Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Atsiliepimas

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsiliepime Migracijos departamentas nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

Atsiliepimas

4.2. Atsakovas gavo VSD 2025 m. rugsėjo 15 d. raštą Nr. 18-10129, kuriame nurodyta, jog asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertino, kad pareiškėjo darbas Baltarusijos strateginio sektoriaus įmonėje kelia kontržvalgybinių rizikų. Atsižvelgiant į Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad asmuo, dirbdamas įmonėse (duomenys neskelbtini), turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą. VSD vertinimu, asmeniui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduotims vykdyti kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

4.3. Pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje buvo deklaravęs nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2015 m. gegužės 5 d. ir nuo 2022 m. rugpjūčio 26 d. iki šiol. Pareiškėjas 2004 m. birželio 12 d. sudarė santuoką su Baltarusijos Respublikos piliete D. F., kuriai 2025 m. kovo 7 d. išduotas leidimas laikinai gyventi dvejiems metams Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto (asmuo yra įmonės dalyvis, investavęs ne mažiau kaip 14 000 eurų) pagrindu, kurios gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota nuo 2021 m. rugpjūčio 23 d. Pareiškėjo nepilnamečiams vaikams, Baltarusijos Respublikos piliečiams, P. F. ir A. F., atitinkamai 2025 m. kovo 10 d. ir 2025 m. balandžio 3 d. yra išduoti leidimai laikinai gyventi dvejiems metams jo sutuoktinės leidimo laikinai gyventi pagrindu, jų gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota nuo 2021 m. gruodžio 10 d. ir nuo 2021 m. rugpjūčio 30 d., pareiškėjo nepilnamečiai vaikai lanko Lietuvos ugdymo įstaigas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) informacinės sistemos duomenimis, pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko 2020 m. rugsėjo 30 d., daugiau Lietuvos Respublikos sienos kirtimų po šios datos nebuvo fiksuota.

4.4. Pareiškėjas buvo tiesiogiai susijęs šeiminiais bei ekonominiais ryšiais su (duomenys neskelbtini), kuri VSD ir LRT tyrimo duomenimis, kartu su įmonės padaliniu Baltarusijoje ir šioje (duomenys neskelbtini) siekė eksportuoti dvejopos paskirties elektronikos komponentus Baltarusijos karo pramonės įmonei (duomenys neskelbtini). LRT tyrimo duomenimis, (duomenys neskelbtini) į Rusiją eksportavo kondensatorius ir diodus, kurie yra nepakeičiami elektronikos komponentai ir Rusijoje beveik negaminami, tačiau naudojami bepiločiuose orlaiviuose. Mažai tikėtina, kad pareiškėjas, būdamas (duomenys neskelbtini) direktoriaus broliu, taip pat dirbdamas minėtoje įmonėje, nebūtų žinojęs apie įmonės viduje vykstančius procesus. Įtarimus sustiprina ir tai, jog dvejopos paskirties elektronikos prekių tiekimo procese taip pat dalyvavo ankstesnė pareiškėjo vadovaujama (duomenys neskelbtini).

4.5. Šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste asmens darbiniai ryšiai gali aktualizuotis, užsieniečio kilmės valstybės žvalgybos tarnyboms potencialiai siekiant verbuoti užsienietį taip sukeliant grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, nepaisant to, jog nuo ryšių susiformavimo ar aktualumo praėjo tam tikras laiko tarpas. Priešingai nei nurodoma skunde, priimdamas ginčijamą Sprendimą Migracijos departamentas įvertino duomenų visetą, tuo tarpu skunde nurodomos aplinkybės (darbinės pareigos, funkcijos, sutarties pabaiga, veikla Lietuvoje ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti pareiškėjo galimą lojalumą kilmės valstybės atžvilgiu ir pripažinti, kad grėsmė yra išnykusi bei cituoja šiuo aspektu aktualius LVAT ir EŽTT išaiškinimus.

4.6. Ginčijame Sprendime pareiškėjo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublika buvo nustatyti, įvertinti bei į juos buvo atsižvelgta nustatant uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį. Nors ir buvo nustatyta, kad Lietuvoje nuo 2020 m. spalio mėn. gyvena pareiškėjo šeimos nariai – Baltarusijos Respublikos piliečiai – sutuoktinė, du nepilnamečiai vaikai, o pareiškėjo šeimos nariams nesuteikus prieglobsčio jie nuo 2021 m. rugpjūčio mėn. Lietuvoje gyvena leidimų laikinai gyventi pagrindu, tačiau jų gyvenimo laikotarpis Lietuvoje nėra vertinamas kaip ilgalaikis, o siekis gyventi Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, ir negali būti pateisintas tuo faktu, kad pareiškėjo šeimos nariai gyvena šioje valstybėje, todėl yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėjo ryšiai su Lietuva nelaikomi atsveriančiais grėsmės valstybės saugumui svarbą. Pareiškėjo tėvai pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį į šeimos narių sąvoką nepatenka. Vien tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai, savaime nesuteikia jam teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui uždraudus atvykti į Lietuvą nebūtų pažeisti vaikų interesai ar teisė į šeimos sujungimą, kadangi asmenys gali gyventi ir kilmės valstybėje (pareiškėjo dukra A. F. 2025 m. vasario mėn., o pareiškėjo sutuoktinė 2021 m. rugpjūčio mėn. buvo išvykusios į Baltarusiją, pareiškėjas nenurodė, kad toks išvykimas sukėlė neigiamų padarinių jam ar jo šeimai) arba asmuo gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (pvz. pareiškėjas nurodo turintis Lenkijos išduotą leidimą gyventi). Be to, vaikų poreikius gali užtikrinti likęs vienas iš tėvų, šiuo atveju vaikų motina – pareiškėjo sutuoktinė. Uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų, o grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.

4.7. Įvertinus Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti laikotarpį, į VSD prašymą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, į tai, kad buvo nustatyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo šeimos nariai, o esami socialiniai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, kad pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, atsižvelgus į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 37 ir 39 punktus bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, asmeniui nustatytas 2 metų 6 mėnesių (30 mėnesių) draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas. Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

6. Atsiliepime VSD nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:

6.1. Ginčijamas Sprendimas priimtas išsamiai įvertinus pareiškėjo individualias aplinkybes, yra motyvuotas, pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, įvertinus teismų praktiką. Sprendime nurodyta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

6.2. Vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, įpareigojančia VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, VSD 2025 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. 18-10129 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. (duomenys neskelbtini).

6.3. Lojalumo valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems valstybinėse institucijose (institucijose, įstaigose, strateginės reikšmės sektoriuose) nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Pareiškėjas privalėjo būti lojalus Baltarusijai ir palaikyti Baltarusijos valdžią ir jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo lojalumą Baltarusijos valdžiai patvirtina tai, kad jis strateginio sektoriaus įmonėje užėmė vadovaujamas pareigas. Faktas, kad pareiškėjas susijęs su įmonėmis, kurios eksportavo dvejopos paskirties elektronikos prekes į Rusiją, patvirtina jo tikrąjį požiūrį į Rusijos vykdomą karą prieš Ukrainos Respubliką, Baltarusijos ir Rusijos valdžios vykdomą agresyvią užsienio politiką. Šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Migracijos departamentas 2025 m. spalio 9 d. priėmė sprendimą Nr. 25S219740, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, kurio jis neskundė.

6.4. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata yra imperatyvi, todėl nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra pakankamos, kad jo, kaip užsienio šalies piliečio, teisė laisvai judėti būtų apribota, uždraudžiant jam atvykti į Lietuvą. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti ir gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Valstybės turi teisę kontroliuoti ne tik užsieniečių atvykimą į jų teritoriją, bet ir gyvenimą joje, siekdamos užkirsti kelią galimoms grėsmėms kilti. EŽTT praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės. EŽTT praktikoje pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką, o valstybėms narėms yra palikta teisė pačioms reguliuoti užsieniečių atvykimo į šalį, gyvenimo šalyje ir išsiuntimo iš šalies tvarką. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ar Konvencijoje nėra ginamos vertybės, kurios sukurtų pareigą valstybei prisiimti su imigracija susijusią riziką, o teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.

6.5. LVAT praktikoje yra akcentuojama, jog teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui, o trečiųjų šalių piliečiams teisė atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu jie atitinka Įstatymo reikalavimus. Pareiškėjo šeima turi visas galimybes nuvykti ir susitikti tiek Lenkijos Respublikoje, tiek ir Baltarusijos Respublikoje, kur turi gyvenančių giminaičių, o tai, kad pareiškėjas nėra vykęs į Baltarusiją iš Lietuvos Respublikos teritorijos, nepatvirtina fakto, jog į šią šalį jis nevyko / nevyksta per kitas šalis.

6.6. Migracijos departamentas įvertino pareiškėjo individualią situaciją – ekonominių, socialinių ir šeiminių ryšių Lietuvoje pobūdį, ir nustatė, kad taikomi apribojimai nepažeis proporcingumo principo, leidžiančio užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir jo teisės atvykti į Lietuvos Respubliką. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi, vizos neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai, ką patvirtina ir LVAT praktika analogiškose bylose.

6.7. Priimant Sprendimą nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės ir laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, o jo turimas leidimas gyventi Lenkijoje nepaneigia galimos grėsmės Lietuvos Respublikos valstybės saugumui, todėl jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų.

Atsiliepimas

23. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2026 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsiliepime į apeliacinį skundą Migracijos departamentas nurodo:

24.1. Pareiškėjo argumentai, kad ginčijamas Sprendimas yra formalus, yra nepagrįsti. Migracijos departamentas išsamiai išnagrinėjo su pareiškėju susijusias aplinkybes bei vykdė pareiškėjo apklausą. Taip pat priimant ginčijamą Sprendimą įvertinta, jog pareiškėjo žmona ir nepilnamečiai vaikai gyvena Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo pateikto prieglobsčio prašymo faktą. Nors ir buvo nustatyta, kad Lietuvoje nuo 2020 m. spalio mėn. gyvena pareiškėjo šeimos nariai – Baltarusijos Respublikos piliečiai – sutuoktinė, du nepilnamečiai vaikai, o pareiškėjo šeimos nariams nesuteikus prieglobsčio, jie nuo 2021 m. rugpjūčio mėn. Lietuvoje gyvena leidimų laikinai gyventi pagrindu, tačiau jų gyvenimo laikotarpis Lietuvoje nėra vertinamas kaip ilgalaikis, o siekis gyventi Lietuvos Respublikoje ar atvykti į Lietuvos Respubliką negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, ir negali būti pateisintas tuo faktu, kad pareiškėjo šeimos nariai gyvena šioje valstybėje, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad pareiškėjo ryšiai su Lietuva, nelaikomi atsveriančiais grėsmės valstybės saugumui svarbą. Pareiškėjo tėvai pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį į šeimos narių sąvoką nepatenka.

24.2. Pareiškėjui uždraudus atvykti į Lietuvą nebūtų pažeisti vaikų interesai ar teisė į šeimos sujungimą, kadangi asmenys gali gyventi ir kilmės valstybėje (pareiškėjo dukra A. F. 2025 m. vasario mėn., o pareiškėjo sutuoktinė 2021 m. rugpjūčio mėn. buvo išvykusios į Baltarusiją, pareiškėjas nenurodė, kad toks išvykimas sukėlė neigiamų padarinių jam ar jo šeimai) arba asmuo gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (pvz. pareiškėjas nurodęs turintis Lenkijos išduotą leidimą gyventi). Be to, vaikų poreikius gali užtikrinti likęs vienas iš tėvų, šiuo atveju vaikų motina – pareiškėjo sutuoktinė.

Atsiliepimas

25. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2026 m. sausio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsiliepime VSD nurodo, kad:

26.1. Teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas objektyviai ir visapusiškai, laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, atidžiai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustačius teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikius ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

26.2. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, paneigiančių faktus, jog jam dirbant Lietuvos įmonėje „FEK Company“ buvo tiekiami elektronikos komponentai Rusijai. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad bausmę kalėjime atliko dėl įmonės veiklos, kuri buvo nukreipta prieš Baltarusijos Respublikos valdžios vykdomą politiką. Kita vertus, pareiškėjo teiginius dėl jo nubaudimo už įmonės veiklą ir traktavimą to kaip nelojalumą Baltarusijos valdžiai, paneigia jo tolesnis bendradarbiavimas su ta pačia įmone. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis iš tikrųjų 2016–2019 metais atliko laisvės atėmimo bausmę kalėjime Baltarusijoje.

26.3. Pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui ir jo lojalumą Baltarusijos valdžiai pagrindžia faktas, jog pareiškėjas, net ir išvykęs iš Baltarusijos Respublikos gyventi į Lietuvos Respubliką, toliau tęsė bendradarbiavimą su Baltarusijos įmonėmis, o toks bendradarbiavimas ypač karinėje pramonėje, atsižvelgiant į Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, negalėjo vykti be šių tarnybų žinios. Taigi, byloje neginčijamai įrodytas pareiškėjo lojalumas Baltarusijos Respublikos valdžios politikai, o tai patvirtina pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.

26.4. Pareiškėjas negyvena Lietuvos Respublikoje. Teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Taigi, pareiškėjo teisės nėra pažeistos, o pareiškėjas nepaneigė pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuoto fakto, jog jam nėra uždraudžiama atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje.

26.5. Pareiškėjas turi leidimą laikinai gyventi Lenkijos Respublikoje ir nei jam, nei jo šeimos nariams nėra uždrausta vykti į kitą šalį, todėl visiškai nepagrįstais laikytini pareiškėjo teiginiai, jog jam uždrausta net epizodiškai pasimatyti su šeima. Atsižvelgiant į nustatytas pareiškėjo situaciją individualizuojančias faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, pasikeitusią ir šiuo metu aktualią geopolitinę situaciją, Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies nuostatas, atmestini pareiškėjo argumentai, jog jam tik epizodiškai lankantis Lietuvoje keliama grėsmė yra mažesnė nei jam gyvenant Lietuvoje.

26.6. Teismas įvertino, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą, Lietuvos Respublikos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus ir nesuderinama su valstybės teisėtais interesais, užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui atvykti į šalį, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės užsieniečiui atvykti, būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje.