- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-25
- Bylos Nr.
- 1A-239-875/2019
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus, Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- Ž. J., M. J.
- Civilinis ieškovas
- G. M.
- Nukentėjusysis
- G. M.
- Advokatai
- Jurgita Šlapaitienė, Edmundas Jankaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. J. ir Ž. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo
M. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau - BK )138 straipsnio 1 dalyje ir paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo faktinio sulaikymo momento;
Ž. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirta 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę paskirtas atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2019 m. gegužės 29 d.
Tuo pačiu nuosprendžiu visiškai patenkintas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. M. civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir solidariai iš M. J. ir Ž. J. priteista 282,97 Eur turtinės žalos atlyginimo. Iš dalies patenkintas nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. M. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir solidariai iš M. J. ir Ž. J. priteista 4000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje ieškinys atmestas. Solidariai iš M. J. ir Ž. J. priteista 620,00 Eur proceso išlaidų nukentėjusiajam G. M..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendžiu M. J. ir Ž. J. pripažinti kaltais pagal BK 138straipsnio 1 dalį už tai, kad nesunkiai sužalojo žmogų, t. y. veikdami sunkinančiomis aplinkybėmis – būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bendrininkų grupėje, 2018 m. rugsėjo 3 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), V. B. priklausančiame garaže, M. J., tyčia, konflikto metu, sudavė kumščiu vieną smūgį nukentėjusiajam G. M. į veido sritį, o Ž. J. sudavė bendrai kumščiu ne mažiau kaip šešis smūgius nukentėjusiajam G. M. į veido sritį, tuo dėl apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžio, nosies kaulų lūžio, viršutinio žandikaulio lūžio, kairio ir dešinio skruostikaulio lūžių, galvos smegenų sukrėtimo nukentėjusiajam G. M. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą, nes dėl apatinio žandikaulio dešinės pusės lūžio, nosies kaulų lūžio, viršutinio žandikaulio lūžio, kairio ir dešinio skruostikaulio lūžių, galvos smegenų sukrėtimo jo sveikata sutrikdyta ilgiau nei dešimt dienų.
II. Apeliacinių skundų argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis M. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir jį išteisinti, atmesti G. M. civilinį ieškinį ir nepriteisti proceso išlaidų.
2.1. Skunde nurodo, kad nusikalstamos veikos dėl kurios yra nuteistas nepadarė, nukentėjusiojo G. M. nesužalojo, neveikė bendrininkų grupėje su broliu Ž. J.. Mano, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus bei išsamiai neišanalizuodamas visų bylos aplinkybių, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas, kas teismui sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Šalies argumentai
2.2. Pažymi, kad jokio smūgio nukentėjusiajam G. M. nesudavė, anksčiau nurodydamas, kad sudavė vieną smūgį neteisingai apkalbėjo save, nes taip nebuvo. Liudytojas A. R. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad vėliau į garažą atėjo M. J.. G. M. buvo nemažai išgėręs, mažai kalbėjo. Prasidėjo konfliktas, dėl ko - nežino. G. M. atsistojo ir M. J. išgrūdo iš garažo. Tada M. J. paskambino broliui, tuo metu nebuvo, kad kas suduotų smūgius. Jis išėjo ieškoti Lino ir kai grįžo, pamatė, kad brolis Ž. J. muša G. M.. Su broliu Ž. J. nebuvo susitarimo sumušti nukentėjusįjį. Brolis Ž. J. apklaustas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atėjo į garažą tam, kad padėtų broliui išsiaiškinti konfliktą ir atsigerti, pasikalbėti. Visa tai, paneigia skundžiamame nuosprendyje nurodytus motyvus, kad broliui skambino norėdamas, kad šis padėtų sumušti jį pastūmusį G. M..
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. J. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendį ir jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei paskirti švelnesnę, su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
3.1. Skunde nurodo, kad nei vienas liudininkas neparodė, kad brolis M. J. būtų smogęs nors vieną smūgį nukentėjusiajam. Pats nukentėjusysis irgi nenurodo, kad jam būtų smogę jie abu. Ikiteisminio tyrimo metu jis, apklaustas įtariamuoju, nurodė visiškai kitokias aplinkybes apie įvykį, nei jo nurodytos įvykio aplinkybės teisme, kaltinamojo apklausoje.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistųjų M. J. ir Ž. J. gynėjai advokatai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti.
Šalies argumentai
Prokurorė prašė nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2019 m. gegužės 29 d. nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų M. J. ir Ž. J. apeliaciniai skundai atmestini.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).
5. Nuteistasis M. J. apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, mano, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šią nusikalstamą veiką. Nuteistasis Ž. J. apeliaciniu skundu neginčija savo kaltės padarius nusikalstamą veiką, tačiau nesutinka su jos kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir prašo ją perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, bei sušvelninti paskirtą bausmę. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniais skundais (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
6. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės.
7. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius duomenis, konstatuoja, kad tiek M. J. tiek Ž. J. kaltė, padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 5 dalis) įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį dėl M. J. ir Ž. J. kaltės pripažinimo kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pakankamai atsižvelgė į byloje esančių faktinių duomenų visetą, išdėstė kaltinančius M. J. ir Ž. J. duomenis, pakankamai motyvuotai atmetė nuteistojo M. J. parodymus dėl smūgio nesudavimo nukentėjusiajam ir visiškai pagrįstai rėmėsi kitais byloje esančiais įrodymais, dėl to teisingai konstatavo, kad M. J. ir Ž. J. padarė jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. nesunkiai sutrikdė nukentėjusiajam G. M. sveikatą.
8. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.
9. BK 138 straipsnio 1 dalyje yra numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių.
10. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis M. J. prašo jį išteisinti, tačiau patikrinus byloje esančius duomenis, sutiktina su apylinkės teismo padaryta išvada, kad byloje pakanka duomenų, jog M. J. veikdamas su broliu Ž. J., nesunkiai sutrikdė G. M. sveikatą. Atmestina apelianto keliama versija, kad jis iš pradžių nurodydamas, kad sudavė vieną smūgį neteisingai apkalbėjo save, nes taip nebuvo. Byloje nenustatyta duomenų, kuriais būtų galima patvirtinti M. J. keliamą versiją. Nei vienas suaugęs, mąstantis žmogus, nenorėtų sau pakenkti, duodamas parodymus prieš save, juolab žinant, kad tai gali sukelti baudžiamuosius padarinius. Dar daugiau, bylos duomenys paneigia M. J. parodymus, kad jis nesmurtavo prieš nukentėjusįjį G. M.. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu M. J. parodė, kad tarp jo ir G. M. kilo žodinis konfliktas ir G. M. jam sudavė vieną kartą kumščiu į veido sritį, pataikė į žandą, nenugriuvo. Jis supyko ir jam sudavė atgal vieną kartą kumščiu į veido sritį, kur konkrečiai pataikė, negali pasakyti. Įteikus galutinį įtarimą M. J. kaltę pripažino visiškai ir gailėjosi. Parodė, kad jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu yra išsamūs ir teisingi ir papildyti neturi ką. Pripažįsta, kad sudavė smūgius ir padarė sužalojimą nukentėjusiajam (2 t. b. l. 103-104, 125-126). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. J. parodė, kad nukentėjusiajam sudavė vieną smūgį iš kumščio į veido sritį. Po įvykio kažkada buvo sutikęs nukentėjusįjį ir asmeniškai jo atsiprašė, paspaudė ranką. Turtines išlaidas pripažino. Neturtinės žalos nepripažino, nurodydamas, kad nuo vieno smūgio nukentėjusysis negalėjo patirti tokios žalos, juolab neturės iš ko sumokėti, nes nedirba. Dar daugiau, pačiame kaltinamajame akte nurodyta M. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad pripažino kaltę ir nuoširdžiai gailėjosi, su kuo buvo supažindintas ir pats nuteistasis, tačiau prieštaravimų jokių dėl to nepareiškė. Parodymų patikrinimo vietoje įtariamasis M. J. parodė, kur ir prie kokių aplinkybių sužalojo G. M. (2 t. b. l. 109-110).
11. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėtos bylos kontekste, nuteistojo M. J. parodymų kaip įrodymų vertinimo procese, teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti įtariamojo asmens parodymai nelaikytini savarankiškais, tiesioginę įrodomąją reikšmę baudžiamojoje byloje turinčiais įrodymais, tačiau tai besąlygiškai ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotų kaltinamųjų parodymų kaip duomenų, turinčių įrodomosios reikšmės nustatant tiesą byloje, neeliminuoja. Ir būtent šios baudžiamosios bylos kontekste, vertinant nuteistojo M. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, jų visumą, konstatuotina, jog nagrinėjamos nusikalstamos veikos – nesunkaus sveikatos sutrikdymo kontekste, būtent ikiteisminio tyrimo metu, ir akcentuotina - pirminiai nuteistojo M. J. duoti parodymai vertintini kaip duomenys, turintys įrodomosios reikšmės byloje nustatant tiesą.
12. Tokią išvadą byloje pirmiausia suponuoja procesinių veiksmų, kurių metu ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo fiksuojami nuteistojo M. J. parodymai, atitikimas įstatymo leidėjo baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintiems įrodymų teisėtumo reikalavimams. Nustatyta, jog tiek pirminė nuteistojo M. J. apklausa, tiek ir paskutinė pareiškiant įtarimus nuteistajam, atlikti tinkamai laikantis baudžiamojo proceso įstatymo normų reikalavimų, įtariamojo apklausos atliktos ir parodymai užfiksuoti procesiniuose veiksmuose tiesiogiai dalyvaujant įtariamojo teises ginančiai ir jo interesus užtikrinančiai gynėjai. Taigi, nuteistojo M. J. parodymų kaip įrodymų teisėtumas baudžiamojo proceso įstatymo 20 straipsnio prasme nekelia abejonių. Tokiu būdu, išdėstyta įrodymų visuma pagrįstai suponuoja, konstatuojant reikšmingas nusikalstamos veikos – nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkybes, susijusias su nuteistojo M. J. veiksmais prieš nukentėjusįjį, kaip įrodymus vertinti pirminius ikiteisminio tyrimo metu nuteistojo M. J. duotus parodymus, būtent pirminius nuteistojo M. J. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus traktuojant kaip įrodymų sampratą atitinkančius duomenis, patikimus ir tinkamus įrodymus tiek leistinumo, tiek teisėtumo aspektu.
13. Aukštesniojo teismo vertinimu, šių duomenų pakanka M. J. kaltei įrodyti ir pagrįsti, o ir apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad jis nesudavė smūgio nukentėjusiajam vertinti kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės, bei paneigiami paties M. J. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, bei pirmosios instancijos teisme, kur jis parodė, kad sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam. Šių duomenų kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, dėl M. J. kaltės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.
14. Apeliantas M. J. neigia veikęs bendrininkų grupe su broliu Ž. J., tačiau neneigė, kad po konflikto su G. M. paskambino broliui Ž. J., kad pastarasis atvyktų padėti. Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
15. Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatymo nustatyto amžiaus asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagal BK 25 straipsnio 2 dalies nuostatas bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai.
16. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, ir kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir t. t.
17. Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtinusi nuostata, jog bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.), todėl įrodinėjant buvus susitarimą nebūtina nustatyti, jog visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-328/2014, 2K-458/2014, 2K-267-942/2017 ir kt.). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje iki bus pasiektas norimas rezultatas.
18. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai abu nuteistuosius pripažino nusikalstamą veiką padarius bendrininkų grupe. Nekyla abejonių, jog nuteistasis M. J. suvokė, kad skambindamas broliui ir prašydamas jam padėti išsiaiškinti su G. M., savo veiksmais kėsinasi į tą patį objektą – nukentėjusiojo sveikatą ir gyvybę, ir tais veiksmais (G. J. paskambinus Ž. J. ir pastarajam atvykus smurtaujant prieš nukentėjusįjį) realizavo nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius. Dar daugiau, iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrėtas vaizdo ir garso įrašas, kurį pateikė liudytoja G. M., kuriame liudytojas A. R. nurodė, kad išgėrinėjo su G. M., buvo dar M. J., o paskui pastariesiems susiginčijus ir G. M. pastūmus M. J., jis paskambino broliui Ž. J. ir jį išsikvietė (1 t. b. l. 86-87). Konstatuojant esant aptariamą bendrininkavimo formą nebūtina, jog bendrininkai iš anksto detaliai aptartų nusikaltimo planą. Svarbu, kad bendrininkas suvokia veikiantis ne vienas, bet su kitu bendrininku ar bendrininkais (vykdytojais). Iš nuteistųjų M. J. ir Ž. J. atliktų veiksmų toks jų suvokimas akivaizdus. Nors ir kaip nurodo nuteistasis M. J., jie iš anksto nesitarė sumušti nukentėjusiojo, tačiau M. J. skambindamas broliui pagalbos (prieš tai jau pačiam sudavus smūgį nukentėjusiajam) ir atvykus broliui Ž. J. sumušus G. M., suvokė savo neteisėtų veiksmų pavojingumą ir to norėjo. Juolab kaip nurodo M. J., grįžus į garažą matė sumuštą nukentėjusįjį, tačiau abu su broliu išėjo, palikdami nukentėjusįjį sumuštą garaže.
19. Vertinant išdėstytą duomenų visumą, tai yra esant nustatytam tiesioginiam priežastiniam ryšiui tarp smurtinio pobūdžio veiksmų prieš nukentėjusįjį ir kilusių padarinių – nukentėjusiajam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, esant konstatuotiems bendriems brolių M. ir Ž. J. veiksmams prieš nukentėjusįjį ir esant konstatuotai aplinkybei, jog nesunkaus sveikatos sutrikdymo aplinkoje tiesiogiai buvo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo procese tiesiogiai dalyvavo abu nuteistieji M. ir Ž. J., nagrinėjamoje byloje darytina objektyvi išvada, jog nuteistieji M. ir Ž. J. bendrininkavo padarant nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą ir abiejų nuteistųjų nusikalstami veiksmai kvalifikuotini kaip sveikatos sutrikdymo vykdytojų, nes kiekvienas nuteistasis atliko objektyviesiems nesunkaus sveikatos sutrikdymo požymiams priskiriamus veiksmus, todėl nuteistųjų veiksmai teisingai traktuoti kaip padaryti veikiant bendrininkų grupe.
20. Apeliantas Ž. J. mano, kad jo atžvilgiu Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmai neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir jo veika pagal bylos esančią medžiagą turėtų būti perkvalifikuota iš BK 138 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį.
21. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), G. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl veidinės dalies kaulų lūžio ir galvos smegenų sukrėtimo nukentėjusiajam sveikata sutrikdyta ilgesniam negu dešimt dienų laikotarpiui (1 t. b. l.35-36). Papildomoje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad G. M. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl veidinės dalies kaulų lūžio ir galvos smegenų sukrėtimo nukentėjusiajam sveikata sutrikdyta ilgesniam negu dešimt dienų laikotarpiui (1 t. b. l. 41).
22. BK 138 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę būtent už nesunkų sveikatos sutrikdymą, tuo tarpu BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą arba nežymų sveikatos sutrikdymą. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam G. M. neginčijamai nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas bendrais nuteistųjų tyčiniais veiksmais, aukštesnės instancijos teismas neturi teisės nesutikti su pirmosios instancijos teismo parinkta ir Ž. J. veiksmus atitinkančia kvalifikacija pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl jos perkvalifikuoti neturi teisinio pagrindo.
23. Nuteistasis Ž. J. apeliaciniu skundu prašo perkvalifikavus jo baudžiamuosius veiksmus, sušvelninti jam paskirtą bausmę, tačiau bylos duomenys neleidžia aukštesnės instancijos teismui priimti kitokio sprendimo dėl bausmės skyrimo nuteistajam nei tai padarė apylinkės teismas. BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas, turinčias reikšmės bausmei skirti, aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
24. BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
25. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tuomet, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Šiuo atveju tokia situacija nėra susidariusi. Teisėjų kolegija, patikrinusi baudžiamosios bylos duomenis, dar kartą įvertinusi bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmių skyrimą reglamentuojančias normas taikė tinkamai. Parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį buvo įvertinta Ž. J. padaryta nusikalstama veika, jo asmenybę apibūdinančios aplinkybės, taip pat kitos aplinkybės, reikšmingos bausmės individualizavimui.
26. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje nurodoma, kad už šio nusikaltimo padarymą yra baudžiama laisvės apribojimu arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam Ž. J. bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo, minėtų įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai jomis vadovavosi.
27. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ž. J. padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 138 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, baustas administracine tvarka, nedirbantis, užimtumo tarnyboje neregistruotas, apylinkės teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad proceso metu Ž. J. buvo suimtas kitoje pradėtoje baudžiamojoje byloje. Taip pat nustatyta viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir gailisi, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybes (nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje, ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Įvertinęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus Ž. J. už padarytą nusikalstamą veiką laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad Ž. J. ir jo padarytos veikos pavojingumą didina ir tai, kad jis jau nebe pirmą kartą yra teisiamas dėl nusikalstamų veikų padarymo naudojant smurtą. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nepateikia svarbių argumentų, kodėl jo manymu jam paskirta per griežta bausmė. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad aptartos aplinkybės patvirtina neigiamą Ž. J. orientaciją visuomenėje, susiformavusias antivisuomenines nuostatas ir nenorą laikytis įstatymų, Ž. J. nekeičia savo elgesio, išvadų iš jam anksčiau paskirtų bausmių nepadarė ir toliau daro naujus teisės pažeidimus, todėl pirmosios instancijos teismas nuteistajam Ž. J. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko griežčiausią bausmės rūšį.
28. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, kad Ž. J. už BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą buvo pagrįstai paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri yra lygi BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, atsižvelgiant į Ž. J. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (trečią kartą teisiamas už smurto naudojimą), Ž. J. neigiamą asmenybę, jo tyčinę kaltę. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam Ž. J. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė nėra per griežta, todėl ją švelninti, kaip prašo apeliantas, nėra pagrindo.
29. Atsižvelgiant į tai, kad atmetamas M. J. apeliacinis skundas dėl jo išteisinimo, atitinkamai atmetami ir skundo argumentai dėl G. M. civilinio ieškinio atmetimo ir proceso išlaidų nepriteisimo. Aukštesnysis teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo civilinio ieškinio ir proceso išlaidų priteisimo klausimą, todėl pakartotinai jų nenagrinėja.
30. Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra objektyvaus teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
13 nuteistųjų Ž. J. ir M. J. apeliacinius skundus atmesti.