- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-488-413/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-08214-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Algimantas Kukalis, Aušra Baubienė, Gintautas Koriaginas
- Ieškovas
- R. A.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“
- Trečiasis asmuo
- V. K.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), ir Algimanto Kukalio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-14800-717/2019 pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomadas“, trečiajam asmeniui V. K. dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. A. teismui pateiktu ieškiniu prašė išreikalauti iš atsakovės UAB „Tomadas“ neteisėto valdymo jam nuosavybės teise priklausantį automobilį Ford Escort, VIN kodas (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) natūra, o paaiškėjus, kad automobilis nėra išsaugotas – priteisti iš atsakovės 4 250 Eur automobilio vertės kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklauso automobilis Ford Escort, kurį laikinai buvo patikėjęs trečiajam asmeniui V. K.. Šis, būdamas neblaivus, vairavo automobilį, buvo sulaikytas kelių policijos pareigūnų ir už tai jam iškelta administracinio teisės pažeidimo bylą, o automobilis 2014 m. gruodžio 10 d. buvo priverstinai nugabentas į atsakovės automobilių saugojimo aikštelę.
Žemesnės instancijos teismas
3. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nutarimu trečiasis asmuo buvo pripažintas kaltu padaręs administracinius pažeidimus ir nubaustas, o automobilį Ford Escort nutarta grąžinti jos savininkui, t. y. ieškovui. Policija 2015 m. birželio 9 d. išdavė leidimą pasiimti automobilį iš saugojimo aikštelės, tačiau ieškovui nuvykus jo atsiimti, automobilis nebuvo grąžintas, motyvuojant tuo, kad ieškovas turi susimokėti už automobilio saugojimą.
4. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu priteisė atsakovei iš ieškovo ir trečiojo asmens solidariai 4 940 Eur skolą ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Ieškovo turimomis žiniomis, jam priklausantis automobilis jau yra utilizuotas. Automobilio patalpinimo į saugojimo aikštelę metu automobilio būklė buvo gera, jo vertė siekė 4 250 Eur, todėl jeigu atsakovė nėra išsaugojusi automobilio ir negalėtų jo grąžinti natūra, turėtų jam atlyginti 4 250 Eur automobilio vertę.
Atsiliepimas
5. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad su ieškovui nuosavybės teise priklausančiu automobiliu buvo padarytas administracinis nusižengimas. Ieškovui neatsiimant automobilio, atsakovė 2018 m. kovo 12 d. automobilį pardavė metalo laužo supirktuvei UAB „Baltic metal“. Ieškovo nurodyta 4 250 Eur automobilio vertė nepagrįsta įrodymais, automobilis pagamintas 1998 metais, jo priverstinio nuvežimo metu buvo fiksuoti kėbulo defektai. Analogiškos transporto priemonės rinkos vertė gali būti 350-450 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 2 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui R. A. iš atsakovės UAB „Tomadas“ (sprendime priteista suma nenurodyta) už nesugrąžintą automobilį Ford Escort, VIN kodas duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisė valstybei iš atsakovės 15 Eur žyminio mokesčio išlaidų ir 2,30 Eur už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.
7. Teismas nurodė, kad ginčo automobilis į saugojimo aikštelę buvo nuvežtas 2014 n. gruodžio 10 d., administracinė byla išnagrinėta ir 2015 m. gegužės 18 d. priimtu nutarimu nuspręsta automobilio nekonfiskuoti, o VPK leidimas atsiimti automobilį iš saugojimo aikštelės ieškovui buvo duotas 2015 m. birželio 9 d. Ieškovas pateikė atsakovei paklausimus dėl automobilio tik 2018 metais. Ieškovas domėjosi, ar tikrai jo automobilis yra utilizuotas, tačiau nereikalavo automobilio grąžinti. Ieškovas tik žodžiu nurodė, kad jis tris kartus kreipėsi į atsakovę žodžiu ir raštu, kad jam būtų sugrąžintas automobilis, tačiau šių aplinkybių leistinais įrodymais nepatvirtino, kaip ir atsakovė neįrodė savo atsiliepimo į ieškinį argumento, kad ji ragino ieškovą atsiimti jam priklausančią transporto priemonę (CPK 178 straipsnis).
8. Sutarties, sudarytos tarp policijos ir atsakovės 2.1.11 punkte yra nustatyta, kad atsakovė privalo grąžinti transporto priemonę asmeniui, pateikusiam jam išduotą leidimą atsiimti priverstinai nuvežtą transporto priemonę. Ribojimų, dėl kurių transporto priemonės savininkas negalėtų atgauti jam grąžintinos transporto priemonės, nei sutartyje, nei kituose teisės aktuose nėra. Policijai išdavus leidimą atgauti saugojimo aikštelėje esančią transporto priemonę, pareigą saugoti tą transporto priemonę pakeitė pareiga ją grąžinti, todėl šios pareigos nevykdymas vertintinas kaip neteisėtas atsakovės veiksmas.
9. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad, vadovaujantis CK 6.840 straipsnio 5 dalimi, ji turi teisę sulaikyti daiktą, kol už jo saugojimą bus visiškai atsiskaityta, nes tarp šalių nėra sutartinių pasaugos santykių, t. y. ieškovas nėra pasaugos davėjas, o atsakovė nepagrįstai remiasi Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalimi. Ši įstatymo nuostata nusako ne kada turi būti atsiskaityta už saugotą transporto priemonę, o iki kada gali būti skaičiuojamos išlaidos už tos priemonės saugojimą.
10. Atsakovė ieškovui priklausantį automobilį realizavo, parduodama jį į metalo laužą, todėl nėra galimybės spręsti klausimą dėl automobilio sugrąžinimą ieškovui natūra. Teismas nustatė, kad už tris parduotus automobilius atsakovė gavo 210,20 Eur. Ieškovas savo automobilį vertina 4 250 Eur, tačiau nepateikė įrodymų, kokiais objektyviais kriterijais buvo nustatyta tokia automobilio kaina (CPK 178 straipsnis). Vienintelis ginčo automobilio vertę įrodantis įrodymas būtų automobilio pardavimo aktas, kuris nėra nuginčytas. Kadangi tuo pačiu aktu buvo parduoti trys automobiliai, todėl teismas sprendė, kad vidutiniškai vieno automobilio vertė yra lygi 70 Eur (210,20 Eur : 3), kuri ieškovui priteistina iš atsakovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu ieškovas R. A. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Apeliantas nurodo, kad skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta pinigų sumą, kurią teismas priteisė ieškovui iš atsakovės.
11.2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad gavus leidimą atsiimti savo automobilį, jis neprašė atsakovės UAB „Tomadas“ jo grąžinti. Teismas tokį sprendimą priėmė vadovaujantis tik atsakovės pateiktais motyvais. Apeliantas dar civilinėje byloje Nr. e2-3758-329/217, pradėtoje pagal UAB „Tomadas“ ieškinį, prašė ieškovės nurodyti, kur stovi ieškovo automobilis, ir prašė jį grąžinti. Dėl to teismo prašė prijungti civilinę bylą Nr. e2-3758-329/217.
11.3. Aplinkybę, kad automobilis jau buvo parduotas, apeliantas sužinojau tik šioje byloje. Teismai yra pasisakę, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškovas turi atlyginti išlaidas už priverstinį automobilio nuvežimą ir saugojimą, ar ne, atsakovė neturi teisės (esant leidimui jį atsiimti) sulaikyti jai perduoto priverstinai nuvežto ir saugoto automobilio (Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-23-601/2017).
11.4. Atsakovė neteisėtai priimdama sprendimą be savininko sutikimo parduoti automobilį, prisiėmė visišką riziką padengti apelianto patirtus nuostolius (tiek turtinę, tiek neturinę žalą). Tikslios automobilio vertės, jo būklės nebuvo galima nustatyti, nes jis jau buvo parduotas, tačiau automobilio vertė turi būti didesnė nei ją nustatė teismas.
11.5. Teismas vadovavosi tik atsakovės pateiktais įrodymai – pirkimo pardavimo aktu, kuriame nurodyta, kad į metalo laužą buvo parduotos trys transporto priemonės, kurių bendra masė yra 2102 kg. Kokios transporto priemonės buvo parduotos – neaišku. Akte buvo paryškintas tik trečiosios transporto priemonės VIN kodas. Teismas, nustatydamas apelianto automobilio vertę, padalino už tris automobilius gautą pinigų sumą, kuri neatitiko realios automobilio rinkos vertės, nes pagal automobilio registracijos liudijimą ieškovo automobilio masė yra 1250 kg, kas sudaro daugiau kaip pusę svorio nuo visų parduotų automobilių kiekio. Teismas taip pat neįvertino tai, kad pardavus tris transporto priemonės atsakovė gavo ne 210,20 Eu, o 254,34 Eur.
11.6. Apeliantas prašo prijungti prie bylos automobilio vertinimo ataskaitą. Nurodo, kad anksčiau šio įrodymo neteikė, nes nežinojo, kad tokį įrodymą reikia pateikti. Apie tokią pareigą suprato tik tuomet, kai gavo skundžiamą teismo sprendimą. Be to, apeliantas prašo prijungti prie bylos civilinę bylą Nr. e2-3758-329/2017 ir administracinio nusižengimo bylą Nr. A2.6-774-416/2015, o apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „Tomadas“ prašo jį atmesti, Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, atmesti apelianto prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo, priteisti atsakovei iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
12.1. Naujausioje aktualioje teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-51-585/2020) yra aiškiai pasisakoma, jog pirmosios instancijos teismas vertindamas ieškovo reikalavimo pagrįstumą, konstatavo, kad ieškovas neteko savo daikto valdymo dėl savo valinių veiksmų, todėl atsakovė valdo ieškovo automobilį teisėtai. Taigi ieškovo kaip savininko valdymo teisės į automobilį buvo apribotos jo neteisėtu veiksmu įstatymo pagrindu, o atsakovė UAB „Tomadas“, kaip sutarties su ieškovo transporto priemone sulaikiusia policijos įstaiga, vykdytoja, teisėtai valdė <...> automobilį ir toks valdymas reglamentuotas prievolinės, o ne daiktinės teisės taisyklėmis.
12.2. Nors dėl priteistos iš atsakovės sumos mažareikšmiškumo atsakovė apeliacinio skundo nepateikė, tačiau ji nesutinka su teismo išvada, kad atsakovė turėjo pareigą ieškovui pareikalavus ir turint policijos leidimą pasiimti transporto priemonę, nesumokėjus saugojimo išlaidų. Šiuo leidimu apeliantui, kaip automobilio savininkui, tik suteikiama teisė susigrąžinti transporto priemonę prieš tai atsiskaičius už jos nuvežimą bei saugojimą, arba išdavus adekvačią CK numatytą prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę.
12.3. Apeliantas automobilio neatsiėmė, nors toks leidimas jam buvo išduotas 2015 m. birželio 9 d. Marijampolės rajono apylinkės teismui 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-3758-329/2017 atsakovo naudai solidariai iš apelianto ir trečiojo asmens už automobilio priverstinį nuvežimą ir saugojimą priteisus 4 940 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas, atsakovė iš esmės bevertį ir rinkoje nelikvidų prastos techninės būklės ir su defektais automobilį, remdamasi CK 6.843 straipsnio nuostatomis, pardavė į metalo laužą. CK 6.843 straipsnis nenumato prievolės atsakovui su apeliantu derinti realizuojamo daikto vertės/kainos, kadangi šiame straipsnyje numatytas saugojamo daikto realizavimas yra specialioji teisės norma, įgyvendinama tuo atveju, kai pasaugos davėjas nevykdo savo pareigos pasiimti saugojamą daiktą.
Šalies argumentai
12.4. Apelianto nurodoma 210,20 Eur suma yra gauta pinigų suma be PVM už 3 vnt. realizuotų transporto priemonių, o 254,34 Eur suma yra galutinė, įskaitant PVM. Atitinkamai, mokėtiną PVM sumą atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka yra sumokėjusi į valstybės biudžetą. Visos 3 transporto priemonės į metalo laužą pristatytos neiškomplektuotos, todėl metalo laužo supirkėjas priimdamas automobilį ir kitas transporto priemones, pagrįstai iš bendros transporto priemonių masės atėmė svorį, kurį, proporcingai, sudaro ne metalinės transporto priemonių dalys. Be to, kaip teisingai nurodoma sprendime, 70 Eur apelianto naudai priteista suma yra paskaičiuota vidutiniškai, kadangi 2018 m. kovo 12 d. automobilio pirkimo–pardavimo aktu Nr. 03-059 iš viso buvo parduoti trys automobiliai.
12.5. Atsakovė prašo neprijungti prie bylos naujų rašytinių įrodymų, nes jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Priešingu atveju, atsakovė prašo teismo nesivadovauti turto vertinimo aktu, nes turto vertinimas atliktas remiantis tik automobilio techniniu pasu ir 2014-2015 metų rinkos skelbimais apie panašios transporto priemonės tuometinę rinkos kainą. Turto vertintojas automobilio realiai net nematė ir negalėjo matyti, tad tikrosios automobilio techninės būklės jis nežinojo. Automobilio kėbulas buvo visiškai apimtas korozijos (supuvęs), automobilis turėjo kitų defektų, nurodytų 2014 m. gruodžio 10 d. Transporto priemonės priverstinio nuvežimo akte. Be to, iš VĮ „Regitra“ duomenų matyti, kad valstybinio registracijos numerio ženklų statusas dalyvavimui viešajame eisme: negaliojantis; būsena registre: išregistruota; dalyvavimas viešajame eisme: draudžiama; techninė apžiūra: negalioja; draudimas: negalioja. 2014 m. sausio 2 d. atliekant privalomąją techninę apžiūrą (pirminę), nustatyti tiek dideli, tiek ir nedideli automobilio trūkumai, kas paneigia apelianto teiginius apie „labai gerą“ automobilio būklę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
14. Ieškovas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
15. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas bylą apeliacine tvarka nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai savo iniciatyva arba (ir) dalyvaujančio byloje asmens (asmenų) prašymu pripažįsta, kad, atsižvelgiant į bylos esmę, žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013).
16. Nagrinėjamu atveju ieškovas apeliaciniame skunde iš viso nenurodo, kodėl jis prašo žodinio proceso ir kokias procesiniuose dokumentuose nenurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismui galėtų paaiškinti, taip pat nenurodo jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių bylą reikėtų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Todėl apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
17. Apeliantas prašo prijungti prie bylos automobilio vertinimo ataskaitą, pareikalauti naujus įrodymus – civilinę bylą Nr. e2-3758-329/2017 ir administracinio nusižengimo bylą Nr. A2.6.-774-416/2015.
18. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 314 straipsnis). Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).
19. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo laikyti pagrįstais apelianto argumentus, kad automobilio vertinimo ataskaitos jis nepateikė teismui dėl to, kad apie tokią būtinybę jis suprato tik susipažinęs su teismo sprendimu. Visų pirma, nors ieškovas reiškė reikalavimą dėl turto išreikalavimo natūra, tačiau pareiškė ir alternatyvų reikalavimą – priteisti kompensaciją pinigais (jeigu turtas neišlikęs), kurią įvertino konkrečia 4 250 Eur suma. Ieškovas buvo atstovaujamas profesionalaus teisininko (adv. padėjėjo), todėl reikalavimas pagrįsti piniginį reikalavimą įrodymais ieškovui turėjo būti žinomas dar kreipiantis į teismą (CPK 178 straipsnis). Kiti prašymai dėl civilinės ir administracinės bylų išreikalavimo iš viso tinkamai nepagrįsti (nenurodyta, kokias aplinkybes ir kurie iš šiose bylose surinktų įrodymų galėtų patvirtinti ar paneigti skundžiamo sprendimo išvadas). Todėl ir šį prašymą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą.
Dėl ginčo teisinio kvalifikavimo ir bylos esmės
20. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Aiškindamas ir taikydamas šias teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2009 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63/2009).
21. Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Tai reiškia, kad dalyvaujantys byloje asmenys patys sprendžia visus su turimos teisės įgyvendinimu ir gynimu susijusius klausimus: įgyvendinimo būdus ir apimtį, teisės perdavimo kitiems asmenims, teisių gynimo būdus, teisės atsisakymą ir kt. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-425/2012; kt.). Teismas gi nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Tačiau teismo nesaisto ieškovo ieškinyje nurodytas teisinis pagrindas; teisinis ginčo santykių kvalifikavimas turi būti atliekamas pagal nustatytas faktines aplinkybes dėl visų pareikštų reikalavimų ir tai yra teismo prerogatyva (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2011m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011; kt.).
22. Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė ieškinį atsakovei, prašydamas išreikalauti iš jos valdymo ieškovui priklausantį automobilį Ford Escort, o paaiškėjus, kad automobilio nėra – išieškoti jo vertę pinigais – 4 250 Eur. Taigi, viena vertus, ieškovas pareiškė byloje vindikacinį ieškinį (CK 4.95 straipsnis), kurį teisiškai kvalifikavo ir bylą pagal jį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, kita vertus, savo reikalavimui pagrįsti ieškovas nurodė prievolinės teisės normas (CK 6.830 straipsnio 1 dalis, 6.844 straipsnio 1 ir 2 dalys).
23. Savininko teisė išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo yra įtvirtinta CK 4.95 straipsnyje. Pagal kasacinio teismo praktiką, vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susijęs su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas neteisėtai yra (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-460-690/2017; kt.).
24. Reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-460-690/2017).
25. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo automobilis buvo priverstinai nuvežtas ir paliktas UAB „Tomadas“ aikštelėje, nes trečiasis asmuo, vairuodamas ieškovo automobilį, padarė administracinį teisės pažeidimą, kurį tiriant, buvo keliamas klausimas dėl automobilio konfiskavimo. Todėl sutiktina su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomais argumentais ir cituojama teismų praktika, kad ieškovo, kaip daikto (automobilio) savininko valdymo teisės buvo apribotos jo (trečiojo asmens) neteisėtų veiksmų pasėkoje įstatymo, t. y. LR saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (SEAKĮ) 33 straipsnio 1 dalies pagrindu, o atsakovė UAB „Tomadas“, kaip Sutarties su ieškovo transporto priemonę sulaikiusia policijos įstaiga vykdytoja, teisėtai valdė V. B. automobilį ir toks valdymas reglamentuotas prievolinės, o ne daiktinės teisės taisyklėmis. Taigi, ginti ir kvalifikuoti ieškovo pažeistas teises pagal vindikacinio ieškinio taisykles pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo remiantis įstatymu ir nurodyta teismų praktika.
26. Kita vertus, kaip minėta, ieškovas pareiškė byloje ir alternatyvų (turtinį) 4 250 Eur reikalavimą, grindžiamą prievolinės teisės normomis. Tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovo nurodytu teisiniu pagrindu ieškinio nenagrinėjo, o tenkindamas ieškinį iš dalies – nenurodė jokių tokio sprendimo teisinių argumentų.
27. Pažymėtina, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, teismas įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys yra tenkintinas (CPK 263 straipsnio 1 dalies, 265 straipsnio 1 dalis). Sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti nurodyta teismo išvada ieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto <...>, byloje gali būti priimtas papildomas sprendimas pagal CPK 277 straipsnio taisykles.
28. Nagrinėjamu atveju teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta atsakovui priteista pinigų suma, byloje nėra priimtas ir papildomas sprendimas, taigi tokio teismo įvykdymas yra iš viso negalimas. Be to, pirmosios instancijos teismo motyvuojamojoje dalyje nurodyti motyvai dėl priteistos ieškovui sumos yra tinkamai nepagrįsti tiek faktiniu, tiek teisiniu tokio reikalavimo vertinimu. Pažymėtina, kad prašydamas tenkinti alternatyvų reikalavimą, ieškovas prašė priteisti automobilio rinkos kainą, kuri, jo nuomone, atitinka 4 250 Eur. Tačiau teismas, sprendime formaliai nurodydamas, kad minėtam reikalavimui pagrįsti ieškovas nepateikė objektyvių įrodymų, atsižvelgiant į ieškinio dvejopą pobūdį teisinio kvalifikavimo prasme, patikslinti ieškinio neprašė ir ieškovui tokių įrodymų pateikti nepasiūlė (CPK 179 straipsnio 1 dalis).
29. Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl paminėtų proceso ir materialinės teisės normų pažeidimų liko neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
30. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas negali spręsti dėl materialiųjų teisinių reikalavimų, kurių nenagrinėjo ir nesprendė pirmosios instancijos teismas. Teismui pačiam nagrinėjant pareikštus reikalavimus, apeliacijos dalyku tampa ne pirmosios instancijos teismo sprendimas, o šalių ginčas, kurio turinį sudaro pareikštų reikalavimų teisinis ir faktinis pagrindai, atsakovo atsikirtimai, tačiau tai neatitinka įstatymo imperatyviųjų nuostatų dėl apeliacijos paskirties, apeliacinės instancijos teismo procesinių galių.
31. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja byloje esant CPK 329 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindams. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
32. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teismui, dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teisėjų kolegija nepasisako, nes šį klausimą turės spręsti pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 2 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.