Vilniaus apygardos teismo nutartis

2020-02-25 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-932/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2019-10-31Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-02-25Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-25
Bylos Nr.
1A-92-932/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-36336-2019-6
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Bartkus, Julita Dabulskytė-Raizgienė, Nijolė Žimkienė
Nuteistasis
R. L.
Advokatai
Algirdas Gurauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-92-932/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36336-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.9.; 1.2.4.4.2.3.; 2.4.6.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 25 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Bartkaus, Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos) ir Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Daliai Kanopienei,dalyvaujant prokurorui Dariui Šneideriui,nuteistajam R. L. ir jo gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmė, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu, t. y. iki 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 2 mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu skiriant šiuos įpareigojimus:

- neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau nei 7 (septynioms) paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, jei tai nesusiję su darbu, mokslu ar liga;

- nesilankyti kavinėse, baruose, kur prekiaujama alkoholiu.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvavimas probacijos tarnybos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose, per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos išklausant visą šių programų kursą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. R. L. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad mušdamas nesunkiai sužalojo savo šeimos narį, t. y. 2019 m. rugpjūčio 24 d., apie 19.35 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,77 promilių girtumas), tyčia stikline sudavė ant lovos sėdinčiai savo sugyventinei R. B. į veidą ir tokiu būdu padarė jai poodinę kraujosruvą ir odos nubrozdinimus nosies srityje bei abiejų nosikaulių lūžius – nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus vyriausiasis prokuroras apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2019 m. spalio 31 d. nuosprendį ir paskirti nuteistajam R. L. BK 72¹ straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios R. B. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 100 metrų atstumu per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, t. y. 1 metų ir 2 mėnesių laikotarpį, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

3. Prokuroras pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog R. L. padaryti sužalojimai sukėlė sunkesnes pasekmes nei įprasta panašaus pobūdžio bylose – nukentėjusiajai buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Be to, nukentėjusioji parodė, kad anksčiau R. L. ne kartą prieš ją smurtavo, tačiau ji nesikreipdavo į policiją. Siekiant apsaugoti nukentėjusiąją, tikslinga skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu. Tokios praktikos laikosi ir kiti teismai (Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-216-366/2015).

4. Posėdžio metu prokuroras prašė skundą tenkinti, o nuteistais ir jo gynėjas - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Skundas netenkinamas

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Kaip matyti iš prokuroro apeliacinio skundo turinio, pirmosios instancijos teismo nuosprendį yra prašoma pakeisti tik dalyje dėl, apelianto įsitikinimu, nepagrįstai nepaskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Tokia pozicija grindžiama šiais argumentais: nuteistojo padaryti sužalojimai sukėlė sunkesnes pasekmes nei jos yra įprastos panašaus pobūdžio bylose (nukentėjusiajai R. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas), nukentėjusioji parodė, kad R. L. yra ir anksčiau smurtavęs, tik ji nesikreipdavo į policiją.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį nurodytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo tikslingumo aspektu, neturi pagrindo išvadai, jog prokuroro prašoma paskirti baudžiamojo poveikio priemonė yra būtina ir be jos nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo liks neapsaugotas. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad valstybinis kaltintojas nurodytu klausimu nėra nuoseklus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme prokuroras minimos baudžiamojo poveikio priemonės skirti neprašė (b. l. 118-119). Visgi priėmus nuosprendį, kaip galima suprasti, valstybinio kaltintojo pozicija pasikeitė ir apeliaciniame skunde jau yra dėstomi argumentai dėl būtinumo įpareigoti nuteistąjį gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie jos.

8. Baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas gyventi skyriuje nuo nukentėjusio asmens ir nesiartinti prie jo yra skirta apsaugoti nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiuo asmens teises ir teisėtus interesus. Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji R. B., kuriai nuteistojo veiksmais buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, viso proceso metu nė karto neprašė įpareigoti sugyventinį R. L. gyventi atskirai ar nesiartinti prie jos. Iš ikiteisminio tyrimo metu duotų nukentėjusiosios parodymų matyti, kad nusikalstamos veikos padarymo metu ji gyveno sugyventinio namuose, pažymėjo suprantanti, kad tai yra būtent pastarojo namai, tvirtino nepageidaujanti, jog R. L. būtų „iškeldintas iš savo namų“, neturi jam jokių pretenzijų ir nurodė greitu metu pati ketinanti išeiti, galbūt išvykti į užsienį (b. l. 27-28, 29-30). Kaip galima suprasti, nukentėjusioji būtent taip ir padarė, t. y. išvyko į užsienį, tačiau išbuvo neilgai ir grįžusį į Lietuvą vėl ėmė gyventi su R. L. Organizuojant bylos nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme ir siekiant užtikrinti nuteistojo ir nukentėjusiosios teisę dalyvauti bylos nagrinėjime apeliacine tvarka, buvo bandoma susisiekti su nuteistuoju ir su nukentėjusiąja. Pastaroji tiek per nuteistojo gynėją (b. l. 150-152), tiek ir pati teismui nurodė toliau gyvenanti su R. L., teigė, kad šis yra ramus ir jai jokio pavojojaus nekelia (segtuvo su proceso dalyvių duomenimis b. l. 9, 10). Tuo pačiu paminėtina, kad, siekdami įteikti procesinius dokumentus, pareigūnai, kurie nei nuteistojo, nei nukentėjusiosios gyvenamojoje vietoje surasti negalėjo, bendravo su seniūnijos administracija. Gauta informacija, kad 2019 m. gruodžio mėn. pradžioje R. B. išsivežė savo sugyventinį R. L. į (duomenys neskelbtini) (b. l. 171). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis R. L. patvirtino, kad su R. B. toliau tebegyvena kartu, tik išsikraustė į kitą vietą, t. y. sodų bendriją. Vienas kitam padeda, sugyventinė sunkiai vaikščioja, yra neįgali, tuo tarpu jis (R. L.) prastai girdi, dėl ko vienam kito pagalba yra ypač svarbi (b. l. 150-152).

9. Išdėstytos aplinkybės leidžia teigti, kad nukentėjusioji R. B., priešingai 2019 m. rugpjūčio 24 d. apklausoje išsakytai frazei „gyvendama su sugyventiniu jaučiuosi nesaugi“, toliau gyvena su nuteistuoju, abu išsikraustė iš R. L. namų ir susirado kitą gyvenamąją vietą. Atsižvelgiant į tai, būtų sunkiai suprantama skirti prokuroro prašomą įpareigojimą, kuomet pati nukentėjusioji priėmė sprendimą toliau gyventi su R. L., netgi iniciavo, kad pastarasis iš savo namų persikeltų arčiau miesto, kur abu šiuo metu ir gyvena (nuteistojo žodžiais, jau ketvirtas mėnuo). Tai, kad apklausiama nukentėjusioji buvo nurodžiusi, jog praeityje R. L. yra ne sykį prieš ją vartojęs fizinį smurtą, tik R. B. esą nesikreipdavo dėl to į policijos pareigūnus, nėra pakankamas pagrindas skirti papildomą baudžiamojo poveikio priemonę. Šiuo atveju nukentėjusioisos išsakytų teiginių nepatvirtina objektyvūs duomenys, neaišku, prieš kiek laiko tokios aplinkybės galėjo būti, kita vertus, svarbiausia, matyt, yra tai, jog R. B. nė vienu baudžiamojo proceso metu nepageidavo, kad R. L. būtų bent kiek apribotas bendravimas ar buvimas su ja. Priešingai, nukentėjusioji, akcentuodama, jog tai ji gyvena pas R. L., nurodė ketinimus išsikraustyti. Visgi nukentėjusiosios ir nuteistojo gyvenimas atskirai ilgai netruko ir R. B. iniciatyva nuteistasis iš savo namų, esančių kaimo vietoje, išsikėlė gyventi kartu su nukentėjusiąja netoli (duomenys neskelbtini). Tokių aplinkybių kontekste prokuroro prašomas skirti įpareigojimas būtų aiškiai netikslingas ir nesuderinamas su nukentėjusiosios sprendimu tęsti bendrą gyvenimą su nuteistuoju.

10. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog nuteistojo R. L. veiksmais buvo sukeltos sunkesnės pasekmės, nei jos konstatuojamos panašaus pobūdžio bylose. Toks teiginys savaime nėra nei teisingas, nei klaidingas. Smurto artimoje aplinkoje pasekmės būna įvairios – nukentėjusiems asmenims sukeliamas tiek fizinis skausmas, tiek padaromi skirtingo masto sveikatos sutrikdymai (nuo nežymaus iki sunkaus), atskirais atvejais netgi atimama žmogaus gyvybė. Atsižvelgiant į nusikalstamais veiksmais sukeltas pasekmes, kaltininko veiksmai kvalifikuojami pagal atitinkamą baudžiamojo įstatymo straipsnį. Nagrinėjamu atveju R. L. padarė nukentėjusiajai R. B. nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Taigi R. L. yra nuteistas padaręs apysunkį nusikaltimą, jam buvo paskirta straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 1 metams 2 mėnesiams. Kartu su BK 75 straipsnio nuostatomis pirmosios instancijos teismas nustatė du įpareigojimus (prokuroro paprašytus), be to, paskyrė BK 72² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą probacijos tarnybos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose. Teisėjų kolegijos vertinimu, už nuteistojo R. L. įvykdytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė, taip pat su jos vykdymo atidėjimu nustatyti draudimai bei parinkta baudžiamojo poveikio priemonė, kurios taikymas atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pobūdį, yra išties tikslingas, laikytini pilnai pakankamais ir apeliaciniame skunde prašomai skirti dar vienai baudžiamojo poveikio priemonei nėra objektyvaus pagrindo.

11. Atkreiptinas dėmesys, kad prokuroras, grįsdamas savo poziciją skirti BK 72¹ staipsnyje numatytą įpareigojimą gyventi skyriumi nuo nukentėjusiojo asmens ir nesiartinti prie jo, remiasi Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-216-366/2015. Visgi nurodytoje nutartyje nagrinėtoje byloje susiklosčiusi situacija nėra tapati šiai baudžiamajai bylai. Visų pirma, apeliaciniame skunde nurodytoje byloje kaltininkas buvo nuteistas pagal BK 145 straipsnio 2 dalį, t. y. dė to, kad sistemingai baugino nukentėjusiąją (sutuoktinę), vartodamas psichinę prievartą, be dingsties vartodamas fizinį smurtą, grasindamas nužudyti ir siekdamas išvaryti ją iš namų. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama būtent pagal nukentėjusiosios skundą, kuriuo prašyta nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą nesilankyti nukentėjusiosios bute, nebendrauti bei neieškoti ryšių su ja bei jos motina. Taigi, kaip matyti, baudžiamojo poveikio priemonės prašė nukentėjusioji, nurodydama aplinkybes, pagrindžiančias, jog dėl kaltininko veiksmų jai kyla realus pavojus. Išnagrinėjęs nukentėjusiosios skundą, apeliacinės instancijos teismas kaip tik ir nustatė, kad kaltininkas ne tik anksčiau sistemingai baugino nukentėjusiąją, vartodamas psichologinį bei fizinį smurtą prieš ją, tiesiogiai bei per kitus asmenis grasindamas ją suluošinti bei nužudyti, tačiau konstatavo ir tai, kad nukentėjusiosios saugumui yra išlikęs akivaizdus pavojus – kaltininkas ją toliau žemina vaikų akivaizdoje, yra pagrindas manyti, kad neteisėti veiksmai prieš nukentėjusiąją gali kartotis. Tad, įvertinęs nukentėjusiosios poziciją, jos pateiktus papildomus duomenis, bylos aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog nuteistojo veiksmai neleidžia nukentėjusiajai iki šiol jaustis saugiai ir atsipalaiduoti, kelia jai nuolatinę įtampą ir baimę dėl gerovės, todėl, siekdamas apsaugoti nukentėjusiąją nuo nuteistojo galimų neteisėtų veiksmų ir užtikrinti apsaugos priemonių tęstinumą, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu skyrė nuteistajam BK 72¹ straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Tuo tarpu šioje pagal prokuroro skundą nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje anksčiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad nukentėjusioji ir nuteistasis toliau gyvena kartu, nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji negali jaustis saugiai ir yra būtina užtikrinti priverstinį nuteistojo atskyrimą nuo jos.

12. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo skirti nuteistajam R. L. baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios R. B. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 100 metrų atstumu per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, todėl prokuroro apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai Arūnas BartkusJulita Dabulskytė-RaizgienėNijolė Žimkienė