Kauno apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

2. Nuteistojo V. K. gynėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendžio dalį, kuria V. K. paskirtas įpareigojimas per vieną mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti arba mokytis, ir suteikti galimybę dirbti kitoje valstybėje.

2.1. Apeliantas nurodo, kad nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti įpareigojimo – per vieną mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti ar mokytis. Jis neturi išsilavinimo ir specialybės, yra romų tautybės, teistas, todėl sunku rasti nuolatinį darbą Lietuvoje. Žmona laukiasi. Esant sunkiai finansinei padėčiai, įvykdyti paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turtinės žalos atlyginimą, galimybės sumažėja. Nesant galimybės įsidarbinti Lietuvoje, V. K. būtų perkelta neproporcingai didelė finansinė našta, o negalėdamas gauti pajamų, bus skatinamas ieškoti kitų pajamų šaltinių. Todėl apeliantas prašo įpareigojimą dirbti pakeisti, suteikiant nuteistajam galimybę išvykti dirbti į užsienio valstybę.

2.2. Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme esančiu reguliavimu skatinama, kad probuojamasis asmuo tinkamai vykdytų numatytus įpareigojimus ir sėkmingai integruotųsi į visuomenę, o šiuo atveju, būtent nuteistojo galimybė išvykti dirbti į kitą valstybę būtų efektyviausia priemonė užsitikrinti finansinį stabilumą, o tuo pačiu įvykdyti teismo paskirtą įpareigojimą – atlyginti turtinę žalą, leistų integruotis į visuomenę, atskirtų nuo neigiamos aplinkos bei sukurtų sąlygas, leidžiančias užtikrinti, jog nuteistasis nevykdys nusikalstamos veikos.

2.3. Skunde teigiama, kad prašydamas leisti išvykti į užsienio valstybę darbo tikslais, nuteistasis akivaizdžiai rodo, kad elgiasi atsakingai, suvokia jam paskirtos bausmės paskirtį ir jos nevykdymo pasekmes, siekia teisėtais veiksmais neapleisti savo darbinės veiklos. Skundo autoriaus įsitikinimu, probacijos tarnybą iš anksto informavus apie išvykimo ir parvykimo iš užsienio valstybės laiką, pats asmens išvykimo į kitą šalį darbo tikslais faktas iš esmės netrukdo planuoti ir vykdyti nuteistojo priežiūrą ir tai nepažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Tokią praktiką formuoja ir kiti Lietuvos teismai (kaip pavyzdį nurodo Šiaulių apylinkės teismo nutartį Nr. T-75-885-2015).

3. Teismo posėdyje prokuroras prašo nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju neginčijamos teismo išvados dėl kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, paskirtos bausmės, tik nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtu įpareigojimu – per vieną mėnesį po nuosprendžio įsiteisėjimo pradėti dirbti ar mokytis. Būtent šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Šalies argumentai

6. Apeliaciniame skunde iš esmės sutinkama su pačiu įpareigojimu, tačiau prašoma nuteistajam leisti dirbti ne Lietuvoje, o užsienio valstybėje. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, toks apelianto prašymas yra nepagrįstas ir bent jau šiuo metu negali būti patenkintas. Pirmiausia pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas neuždraudė nuteistajam V. K. išvykti už savo gyvenamosios vietos ribų. Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 14 straipsnyje, reglamentuojančiame bendrąsias probuojamųjų pareigas, taip pat nėra numatytas draudimas nuteistajam išvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų. Šio straipsnio 4 punkte tik yra numatyta pareiga apie savo išvykimą pranešti probuotojui. Tokiu būdu nuteistasis gali išvykti iš gyvenamosios vietos (miesto) ribų, bet privalo apie tai informuoti bausmę vykdančią instituciją, suderinti su ja bausmės atlikimo tvarką, aptarti ir suderinti kontrolės vykdymo mechanizmą. Kaip ir nurodoma apeliaciniame skunde, Probacijos tarnybą iš anksto informavus apie išvykimo ir parvykimo iš užsienio laiką, pats nuteistojo išvykimo dirbti į kitą šalį faktas iš esmės netrukdo planuoti ir vykdyti nuteistojo priežiūrą, juolab, kad V. K. įpareigotas pradėti dirbti ar mokytis, nenurodant, kur ir kokį darbą jis turės dirbti ar kokioje mokymo įstaigoje mokytis. Atkreiptinas dėmesys dar ir į tai, kad nei apeliaciniame skunde, nei teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme, V. K. nenurodė, kokį konkretų darbą tam tikroje valstybėje (posėdžio metu buvo paminėta Anglija, nors apeliaciniame skunde net ir tai nenurodyta) ketina dirbti. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad išvykęs iš Lietuvos V. K. turės realią galimybę įsidarbinti, teismui nepateikta. Todėl tenkinti prašymą dėl įpareigojimo pradėti dirbti ar mokytis per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo panaikinimo ar leidimo dirbti užsienyje suteikimo nėra pagrindo. Tuo pačiu pažymėtina, kad skiriamos bausmės tikslas yra tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimas asmeniui, kuriam taikoma sankcija už nusikalstamos veikos įvykdymą, ir tuo siekiama prevencijos tikslų. Įstatymas prioritetu laiko visuomenės viešąjį interesą, siekiant užtikrinti visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį suinteresuotumą išvengti neigiamų pasekmių ar nepatogumų. Todėl simbolinės, apelianto pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų bausmei keliamų tikslų, o klausimas dėl teismo paskirto įpareigojimo panaikinimo ar pakeitimo turi būti sprendžiamas bausmės vykdymo metu vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme ir BPK 358 straipsnyje nustatyta tvarka.

7. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra jokio teisinio pagrindo.