęs) juridinis ar fizinis asmuo atsako už jų teisingumą įstatymų nustatyta tvarka ir atlygina Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui materialinę žalą, padarytą dėl neteisingai išduotų (pateiktų) dokumentų, Sprendimu Nr. 11-56-35 pagrįstai nustatė, kad nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. susidarė 9 340 Lt našlių pensijos permoka, ir kad ši permoka susidarė dėl V. Š. kaltės, nes kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo ji pateikė neteisingus duomenis, kad J. Š. iki mirties buvo jos sutuoktinis.

Pareiškėjos skundo argumentus, kad ji su buvusiu sutuoktiniu ir toliau kartu gyveno de facto kaip sutuoktiniai, teismas pripažino nesuteikiančiais pagrindo vertinti, jog J. Š. mirties dieną pareiškėja buvo jo sutuoktinė. Pareiškėjos argumentus, kad ji dėl menko išsilavinimo, riboto socialinio aktyvumo, teisinių žinių stokos objektyviai neturėjo ir negalėjo turėti tyčinių paskatų apgauti valstybę ir nesiekė nuslėpti santuokos su J. Š. nutraukimo fakto, teismas atmetė kaip nepagrįstus, pažymėdamas, kad suvokti, jog santuoka yra nutraukta, asmeniui nereikia teisinių žinių ar ypatingo išsilavinimo. Teismas, remdamasis pareiškėjos pateiktais į bylą medicininiais dokumentais, nenustatė pagrindo išvadoms, kad (duomenys neskelbtini) nutraukdama santuoką ir 1997 m. spalio 14 d. teikdama prašymą skirti našlių pensiją ji dėl sveikatos būklės nesuvokė savo veiksmų.

Žemesnės instancijos teismas

Atsakydamas į pareiškėjos argumentus, kad ji neneigia, jog našlių pensija jai paskirta nepagrįstai, tačiau teigia, jog pensija paskirta ne dėl jos kaltės ir atsakovas net 16 metų nesiėmė veiksmų, kad būtų sustabdytas be pagrindo paskirtos našlių pensijos mokėjimas, teismas pažymėjo, kad VSDFV teritoriniai skyriai turi teisę, bet ne pareigą tikrinti asmenų pateiktus duomenis ir dokumentus, o asmenys neatleidžiami nuo pareigos būti sąžiningais ir teikti teisingus dokumentus bei teisingą informaciją, reikalingą sprendimams dėl teisės į pensiją priimti (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 15 straipsnis, Nuostatų 65 punktas). Pareiškėjos pateikti dokumentai nekėlė abejonių, atitiko reikalaujamą formą, todėl atsakovo darbuotojai neturėjo pagrindo jais abejoti.

Remdamasis išdėstytais argumentais teismas konstatavo, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Todėl teismas pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III.

Pareiškėja V. Š. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 91–95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1. Teismo sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 87 straipsnio reikalavimų. Teismas sprendimą grindė išimtinai atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentais, nevertindamas ir nepasisakydamas dėl pareiškėjos skunde ir jos atstovės teismo posėdyje išdėstytų argumentų, t. y. teismas nevykdė pareigos tinkamai, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą.

2. Našlių pensijos permokos susidarymą lėmė tam tikrą laiką trukęs procesas, permokos susidarymo faktas turi būti konstatuojamas vadovaujantis konstatavimo metu galiojančiomis teisės normomis. Teismas sprendime nurodė, kad pagal Nuostatus VSDFV teritoriniai skyriai turi teisę, bet ne pareigą, tikrinti pateikiamus dokumentus, o asmenys neatleidžiami nuo pareigos pateikti teisingą informaciją. Nuostatai yra poįstatyminis teisės aktas, kuris neeliminuoja pareigos skiriant pensiją remtis aukštesnės galios teisės aktu.

3. Teismas nepagrįstai sutiko su skundžiamais sprendimais, kad dėl našlių pensijos permokos, susidariusios nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., yra kalta tik išmokos gavėja (apeliantė), nes tai pažeidžia objektyvumo, proporcingumo ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Apeliantės nuomone, VSDFV Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, neatliko savo pareigos užtikrinti socialinį draudimą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų socialinio draudimo išmokų teisingą apskaičiavimą ir skyrimą, įtvirtintą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Remdamasi Nuostatų 50 punktu (redakcija, galiojusi nuo 1997 m. birželio 16 d. iki 1998 m. vasario 9 d., t. y. jos kreipimosi dėl našlių pensijos skyrimo metu), apeliantė teigia, jog pasyvus socialinio draudimo skyriaus darbas, argumentuojant, kad jie neturėjo pagrindo abejoti dokumentus pateikusio asmens sąžiningumu, ir tokiu būdu nepasinaudojimas įstatyme numatyta jam suteikta teise teisinėje valstybėje negali būti laikomas priežastimi, lemiančia piliečio kaltę dėl netinkamo išmokos paskyrimo. Nei ginčo sprendimuose, nei pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodytos jokios objektyvios priežastys, dėl kurių VSDFV net šešiolika metų (nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.) nesiėmė veiksmų nutraukti našlių pensijos mokėjimą pareiškėjai (apeliantei), nors teisės normos, reglamentuojančios minėtos pensijos skyrimą ir VSDFV veiklą, nustatė VSDFV, kaip valstybinio socialinio draudimo išmokų skyrimo ir mokėjimo tvarką prižiūrinčios institucijos, pareigą užtikrinti, kad valstybės lėšos, skiriamos valstybinio socialinio draudimo išmokoms, būtų naudojamos teisėtai, efektyviai ir tikslingai. Ši pareiga išplaukia ir iš įstatymų leidėjo valios 2007 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. X-1393 inkorporuojant į Pensijų įstatymo 44 straipsnį nuostatą, nustatančią, kad, jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas. Tokiu būdu, įstatymu VSDFV buvo numatyta neigiama pasekmė už netinkamą ir / ar aplaidų savo pareigų atlikimą. Nuostatų 65 punktas, kuriuo remiasi atsakovas ir trečiasis suinteresuoto asmuo bei pirmosios instancijos teismas įsigaliojo 2009 m. kovo 10 d.. Apeliantei 1997 metais kreipiantis į VSDFV Vilniaus skyrių analogiška nuostata negaliojo, vadinasi apeliantei nepagrįstai yra primetama prievolė atsakyti už veiksmus, už kuriuos jų atlikimo metu ir net dvylika metų po jų atlikimo jokia atsakomybė nebuvo numatyta. Tokia situacija suponuoja lex retro non agit principo nesilaikymą.

Mirusios apeliantės V. Š. procesinių teisių perėmėjai (jos vaikai) A. Š. ir B. L. pareiškė, kad jie palaiko apeliacinį skundą ir jame išdėstytus argumentus (b. l. 128).

Šalies argumentai

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 106–108) atsakovas teigia, kad teismas išsamiai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus, visapusiškai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes. Atsakovo nuomone, pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą teismo sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 109–113) trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja savo atsiliepimo, paduoto pirmosios instancijos teismui, argumentus bei nurodo, jog teismas, teisingai įvertinęs bylos dokumentus ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Atkreipia dėmesį į tai, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje ir Nuostatų 36 straipsnyje nėra termino ribojimų per kuriuos Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus sprendimu gali būti išieškota socialinio draudimo išmokos permoka. Akcentuoja, kad permoka šiuo atveju susidarė dėl pareiškėjos (pensijos gavėjos), o ne dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus, ar Fondo valdybos kaltės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus sprendimų, kuriais nustatyta našlių pensijos permoka.

Byloje yra duomenys apie tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius V. Š. (našlių pensijos gavėjos) atžvilgiu 2013 m. rugsėjo 9 d.- 2014 m. gegužės 30 d. laikotarpiu priėmė atitinkamus individualius administracinius aktus dėl jai paskirtos našlių pensijos mokėjimo nutraukimo, pensijos permokos nustatymo ir nustatytos permokos išieškojimo. 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr.11-46-25692 atsakovas nutraukė V. Š. nuo 2013 m. liepos 1d. našlių pensijos mokėjimą, nurodydamas, kad nutraukta santuoka. VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. 11-56-35 ir jį iš dalies keičiančiu 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 11-56-139 nustatė, kad dėl V. Š. kaltės (1997 m. rugpjūčio 5 d. kreipdamasi dėl našlių pensijos skyrimo už mirusį sutuoktinį, nuslėpė, kad jos santuoka su J. Š., mirusiu (duomenys neskelbtini), buvo nutraukta (duomenys neskelbtini)) per laikotarpį nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d. susidarė 9 340 Lt našlių pensijos permoka. Atsakovas 2014 m. balandžio 11 d. raštu Nr.(10.4-02)3-48388 išsiuntė pareiškėjai Sprendimą Nr. 11-56-35, pasiūlydamas geruoju atlyginti Fondo biudžetui padarytą žalą ir įspėdamas, kad negrąžinus permokos ir neatvykus tartis dėl permokos grąžinimo sąlygų iki 2014 m. gegužės 15 d., permoka nuo 2014 m. birželio 1 d. bus išieškoma iš gaunamų išmokų teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjai nesutikus, VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 11-57-106 nusprendė išieškoti iš V. Š. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos po 20 % pensijos kiekvieną mėnesį iki valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui bus atlyginta 9 340 Lt valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos permoka, susidariusi nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.

Iš nurodytos individualių administracinių aktų priėmimo sekos ir jų turinio matyti, kad pareiškėjai V. Š. materialines teisines pasekmes sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr.11-46-25692 nutraukti našlių pensijos mokėjimą ir 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr.11-57-106 išieškoti iš jos senatvės pensijos po 20 % pensijos kiekvieną mėnesį iki Fondo biudžetui bus atlyginta 9 340 Lt našlių pensijos permoka. Pirmuoju sprendimu atsakovas panaikino V. Š. teisę gauti našlių pensiją, o antruoju nustatė jai pareigą grąžinti į Fondo biudžetą našlių pensijos permoką ir nukreipė išieškojimą į jai kiekvieną mėnesį mokamą iš Fondo biudžeto išmoką (senatvės pensiją). Tuo tarpu pareiškėjos 2014 m. birželio 16 d. skundu šioje byloje apskųsti VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 11-56-35 ir jį iš dalies keičiantis 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 11-56-139 savo esme yra tarpiniai sprendimai, kurie nesukėlė pareiškėjai materialinių teisinių pasekmių. Atsakovas šiais administraciniais aktais tik konstatavo našlių pensijos permokos dėl pareiškėjos kaltės susidarymo faktą ir permokos dydį, tačiau pareiškėjos atžvilgiu nesuformulavo jokių jai privalomų elgesio taisyklių, nenustatė jokių pareigų, nepakeitė, nepanaikino ir neapribojo jokių jos teisių.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. rugsėjo 6 d. sprendimo Nr.11-46-25692 nutraukti našlių pensijos mokėjimą neskundė. 2014 m. birželio 16 d. skunde teismui pareiškėja nurodė, kad ji neneigia, jog našlės pensija jai buvo paskirta nepagrįstai, tačiau nesutinka su atsakovo sprendimais dėl permokos nustatymo ir permokos išieškojimo, nes mano, kad Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl našlių pensijos nepagrįsto paskyrimo nėra jos kaltės. 2014 m. birželio 16 d. skundu pareiškėja apskundė VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. 11-56-35 ir jį iš dalies keičiantį 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. 11-56-139, t. y. tarpinius sprendimus, taip pat išankstinio skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos (Fondo valdybos) VSDFV 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4834, priimtą išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl VSDFV teritorinio skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 11-56-35. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėja kartu su 2014 m. birželio 16 d. skundu pateikė pirmosios instancijos teismui VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr.11-57-106 dėl našlių pensijos permokos išieškojimo (b. l. 11) ir skunde aiškiai išreiškė savo poziciją, kad ji nesutinka su šiuo sprendimu ir jį skųs Fondo valdybai VSDFV Vilniaus skyrius 2014 m. gegužės 30 d. sprendime Nr.11-57-106 nurodyta tvarka. Taigi iš pareiškėjos 2014 m. birželio 16 d. skundo turinio yra aišku, kad ji informavo teismą apie tai, jog nesutinka ir su jai materialines teisines pasekmes sukeliančiu VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr.11-57-106 išieškoti našlių pensijos permoką ir dėl jo apskundimo pasinaudos atsakovo išaiškinta šios kategorijos bylose privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka ir paduos skundą Fondo valdybai. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino ABTĮ nustatyta tvarka nei skundo priėmimo stadijoje nei vėliau.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai pažymi, kad administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo (ABTĮ 22 straipsnio 1 dalis). Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1238/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21; 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat ne kartą yra nurodęs, jog vientisos (vienos) administracinės procedūros metu, prieš priimant galutinį sprendimą, gali būti ir dažnai yra surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas. Šie dokumentai paprastai atlieka tik pagalbinį, tarpinį ar aptarnaujantį vaidmenį viešojo administravimo procedūroje ir jais dažniausiai nėra įforminami baigiamieji (galutiniai) kompetentingų (įgaliotų) asmenų (pareigūnų) sprendimai tuo klausimu, dėl kurio buvo pradėta administracinė procedūra. Jais gali būti sprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, tiesiogiai nesusiję su asmens teisių ar pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar išnykimu (pasibaigimu). Dėl šios priežasties šie dokumentai dažnai (tačiau jokiu būdu ne visada) suinteresuotiems asmenims jokių materialinių teisinių pasekmių nesukelia. Viešojo administravimo subjekto tarpiniai sprendimai, kurie nesukelia pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių, o tik sudaro prielaidas viešojo administravimo subjektui priimti galutinį sprendimą, negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme objektu. Argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą teismui dėl galutinio sprendimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-69/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21).

Šiuo klausimu pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes itin aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1445-502/2015 (teisminio proceso Nr. 3-63-3-00894-2014-3), kurioje Valstybinio socialinio draudimo įstatymu ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo kontekste aptariant Fondo valdybos administravimo įstaigų kompetencijos ir sąlygų išieškoti neteisėtai išmokėtas socialinio draudimo išmokas (nagrinėtu atveju našlių pensijos) iš kitų teisėtai ir pagrįstai paskirtų socialinio draudimo išmokų (nagrinėtu atveju – senatvės pensijos) klausimus, be kita ko, pasisakyta ir Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimų nustatyti socialinio draudimo išmokos permoką apskundimo teismui aspektu. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi sprendimų dėl permokos nustatymo turinį, konstatavo, kad šiais sprendimais, nors ir nurodyta atsakovo pozicija, jog tam tikra našlių pensijos permoka susidarė dėl pareiškėjo kaltės, tačiau pareiškėjui nebuvo nustatytos jokios pareigos, susijusios su minėtos permokos susidarymo faktu, nesuformuluoti jokie viešojo administravimo institucijos – atsakovo, kompetentingo priimti sprendimus dėl permokėtų socialinio draudimo išmokų išieškojimo, – valdingi patvarkymai, jais nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos pareiškėjo teisės ar pareigos. Atsižvelgdama į tai, išplėstinė teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad nurodyti sprendimai savo esme yra tarpiniai sprendimai, nesukeliantys pareiškėjui materialinių teisinių pasekmių ir negali būti savarankišku ginčo administraciniame teisme dalyku, todėl bylos dalis dėl šių sprendimų nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas). Be to, išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad nurodyta išvada negali būti vertinama kaip ribojanti ar paneigianti asmens teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos principą, kadangi argumentai dėl tokio pobūdžio sprendimų, jų galimo neteisėtumo ir nepagrįstumo, gali būti reiškiami ir vertinami nagrinėjant ginčą dėl galutinio sprendimo (galutinių sprendimų) (žr., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1445-502/2015,teisminio proceso Nr. 3-63-3-00894-2014-3).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisakydama dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus direktoriaus ar jo pavaduotojo teisės priimti galutinius sprendimus dėl pensijos permokos išieškojimo (inter alia išskaičiavimo iš asmeniui teisėtai paskirtų ir jo gaunamų socialinio draudimo išmokų), be kita ko, atkreipė dėmesį į Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą galimybę atsisakyti išmokos permokos išieškojimo. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad Fondo valdybos direktorius ir jo pavaduotojai turi teisę atsisakyti socialinio draudimo išmokos permokos išieškojimo, jeigu išmokos permokos teisės aktų nustatyta tvarka nėra galimybės išieškoti arba jeigu ji yra susidariusi ne dėl išmokos gavėjo kaltės (nesąžiningumo) ir nėra galimybės teisės aktų nustatyta tvarka jos išieškoti iš kaltų asmenų (jų teisių ir pareigų perėmėjų), arba jeigu jos neįmanoma išieškoti dėl objektyvių priežasčių, arba ją išieškoti netikslinga socialiniu ir (arba) ekonominiu požiūriu, kai: nerasta asmens turto arba rastas turtas yra nelikvidus (mažai likvidus); išieškojimo išlaidos didesnės už išmokos permoką; netikslinga išieškoti išmokos permoką, kadangi sunki fizinio asmens ekonominė (socialinė) padėtis: fiziniam asmeniui reikia valstybės paramos (asmuo yra pensinio amžiaus, neįgalusis (iki 2005 m. liepos 1 d. – invalidas), asmeniui reikalingas gydymas, medicininė profilaktika ir reabilitacija, asmuo yra bedarbis, gauna socialinę pašalpą) arba tokia parama jau teikiama. Išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, kad nors galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo šioje įstatymo nuostatoje įtvirtinta kaip Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo teisė, tačiau atsižvelgiant į, be kita ko, gero administravimo principą, kurio saistomos Fondo administravimo įstaigos, taip pat įvertinus tai, jog įstatymų leidėjas įtvirtino pakankamai detalų ir konkrečiai apibrėžtą sąrašą aplinkybių, kurioms esant minėta teisė gali būti realizuojama, tai suponuoja išvadą, jog Fondo administravimo įstaigai sprendžiant klausimą dėl permokos išieškojimo iš asmens ir turint duomenų ar esant prielaidų manyti apie nurodytų aplinkybių buvimą konkrečiu atveju, galimybė atsisakyti išmokos permokos išieškojimo privalo būti tinkamai ir išsamiai įvertinta, prieš institucijai priimant galutinį sprendimą dėl permokos išieškojimo (inter alia išskaičiavimo iš asmens gaunamų socialinio draudimo išmokų), suteikiant galimybę ir asmeniui pareikšti atitinkamus argumentus ir / ar duomenis, aktualius nurodytam klausimui spręsti (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-1445-502/2015 42, taip pat 29- 41 pastraipas).

Taigi Fondo valdybos teritorinio tarpinis sprendimas dėl išmokos permokos nustatymo yra tik prielaida priimti atitinkamą galutinį sprendimą, kuris nebūtinai turi būti nepalankus socialinio draudimo išmokos gavėjui.

ABTĮ 25 straipsnyje nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Pagal Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalį draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Pagal šio straipsnio 2 dalį skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.AS520-789/2013 konstatavo, kad minėtas Pensijų įstatymo 45 straipsnyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais expressis verbis (aiškiai) nustato privalomą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką, kurios pareiškėjas turi laikytis.

Teismas, spręsdamas asmens skundo (prašymo) priėmimo klausimą turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios yra procesinė kliūtis paduoti skundą teismui. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kuriais administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą), tarp jų atvejai, kai: skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka (1 punktas); pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos (3 punktas). Jeigu tokios aplinkybės paaiškėja teismui priėmus skundą, teismas turi spręsti dėl bylos nutraukimo (ABTĮ 101 straipsnis) arba skundo palikimo nenagrinėtu (ABTĮ 103 straipsnis).

Iš pareiškėjos skundo argumentų ir bylos medžiagos matyti, kad skundo teismui padavimo dieną (2014 m. birželio 19 d.) pareiškėja dėl jai teisines pasekmes sukeliančio VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr.11-57-106 nebuvo pasinaudojusi privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (apskundimo terminas nebuvo pasibaigęs) ir informavo teismą, kad šia tvarka pasinaudos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas skundo priėmimo stadijoje netinkamai taikė procesinės teisės normas, nes iš skundo turinio turėjo matyti, jog pareiškėjai materialines teisines pasekmes sukelia ne jos skundžiami atsakovo Sprendimai Nr. 10-56-35 ir Nr.11-56-139 dėl pensijos permokos nustatymo, o 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr.11-57-106 dėl pensijos permokos išieškojimo. Materialinių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukėlė ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr.(6.5) I-4834, priimtas dėl tarpinio Sprendimo Nr. 10-56-35. Esant šioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir šiuo teisiniu pagrindu atsisakyti priimti pareiškėjos skundą, išaiškindamas pareiškėjai (ABTĮ 37 straipsnio 3 dalis), kad ji turi pašalinti materialines teisines pasekmes sukeliančio sprendimo apskundimo teismui procesines kliūtis, t.y. pasinaudoti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o po to (Fondo valdybos nepalankaus sprendimo atveju) paduoti teismui naują skundą dėl materialines teisines pasekmes sukeliančio Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr.11-57-106 kartu išdėstydama argumentus ir dėl tarpinių sprendimų, kuriais nustatyta našlių pensijos permoka.

Nustačiusi aplinkybę, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 11-56-35 ir 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 11-56-139 (kartu ir Fondo valdybos 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr.(6.5) I-4834) pareiškėjai nesukėlė materialinių teisinių pasekmių ir dėl to negalėjo būti savarankiškas ginčo administraciniame teisme dalykas, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina ir bylą nutraukia (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 101 straipsnio 1 punktas). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi ir nustačiusi, kad yra pagrindas nutraukti bylą, neturi pagrindo vertinti ir nevertina pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų, taip pat pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentų.

Šios administracinės bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija, be kita ko, atkreipdama dėmesį į pirmiau minėtus LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1445-502/2015 pateiktus išaiškinimus, pabrėžia, kad tarpiniai atsakovo sprendimai (VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. 11-56-35 ir 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr. 11-56-139), kurie pareiškėjai (apeliantei) nesukėlė jokių materialinių teisinių pasekmių ir galėjo būti tik prielaida priimti atitinkamą galutinį sprendimą, nesukelia materialinių teisinių pasekmių ir mirusios pareiškėjos (apeliantės) įpėdiniams.km ų ir mirusios teisini7 pasekmni7 ir XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX Šiuo atveju galutinis sprendimas, priimtas minėtų tarpinių sprendimų pagrindu, buvo VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr.11-57-106 dėl permokos išieškojimo, tačiau šis individualus administracinis aktas materialines teisines pasekmes sukėlė tik pačiai pareiškėjai (apeliantei), nes išieškojimas buvo nukreiptas į pareiškėjos (apeliantės) senatvės pensiją. Pareiškėjai (apeliantei) mirus VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas Nr.11-57-106 vykdymo prasme prarado aktualumą, nes nebeliko šaltinio (senatvės pensijos) į kurį buvo nukreiptas išieškojimas. Pareiškėjos (apeliantės) įpėdinių prielaidos dėl pareiškėjos apskųstų VSDFV Vilniaus skyriaus 2014 m. balandžio 10 d. sprendimo Nr. 11-56-35 ir 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo Nr. 11-56-139, galimų pasekmių jiems (įpėdiniams) požiūriu, nėra pagrindas šiuos sprendimus vertinti kitaip nė išdėstyta pirmiau ir yra vertinama pirmiau aptartoje teismų praktikoje.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos V. Š., kurios procesines teises perėmė A. Š. ir B. L., apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą pagal V. Š. skundą nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė BaltrūnaitėAnatolijus BaranovasRamūnas Gadliauskas