- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-10-20
- Bylos Nr.
- 1A-724-361-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-85-1-00604-2012-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalius Jocys (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Violeta Miliuvienė
- Nuteistasis
- A. Ž.
- Advokatai
- Piotras Orlovas
- Kategorijos
Teisėja R. Pauparienė Teisminio proceso Nr. 1-85-1-00604-2012-0
2014 m. spalio 20 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 1 d. ir nuteistas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d. ir 2 d. 8 p., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei, vadovaujantis BK 71 str., paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (2600 Lt) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, sumokant ją per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vadovaujantis BK 72 str., konfiskuotas nusikalstamos veikos padarymo metu gautas turtas, t. y. 1900 eurų (6555 Lt). Į bausmės laiką įskaitytas sulaikyme išbūtas laikas nuo 2012-08-20 iki 2012-08-22 imtinai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ž. nuteistas už tai, kad 2012 m. birželio 28 d., apie 18.00 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), laiptinėje, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai reikalavo nukentėjusiosios I. A. sumokėti jam 1900 eurų už pagrobto jai nuosavybės teise priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini) sugrąžinimą. I. A., siekdama atgauti pagrobtą jai priklausantį automobilį bei vykdydama A. Ž. reikalavimą, namo laiptinėje padavė jam 1900 eurų. Po to A. Ž., tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, 2012 m. birželio 28 d., apie 20.30 val., tikslesnis laikas tyrimo metu nenustatytas, nuvežė I. A. į (duomenys neskelbtini) miestą, tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, kur nurodė jai automobilio (duomenys neskelbtini) buvimo vietą, o I. A. susigrąžinusi automobilį parsigabeno jį į (duomenys neskelbtini) miestą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. Ž. prašo panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį išteisinti. Mano, kad yra pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 181 str. 1 d. neteisėtai, nes byloje nėra įrodymų, neabejotinai patvirtinančių jo kaltę. Nurodo, jog teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Teismas netinkamai ir neišsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, taip iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymi, jog priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas vadovavosi nukentėjusiosios I. A. parodymais, tačiau ne visais, o tiktai tais, kurie užfiksuoti ikiteisminiame tyrime, papildomai I. A. apklausiant 2012-08-22 ir 2012-12-07. Būtent šiuos nukentėjusiosios parodymus teismas laikė nuosekliais ir teisingais, ir tuo grindė jo kaltę. Tuo tarpu teismas atmetė nukentėjusiosios I. A. 2012-06-28 protokolo pareiškimo duomenis ir nesivadovauja nukentėjusiosios 2012-06-29 apklausos protokolu, 2012-06-29 papildomos apklausos protokolu, teismas visiškai nevertino ir atmetė nukentėjusiosios teismui paštu iš Norvegijos atsiųsto įvykio aplinkybių paaiškinimą, kuris teisme buvo gautas 2013-11-18. Nurodo, jog nukentėjusioji I. A. dalyvavo teismo posėdyje ir nuosekliai bei išsamiai paaiškino įvykio aplinkybes, kategoriškai nurodydama, kad 2012-06-28, pastebėjusi automobilio vagystę, apie tai nedelsiant pranešė policijai. Pranešime policijai nurodė, jog sugrįžusi iš darbo pietų metu namo, išvedė pavedžioti šunį, ir šalia esančio namo, kurį gyventojai vadina „vaiduokliu“, ją sutiko iki šiol jai nepažįstamas asmuo, kuris už informaciją apie jos pavogto automobilio buvimo vietą pareikalavo 2000 eurų. Po darbo sutartu laiku antrą kartą susitiko su nepažįstamu vaikinu, kuriam padavė 1900 eurų, o vaikinas jai nurodė, kur reikės važiuoti. Nepažįstamasis jai pagrasino, kad niekam apie jį neprasitartų, nes kitaip ji turės didelių problemų. Tokio grasinimo buvo išsigandusi, bijojo už save ir savo šeimos narius. Apie 18 val. užėjo pas savo gerą draugą A. Ž. ir paprašė nuvežti į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) A. Ž. nurodė važiuoti į tą vietą, kurią buvo nurodęs asmuo, paėmęs pinigus. Suradusi automobilį, jį parsivarė į (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog teismo posėdžio metu I. A. kategoriškai tvirtino ir teigė, kad jis, A. Ž., iš jos pinigų – išpirkos už automobilį – nereikalavo, ir šių pinigų negavo. Nukentėjusioji teismui paaiškino, kad apkalbėjo jį, A. Ž., nes ją slėgė asmens, kuriam buvo padavusi išpirką, grasinimai. Manydama, kad grasinimai gali būti realūs, ryžosi apkalbėti jį ir netgi išvyko gyventi į užsienį. Nors I. A. raštu pateiktas 2013-11-18 įvykio aplinkybių paaiškinimas bei parodymai, duoti teisme 2014-04-10 teismo posėdžio metu, yra nuoseklūs ir logiški, tačiau teismas visiškai nepagrįstai šiuos jos parodymus visiškai atmetė ir vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu surinktais 2012-08-22 parodymais bei papildomais įrodymais, kurie buvo ikiteisminio tyrimo metu fiksuoti 2012-12-07. Nuteistojo manymu, 2012-08-22 ir 2012-12-07 parodymai nėra nuoseklūs ir prieštarauja ne tik teisme duotiems I. A. parodymams, bet iš esmės yra prieštaringi netgi tarpusavyje. Mano, jog 2012-08-22 duodama parodymus nukentėjusioji I. A. jautė didelę baimę, nes patyrė grasinimus. Iš 2012-08-22 papildomos apklausos protokolo konteksto suprantama, kad apie 18 val. atėjusi pas jį I. A. nedelsiant išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Mano, jog šie parodymai negali būti pripažinti teisingais, nes juose neišsiaiškinta pinigų paskolinimo aplinkybė. Byloje yra nustatyta, kad pinigus, t. y. 1900 eurų, I. A. skolinosi iš liudytojos I. Š.. Pinigų paskolinimo procedūrai atlikti reikėjo laiko. Todėl 2012-08-22 parodymai yra ydingi tuo, kad šiuose parodymuose visiškai neaptarta ir nelogiškai užfiksuota pinigų paskolinimo aplinkybė iš liudytojos I. Š., nes nukentėjusioji jokiu būdu negalėjo perduoti pinigus jam, A. Ž., prieš tai nepasiskolinusi šių pinigų iš I. Š., ir priešingai, visiškai logiški ir aiškūs yra I. A. parodymai, duoti teisme, kur ji nurodė, kad pirmiau pinigus pasiskolino iš I. Š., po to tuos pinigus perdavė nusikaltimą padariusiam ir pinigų reikalavusiam asmeniui, ir iš to asmens sužinojusi pavogto automobilio buvimo vietą, atvyko pas jį, A. Ž., ir prašė ją nuvežti į (duomenys neskelbtini). Nuteistasis nesutinka su teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad iš I. A. 2012-08-22 papildomos apklausos vaizdo įrašas taip pat tariamai patvirtina jo kaltę. Iš 2012-08-22 papildomos apklausos protokolo konteksto matosi, kad I. A. parodymai fiksuojami padrikai ir nelogiškai, o teisme peržiūrėjus šios apklausos vaizdo įrašą yra akivaizdu, kad nukentėjusioji I. A. nesijautė atvirai ir užtikrintai bei atrodė akivaizdžiai neigiamai paveikta susiklosčiusio tyrimo proceso.
Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad vadovaudamasis BPK 301 str. 1 d., teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, todėl mano, kad teismas privalėjo vadovautis nukentėjusios I. A. išsamiais, nuosekliais ir logiškais parodymais, kurie buvo duoti teismo posėdžio metu, t. y. 2014-04-10. Be to, mano, jog teismas privalėjo vadovautis ir liudytojos R. A. parodymais, duotais 2014-02-21, kadangi ši liudytoja teisme kategoriškai patvirtino, kad visą tiesą apie įvykio aplinkybes sužinojo, kai buvo nuvykusi aplankyti sesers į (duomenys neskelbtini). Tuomet I. A. jai papasakojo, kad išpirką reikalavo ir pinigus paėmė nepažįstamas asmuo, kurio I. A. dėl išreikštų grasinimų labai bijojo. Sesuo jai patvirtino, kad jis, A. Ž., jokios išpirkos už automobilį nereikalavo ir negavo. Taip pat mano, jog vertindamas nukentėjusios I. A. parodymus, teismas privalėjo tinkamai įvertinti liudytojos B. Ž. parodymus apie tai, kad 2012-06-28, apie 18 val., atėjo I. A., kuri paprašė jos vyro, t. y. jo, A. Ž., nuvežti į (duomenys neskelbtini). Netrukus I. A. su juo, A. Ž., išvažiavo. Šie liudytojos parodymai patvirtina tą aplinkybę, kad I. A. po pokalbių su juo, A. Ž., neturėjo galimybės vykti pas I. Š. skolintis pinigų, o tai reiškia, kad I. A. išpirkai skirtus pinigus buvo atidavusi prieš atvykstant pas jį, A. Ž., ir tie pinigai buvo atiduoti kitam asmeniui, o ne jam.
Nurodo, jog teismo metu tyrėja V. K.patvirtino, kad I. A. apklausė tris kartus, kad ši vis keitė parodymus, vengė atvykti į apklausas, buvo atliekama jos telefoninių pokalbių kontrolė, nukentėjusiosios I. A. 2012-08-28 parodymai buvo filmuojami, apklausos metu nukentėjusioji buvo sutrikusi, jaudinosi. Tyrėja pripažino, kad atlikus apklausą, apklausos įrašas nebuvo peržiūrėtas, pas ikiteisminio tyrimo teisėją I. A. apklausai nevežė ir nesiėmė priemonių I. A. parodymus užfiksuoti teisme. Todėl mano, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo imtasi priemonių I. A. prieštaringiems parodymams pašalinti, todėl visi jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Taip pat mano, jog iš byloje esančių fiksuotų I. A., R. A., A. Ž., B. L. (Ž.) bei kitų asmenų telefoninių pokalbių bendro konteksto matosi, kad I. A. iš tiesų jautė baimę, nes asmuo, kuris paėmė iš jos pinigus, jai grasino. Tačiau pokalbiuose nėra užfiksuota, kad jis, A. Ž., gavo pinigus iš I. A.. Pažymi, jog pokalbiuose visiškai nėra duomenų apie jo padarytus nusikalstamus veiksmus. Mano, jog teismas visiškai nepagrįstai sureikšmino 2012-06-30 pokalbį tarp I. A. ir R. A.. Vertindamas šio pokalbio ištrauką, teismas padarė išvadą, kad nukentėjusioji nebuvo susitikusi su jokiu kitu nepažįstamu vyriškiu, jam pinigų neperdavė, nes tariamai neturėjo net tokios galimybės. Be to, teismas padarė išvadą, kad teisme I. A. davė melagingus parodymus. Su tokia teismo išvada nuteistasis nesutinka, nes netgi vertinant paminėtą teismo pokalbio tarp I. A. ir R. A. ištrauką, galima spręsti, kad I. A. prieš atvykstant pas Ž. jau buvo „susiorganizavusi bapkes“ ir parėjusi namo. O tai reiškia, kad pinigus, t. y. „susiorganizuotas bapkes“, ji jau buvo perdavusi kažkam kitam. Iš fiksuoto pokalbio konteksto matosi, kad nėra nė mažiausios užuominos apie tai, kad pinigai galėjo būti perduoti jam, A. Ž.. Antra vertus, jeigu teismas daro išvadą, kad I. A. būnant pas Ž. buvo laukiama skambučio, ir sulaukus skambučio vyko į (duomenys neskelbtini), tokio skambučio egzistavimą ikiteisminio tyrimo pareigūnai galėjo nesunkiai patikrinti, tačiau byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad minėtu laiku tiek jam, A. Ž., tiek I. A. būtų kažkas skambinęs. Nurodo, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o kiekvienas jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina jo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Mano, jog I. A. duoti parodymai teisme nėra paneigti byloje nustatytomis įvykio aplinkybėmis, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad jo, A. Ž., kaltė yra įrodyta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą bei įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, jog A. Ž. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį pavartoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Vienas esminių turto prievartavimo požymių yra reiškiamų turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas, kurį suvokia ir pats kaltininkas.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turto prievartavimo esmė – nukentėjusiajam pareiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudojant psichinę prievartą. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011). Be to, grasinimas turi būti realus ir tai nukentėjusysis turi suvokti.
Taigi turto prievartavimo sudėtį sudaro objektyvieji požymiai ir subjektyvieji požymiai. Objektyviesiems požymiams yra priskiriamas nusikaltimo dalykas – bet kokio turinio turtinė nauda, veika – be teisėto pagrindo vertimas perduoti turtą bei nusikaltimo padarymo būdas – psichinė prievarta. Vertimas suteikti turtinę naudą kaip objektyvusis požymis gali pasireikšti tiek atviru reikalavimu atlikti tam tikrą turtinį veiksmą, tiek ir kitokiu nukentėjusiojo supažindinimu (žodžiu, raštu, veiksmu) su turtinės pretenzijos turiniu ir su jos prievartiniu pobūdžiu, pvz., užuominomis leidžiant suprasti apie būtinumą mokėti duoklę. Psichinės prievartos rūšys, tai ne tik grasinimas pavartoti fizinį smurtą, sugadinti ar sunaikinti turtą, bet ir kitokios psichinės prievartos pavartojimas, pvz., išpirkos reikalavimas, leidžiant suprasti, kad nesumokėjus reikalaujamos sumos, pagrobtas turtas nebus sugrąžintas. Grasinimas turi būti realus (tikras). Tuo tarpu subjektyvusis turto prievartavimo požymis – tiesioginė tyčia, kuri reiškia, jog kaltininkas suvokia, jog verčia kitą asmenį įvykdyt pareikštą turtinę pretenziją panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti.
Todėl šioje byloje esminę reikšmę veikos kvalifikavimui turi atsakymas į klausimą, ar A. Ž. nukentėjusiajai I. A. pateikė neteisėtą reikalavimą, t. y. reikalavimą sumokėti pinigus už jos automobilį ir tai padarė vartodamas psichinę prievartą, t. y. jai grasindamas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, duomenų, kurie patvirtintų, jog A. Ž. nukentėjusiajai tokį neteisėtą reikalavimą pateikė ir pateikdamas jį grasino, vartojo kokią nors psichinę prievartą prieš nukentėjusiąją, byloje nėra. Todėl ir A. Ž. veikoje nėra būtinojo BK 181 str. 1 d. numatyto nusikaltimo – turto prievartavimo – sudėties, t. y. objektyviojo būtinųjų požymių – veikos (nesant teisėto pagrindo vertimo perduot turtą) ir jos padarymo būdo (psichinės prievartos) bei subjektyviojo būtinojo požymio – tiesioginės tyčios.
Nuteistasis A. Ž. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo neprisipažino, nurodė, jog jis ir I. A. gyvena tame pačiame name, adresu (duomenys neskelbtini), tik skirtingose laiptinėse ir buvo geri draugai, dažnai susitikinėdavo. Apie I. A. automobilio vagystę sužinojo tą pačią dieną, t. y. 2012 m. birželio 28 d., per pietus. Tos pačios dienos vakare, apie 18 val., į namus atėjo I. A. ir paprašė nuvežti į (duomenys neskelbtini), nes atsirado jos pavogtas automobilis ir jai reikia nuvykti į (duomenys neskelbtini) jį atsiimti. Jis sutiko nuvežti ją į (duomenys neskelbtini). Važiuojant į (duomenys neskelbtini) važiavimo kryptį ir vietą nurodinėjo I. A.. (duomenys neskelbtini) ji išlipo gatvėje ir nuėjo. Jis jos automobilio nematė ir pasuko atgal link (duomenys neskelbtini). Grįždamas namo, pastebėjo gale važiuojant I. A., jis įsuko į degalinę, paskui jį į degalinę taip pat įvažiavo ir I. A., paklausė jos, ar viskas gerai, ji atsakė, kad viskas gerai, ir jis nuvažiavo. Jis iš I. A. jokių pinigų neėmė, (duomenys neskelbtini) neparodė, kur stovėjo automobilis. Nuveždamas I. A. į (duomenys neskelbtini) jis jai draugiškai padėjo (b. l. 10–11, t. II).
Nukentėjusioji I. A. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog A. Ž. ir jo žmona jai yra pažįstami, gyvena viename name, esančiame (duomenys neskelbtini). Su šia šeima ji bendravo, labiau su žmona. Jokių konfliktų tarp jos, A. Ž. bei jo žmonos nebuvo. Buvo gražūs santykiai. 2012-06-28 naktį iš miego pažadino kaimynė ir pasakė, kad matė, kaip vagiamas jos automobilis. Matė, kad automobilio nėra. Dėl automobilio (duomenys neskelbtini) vagystės kreipėsi į policiją. Policija paėmė pareiškimą ir pradėjo tyrimą, vykdė apklausas. Tą dieną, kai nakties metu buvo pavogtas jos automobilis, per pietus, vedžiojant lauke šunį, einant link miško, netoli namo, vadinamo „vaiduokliu“, prie jos priėjo nepažįstamas vyriškis, kuris buvo užsidėjęs gobtuvą, ir pasakė, kad gali suteikti informacijos apie jos automobilį. Ji atsakiusi, kad nori sužinoti informaciją apie savo automobilį. Vyriškis pasakė, kad gali padėti ir už tai reikalinga 2000 eurų suma. Vyriškis pasakė, kad su ja susisieks. Ji nesiteiravusi, kas jis toks. Ji supratusi, kad automobilis buvo pavogtas tam, kad gautų išpirką. Ji pasakiusi vyriškiui, kad gerai. Pinigų ji neturėjusi ir nebuvo garantuota, kad pinigus gaus. Dėl pareikalautos išpirkos policijos pareigūnams nepranešė. Pinigų pasiskolino iš draugės I. Š. – 1900 eurų. Po darbo nuėjo prie namo ,,vaiduoklio“ ir perdavė pinigus tam pačiam nepažįstamam vyriškiui, pasakė, kad daugiau pinigų neturi, tačiau nepažįstamam vyriškiui užteko ir tiek. Nepažįstamas vyriškis jai pasakė, kad pavogtas automobilis yra (duomenys neskelbtini), nurodė tiksliai, kurioje vietoje stovi. Nuvežti į (duomenys neskelbtini) paprašė pažįstamo A.. Automobilis stovėjo (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, netoli gyvenamojo namo, tarp kitų automobilių. Automobilį atrakino su savimi turėtais raktais. Automobilio dokumentų automobilyje nebuvo, tačiau automobilio dokumentus vėliau rado savo pašto dėžutėje po kelių dienų. Bevažiuodama automobiliu sugalvojo versiją, kaip informuoti policijos pareigūnus apie atsiradusį automobilį. Automobilį pastatė netoli Tauragės miesto esančiame miške, ir paskambino sesei prašydama, kad ją parvežtų namo. Automobilio raktelius išmetė miške. Sesuo atvažiavo ir paklausė, kaip suprasti, tačiau ji pasakiusi, kad nieko neklausinėtų. Seseriai nurodžiusi, kaip reikia aiškinti policijai. Po to kreipėsi į policiją, pranešdama, kad gavo žinią, jog automobilis stovi miške. Kai buvo apklausiama policijoje, buvo šoko būsenos, nes policijos pareigūnai pasakė, kad jie žino, su kuo ji važiavusi, kas jai padėjo, liepė sakyti teisybę, todėl ji labai išsigandusi. Negalėjusi nieko sakyti apie tą nepažįstamą žmogų, nes bijojo, kad nenukentėtų šeima. Būdama šoko būsenos ir prigėrusi vaistų pasakiusi, kad A.padavusi pinigus. Ją apklausė du pareigūnai ir tyrėja. Prieš ją pareigūnai vartojo psichinį smurtą, gąsdino, kad uždarys, ji bijojo, kad nebūtų sulaikyta, kad dėl jos reikalų nepablogėtų mamos sveikata. Taip pat ji bijojo dėl savo šeimos, nes nepažįstamas vyriškis jai buvo pagrasinęs nieko apie jį nekalbėti, nes priešingu atveju nukentės jos šeima. Nurodo, kad tyrėjai apklausus ją, ji pasirašė po apklausos protokolu. A. Ž. jai padėjęs, jis yra nekaltas, todėl ji blogai jaučiasi. Kaltę A. Ž. suvertusi dėl to, kad nebuvę kito žmogaus, ant kurio galėtų suversti kaltę (b. l. 48–49, t. II).
Liudytoja R. A. parodė, kad yra nukentėjusiosios I. A. sesuo. Žinojo, kad dėl dingusio automobilio sesuo kreipėsi į policiją. Vėliau automobilis atsirado. Jai sesuo pranešė, kad pavogtas automobilis stovi miške netoli Tauragės miesto. Jai sesuo sakė sakyti, kad automobilį rado miške. Taip reikėjo policijos pareigūnams sakyti, nes buvo išgąsdinta. Jai žinoma, kad sesers automobilis, kuris buvo pavogtas, buvo išpirktas pačios sesers. Nežino, kokio dydžio išpirką sesuo sumokėjo nepažįstamam asmeniui. Sumokėjusi išpirką, sesuo turėjo vykti į (duomenys neskelbtini) atsiimti pavogtą automobilį. Į (duomenys neskelbtini) ją vežė draugas A. Ž.. Nurodė, kad sesuo jai pasakojo, jog asmenį, kuris pasiūlė jai išsipirkti automobilį, sutiko kieme. Nepažįstamas vyriškis atėjo prie sesers ir pasiūlė išsipirkti automobilį. Jis jai pasakė, kur ir kada atvykti. Kažkuriuo metu jie susitiko prie namo, vadinamo „vaiduokliu“. Ten jie pasikeitė informacija ir ten sesuo tam vyriškiui padavė pinigus. Vyriškis nurodė, kur važiuoti pasiimti automobilį (b. l. 37–38, t. II).
Liudytoja B. Ž. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad su I. A. yra šeimos draugai. Iš draugės J. T. sužinojo, kad yra pavogtas I. A. automobilis. Tos pačios dienos vakare pas ją apie 18 val. atėjo I. A., ji jai nieko nepasakojo, tik juokais paprašė pasiskolinti vyrą, t. y. A. Ž., atėjusi minėjo, kad dėl automobilio vagystės kreipėsi į policiją. I. A. apie dingusį automobilį jai nieko nepasakojo. Netrukus I. A. su A. Ž. išvažiavo, ji neklausinėjo, kur jie išvažiavo. A. grįžo tos pačios dienos vakare. Grįžęs A. pasakė, kad I. nuvežė į (duomenys neskelbtini) ir ją ten paliko, o pats grįžo namo. Nors su I. A. gyvena tame pačiame daugiabučiame name ir matė, kad I. A. automobilis vėl stovi kieme, I. neklausinėjo, kokiomis aplinkybėmis atsirado jos automobilis (b. l. 12–13, t. II).
Iš 2012-07-13 apžiūros protokolo nustatyta, kad buvo atliekamas vaizdo įrašo, paimto iš UAB ,,Lukoil“ degalinės, esančios (duomenys neskelbtini), peržiūra. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip į degalinę užsuka I. A. vairuojamas automobilis ir A. Ž. vairuojamas automobilis. A. Ž. vairuojamas automobilis privažiuoja prie automobilio (duomenys neskelbtini). A. Ž. išlipa iš savo automobilio ir eina prie I. A. automobilio. I. A. ir A. Ž. trumpai pasikalba, po to sėda į automobilį ir išvažiuoja (b. l. 55–58, t. I)
Iš 2011-09-06 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų ir priedų prie jų, kuriuose užfiksuoti I. A., R. A., A. Ž., B. L. bei kitų asmenų telefoniniai pokalbiai, matyti, jog jų turintys bylos tyrimui bei nagrinėjimui iš esmės jokios reikšmės neturi, kadangi juose nėra užfiksuota jokių duomenų, kurie patvirtintų turto prievartavimo faktą (b. l. 90–103, 107, 108–116, t. I).
Iš aukščiau aptartų nuteistojo A. Ž. ir nukentėjusiosios I. A. parodymų, liudytojų R. A. ir B. Ž. parodymų, duotų teisiamojo posėdžio metu, bei 2012-07-13 apžiūros protokolo ir 2011-09-06 elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolų ir priedų prie jų matyti, jog I. A. įvykio dienos vakare užsuko pas A. Ž. į namus ir paprašė jo pagalbos, t. y. kad jis ją nuvežtų į (duomenys neskelbtini). A. Ž. sutikus, jie tą patį vakarą išvažiavo į (duomenys neskelbtini) ir ten I. A. rado savo automobilį ir jį parsivežė namo, t. y. į (duomenys neskelbtini).
Pirmosios instancijos teismas, įrodinėdamas A. Ž. kaltę, iš esmės vadovavosi nukentėjusiosios I. A. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, jog 2012-06-28, apie 18.00 val., ji nuėjo pas kaimyną A. Ž., gyvenantį tame pačiame name, t. y. (duomenys neskelbtini). Buvo streso būsenos, pasakė, kad naktį pavogė jos mašiną, paklausė, ar nežino, kaip galima būtų atgauti automobilį. Nepastebėjo, ar A. skambino kas nors, tačiau kažkuriuo momentu jis buvo išėjęs iš kambario. Po kurio laiko A. Ž. pasakė, kad reikia važiuoti į (duomenys neskelbtini). Prieš važiuojant jis dar pasakė, kad nežino, ar tikrai ten bus ta mašina. Jis nebuvo garantuotas. A. nieko nesakė, kodėl būtent į (duomenys neskelbtini), o ne į kitą miestą. Į klausimą: „ar jūs automobilį išsipirkote?“ Atsakymas: „taip“. Nukentėjusioji toliau nurodė, kad rūkant prie laiptinės lauke ji A. padavė 1900 eurų. Pinigai buvo palaidi. Rankinėje turėjo apie 2500 eurų. Iš 2500 eurų asmeninių pinigų buvo apie 500 eurų, kitus buvo pasiskolinusi. Grįžtant prie pinigų perdavimo nurodo, kad rūkant A. jai pasakė, kad važiuos į (duomenys neskelbtini), kad nėra garantuotas, ar bus automobilis ir kad reikia 1900 eurų. Ją ištiko šokas. Jis pasakė, kad jeigu reikės atgauti mašiną, reikės tokių pinigų. Ji jam perdavusi pinigus. Nemačiusi, kur tiksliai įsidėjo pinigus A.. Ji dar grįžusi į viršų, po to su A. išvažiavo į (duomenys neskelbtini) žalios spalvos autobusiuku, markės ir modelio nežino. Įvažiavus į (duomenys neskelbtini), važiavo tiesiai, užvažiavo ant (duomenys neskelbtini) tilto ir važiavo tiesiai, paskui kažkur dešiniau daugiabučių namų pamatė automobilį. Jis ją išleido prie įvažiavimo į kiemą. Automobilis buvo tuščias, spynelė išlaužta, durelės uždarytos. Pakeliui į (duomenys neskelbtini) buvo sustojusi degalinėje ,,Lukoil“ už (duomenys neskelbtini), kur A. paklausė, ar viskas gerai, atsakius teigiamai, jie išsiskyrė. Kalbantis su A., jis jai pasakęs, kad į kiemą automobilį negalės pastatyti, tada ji atsakiusi, kad viską paliktų jai, ji sugalvos. Važiuodama sugalvojo, kad automobilį paliks miške ir praneš apie tai policijai. Paskambino sesei, kad atvažiuotų į mišką šalia (duomenys neskelbtini). Automobilio užraktą ištraukusi ir išmetusi. Jis buvo analogiškas, kaip pačios raktas. Kur A. dėjo jos pinigus, ji neįsivaizduoja. Kai jam įdavusi pinigus, ji kilusi į viršų pas B., jis pasakęs, kad dar turi truputį pavažiuoti. Jis užtruko apie 10 minučių (b. l. 34–36, t. I). Taip pat teismas vadovavosi ir I. A. apklausos, kai ji buvo apklausta kaip specialioji liudytoja, parodymais, kuriais ji patvirtino dar kartą, kad automobilį (duomenys neskelbtini) išsipirko už 1900 eurų. Ji nurodė, kad iš pradžių pareigūnams to nepasakė, nes norėjo apsaugoti save ir savo artimuosius. Buvo kažkoks nepasitikėjimas pareigūnais. Nurodė, jog yra įsitikinusi, kad A. Ž. neprisidėjo prie automobilio vagystės, jis tik padėjo jai atgauti. I. A. parodė, kad 2012-06-28 po darbo, jai būnant pas manikiūrininkę, jai paskambino A. Ž. ir pasakė, kad gali atsirasti jos automobilis. Jis nesakė, kad reikės pinigų. Ji pati apsidraudimui sugalvojo, kad reikia turėti pinigų. Apie 2000 eurų pasiskolino iš I. Š.. Skolą grąžino per du kartus. Nurodė, kad ji viską papasakojusi 2012-08-22 vykusioje apklausoje, daugiau pridurti nieko neturi (t. 1, b. l. 64).
Pažymėtina, jog šiuos parodymus nukentėjusioji teisminio posėdžio metu iš esmės paneigė (b. l. 48–49, t. II).
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, vadovautis nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie teismo posėdžio metu pačios nukentėjusiosios yra iš esmės paneigti, be to, jų nepatvirtino jokie kiti byloje surinkti įrodymai, negalima. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, aplinkybės, kad A. Ž. kaip nors prisidėjo prie I. A. automobilio vagystės, o po to iš jos prievartavo turtą, t. y. reikalavo išpirkos už dingusį automobilį ir ją gavo, neįrodo nei I. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nei kiti byloje surinkti duomenys.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, jog byloje nėra surinkta jokių duomenų, kuriuose būtų užfiksuotas A. Ž. psichinės prievartos naudojimas prieš I. A., t. y. kokie nors grasinimai, kuriais buvo siekiama įbauginti nukentėjusiąją ir palaužti jos valią tam, kad ji įvykdytų jam pareikštas niekuo nepagrįstas turtines pretenzijas. Byloje taip pat nėra surinkta jokių duomenų, kurie patvirtintų patį pinigų perdavimo A. Ž. faktą.
Baudžiamosios teisės doktrinoje turto prievartavimas gali pasireikšti ir tarpininkavimu, kaip užmaskuota vertimo suteikti turtinę naudą forma. Turto prievartavimu gali būti pripažinta veika, kai kaltininkas atlieka tarpininko vaidmenį tarp nukentėjusiojo, kuris nori susigrąžinti pagrobtą turtą arba dokumentą, ir asmenų, reikalaujančių išpirkos už turto ar dokumento sugrąžinimą. Tačiau tarpininko, į kurį kreipėsi pats nukentėjusysis, veikos pripažinimas turto prievartavimu turi remtis išvada apie jo bendradarbiavimą su pagrobtu turtu ar dokumentu disponuojančiais asmenimis. Tais atvejais, kai toks bendradarbiavimas nenustatytas, o tarpininkas veikia nukentėjusiojo prašymu ir atlieka tik techninę išpirkos ir informacijos gavimo – perdavimo funkciją, turto prievartavimo požymių nėra. Šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas asmuo, kuris reikalavo išpirkos už I. A. automobilį. Į A. Ž., kaip galintį kažką žinoti apie dingusį jos automobilį asmenį, kreipėsi pati nukentėjusioji. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nebuvo nustatytas joks A. Ž. ir kito asmens, kuris galbūt disponavo pagrobtu turtu, bendradarbiavimas. Nesant byloje tokių duomenų, negalima daryti išvados, jog A. Ž. tarpininkavo, t. y. užmaskuota forma vertė nukentėjusiąją I. A. suteikti turtinę naudą, t. y. už informaciją apie automobilio buvimo vietą perduoti jam tam tikrą sumą pinigų. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje taip pat nėra surinkta ir duomenų, kurie patvirtintų, jog A. Ž. buvo kaip nors susijęs su I. A. automobilio pagrobimu ir tarpininkavo jos turto prievartavime.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo atveju yra svarbus ir pačios nukentėjusiosios vertinimas, kaip ji įvertino A. Ž. veiksmus. Iš byloje esančių nukentėjusiosios apklausos protokolų, teisminio bylos nagrinėjimo medžiagos matyti, jog nukentėjusioji net tų apklausų, kuriose pripažino, jog A. Ž. perdavė 1900 eurų sumą, metu buvo įsitikinusi, jog A. Ž. neprisidėjo prie jos automobilio pagrobimo, o tik padėjo jai automobilį atgauti (b. l. 64, t. I). Nukentėjusioji suprato, kad pinigus A. Ž. turi perduoti ne vykdydama aiškiai neteisėtą jo reikalavimą, o suvokdama, kad jis galbūt perduos juos kažkam kitam, t. y. asmenims, kurie galbūt pagrobė jos automobilį.
Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, pripažįsta, jog įrodyta, kad A. Ž., nukentėjusiosios I. A. prašymu, nuvežė ją į (duomenys neskelbtini), kur ji rado savo dingusį automobilį, tačiau, įvertinęs objektyviai nustatytas faktines bylos aplinkybes, jog nuteistasis nevertė nukentėjusiosios perduoti jam tam tikrą sumą pinigų, jai negrasino ir iš jos nereikalavo išpirkos, bei A. Ž. tyčios turinį, konstatuoja, jog tokie jo nustatyti veiksmai nagrinėjamu atveju nesudaro jam inkriminuoto BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties.
Todėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendis naikinamas, A. Ž. išteisinamas, kadangi nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Tauragės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 15 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo A. Ž. pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 1 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš A. Ž. vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuotas nusikalstamos veikos padarymo metu gautas turtas, t. y. 1900 eurų (6555 Lt).