- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-03
- Bylos Nr.
- 1A-216-366/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-45-1-00302-2014-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Meidus, Bronė Vidzėnienė
- Nuteistasis
- R. M.
- Nukentėjusysis
- Z. M.
- Advokatai
- Regina Butnevičienė
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Sigito Bagdonavičiaus, teisėjų Bronės Vidzėnienės ir Valdo Meidaus, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. ir nukentėjusiosios Z. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 str. 2 d. ir jam paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Priteista iš R. M. 1500 Eur Z. M. ir 77,13 Eur už antrinės teisinės pagalbos teikimą (gynybos išlaidas) valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 metų spalio 17 d. iki 2014 metų kovo 23 d. sistemingai baugino nukentėjusiąją – sutuoktinę Z. M., vartodamas psichinę prievartą, be dingsties vartodamas fizinį smurtą, grasindamas nužudyti ir siekdamas išvaryti ją iš namų, o būtent:
2011 m. spalio 17 d., tiksliai nenustatytą valandą, namuose adresu (duomenys neskelbtini), spyrė nukentėjusiajai Z. M. į dešinį šoną, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, dėl ko nukentėjusioji kreipėsi į medikus dėl šonkaulių sumušimo;
2013 m. gegužės 8 d., apie 8 val., namuose adresu (duomenys neskelbtini), be jokios dingsties trenkė nukentėjusiajai kumščiu į veidą, po to čiupo nukentėjusiąją už plaukų ir spyrė jai į nosį, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą, dėl ko ji kreipėsi į medikus;
2014 m. kovo 23 d., tiksliai nenustatytą valandą, (duomenys neskelbtini) namo kieme, rodydamas nepilnametei dukrai M. M. žaislinį pistoletą, grasino nužudyti nukentėjusiąją Z. M..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis R. M. prašo išnagrinėti šią bylą atidžiau ir pakeisti nuosprendį – jį išteisinti. Nurodo, kad jis nuteistas remiantis klaidingais ir melagingais Z. M. parodymais, nesant jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą. Teigia, kad Z. M. nepateikė jokių garso įrašų apie grasinimus, jokių fizinį smurtą patvirtinančių medicininių dokumentų ar fotonuotraukų, nenurodė nė vieno liudytojo, kuris būtų matęs ją sumuštą, nes to ir nebuvo. Pažymi, kad ir vykusioje civilinėje byloje niekas nepatvirtino fizinio smurto Z. M. atžvilgiu pavartojimo fakto. Taigi Z. M. klaidina teismą, teigdama, kad prieš ją buvo vartojamas fizinis smurtas. Pastebi, kad apie 2011 m. spalio 17 d. įvykį Z. M. nurodė skirtingas aplinkybes, t. y. vieną kartą tvirtino, kad jis neva spirdamas jai sulaužė kairės pusės šonkaulį, kitą kartą jau parodė, kad buvo sumušti jos dešinės pusės šonkauliai. Z. M. iniciatyva pakviesta liudytoja G. D. yra prieštaringos reputacijos moteris (ji apgaulės būdu iš savo vyro prisiteisė, kad jis jai nupirktų butą), todėl kaip Z. M. kaimynė, sutiko jai padėti taip pat klaidingais parodymais. Be to, G. D. davė parodymus, kad ji pati tiesiogiai nematė mušamos ir skriaudžiamos Z. M., o apie tai tik girdėjo iš pačios nukentėjusiosios. Atkreipia dėmesį į J. S. parodymus, kurie, anot nuteistojo, yra nenuoseklūs ir taip pat klaidina teismą. Pažymi, kad visada buvo laisvas jų butas, esantis Panevėžyje, todėl Z. M., jeigu jis prieš ją smurtavo, bet kada galėjo išeiti ten gyventi, tačiau tai padarė tik po 2013-06-08, kai jis paprašė jos grįžti gyventi į butą, ir toks jo pasakymas nėra joks nusikaltimas. Be to, ji, su dukromis išėjusi gyventi į butą, visą vasarą važiuodama į darbą užveždavo jam pasaugoti dukras. Šios aplinkybės, apelianto nuomone, įrodo, kad jis jokio nusikaltimo nedarė. Taip pat Z. M. klaidina teismą ir dėl iš jo pasisavintų pinigų, t. y. iš pradžių ji teigė, kad jam patekus į avariją, ji nepasisavino jo 30 000 Eur, vėliau jau nurodė, kad rado 6000 Eur ir pan., nors J. V. aiškiai parodė, kad visus tuos pinigus paėmė būtent Z. M.. Dėl to jis teismui buvo padavęs priešieškinį, bet teismas jį atmetė. Taip pat nesutinka su teismo sprendimu dėl priteistų Z. M. atlyginti 1500 Eur. Pažymi, kad nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę. Be to, jis yra bedarbis, neįgalus ir jo mėnesines pajamas sudaro tik 99 Eur neįgalumo išmoka. Šiuo metu jis yra išlaikomas tėvų. Taip pat nesutinka su tuo, kad turi atlyginti 77,13 Eur už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Jis pats jokios pagalbos, jokių advokatų neprašė. Gynėją jam savo iniciatyva pakvietė prokurorė. Be to, gynėja su juo nesikalbėjo ir nebendravo, posėdžių metu neištarė nė vieno gynybinio žodžio, jam nesuteikė jokios gynybinės pagalbos.
Apeliaciniu skundu Z. M. prašo skirti R. M. kardomąją priemonę, įpareigojančią nesilankyti bute, esančiame (duomenys neskelbtini) bei nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja ir jos motina J. S.. Nurodo, kad apylinkės teismas, panaikindamas šią kardomąją priemonę (po nuosprendžio įsiteisėjimo), nevisapusiškai atsižvelgė į nusikalstamos veikos pobūdį, rūšį ir aplinkybes. R. M. ne kartą pavartojo psichologinį bei fizinį smurtą prieš ją. Dukrai M. M. jis ne kartą sakė, kad nužudys ją (nukentėjusiąją). R. M. fizinio smurto pavartojimas tik patvirtina, kad žodinius grasinimus jis gali paversti fiziniu smurtu ir taip toliau jos atžvilgiu tęsti nusikalstamas veikas. Pažymi, kad psichologinis smurtas nesiliauja iki šiol. Iš R. M. motinos L. M. gavo žinutę su jai siunčiamu prakeiksmu dėl to, kad neva sugadino jos sūnaus gyvenimą. Be to, R. M. ir toliau ją žemina vaikų akivaizdoje – susirašinėdamas su dukra M. M. ją (Z. M.) išvadino „iškrypusia pyderaste“. Tokie žeminantys, neprognozuojami R. M. veiksmai neleidžia jai jaustis saugiai ir atsipalaiduoti, kelia nuolatinę įtampą ir baimę dėl gerovės. Yra didelė tikimybė, kad R. M. toliau ateityje bandys savo neteisėtais veiksmais paveikti ją, todėl, siekiant užtikrinti jos ir jos mamos saugumą, mano, kad jam būtina uždrausti lankytis jos gyvenamojoje vietoje bei nebendrauti ir neieškoti ryšių su ja ir jos motina.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis prašė jo skundą tenkinti, gynėja prašė nuteistojo skundą vertinti teismo nuožiūra, prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti, o nukentėjusiosios skundą tenkinti ir Z. M. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – nesiartinti prie nukentėjusiojo asmens.
Tenkinama apeliacinių skundų dalis.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles, įvertino bylos įrodymus ir pagrįstai R. M. pripažino kaltu pagal BK 145 str. 2 d. dėl žmogaus terorizavimo.
Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nustatė, kad R. M. laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 17 d. iki 2014 m. kovo 23 d. sistemingai baugino nukentėjusiąją Z. M. (tuo metu buvo jo sutuoktinė), pavartodamas psichinę prievartą, be jokios dingsties pavartodamas fizinį smurtą, grasindamas nužudyti ir siekdamas išvaryti ją iš namų. Tokie R. M. veiksmai, apylinkės teismo vertinimu, atitinka BK 145 str. 2 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos požymius. Apeliaciniu skundu nuteistasis su tokiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nesutinka, nurodo, kad jis tokių veiksmų neatliko, o apylinkės teismas, konstatuodamas jo katę dėl šių veiksmų atlikimo, rėmėsi klaidingais ir melagingais Z. M. parodymais, kurių nepatvirtina kiti bylos įrodymai, t. y. apeliantas tvirtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių jo kaltę dėl jam inkriminuotų veiksmų atlikimo patvirtinančių įrodymų. Tačiau tokius apelianto argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir prieštaraujančius bylos medžiagai ir konstatuoja, kad jo kaltę terorizavus pirmiau paminėtomis aplinkybėmis nukentėjusiąją Z. M. neabejotinai patvirtina byloje surinkti duomenys – nukentėjusiosios Z. M., liudytojų M. M., G. D., J. S. parodymai, medicininiai dokumentai, garso įrašo perklausos, kratos, akistatos protokolai, specialisto išvada, kuriuos apylinkės teismas pagrįstai pripažino įrodymais.
Sistemingu asmens bauginimu laikytinas pavojingas psichinis poveikis, pasireiškiantis įvairiais atvirais ar anoniminiais grasinimais, pasikartojančiais ne mažiau kaip tris kartus, kuriais siekiama sukelti žmogui stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, priversti bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Be to, sistemingas bauginimas visuomet bus nukreiptas į konkretų asmenį (konkrečius asmenis), siekiant jam (jiems) sukelti psichologinį diskomfortą. Taigi BK 145 str. 2 d. inkriminavimas reikalauja veiksmų sistemiškumo, tie veiksmai turi būti atlikti per palyginti trumpą laiką, vėlesni veiksmai turi būti susiję su ankstesniaisiais, o ne atsitiktiniai veiksmai.
Atsižvelgiant į komentuojamos nusikalstamos veikos požymių analizę, neabejotina, jog tokio pobūdžio nusikaltimuose ypatinga reikšmė suteikiama nukentėjusiųjų parodymams bei jų analizei. Tik tinkamai įvertinus šiuos įrodymus, galima konstatuoti, jog tam tikri baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens veiksmai, atliekami nukentėjusių asmenų atžvilgiu, sukėlė jiems įtampą, stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, privertė bijoti, kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų atsiras tam tikros neigiamos pasekmės.
Nukentėjusioji Z. M. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad tuo metu buvęs jos sutuoktinis R. M. po 2009 m. avarijos metu patirtos galvos traumos labai pasikeitė, o 2010 m. tarp jų prasidėjo įvairūs konfliktai, ji sužinojo, kad jis susirado kitą moterį ir ne vieną, neslėpė net ir nuo vaikų bendravimo su jomis, o jos pradėjo nekęsti, sistemingai terorizuoti, norėjo ja atsikratyti, išvaryti iš namo. R. M. pradėjo prie jos kabinėtis dėl įvairiausių smulkmenų (per ilgai žiūrimo televizoriais, per garsiai uždaromų durų ir pan.), neleido jai į garažą statyti automobilio, šaltuoju laiku name įjungti šildymo ir pan. R. M. pradėjo mušti vaikus, o jai bandant apie tai su juo pasišnekėti, liepdavo nesikišti ir palikti jo namus, jeigu jai tai nepatinka. Jis be jokios dingsties ėmė smurtauti ir prieš ją, dėl ko ji dėl patirtų sužalojimų ne kartą kreipėsi į medikus. Smurtas vykdavo dukrų M. ir M. akivaizdoje, dėl ko mergaitės patyrė didelį stresą, dvasinius išgyvenimus, tai neigiamai paveikė ir jų socialinį gyvenimą. Taip pat vaikų akivaizdoje R. M. ją žemindavo, vadindavo įvairiais necenzūriniais žodžiais („pedike“, „pyderaste“ ir kt.), grasindavo ją užmušti, sulaužyti jai kaulus. Visa tai vyko dėl to, kad ji neigiamai atsakydavo į R. M. reikalavimus išsikraustyti iš namo, nes iki paskutinės minutės tikėjosi, kad tarp jų viskas susitvarkys, tačiau tai neįvyko. Ir nors ji išsikraustė iš namo bei nutraukė bet kokį bendravimą su R. M., jis ją toliau terorizavo per dukras. Vienas iš tokių atveju buvo – 2014-03-23 per dukros M. gimtadienį R. M. dukrai rodė pistoletą, kurį prisidėjęs sau prie smilkinio, pasakė, kad taip nužudys jos motiną, t. y. ją (nukentėjusiąją). Dukra labai išsigando ir įbėgusi į butą ją įspėjo, kad būtų atsargi, užrakino visas buvusias durų spynas ir liepė kviesti policiją. Nukentėjusioji parodė, kad R. M. grasinimus ji suprato kaip realius, kad jie gali būti įvykdyti, nes ne kartą buvo jo sumušta. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti ir nesivadovauti šiais nukentėjusiosios Z. M. parodymais, nes jie viso proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs, juos nukentėjusioji patvirtino ir akistatos su R. M. metu, o be to, tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti bylos įrodymai. Kaip liudytoja apklausta dukra M. M. parodė, kad iki avarijos su tėčiu buvo viskas gerai, o po to jis pasikeitė ir dėl įvairiausių smulkmenų (pvz., nepasitraukė iš jo kelio, nepasitraukė, kai jis norėjo atsisėsti būtent į tą pačią vietą, kurioje sėdėjo ji, ir pan.) pykdavo ir ją mušdavo, vieną kartą ją buvo primušęs net elektros laidu, buvo žymės ant kojų, tai matė visi vaikai iš baseino, o motinai (Z. M.) bandant ją užstoti, jos akivaizdoje mušdavo ir ją, ją spardydavo, stumdydavo, taip pat motinai grasindavo, jas abi vadindavo įvairiais necenzūriniais žodžiais. Atvažiavęs per jos gimtadienį tėtis paskambino ir pasakė, kad nori ją pasveikinti. Jai įsėdus į jo automobilį, jis jai ant kelių padėjo, kaip suprato, tikrą ginklą, kurį po to paėmęs parodė, kaip jį užtaiso ir šauna, sakė, kad šaus motinai tuo ginklu į smilkinį. Ji labai išsigando ir parbėgo namo. Tada mama paskambino policijai. Kitą kartą paskambinęs tėtis jai pasakė, kad „mama nusipirktų karstą“. Iš pradžių ji nesuprato, kodėl tėvas taip pasikeitė, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jo gyvenime atsirado kitų moterų. Kaip liudytoja apklausta nukentėjusiosios Z. M. motina J. S. parodė, kad dukros šeimoje matė pykčių, tačiau nesikišo iki tol, kol R. M. pradėjo mušti jos dukrą ir vaikus. Tai prasidėjo tuo metu, kai jie išėjo gyventi į namą. Daugiausia jis vaikams duodavo sprigtą į galvą, ji matydavo ir klausdavo M. M., kodėl jos visa kakta geltona. Kartą dukros draugė pas ją į namus atvežė Z. M. su vaikais, nes R. M. jos dukrą buvo suspardęs. R. M. jai yra sakęs, kad ne jos dukra ją, o ji savo dukrą pirma užkas. Kaip liudytoja apklausta G. D. parodė, kad santykiai tarp Z. M. ir R. M. buvo įtemti, nuteistasis nukentėjusiosios negerbė nei kaip moters, nei kaip žmonos, taip pat jis negerbė ir savo vaikų, tai labai atsispindėjo jo elgesyje. R. M. Z. M. vadino visokiais įžeidžiančiais kreipiniais ir necenzūriniais žodžiais, Z. M. daug kartų jai yra sakiusi, kad vyras prieš ją vartoja smurtą, kartą ją sumuštą su vaikais pati nuvežė pas motiną į namus. Dažnai jai Z. M. skambindavo ir duodavo paklausyti, kas dedasi jos namuose. Ji girdėdavo, kaip R. M. šaukia ant vaikų, o jie rėkia iš siaubo. Sakydavo Z. M., kad kviestų policiją, kol dar kažko baisaus neįvyko. Minėta liudytoja taip pat parodė, kad jos ir Z. M. vaikai bendrauja tarpusavyje ir jai jos vaikai sakydavo, kad Z. M. dukros joms skųsdavosi, jog tėtis jas muša, žemina. Vaikai nuolat iš tėvo girdėdavo grasinimus, kad jis užmuš jų motiną. R. M. visa tai darė dėl to, kad Z. M. su vaikais išsikraustytų iš namo. Kolegija taip pat neturi pagrindo abejoti ir nesiremti šių liudytojų duotais parodymais, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, tarpusavyje sutampa, įskaitant ir nukentėjusiosios parodymus, ir papildo vienas kitą bei išsamiai atskleidžia R. M. pareikštame kaltinime išdėstytas aplinkybes. Vien tai, kad minėti liudytojai yra nukentėjusiosios šeimos nariai, artimi giminaičiai ir pažįstami žmonės, savaime nesudaro pagrindo jų parodymų vertinti kritiškai (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–344/2007). Kiekviena liudytoja, išskyrus M. M., taip pat ir nukentėjusioji, prieš duodama parodymus teisme, BPK 277 str. numatyta tvarka buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 str.) ir atsakomybės pagal BPK 163 str. už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekė duoti teisingus parodymus. Be to, kaltinime išdėstytas aplinkybes, o kartu ir pirmiau aptartų asmenų parodymus, neabejotinai patvirtina ir kiti byloje esantys objektyvūs įrodymai, o būtent: medicininiai dokumentai, iš kurių matyti, kad Z. M. ne kartą dėl jai padarytų sužalojimų kreipėsi į medikus, jai buvo nustatyti dešinio šono (2011-10-17 įvykis), nosies (2013-05-08 įvykis) sumušimai, sveikatos istorijose nurodyta, kad nukentėjusioji buvo sumušta sutuoktinio; Z. M. pateikto garso įrašo perklausos protokolas, iš kurio matyti, kad tarp vyro (R. M.) ir moters (Z. M.) vyksta dialogas, jo metu girdimas ir vaikiškas balsas, šio dialogo metu vyras moterį vadina įvairiais necenzūriniais žodžiais („pideraste“, „pedike“, „duche“, „debile“), grasina jai sulaužyti kojas ir rankas, kad ji jų nebevaldytų, taip pat girdisi, kaip vaikiškas balsas prašo „mama gelbėk“, po ko, moteris (Z. M.) prašo vaiką paleisti, girdisi cypimas. Iš byloje esančių duomenų taip pat matyti, kad Z. M. ne kartą kreipėsi į policiją dėl sutuoktinio R. M. nuolatinio jos ir jos vaikų terorizavimo, grasinimų ją suluošinti, nužudyti. Atlikus kratą R. M. namuose buvo rastas ir paimtas orinis pistoletas KWC, skirtas šaudyti plastikiniais šratukais. Specialisto išvadoje nurodyta, kad šis ginklas yra skirtas pramogai, žaidimui ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, jis prie šaunamųjų ginklų nepriskiriamas. Šis pistoletas savo išore yra 9 mm kalibro „COLT M1911A1“ modelio pusiau automatinio pistoleto kopija.
Pažymima, kad baudžiamajame procese įrodymai vertinami tiek atskirai, tiek siejant juos į visumą, įrodymų leistinumas, patikimumas ir teisėtumas patikrinamas kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Nagrinėjamu atveju įvertinus, sulyginus ir sugretinus pirmiau paminėtus nukentėjusiosios, liudytojų parodymus ir kitus bylos įrodymus, kolegijai nekyla jokių abejonių dėl R. M. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, numatytą BK 145 str. 2 d. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai įrodymų, kuriais neginčytinai nustatyta, kad R. M. tiesiogiai grasino savo sutuoktinei Z. M., sakydamas jai, kad sulaužys jos kojas, rankas, kad ji jų nebevaldytų, ją užmuš, bei tai darė netiesiogiai, per kitus asmenis, t. y. dukrai M. M. demonstruodamas prie smilkinio pridėtą išoriškai į tikrą ginklą panašų pistoletą ir sakydamas, kad tokiu būdu nušaus jos motiną (Z. M.), bei liepdamas Z. M. nusipirkti karstą, Z. M. motinai J. S. sakė, kad ne jos dukra ją, o ji savo dukrą užkas pirma. Įvertinus R. M. elgesį, jo veiksmų apimtį, išsakytų grasinimų turinį, jų sistemingumą, visiškai sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad tokie nuteistojo veiksmai atitinka terorizavimo pobūdį ir traktuotini kaip asmens terorizavimas BK 145 str. prasme. R. M., dėl įvairiausių smulkmenų sistemingai priekabiaudamas prie Z. M. ir jos vaikų, prieš juos smurtaudamas, vadindamas juos visokiais necenzūriniai žodžiais, žemindamas, grasindamas nukentėjusiąją nužudyti (suluošinti), siekdamas išvaryti ją iš namų ir ją išvarydamas, sukūrė bauginančią atmosferą ir, akivaizdu, kad tai darė tyčia, suvokdamas ir suprasdamas, kad tokiais savo veiksmais jis verčia Z. M. nerimauti, sukuria jai baimės, nesaugumo jausmą, ir norėjo taip veikti. Neabejotina, kad dėl tokių R. M. veiksmų nukentėjusioji buvo stipriai išgąsdinta ir turėjo pagrindo manyti, kad R. M. žodinius grasinimus gali įvykdyti, juolab kad jis ne kartą prieš nukentėjusiąją ir jos vaikus yra smurtavęs, taip savo veiksmais sukurdamas dar didesnę bauginančią atmosferą ir priversdamas nukentėjusiąją dar labiau jaustis nesaugiai. Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog R. M. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 str. 2 d. Jo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai šios išvados nepaneigia, todėl jį išteisinti nėra jokio pagrindo.
Apylinkės teismas, pagrįstai pripažinęs R. M. kaltu pagal BK 145 str. 2 d., už šio nusikaltimo padarymą jam paskyrė dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant trejiems metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant, apylinkės teismas nurodė, kad atsižvelgia į visas bylos aplinkybes ir į tai, kad padarytas apysunkis nusikaltimas, R. M. neteistas, pagal gyvenamąją vietą charakterizuojamas teigiamai, baustas administracine tvarka ne tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, bet ir už tai, kad dukrų akivaizdoje kėlė triukšmą, necenzūriniais žodžiais plūdo Z. M. ir konflikto metu išgąsdino nepilnametes dukras, taip pat baustas už tai, kad nupirkęs įvairių alkoholinių gėrimų juos perdavė nepilnametei dukrai M. M., kuriuos ji tą pačią dieną išgėrė. Kolegija, atsižvelgusi į šiuos bausmės skyrimo motyvus, neturi pagrindo nesutikti su nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausme, jos dydžiu bei šios bausmės vykdymo atidėjimu. Tačiau, kolegijos nuomone, apylinkės teismas šiuo atveju nepakankamai atsižvelgė į padarytos veikos pobūdį, jos padarymo aplinkybes, nuteistojo elgesį, jo veiksmus, šių veiksmų trukmę, sistemingumą ir tęstinumą, taip pat į bausmės paskirtį bei įstatymų keliamus reikalavimus užtikrinti nukentėjusiojo asmens apsaugą nuo galimų tolesnių neteisėtų veiksmų, todėl nepakankamai tikslingai taikė papildomas poveikio priemones. Dėl šių priežasčių skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 str. 4 p.).
BK 75 str. 2 d. numatyti įpareigojimai skiriami atsižvelgiant į jų tikslus bei vykdymo realumą, būsimą poveikį nuteistajam. Dėl šių priežasčių būtina spręsti, ar paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo metu privalomai vykdomos poveikio priemonės bus pakankamai efektyvios, norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų padarymo, ar jis bus pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas. Bausmės paskirčiai įgyvendinti taip pat yra skirtos ir BK 67 str. numatytos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios teismo gali būti skiriamos atidėjus bausmės vykdymą ir yra skirtos platesniam baudžiamosios atsakomybės individualizavimui ir diferencijavimui. Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, atidėdamas R. M. bausmės vykdymą, nors turėdamas visas įstatymo numatytas galimybes, apylinkės teismas nepagrįstai jam neskyrė baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 str. 2 d. 8 p., 72¹ str.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad R. M., sistemingai baugino nukentėjusiąją Z. M., vartodamas psichologinį bei fizinį smurtą prieš ją, tiesiogiai bei per kitus asmenis grasino ją suluošinti bei nužudyti. Kartu su apeliaciniu skundu nukentėjusiosios pateikti duomenys patvirtina, kad jos žeminimas vaikų akivaizdoje tęsiasi iki šiol, o tai leidžia pagrįstai manyti, kad neteisėti veiksmai prieš nukentėjusiąją gali kartotis, juolab kad nuosprendžiui įsiteisėjus nustos galioti nuteistajam paskirta kardomoji priemonė, kuria jam buvo uždrausta bendrauti ir ieškoti ryšių su Z. M.. Neabejotina, kad tokie R. M. veiksmai neleidžia nukentėjusiajai iki šiol jaustis saugiai ir atsipalaiduoti, kelia jai nuolatinę įtampą ir baimę dėl gerovės. Todėl siekiant apsaugoti nukentėjusiąją nuo nuteistojo galimų neteisėtų veiksmų ir užtikrinti apsaugos priemonių tęstinumą, laikotarpiu, kuriuo R. M. atidėtas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas, skirtina ir BK 68 str. 2 d. 8 p., 72¹ str. numatyta baudžiamojo pobūdžio priemonė – draudimas prisiartinti prie nukentėjusio asmens, uždraudžiant bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiąja Z. M. bei lankytis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena nukentėjusioji, ir (duomenys neskelbtini), kur gyvena nukentėjusiosios motina J. S. (BK 72¹ str. 2008-06-12 įstatymo Nr. X-1597 redakcija).
Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis be jo kaltės, kurios klausimu kolegija jau pasisakė, nesutinka ir su priteista Z. M. atlyginti 1500 Eur neturtine žala, teigdamas, kad nėra įrodyta jo kaltė, be to, jis yra bedarbis, neįgalus, jo mėnesines pajamas sudaro tik 99 Eur, todėl jis yra išlaikomas tėvų. Tačiau kolegijos vertinimu, ši priteista suma, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, yra pagrįsta, o nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kurių pagrindu jis ginčija jam priteistos neturtinės žalos atlyginimą, šio sprendimo nepaneigia. Nustatydamas būtent tokį priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį (Z. M. buvo pareiškusi didesnį 2900 Eur civilinį ieškinį), apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nukentėjusioji Z. M. dėl nuteistojo tyčinių, nusikalstamų veiksmų patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, išgyveno baimės ir nesaugumo jausmą, jautė nepilnavertiškumą. Nukentėjusioji ne kartą sutuoktinio buvo sumušta, dėl ko jautė fizinį skausmą, ne kartą kreipėsi į medikus. Nuosavuose namuose Z. M. turėjo atskirai gyventi nuo sutuoktinio, atsiriboti nuo jo tiek gyvenamąja patalpa, tiek materialinėmis gėrybėmis, kol buvo priversta iš ten išsikraustyti. Tačiau ir po to nuteistasis nukentėjusiąją persekiojo, bendraudamas su vaikais ją toliau žemino, vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, vaikams išsakė grasinimus motinos atžvilgiu. R. M. elgesys, veiksmai nukentėjusiosios atžvilgiu, kuriuos matė ir jų vaikai, nuolatinis nukentėjusiosios žeminimas vaikų akivaizdoje, vaikams išsakomi grasinimai motinos atžvilgiu, taip pat nuteistojo smurtavimas prieš vaikus, neigiamai paveikė ir vaikų socialinį gyvenimą (dėl R. M. veiksmų M. M. turi rimtų psichologinių problemų, M. M. atsisakė lankyti plaukimo treniruotes baseine, nes treneris – vyras, ji pradėjo bijoti vyrų, taip pat ji mokykloje parašė rašinėlį, kuriame aprašė šeimos problemas), o tai atitinkamai nukentėjusiajai sukėlė papildomus pergyvenimus ir dvasinius išgyvenimus. Taigi atsižvelgus į visas šias aplinkybes, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, taip pat į bylos duomenis, kurie šiuo atveju neleidžia spręsti apie nuteistojo itin sudėtingą materialinę padėtį, darytina išvada, kad nukentėjusiajai iš nuteistojo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra protingas, teisingas bei, kaip pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, atitinka R. M. nusikalstamų veiksmų pavojingumą bei sukeltas pasekmes, todėl nėra pagrindo šią nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo keisti ar naikinti.
Nagrinėjamu atveju nuteistasis taip pat nesutinka su priteistomis atlyginti gynybos išlaidomis – 77,13 Eur, teigia, kad jis pats gynėjo nereikalavo ir jo neprašė, o gynėją jam savo iniciatyva pakvietė prokurorė. Bylos duomenys iš tiesų patvirtina, kad nuteistasis teismo skirti jam gynėją neprašė. Byla teisme buvo pradėta nagrinėti gynėjui nedalyvaujant. Teisminio bylos nagrinėjimo eigoje gynėją teismo paprašė iškviesti prokurorė, nes buvo sprendžiamas ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės paskyrimo nuteistajam klausimas. Tenkinęs prokurorės prašymą apylinkės teismas nuteistajam skyrė gynėją BPK 51 str. 1 d. 2 p., 2 d. numatytu pagrindu, t. y. apylinkės teismas kaip teisinės pagalbos pagrindą pripažino būtiną gynėjo dalyvavimą. Pastebėtina ir tai, kad pakvietęs nuteistajam gynėją, apylinkės teismas neišaiškino jam, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo gali būti išieškomos. Atsižvelgus į tai pripažįstama, kad skundžiamu nuosprendžiu valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos už nuteistajam suteiktą gynybą pirmosios instancijos teisme iš nuteistojo R. M. buvo priteistos nepagrįstai, todėl ir ši skundžiamo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 328 str. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 27 d. nuosprendį pakeisti:
Vadovaujantis BK 68 str. 2 d. 8 p., 72¹ str. (2008-06-12 įstatymo Nr. X-1597 redakcija), R. M. kartu su bausme paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą prisiartinti prie nukentėjusio asmens, uždraudžiant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu bendrauti ir ieškoti ryšių su Z. M., lankytis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena nukentėjusioji Z. M., ir (duomenys neskelbtini), kur gyvena nukentėjusiosios motina J. S..
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš nuteistojo R. M. priteista valstybei 77,13 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.