Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nataljos Cikoto (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Veniulytės-Jankūnienės ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-11214-433/2014 pagal ieškovo K. R. ieškinį atsakovei G. K. dėl nuosavybės teisės pripažinimo bei kompensacijos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismas bylos medžiagos pagrindu nustatė, kad šalys nuo 1997 m. iki 2010 m. gyveno drauge, ūkį tvarkė kartu, bendrą ūkį kūrė iš bendrai gautomis lėšomis, taip pat asmeninėmis lėšomis bei bendru darbu ir tai rodo šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. 2004 m. rugpjūčio 12 d. atsakovė G. K. ir UAB „Atkirtos būstas“ sudarė dvi preliminariąsias sutartis – vieną dėl trijų kambarių buto, kurio bendras plotas yra 82 kv. m., kurio kaina yra 223 359,00 Lt, (duomenys neskelbtini), statybos ir perdavimo Užsakovui (atsakovei), kitą dėl vieno kambario buto, kurio bendras plotas yra 30,7 kv. m., pažymėto Nr. 52, kurio kaina yra 105 000,00 Lt, esančio (duomenys neskelbtini), statybos ir perdavimo Užsakovui (atsakovei). 2004 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė G. K. su AB bankas „Hansabankas“ sudarė Kredito sutartį Nr. 04-033864-FA, pagal kurią bankas suteikė atsakovei 45 282,37 Eur kreditą trijų kambarių buto įsigijimui. Aukščiau minėti butai buvo sujungti į vieną ginčo butą, kuris VĮ „Registrų centras“ buvo įregistruotas kaip atsakovės G. K. nuosavybė. Taip pat garažas (boksas G-32), esantis (duomenys neskelbtini), Valstybės įmonėje Registrų centras įregistruotas atsakovės G. K. vardu nuo 2007-07-05 iki 2011-03-10)

Teismas kvalifikavo tarp šalių susiklėsčiusius santykius kaip jungtinę veiklą (partnerystę) ir tuo pagrindu konstatavo, kad atsakovė neįrodė kad ginčo objektus įsigijo iš savo asmeninių lėšų. Byloje nėra įrodymų, kurie pagrįstų asmenines tokio dydžio atsakovės pajamas, kurios būtų leidę jai vienai asmeniškai įsigyti butą ir garažą. Ieškovas laikotarpiu nuo 2008-12-24 iki 2009-06-14 pervedinėjo lėšas į atsakovės sąskaitą kredito už butą grąžinimui. Neatmetama tikimybė, jog šalims padėjo ir šalių tėvai, tiek ieškovo – pardavę savo butą, prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo 50000 Lt suma, tiek atsakovės motina – pardavusi žemės sklypus bei jai mirus, atsakovė, kaip paveldėtoja, gavo išmokas už grąžintiną žemę. Atsižvelgiant į tai, kad šalių santykiai prasidėjo 1997 m., tai santykiams kvalifikuoti taikomas 1964 m. Civilinis kodeksas, reglamentuojantis tokių sutarčių turiniui ir formai keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis). Nagrinėjamu atveju, nutraukus jungtinės veiklos santykius ir nepatvirtinus nuosavybės teisės į dalį bendro turto, būtų paneigiamas bendro rezultato sukūrimas, nes atsakovei būtų paliekamas visas bendras turtas, kuris buvo sukurtas iš esmės abiejų šalių įnašų pagrindu.

Teismas dviprasmiškai vertina byloje esančius įrodymus. Teismo sprendime nurodyta, kad atsakovė neįrodė kokias pinigų sumas iš žemės pardavimo gavo jos motina Ž. K. ir ar šios lėšos buvo perduotos atsakovei. Visgi, teismas sprendime išaiškina, kad neatmeta galimybės, jog šalims padėjo ir tėvai, nurodydamas, kad tiek ieškovo tėvai pardavę savo butą prisidėjo prie ginčo buto 50 000 Lt suma, tiek atsakovės motina pardavusi žemės sklypus bei jai mirus, atsakovė, kaip paveldėtoja, gavo išmokas už grąžintiną žemę. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, apart savo parodymų, patvirtinančių, kad jo tėvai prisidėjo prie ginčo turto įsigijimo.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Nagrinėjamojoje byloje tarp šalių vyksta ginčas dėl teisės į turtą (dėl buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) Valstybės įmonėje Registrų centras įregistruoto atsakovės G. K. vardu 2006-02-07 ir garažo (bokso G-32), (duomenys neskelbtini), Valstybės įmonėje Registrų centras įregistruoto atsakovės G. K. vardu nuo 2007-07-05 iki 2011-03-10). Ieškovas teigia, kad ginčo turtas įgytas šalių faktinės santuokos metu, todėl priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, prašo pripažinti, kad jam priklauso ½ dalis turto. Atsakovė gi teigia, kad ginčo turtas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise.

Pirmosios instancijos teismas bylos medžiaga konstatavo, kad šalys 1997 - 2010 laikotarpiu gyveno kartu, 1999 m. kovo 3 d. jiems gimė dukra Eleonora. Gyvendami kartu, laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2010 m. šalys tvarkė bendrą ūkį kartu, kooperuodami asmenines lėšas, intelektinius išteklius, asmeninius dalykinius ryšius, bendru abiejų darbus. Tuo tikslu buvo įgyjama nuosavybė, tam buvo dedamos ieškovo ir atsakovės bendros lėšos ir pastangos. Tokia veikla pripažintina atitinkančia jungtinės veiklos (partnerystės) sutarčiai keliamus reikalavimus. Tai rodo šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalių santykiai prasidėjo galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, todėl turi būti vadovaujamasi 1964 m. CK nuostatomis, reglamentuojančiomis tokių sutarčių turiniui ir formai keliamus reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis). Jungtine veikla yra laikomas asmenų susitarimas pasiekti tam tikrą bendrą tikslą (1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalis, nuo 2001-07-01 galiojančio CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo suformuota praktiką, kad 1964 m. CK 472 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (CK 474 straipsnio 1, 2 dalys). Dalyvių įnašai pinigais gali būti jų asmeninės santaupos ar bet kokios kitokios pajamos, pvz., paskolos, dovanoti pinigai ir pan. Pažymėtina, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygto tikslo siekimui suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant daiktą, kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą vystantys asmenys veda bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Būtent vieningi jungtinės veiklos sutarties dalyvių interesai ir bendras jų tikslas (sutarties dalykas) yra skiriamasis šios sutarties požymis, leidžiantis ją atriboti nuo kitų sutartinių teisinių santykių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2008). 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmenys jungtinėje veikloje dalyvauja įnešdami įnašus pinigais ar kitu turtu arba savo darbu. Pažymėtina, kad nuo 2001-07-01 galiojančiame Civiliniame kodekse šis sąrašas papildytas, įtvirtinant, kad, be jau išvardytųjų būdų, jungtinės veiklos tikslui pasiekti gali būti panaudojamos asmens profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai (CK 6.970 straipsnio 1 dalis). Sutarties dalyvių įnašai pinigais ar kitokiu turtu, taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (1964 m. CK 474 straipsnio 2 dalis, nuo 2001-07-01 galiojančio CK 6.971 straipsnio 1 dalis). Taigi, jungtinės veiklos santykių egzistavimo įrodymas iš esmės lemia ieškinio tenkinimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2011-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2011-10-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011; 2011-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011, kt.). Priešingu atveju, gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nėra jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, o tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, nes buvusių sutuoktinių tarpusavio santykiai, jų elgesys, tarpusavio pasitikėjimas, susiklosčiusi situacija įrodo, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti) tam tikrą turtą (CK 1.5 str., 1.93 str. 2 d., 6 d.). Pagal teisinį tikslą jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis teisės doktrinoje priskiriama prie bendradarbiavimo sutarčių grupės, t. y. sutarčių, kurių kvalifikuojamasis požymis yra sutarties šalių bendri tikslai. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių tikslo bendrumas lemia jų tarpusavio teisių ir pareigų specifiką: nė vienas jungtinės veiklos dalyvis negali reikalauti naudos tik sau pačiam, jungtinės veiklos partneriai dalijasi tiek gautą pelną, tiek nuostolius ir bendrai atsako pagal iš bendros veiklos kilusias prievoles (CK 6.974–6.976 straipsniai). Bendra veikla kildinama ne iš įstatymo, bet grindžiama sutartimi. Jungtinės veiklos sutartis laikoma savanoriška asociacija, kuri pasižymi bendrais tikslais ir vienodais dalyvių interesais kaip rezultatu. Skirtingai nuo įprastų sutarčių ir šalių bendradarbiavimo, pasižyminčių skirtingais, priešpriešiniais šalių interesais, jungtinės veiklos sutarties šalis vienija interesų bendrumas, veikiant ne išimtinai kiekvienos šalies naudai, bet partnerystės, kaip visumos, interesais, siekiant bendrų tikslų. Teisėti bendri tikslai ir vienodi interesai yra partnerystės sutartį kvalifikuojantys požymiai. Šiandienėje doktrinoje esminis partnerystės santykių elementas – partnerių įsipareigojimas atsisakyti savo trumpalaikių interesų ir suteikti prioritetą ne asmeninei, bet visos partnerių grupės gerovei; partneriai subordinuoja savo interesus ir bendradarbiauja, tikėdamiesi ilgalaikės asmeninės naudos maksimizavimo.

CK 6.970 straipsnyje nustatyta, kad partnerio įnašu pripažįstama visa, ką jis įneša į bendrą veiklą – pinigai, kitoks turtas, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai, o įnašai laikomi lygiais, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis. Partnerių įneštas turtas, buvęs jų nuosavybe, taip pat jungtinės veiklos metu gauta produkcija, pajamos ir vaisiai yra visų partnerių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu ko kita nenustato įstatymas ar jungtinės veiklos sutartis (CK 6.971 straipsnio 1 dalis). Pelnas, gautas iš jungtinės veiklos, paskirstomas partneriams proporcingai kiekvieno jų indėlio į bendrą veiklą vertei, jeigu ko kita nenustato jungtinės veiklos sutartis (CK 6.976 straipsnio 1 dalis). Taigi partnerių įnašų proporcijos, įnešto turto nuosavybė, pelno paskirstymas reglamentuojamas įstatymu, jei šalys nesusitaria kitaip. Šios teisės normos nepaneigia jungtinės veiklos sutarties šalių laisvės susitarti dėl įnašų ir veiklos rezultato nuosavybės teisės.

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad tarp šalių buvusios Jungtinės veiklos sutarties vykdymo pagrindu sukurtam rezultatui (bendram turtui) turi būti taikomas įstatyme nustatytas reguliavimas (CK 6.971 straipsnio 1 dalis) – bendras turtas partneriams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nagrinėjamoje byloje abi šalys pripažįsta, jog santykiai tarp šalių yra nutrūkę, nebepalaikomi, tad vertinant galiojančių teisės normų kontekste, Jungtinės veiklos sutartis tarp šalių yra pasibaigusi. CK 6.978 straipsnis reguliuoja jungtinės veiklos sutarties pabaigos santykius; pagal bendrąsias įstatymų aiškinimo taisykles, šio straipsnio normos turi būti aiškinamos kitų jungtinės veiklos instituto nuostatų ir CK normų kontekste. Lemiamą reikšmę partnerystei turi kiekvieno partnerio vaidmuo, laikoma, kad partnerių santykiai yra asmeniniai, artimi, grindžiami tarpusavio pasitikėjimu. Jungtinės veiklos sutartis reikalauja iš sutarties šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo. Į tai turi būti atsižvelgiama aiškinant šios sutarties pasibaigimo pagrindus. CK 6.978 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad jungtinės veiklos sutartis baigiasi vienam iš partnerių atsisakius toliau būti neterminuotos jungtinės veiklos sutarties dalyviu, išskyrus atvejus, kai jungtinės veiklos sutartis galioja ir be šio partnerio. Teismo nuomone, šis jungtinės veiklos sutarties pabaigos pagrindas gali būti taikomas ir tada, kai dalyvauti jungtinėje veikloje atsisako visi partneriai. Toks atsisakymas gali būti išreikštas tiesiogiai arba numanomas iš faktinio šalių elgesio. Byloje nustatyta, kad nė viena sutarties šalis nebeturi intereso dėl tokios sutarties egzistavimo ir vykdymo. Šiuo atveju sutarties šalys nuosekliai siekė užbaigti Jungtinės veiklos sutartį. Nors ieškovas prašo pripažinti, kad ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini)yra jo asmeninė nuosavybė, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas pakartotinai išaiškina, kad Jungtinės veiklos sutarties vykdymo pagrindu sukurtam rezultatas (bendras turtas) partneriams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Apeliantės teiginiai, kad pirmos instancijos teismas netinkamai ir neobjektyviai ištyrė ir įvertino byloje pateiktus įrodymus, susijusius su susitarimo dėl jungtinės veiklos sudarymu ir vykdymu, yra nepagrįsti, nes teismas priimdamas sprendimą vertino įrodymų visumą - tiek rašytinius, tiek liudytojų parodymus, tiek vaizdo ir foto medžiagą ir visų įrodymų pagrindu teismas konstatavo, kad šalis nuo 1997 m. iki 2010 m. siejo jungtinės veiklos santykiai – kartu gyvenant ir vedant bendrą ūkį. Ta aplinkybė, kad teismas įvertino įrodymus ne apeliantės naudai, nereiškia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo byloje nustatytų aplinkybių pagrindu padarytomis išvadomis, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kad iš 2004 metais turėtų sutarčių dėl įvairių dekoracijų gamybos, gavo asmeninių pajamų, į bylą pateikti atsakovės verslo liudijimai – Nr. V 0152405, Nr. V 0426999, Nr. V 0835384 (T 3, b. l. 75-77) parodo, kad atsakovė teisę verstis privačia veikla (dekoracijų gamyba), tačiau vertėsi šia veikla trumpą laiką, už kurią nėra pateikta įrodymų, jog buvo sumokėta. Atsakovė nepateikė teismui jokių leistinų rašytinių įrodymų, kad pagal sudarytas sutartis užsakovai sumokėjo atsakovei pinigus (CPK 178 str.). Į bylą taip pat nėra pateikta įrodymų, kurie pagrįstų asmenines atsakovės tokio dydžio pajamas, kurios būtų leidę jai vienai asmeniškai įsigyti butą ir garažą ir dar savo asmenines lėšas 2006-02-01 sutartimi 10000 Lt ir 2007-12-27 sutartimi 100000 Lt paskolinti UAB „Perfektum“ (T 2, b. l. 157-158). Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos konstatuota, jog aplinkybė, kad Ž. K. 1998-03-27, 1999-08-13, 2000-12-13 sutartimis pardavė žemės sklypus, neįrodo nei kokias pinigų sumas ji gavo už parduotą žemę, nei kad gautus pinigus perdavė G. K. butui įsigyti (T 1, b. l. 116-123). Priešingai, vertinant, į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad atsakovė pagal gaunamas draudžiamas pajamas nuo 2004 m. balandžio mėn. iš (duomenys neskelbtini), niekaip negalėjo išsimokėti iš banko paimtą kreditą (neatskaičius mokesčių per 2004 metus 8663,71 Lt, per 2005 metus – 6263,76 Lt, per 2006 metus – 7136,59 Lt, per 2007 metus 8333,31 Lt, per 2008 metus – 9225 Lt) (T 1, b. l. 89-92). Teismui pateikta atsakovo Darbo sutartis su (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nuo pat bendrovės įkūrimo, bendrovėje ieškovas dirbo darbų vykdytoju, nuo 2010-03-01 – direktoriumi (T 2, b. l. 1-5), jo draudžiamos pajamos buvo – neatskaičius mokesčių per 2004 metus – 4237,23 Lt, per 2005 metus – 3168,63 Lt, per 2006 metus – 3467,76 Lt, per 2007 metus – 5337,35 Lt, per 2010 metus – 1561,73 Lt, per 2011 metus – 2097,60 Lt (T 1, b. l. 102-104).

Teismas teisingai konstatavo, jog šalys turėjo bendradarbiauti tam, kad grąžinti kreditą, ir tai patvirtina rašytiniai įrodymai, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2008-12-24 iki 2009-06-14 pervedinėjo lėšas į atsakovės sąskaitą kredito už butą grąžinimui. Teismas byloje esančių įrodymų pagrindu taip pat padarė teisingą išvadą, kad neatmetama tikimybė, jog šalims padėjo ir šalių tėvai, tiek ieškovo – pardavę savo butą, prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo 50000 Lt suma, tiek atsakovės motina – pardavusi žemės sklypus bei jai mirus, atsakovė, kaip paveldėtoja, gavo išmokas už grąžintiną žemę.

Taigi, byloje nustačius, kad šalis sieja partnerystės santykiai ir atsakovei neįrodžius savo finansinę galimybę įgyti ginčo turtą tik savo asmeninėmis lėšomis, teismas turėjo teisinį pagrindą pripažinti ieškovui teisę į ½ d. bendrosios dalinės nuosavybės. Pažymėtina, kad iš byloje esančių įrodymų negalima padaryti išvados, kad atsakovė prisidėjo prie buto ir garažo įsigijimo didesne apimtimi, arba kad šalys buvo susitarę partnerystės metu įgytą turtą laikyti atsakovės asmenine nuosavybe.

Dėl išdėstyto, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinis skundas nesudaro pagrindo sprendimo panaikinimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas galioti kaip pagrįstas ir teisėtas (CPK 263 str.).

Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, tenkinamas ieškovo prašymas dėl 1400 Lt atstovavimo išlaidų už atsiliepimų į apeliacinį skundą surašymą.priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės G. K. ieškovui K. R. 405, 46 Eur atstovavimo išlaidų už atsiliepimų į apeliacinį skundą surašymą.