Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. G. gynėjo adv. Ričardo Suslavičiaus (toliau – gynėjas) bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo J. G. nuteista pagal LR BK 222 str. 1 d. 30 MGL (1129,51 eurų) dydžio bauda. Nustatytas 6 mėnesių baudos sumokėjimo terminas, jį skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinio ieškovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl 262174 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

J. G. nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o būtent:

ji, būdama UAB „E”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktore ir atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei dokumentų išsaugojimą nuo 2009 m. sausio l d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d., Vilniuje, tyčia, pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (toliau – BAĮ) 4 straipsnį, kuriame numatyta, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams, 6 straipsnio 2 dalį, kurioje numatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio l dalį, įvirtinančią, kad visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais, 13 straipsnio l dalį, kurioje numatyta, kad privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai; 6) asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos, 16 straipsnio l dalį, kurį numato, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, 19 straipsnio l dalį, įtvirtinančią, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) Nr. IX-2112 16 straipsnio l punktą, kuriame nurodyta, kad šio įstatymo 13 straipsnio 6, 7, 8 ir 24 punktuose išvardytus mokesčius administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija, tačiau tik tiek, kiek pavesta pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius, Mokesčio už aplinkos teršimą, Naftos ir dujų išteklių mokesčio bei Miškų įstatymus, 40 straipsnio nuostatas, kuriose numatyta, kad mokesčio mokėtojas privalo nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 dalies 16 punktą, numatantį, jog visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą, apgaulingai tvarkė UAB „E” buhalterinę apskaitą, kad dalis ūkinių operacijų nebūtų parodytos buhalterinėje apskaitoje, o būtent: nuo 2009 m. sausio l d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d., Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdama PVM deklaracijas, nurodant neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną, neapskaitydama dalies pajamų už suteiktas vežimo paslaugas, siekė sumažinti mokėtiną į valstybės biudžetą 80 015 Lt PVM. Taip pat žinodama, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais bei ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, bendrovės kolektyvinėje sutartyje nenurodydama fiksuotos pajamų, kurias turi įnešti vairuotojai, sumos, siekė nesilaikyti kolektyvinės sutarties sąlygų tam, kad sudarytų sąlygas taksi vairuotojams neįnešti į bendrovės kasą ir neapskaityti visų gautų pajamų už vežimo paslaugas. Be to, pagal pateiktus dokumentus nenustatyta, kad ji būtų mokėjusi vairuotojams už automobilių nuomą ar apskaičiusi įsiskolinimą vairuotojams buhalterinėje apskaitoje, t.y. šių ūkinių operacijų nefiksavo buhalterinėje apskaitoje. Tai pat, vengdama apskaityti dalį pajamų, tuo pačiu išvengti mokesčių mokėjimo, neįnešdavo visų vairuotojų gautų pajamų į bendrovės kasą. Be to, dalį kasos pajamų orderių užpildė nenurodant apskaitos dokumentų rekvizitų: įmonės kodo, asmens, surašiusio dokumentą, vardo, pavardės, parašo. Nepateikdama dalies apskaitos dokumentų, o būtent dokumentų, įrodančių, kaip apskaičiuotos kasos pajamų orderiuose nurodytos sumos už taksi paslaugas, 1998 m. savo darbo sutarties, automobilių nuomos nutraukimo sutarčių, direktoriaus įsakymo, kuriame būtų nurodyta fiksuota pajamų, kurias turi įnešti vairuotojai, suma ir laikotarpis, neužtikrino, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami bei naudinga, dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „E” veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Tokiais veiksmais J. G. padarė LR BK 222 str. 1 d. numatytą nusikaltimą.

Taip pat J. G. buvo pareikšti kaltinimai tuo, kad ji, siekdama išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją neteisingus duomenis apie pajamas ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai, o būtent:

ji, nuo 2009-01-01 iki 2009-09-24 būdama uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „E”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota Architektų g. 176-95, Vilniuje, direktore ir atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei veiklą, Vilniuje, tyčia, pažeisdama 2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112 8 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad kiekvienas mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos, 40 straipsnio 4 dalį, nustatančią, kad mokesčio mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaujantis mokesčių įstatymais, siekdama išvengti 9 572 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), susidariusio dėl 2009 m. sausio mėn. UAB „E“ suteiktų taksi paslaugų už 50 380 Lt, užpildė ir 2009-03-24 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaraciją, įrašant neteisingus duomenis apie UAB „E” pajamas, t.y. nurodant 50 380 Lt mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų sumą bei 9 572 Lt mažesnę mokėtino į biudžetą PVM sumą, taip nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas;

taip pat ji, siekdama išvengti 9 403 Lt PVM, susidariusio dėl 2009 m. vasario mėn. UAB „E“ suteiktų taksi paslaugų už 49 489 Lt, užpildė ir 2009-04-24 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaraciją, įrašant neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas, t.y. nurodant 49 489 Lt mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų sumą bei 9 403 Lt mažesnę mokėtino į biudžetą PVM suma, taip nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas;

taip pat ji, siekdama išvengti 8 794 Lt PVM, susidariusio dėl 2009 m. kovo mėn. UAB „E“ suteiktų taksi paslaugų už 46 285 Lt, užpildė ir 2009-05-25 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaraciją, įrašant neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas, t.y. nurodant 46 285 Lt mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų sumą bei 8 794 Lt mažesnę mokėtino į biudžetą PVM sumą, taip nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas;

taip pat ji, siekdama išvengti 9 907 Lt PVM, susidariusio dėl 2009 m. balandžio mėn. UAB „E“ suteiktų taksi paslaugų už 52 141 Lt, užpildė ir 2009-06-23 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaraciją, įrašant neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas, t.y. nurodant 52 141 Lt mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų sumą bei 9 907 Lt mažesnę mokėtino į biudžetą PVM sumą, taip nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas;

taip pat ji, siekdama išvengti 10 918 Lt PVM, susidariusio dėl 2009 m. gegužės mėn. UAB „E“ suteiktų taksi paslaugų už 57 465 Lt, užpildė ir 2009-07-23 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaraciją, įrašant neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas, t.y. nurodant 57 465 Lt mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų sumą bei 10 918 Lt mažesnę mokėtino į biudžetą PVM sumą, taip nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas;

taip pat ji, siekdama išvengti 11 555 Lt PVM, susidariusio dėl 2009 m. birželio mėn. UAB „E“ suteiktų taksi paslaugų už 60 819 Lt, užpildė ir 2009-07-24 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaraciją, įrašant neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas, t.y. nurodant 60 819 Lt mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų sumą bei 11 555 Lt mažesnę mokėtino į biudžetą PVM sumą, taip nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas;

taip pat ji, siekdama išvengti 10 338 Lt PVM, susidariusio dėl 2009 m. liepos mėn. UAB „E“ suteiktų taksi paslaugų už 54 413 Lt, užpildė ir 2009-09-24 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaraciją, įrašant neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas, t.y. nurodant 54 413 Lt mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų sumą bei 10 338 Lt mažesnę mokėtino į biudžetą PVM sumą, taip nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas;

taip pat ji, siekdama išvengti 9 528 Lt PVM, susidariusio dėl 2009 m. rugpjūčio mėn. UAB „E“ suteiktų taksi paslaugų už 50 143 Lt, užpildė ir 2009-09-24 elektroniniu būdu pateikė Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai PVM deklaraciją, įrašant neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas, t.y. nurodant 50 143 Lt mažesnę PVM apmokestinamų tiekimų sumą bei 9 528 Lt mažesnę mokėtino į biudžetą PVM sumą, taip nurodė žinomai neteisingus duomenis apie UAB „E“ pajamas.

Ši veika kvalifikuota pagal LR BK 220 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistosios J. G. gynėjas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-31 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – J. G. išteisinti, nes nepadaryta LR BK 222 str. 1 d. ir 220 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, o civilinį ieškinį atmesti. Nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netinkamai išaiškinęs ir pritaikęs baudžiamosios teisės normas, netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė kitų pažeidimų, kas turėjo esminės reikšmės nepagrįsto ir neteisėjo nuosprendžio priėmimui.

Gynėjo teigimu, nuosprendyje padarytos išvados dėl J. G. veikos, numatytos LR BK 222 str. pagrįstos ne įrodymais, bet prielaidomis. Be to, tik formaliai nurodyta, kad J. G. tokiais veiksmais padarė nuosprendyje nurodytų teisės aktų pažeidimus, t.y. bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kreipė dėmesį tik į kaltinančius įrodymus ir neatsižvelgė į nuteistąją teisinančius. Pažymi, kad kaltinimui prieštaraujantys įrodymai byloje nebuvo paneigti kitais, todėl turi būti pripažinta, kad skundžiamas nuosprendis nemotyvuotas, juo neišsamiai, vienpusiai bei neteisingai įvertinti nuteistosios J. G. veiksmai bei kiti byloje surinkti įrodymai. Tokiu būdu, pasak gynėjo, teismo išvados dėl J. G. kaltės neatitinka faktinių bylos aplinkybių, ko pasėkoje laikytina, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 329 str. 1 d. 3 p., 369 str. 3 d.).

Skunde nurodoma, kad nors pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakydamas dėl nuteistosios J. G. veiksmų jį grindė iš esmės vieninteliu Vilniaus AVMI 2012-01-18 patikrinimo aktu Nr. (4.65)-05-77-3, tačiau gynybos nuomone, šis patikrinimo aktas nepatvirtina J. G. veiksmų neteisėtumo, BK 222 str. 1 d. bei 220 str. 1 d. numatytų veikų padarymo, t.y., vien tai, kad įmonei Vilniaus AVMI priskaitė galimų nesumokėtų mokesčių, pasak gynėjo, negalėjo būti prilyginta apgaulingam įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymui BK 222 ir 220 straipsnių prasme, nes šiuo patikrinimo aktu nebuvo nustatyta, kad dėl to J. G. turi kilti baudžiamoji atsakomybė.

Gynėjas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas išvadą, kad J. G. padarė jai inkriminuotas veikas, padarė atsižvelgęs į tai, kad nuteistoji mokestiniam patikrinimui nepateikė dalies dokumentų, tačiau dėl nurodytų dokumentų nepateikimo ir dėl to kilusių pasekmių J. G. negalėjo būti pripažinta kalta, kadangi ji šiuo metu bendrovės vadove nebuvo. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nuosprendį, gynėjo teigimu, motyvavo ir tuo, kad tariamai apskaitos dokumentų formalių rekvizitų (įmonės kodo, asmens, surašiusio dokumentą, vardo, pavardės, parašo) nebuvimas pažeidė BAĮ 4 str., 6 str. 2 d., 12 str. 1 d., 13 str. 1 d., 16 str. 1 d., 19 str. 1 d. nuostatas, nes aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turimuose apskaitos dokumentuose nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai dar pati savaime nepaneigia jos tikrumo, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose. Gynėjo teigimu, lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais. Taip pat nurodo, kad teisės aktų pažeidimas be baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių užtraukia tik administracinę nuobaudą ir tai yra administracinių teisės pažeidimų dalykas.

Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neatsižvelgė ir į tai, kad padariniai yra kilę kitiems asmenims (taksi vairuotojams) slepiant daromos visiškai kitos nusikalstamos veikos (BK 182 str.) pėdsakus. Nurodo, kad byloje nebuvo įrodinėjama, kad būtent J. G. veiksmai buvo priežastiniame ryšyje su pasekmių kilimu, kadangi jos veiksmai buvo tik formalūs, gavus dokumentus iš įmonės taksi vairuotojų visos tokios pajamos buvo užpajamuotos ir tokie dokumentai buvo pateikti Vilniaus AVMI patikrinimui. Jokie objektyvūs įrodymai apie tai, kad J. G. neteisėtais veiksmais sąmoningai pažeidė teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus, sąmoningai ir tikslingai nefiksavo ūkinių ir finansinių operacijų į bylą nebuvo surinkti.

Nepagrįstas, gynėjo nuomone, skundžiamas nuosprendis ir dėl tų motyvų, jog patikrinimo metu nebuvo pašalintos abejonės, t.y. patikrinus už darbuotojus išmokėtas A klasės išmokas ir išskaičiuoto GPM nuo darbuotojams išmokėtų A klasės išmokų, skirtumų nenustatė, bei pripažino, kad VSD įmokos apskaičiuotos nuo darbo užmokesčio sumos ne mažesnės kaip Vyriausybės nustatyta minimali mėnesinė alga perskaičiuota proporcingai dirbtam laikui. Pasak gynėjo, tai yra ypač reikšminga nagrinėjamos bylos kontekste, kad tokiu būdu MAĮ 70 str. pagrindu apskaičiuotos sumos baudžiamosios teisės prasme nereiškia, kad J. G. įrašė į deklaracijas neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir turtą. Pažymi ir tai, kad nei vienas liudytoju byloje apklaustas asmuo nenurodė tokių didelių gautų pajamų ir J. G. jų sąmoningo nefiksavimo. Nurodo, kad kaltinimą palaikant prokurorė byloje neįrodė aplinkybių, kad J. G. sąmoningai baudžiamosios teisės prasme nefiksavo ūkinių ir finansinių operacijų apskaitos dokumentuose, dėl ko pateikė žinomai neteisingus duomenis apie pajamas ir pelną, todėl, pasak gynėjo, ir šios abejonės turėjo būti aiškinamos kaltinamosios naudai.

Gynėjo teigimu, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, skundžiamas nuosprendis yra ydingas, nes surašytas neišdėstant motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas nevertino nurodytų J. G. teisinančių bylos duomenų (įrodymų). Nuosprendis yra nepagrįstas argumentuota visų byloje esančių įrodymų analize, neišdėstyti motyvai dėl įrodymų vertinimo bei, kodėl kai kuriais jų remiamasi, o kitais ne, t.y. nuosprendyje nėra argumentų ir paaiškinimų, kodėl teismas priima vienus įrodymus ir atmeta kitus. Pasak gynėjo, teismas vieniems įrodymų šaltiniams suteikė nepagrįstą pranašumą ir išankstinę galią prieš kitus, todėl skundžiamas nuosprendis surašytas remiantis neišsamiai, selektyviai ir šališkai ištirtais bei vertintais įrodymais išvengiant bet kokio argumentuoto ir aiškaus išdėstymo, kur yra vienų ar kitų įrodymų prieštaringumas, iš kur tie prieštaravimai, kokią įtaką jie turi surinktų įrodymų patikimumui ir vertinimui priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Gynėjo teigimu, skundžiamas nuosprendis iš esmės neatitinka BPK 305 str. 1 dalies nuostatų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimų.

Skunde nurodoma ir tai, kad nuteistosios J. G. nuomone, byloje netinkamai nustatytas ir įvertintas subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis – kaltė, t.y. pirmosios instancijos teismas net neišsiaiškino, kaip J. G. suvokė daromų veikų požymius, koks buvo jos psichinis santykis su daromomis veikomis, neatskleidė kaltės turinio ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Šie pažeidimai, padaryti nagrinėjant J. G. baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme, pasak gynėjo, yra esminiai, nes jie sutrukdė teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį. Nurodo, kad byloje surinkti duomenys (įrodymai) neleidžia neginčijamai konstatuoti, jog J. G. nurodytas veikas padarė tyčia, t.y. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu J. G. patvirtino, kad dokumentuose buvo tam tikri netikslumai ir klaidos, tačiau tai buvo daroma nesiekiant gauti naudos, t.y. nesiekiant sumokėti mažiau mokesčių ar grąžinant PVM. Gynėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu apklausiama kaip įtariamoji, tiek duodama parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu J. G. savo parodymų nekeitė ir nuosekliai paaiškino visas apskaitos tvarkymo aplinkybes, ypatingai tai, kad tokių ūkinių ir finansinių operacijų, kokias apskaitė Vilniaus AVMI, niekada neatliko, ji pati net nežinojo, kad nuo jos buvo slepiama, kad taksi vairuotojai dirbo papildomai be jos žinios, todėl apie žinomai apgaulingos apskaitos tvarkymą objektyviai negalėjo žinoti, ir to nesiekė. Gynėjo teigimu, atsižvelgiant į tai turėjo būti padaryta pagrįsta išvada, jog nuteistoji J. G. nesiekė atlikti BK 222 ir (ar) 220 str. uždraustų veikų, t.y. byloje iš tikro nenustatytos jokios objektyvios aplinkybės, patvirtinančios nuteistosios tyčią atlikti jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Nagrinėjamos bylos atveju nei prokurorė, nei nukentėjusysis viso proceso metu visiškai neįrodinėjo kaltinamajame akte teigiamų aplinkybių, jog J. G. suvokė pavojingos veikos pobūdį, ir ypač tų aplinkybių, kad siekė (norėjo) apgaulingai tvarkyti apskaitą, o bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nuosprendyje iš viso nemotyvavo, išskyrus nurodytą formalų teiginį, kad J. G. veikė tyčia.

Apeliaciniu skundu Vilniaus AVMI Kontrolės departamento direktorius M. Ž. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį dalyje, kuria Vilniaus AVMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu ir priteisti iš nuteistosios J. G. valstybės naudai 75930,84 Eur (262174 Lt). Nurodo manantys, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas neteisingai taikė normas, reglamentuojančias turtinės žalos, atsiradusios dėl nusikalstamos veikos padarymo, atliginimą baudžiamosiose bylose, bei priėmė neteisingą sprendimą, kadangi Vilniaus AVMI pareikštas ieškinys atitinka visas sąlygas, kurias yra įvardinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. rugsėjo mėn. 21 d. „Teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgoje“ Nr. 29. Pirma, valstybės biudžetui padaryta žala, kuri buvo nustatyta Vilniaus AVMI 2012-07-02 patikrinimo akte Nr. (4.65)-05-77-10; antra, J. G. nuosprendžiu pripažinta kalta, padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 str. 1 d. taip pat konstatuota, kad surinkti įrodymai patvirtina ir kaltinime įvardytus objektyvius J. G. veiksmus, kurie atitinka BK 220 str. 1 d. aprašytus objektyviuosius požymius (tačiau nutraukė suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui); trečia, tarp nusikalstamos veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, t. y. J. G. UAB „E“ buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai ir dėl to buvo padaryta žala valstybės biudžetui, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas turėjo patenkinti Vilniaus AVMI civilinį ieškinį.

Apelianto teigimu, nepagrįstas teismo tas motyvas, kad Vilniaus AVMI patikrinimo aktu yra apskaičiuoti mokesčiai bei duotas nurodymas UAB „E“ juos sumokėti. Apeliantas nurodo, kad patikrinimo aktu Nr. (4.65)-05-77-10 UAB „E“ papildomai apskaičiuotos mokesčių sumos nėra sumokėtos, o Vilniaus apygardos teismo 2015-01-08 nutartimi UAB „E“ iškelta bankroto byla, įmonė privalomai registruotino turto neturi, todėl nėra galimybių tenkinti kreditorių (tame tarpe ir VMI prie FM) kreditorinių reikalavimų. Taip pat pažymi, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje juridinis asmuo UAB „E“ jokia nusikalstama veika nebuvo kaltinamas ar patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, o pagal LR BK atsakomybė ir bausmė už nusikalstamos veikos padarymą yra griežtai individualizuojama. Todėl, apelianto teigimu, civilinė atsakomybė už padarytą žalą valstybei turi būti nukreipiama asmeniškai į nuteistąją J. G.. Be to, vadovaujantis LR Civilinio kodekso 6.249 str. 1 d., žala yra pripažįstamos asmens negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, o būtent dėl J. G. neteisėtų veiksmų valstybės biudžetui buvo padaryta žala.

Pasak apelianto, skundžiamame nuosprendyje teismo išdėstytas argumentas dėl žalos atlyginimo negalimumo ir dėl laikotarpio, kurio metu J. G. ėjo UAB „E“ direktorės pareigas, taip pat nepagrįstas ir prieštarauja kitiems nuosprendyje išdėstytiems motyvams. Nurodo, kad byloje apklaustos liudytojos O. F., O. N., dirbusios ne J. G. vadovavimo UAB „E“ laikotarpiu patvirtino, kad visus buhalterinės apskaitos dokumentus gaudavo iš J. G. ir jai atiduodavo, kad J. G. viską kontroliavo ir žinojo, grynieji pinigai taip pat būdavo pas J. G.. Apelianto teigimu, iš pačios J. G. parodymų galima manyti, kad pastaroji pripažino, jog valstybės biudžetui buvo padaryta žala.

Vilniaus AVMI skunde taip pat pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nuosprendyje nenurodė, kodėl iš J. G. nepriteisiama valstybės biudžetui padaryta žala kaltinimo ribose, t.y. žala padaryta pastarosios vadovavimo laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-09-24.

Teismo posėdyje nuteistoji bei jos gynėjas savo skundą palaikė, prašė tenkinti, Vilniaus AVMI skundą prašė atmesti. Prokurorė tiek gynėjo, tiek Vilniaus AVMI apeliacinius skundus prašė atmesti.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuris yra skundžiamas, yra pagrįstas ir teisėtas, teismas ištyrė bylos įrodymus, nepažeisdamas LR BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistosios J. G. padaryta nusikalstama veika atitinka LR BK 222 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, o pagal LR BK 220 str. 1 d. byla turi būti nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.

LR BK 222 str. 1 d. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą arba buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą, arba buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą, arba buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiame straipsnyje numatytas apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus.

J. G. skundžiamu nuosprendžiu pagal LR BK 222 str. 1 d. nuteista už tai, kad, būdama UAB „E“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos Architektų g. 176-95, Vilniuje, direktore ir atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei dokumentų išsaugojimą, apgaulingai tvarkė UAB „E“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti šios bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Kolegijos nuomone, ištyręs byloje surinktą medžiagą, pirmosios instancijos teismas, teisingai konstatavo objektyviuosius J. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 222 str. 1 d. sudėties požymius, t.y. nustatė aukščiau nurodytų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus bei konstatavo, jog dėl minėtų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d.

Pabrėžtina ir tai, jog apylinkės teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad J. G. inkriminuotų buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimai kilo ir pasekmės dėl jų atsirado pastarajai veikiant tyčia. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas aprašant J. G. kaltės turinį nepakankamai motyvavo savo sprendimą šioje dalyje (nepakankamai atskleidė kaltės turinį), tačiau, antra vertus, sutinkama su teismo padaryta išvada dėl nuteistosios kaltumo.

LR BK 222 str. numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai jis sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nagrinėjamu atveju J. G. apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatyti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-01-18 patikrinimo aktu Nr. (4.65)-05-77-3 (su priedais) (t. 1 b.l. 14-198),2012-07-02 patikrinimo aktu Nr. (4.65)-05-77-10 su priedais (t. 2 b.l. 111-200), pačios J. G. parodymais, liudytojų O. N., O F., I. K., J. B., P. A., J. K. parodymais, specialistės I. S. paaiškinimais.

Kolegijos nuomone, nepagrįstas gynėjo skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismo nustatyti J. G. padarytos nusikalstamos veikos padariniai nebuvo priežastiniame ryšyje su pastarosios veiksmais.

Pažymima, kad LR BK 222 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos – apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo – subjektu yra ūkio subjekto vadovas, kuomet jis pats tiesiogiai tvarko buhalterinę apskaitą arba ją apgaulingai tvarko asmuo, nesusijęs su ūkio subjektu darbo santykiais, o tik žodžiu susitaręs su ūkio subjekto vadovu (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 ir 11 straipsniai), (kasacinės nutartys Nr. 2K-437/2012, Nr. 2K-388/2013 ir kt.).

Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama teismo posėdyje kaltinamąja J. G. savo kaltę pripažino iš dalies, neginčijo, kad jai buvo žinomi buhalterinės apskaitos duomenys, patvirtino kontroliavusi buhalterinės apskaitos vedimą, pripažino, kad bendrovėje dėl buhalterių užimtumo, didelės vairuotojų kaitos, dėl simboliško mokesčio dydžio nebuvo apskaitomas automobilių nuomos sutartyse nurodytas 10 Lt nuomos mokestis. Ji taip pat neginčijo, kad nebuvo pateikta dalis mokesčių administratoriaus reikalautų dokumentų. Teigė, kad taip atsitiko dėl buhalterių neatsakingumo, nepakankamos jos pačios kontrolės. Patvirtino, kad su jos sutikimu buhalterės dokumentus tvarkė namuose, perduodamų – priimamų dokumentų sąrašai nebuvo sudarinėjami, nes ji pasitikėjo buhalterėmis. Ji taip pat patvirtino, kad dalis dokumentų nebuvo pilnai užpildyta dėl skubėjimo. Nuteistoji J. G. taip pat neginčijo patikrinimo akto išvados, kad tikrinimui nebuvo pateiktas joks vidaus teisės aktas, kuriuo būtų nustatyta konkrečiai kiek pajamų, kurias gauna veždamas keleivius lengvaisiais automobiliais taksi, turi įnešti taksi vairuotojas, kaip tai numatyta bendrovės kolektyvinės sutarties 3.4 punkte. J. G. taip pat patvirtino, kad taksi vairuotojai neįnešdavo visų iš keleivių vežimo veiklos gaunamų pajamų. Taip pat nurodė, kad dokumentai, pagrindžiantys, kaip yra apskaičiuojamos kasos pajamų orderiuose nurodytos sumos, tikrinimui taip pat nebuvo pateikti (b.t. 3, b.l. 181-182, 190-192).

Nors gynėjo skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. G. kalta pagal LR BK 222 str. 1 d., rėmėsi tik VMI patikrinimo aktais, kolegijos nuomone, aukščiau minėti nuteistosios parodymai patvirtina patikrinimo aktų išvadas.

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012-01-18 patikrinimo aktu Nr. (4.65)-05-77-3 (su priedais), taip pat pakartotinio 2012-07-02 patikrinimo aktu Nr. (4.65)-05-77-10 (su priedais) nustatyta, kad bendrovėje „E“ tikrinto laikotarpio (2009-01-01 – 2010-12-31) buhalterinė apskaita tvarkyta pažeidžiant 2001-11-06 BAĮ Nr. IX-574 (Žin., 2001, Nr. 99-3515) nuostatas. Mokestinio patikrinimo metu UAB „E“ direktoriaus pavaduotoja J. G. mokestiniam patikrinimui nepateikė dalies dokumentų, nurodytų 2011-05-16 mokesčių administratoriaus nurodyme Nr. (4.65)-304-891 ir 2011-08-24 mokesčių administratoriaus nurodyme Nr. (4.65)-304-1598, pagal mokestiniam patikrinimui pateiktus dokumentus nenustatyta, kad bendrovė būtų mokėjusi fiziniams asmenims (vairuotojams) už automobilių nuomą ar apskaičiusi įsiskolinimą buhalterinėje apskaitoje, t. y. bendrovė buhalterinėje apskaitoje nefiksavo šių ūkinių operacijų. Taip pat bendrovė pildydama kasos pajamų ir išlaidų orderius dalyje jų nenurodė BAĮ 13 straipsnyje išvardintų apskaitos dokumentų rekvizitų (įmonės kodo, asmens, surašiusio dokumentą, vardo, pavardės, parašo). Tuo UAB „E“ pažeidė BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 dalies nuostatas. UAB „E“ savo veiksmais pažeidė 2004-04-13 MAĮ Nr. IX-2112 (Žin., 2004, Nr. 63 – 2243) 40 straipsnio nuostatas. UAB „E“ nepateikus dalies mokesčių administratoriaus nurodymuose išvardintų dokumentų, buhalterinėje apskaitoje neapskaičius įsiskolinimo fiziniams asmenims (vairuotojams) už automobilių nuomą bei dalyje kasos pajamų ir išlaidų orderių nenurodžius apskaitos dokumentų rekvizitų ir dėl to pažeidus BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 19 straipsnio 1 dalies nuostatas bei MAĮ 40 straipsnio nuostatas, mokestinio patikrinimo metu negalima iš dalies nustatyti UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (b.t. 1, b.l. 14-198, b.t. 2, b.l. 1-106, 111-200, b.t. 3, b.l. 1-57).

Šias išvadas ir nuteistosios J. G. parodymus patvirtina ir liudytojų parodymai. Teisiamajame posėdyje buvo pagarsinti ikiteisminiame tyrime apklaustos, jau mirusios liudytojos I. K., dirbusios bendrovėje buhaltere tikrinamuoju laikotarpiu iki 2009 m. rugsėjo, parodymai, kuriais liudytoja patvirtino, kad jos darbo metu faktiškai buhalterinę apskaitą tvarkė pati J. G., liudytoja tik techniškai suvesdavo kompiuteryje deklaruojamus duomenis, kuriuos jai pateikdavo J. G. (b.t. 3, b.l. 89-90, b.t. 4, b.l. 93).

Teisme apklaustos liudytojos O. N. ir O. F., dirbusios UAB „E“ vėlesniais laikotarpiais, taip pat patvirtino, kad buhalterinė apskaita įmonėje būdavo vedama su J. G. žinia, pastarajai buvo žinomi deklaruojami duomenys, jie būdavo suvedami iš kaltinamosios pateiktų dokumentų. Pastarųjų priėmimo – perdavimo aktai nebuvo surašomi. Grynuosius pinigus taksistai mokėdavo J. G. (b.t. 4, b.l. 65-66, 91-92).

Teisiamojo posėdžio metu taip pat buvo apklausti ir tikrinamuoju laikotarpiu taksi vairuotojais dirbę asmenys: I. K., J. B. ir P. A.. Visi minėti liudytojai patvirtino teismui, kad pagal esamą jų susitarimą su J. G. jie jai sumokėdavo grynais pinigais ne visas pajamas, kurias gaudavo iš keleivių, o tik fiksuotą sumą. I. K. nurodė, kad ši suma priklausė nuo minimalaus darbo užmokesčio, dirbtų dienų skaičiaus ir jo paties konkretaus susitarimo su J. G., kuomet jis negalėdavo sumokėti visos sumos ir įnešdavo tik dalį, o kitą mėnesį įmokėdavo daugiau. Visų iš keleivių gautų pajamų jis net neskaičiuodavo. Darbo užmokestis realiai jam nebuvo mokamas, jis tik pasirašydavo, kad jį gauna. Už automobilių nuomą mokestis nebuvo mokamas, kuro įsigijimas nebūdavo kompensuojamas (b.t. 4, b.l. 66-67).

Liudytojas J. B. nurodė, kad įmokėdavo apie 250 Lt, o likę iš keleivių gauti pinigai su J. G. žinia likdavo jam. Nežino konkrečios visų pajamų sumos. Darbo užmokestis realiai nebuvo mokamas, jis tik pasirašydavo dokumentuose, kad jį gauna. Jo žiniomis taip buvo dirbama ir su kitais taksistais. Kuro įsigijimo čekius jis pateikdavo J. G., kartais ji apmokėdavo kažkokį kuro įsigijimo išlaidų procentą (b.t. 4, b.l. 67-68).

Liudytojas P. A. nurodė, kad su J. G. žinia jai įmokėdavo apie 200 Lt. Tai buvo tik dalis iš keleivių gautų pajamų. Kuro įsigijimo čekius jis pristatydavo J. G., ji jų neapmokėdavo. Automobilio nuomos mokestis galimai jam buvo mokamas, tiksliai nepamena (b.t. 4, b.l. 89-91).

Kolegijos nuomone, pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad visuma šių duomenų patvirtina ir papildo vienas kitą.

Pabrėžiama, jog teisės aktai numato, kad už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka taip pat atsako ūkio subjekto vadovas (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 str.). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistoji J. G. tiriamuoju laikotarpiu nebuvo bendrovės vadove, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad iki 2009-09-24 UAB „E“ direktore buvo J. G.. Be to, pastarajai inkriminuotas ne visas tikrintas laikotarpis 2009-01-01 – 2010-12-31, o tik jos vadovavimo minėtai bendrovei laikotarpis 2009-01-01 – 2009-09-24.

Taigi, esant tokiems objektyviems faktiniams duomenims, pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo pasitvirtinus kaltinime nurodytoms aplinkybėms.

Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad nusikalstami padariniai kilo dėl kitų asmenų, t.y. vairuotojų slepiamų nusikalstamų veikų, tačiau pabrėžiama, jog teisės aktai numato, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 str. 2 d.). Pagal minėto įstatymo nuostatas, „už apskaitos organizavimą, pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ (21 str. 1 d.).

Tokiu būdu konstatuojama, kad nuteistosios J. G. apgaulingas apskaitos tvarkymas pasireiškė tuo, kad ji būdama UAB „E“ direktore ir atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą bei dokumentų išsaugojimą nuo 2009 m. sausio l d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d., Vilniuje, tyčia, pažeisdama galiojančius teisės aktus, apgaulingai tvarkė UAB „E“ buhalterinę apskaitą, kad dalis ūkinių operacijų nebūtų parodytos buhalterinėje apskaitoje, o būtent: nuo 2009 m. sausio l d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d., Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė PVM deklaracijas, nurodant neteisingus duomenis apie įmonės pajamas ir pelną, neapskaitė dalies pajamų už suteiktas vežimo paslaugas, siekė sumažinti mokėtiną į valstybės biudžetą 80 015 Lt PVM. Taip pat žinodama, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais bei ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, bendrovės kolektyvinėje sutartyje nenurodė fiksuotos pajamų, kurias turi įnešti vairuotojai, sumos, taip siekdama nesilaikyti kolektyvinės sutarties sąlygų tam, kad sudarytų sąlygas taksi vairuotojams neįnešti į bendrovės kasą ir neapskaityti visų gautų pajamų už vežimo paslaugas. Be to, pagal pateiktus dokumentus nenustatyta, kad ji būtų mokėjusi vairuotojams už automobilių nuomą ar apskaičiusi įsiskolinimą vairuotojams buhalterinėje apskaitoje, t.y. šių ūkinių operacijų nefiksavo buhalterinėje apskaitoje. Tai pat, vengdama apskaityti dalį pajamų, tuo pačiu išvengti mokesčių mokėjimo, neįnešdavo visų vairuotojų gautų pajamų į bendrovės kasą. Be to, dalį kasos pajamų orderių užpildė nenurodant apskaitos dokumentų rekvizitų: įmonės kodo, asmens, surašiusio dokumentą, vardo, pavardės, parašo. Nepateikdama dalies apskaitos dokumentų, o būtent dokumentų, įrodančių, kaip apskaičiuotos kasos pajamų orderiuose nurodytos sumos už taksi paslaugas, 1998 m. savo darbo sutarties, automobilių nuomos nutraukimo sutarčių, direktoriaus įsakymo, kuriame būtų nurodyta fiksuota pajamų, kurias turi įnešti vairuotojai, suma ir laikotarpis, neužtikrino, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami bei naudinga, dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Nuteistoji J. G. pripažino, kad buhalterijoje buvo aplaidumo, apskaita bendrovėje buvo vykdoma netvarkingai, pripažino tam tikrus įstatymų neatitikimus, patvirtino kaltinime nurodytas aplinkybes ir savo veiksmus, kurių pasėkoje atsirado įstatyme numatytų padarinių.

Įvertinusi aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistoji J. G., kaip UAB „E“ vadovė turėjo pareigą tinkamai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, laikantis buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų, tačiau juos pažeisdama bendrovės apskaitą tvarkė apgaulingai, tuo sukeldama jai inkriminuotas pasekmes.

Gynėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad J. G. dėl apgaulingo įmonės apskaitos vedimo turi kilti būtent baudžiamoji atsakomybė. Kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu ir pažymi, kad už apgaulingą apskaitos tvarkymą, pasireiškusį apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu, baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, jei atsiranda LR BK 222 str. numatyti padariniai, t. y. dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal teismų praktiką bylose dėl LR BK 222 str. taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant tik to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda minėtame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013).

Taigi LR BK 222 str. 1 d. numatytų padarinių nustatymas ar nenustatymas yra svarbiausias baudžiamosios ir administracinės atsakomybės už buhalterinės apskaitos taisyklių pažeidimus atribojimo kriterijus, nes už įvairius apskaitos taisyklių pažeidimus numatyta ir administracinė atsakomybė (LR ATPK 173¹ str.). Kaip jau minėta aukščiau, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą ir kitus teisės aktus visos ūkinės operacijos turi būti pagrįstos apskaitos dokumentais. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog mokestinio patikrinimo UAB „E“ išvados patvirtino, kad dėl patikrinimo metu nustatytų Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009-01-01 – 2010-12-31 laikotarpį, J. G. inkriminuojant jos vadovavimo minėtai bendrovei laikotarpį. Taigi, remiantis nustatytomis aplinkybėmis, kad aprašyta J. G. veika sukėlė baudžiamuoju įstatymu numatytus padarinius, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad J. G. padarė nusikalstamą veiką, turinčią LR BK 222 str. 1 d. numatytų nusikaltimo požymių.

Skunde gynėjas taip pat prašo J. G. išteisinti ir pagal LR BK 220 str. 1 d., nurodydamas, kad ji šios nusikalstamos veikos nepadarė.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad J. G. baudžiamoji byla dalyje, kurioje J. G. buvo kaltinama pagal LR BK 220 str. 1 d., nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Kolegijos nuomone, pagrįstai byla šioje dalyje J. G. atžvilgiu nutraukta. Pastarajai inkriminuotos nusikalstamos veikos (LR BK 220 str. 1 d.) padarymo metu galiojo LR BK 95 str. 2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija, kurios 1 d. b p. numatė, kad asmenimis, padariusiems nesunkius nusikaltimus, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jei po tokios veikos padarymo yra praėję 5 metai. Nagrinėjamu atveju, šis terminas yra praėjęs, todėl, sutinkamai su LR BPK 3 str. 1 d. 2 p., suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, baudžiamoji byla J. G. dėl nusikaltimo, numatyto LR BK 220 str. 1 d. nutraukta pagrįstai. Šiuo metu galiojantis LR BK 95 str. numato ilgesnius patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminus, tačiau sutinkamai su LR BK 3 str. 3 d. nuostatomis, baudžiamasis įstatymas, sunkinantis kaltininko teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios.

Be to ir teismų praktikoje pažymima, kad nutraukiant baudžiamąjį procesą suėjus senaties terminui asmens, kuriam baudžiamasis procesas nutraukiamas, kaltumo klausimas nesprendžiamas (kasacinės bylos Nr. 2K-93/2007, 2K-7-233/2007, 2K-P-100/2008, 2K-P-9/2012, 2K-10/2014).

Civilinis ieškovas – Vilniaus AVMI skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį dalyje, kuria Vilniaus AVMI civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu ir priteisti iš nuteistosios J. G. valstybės naudai 75930,84 Eur (262174 Lt).

BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Vadinasi, žalos atlyginimo klausimas gali būti išspręstas tik iš esmės išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus baigiamąjį aktą. Šioje byloje J. G. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-03-31 nuosprendžiu dėl nusikaltimo numatyto LR BK 220 str. 1 d. byla nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, t.y. buvo nustatytos aplinkybės, neleidžiančios priimti galutinio sprendimo (BPK 303, 115 straipsniai). BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nutraukus baudžiamąjį procesą nutrūko ir teisenos dalis dėl žalos atlyginimo, nes civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra jos sudėtinė dalis (BPK 109-115 straipsniai), šiuo nagrinėjamu atveju ieškinys yra susijęs būtent su šia J. G. inkriminuota veika. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas turėjo teisę palikti ieškovą-VMI civilinį ieškinį nenagrinėtą. Toks teismo sprendimas palieka teisę ieškovui reikalauti žalos atlyginimo CPK nustatyta tvarka ( kasacinė byla Nr. 2K-21/2010).

Be to pirmos instancijos teismas, palikdamas VMI ieškinį nenagrinėtą, išsakė ir kitus motyvus, kurie tokį teismo sprendimą teisėtai pagrindžia.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinių skundų juose nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutarė :

atmesti nuteistosios J. G. gynėjo ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinius skundus.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.