- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-03-13
- Bylos Nr.
- e2-426-592/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-32218-2021-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Igoris Kasimovas
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus miesto 22-ojo notaro biuro
- Ieškovas
- J. L., R. L.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Advokatai
- Violeta Zabielienė, Vytautas Ptašinskis
trečiojo asmens Vilniaus miesto 22-ojo notaro biuro notarės Juditos Skrodenytės atstovui advokatui Vytautui Ptašinskiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių J. L. ir R. L. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo iš dalies negaliojančiu, tretieji asmenys: Vilniaus miesto 22-ojo notaro biuro notarė Judita Skrodenytė, I. C., D. M., A. (A.) K..
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovės kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusios, prašo pripažinti iš dalies negaliojančiu 1990 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 1-2299, pagal kurį Z. K. turtą paveldėjo sutuoktinė S. D. K. ir sūnus I. K., t. y. liudijimo dalį, pagal kurią S. D. K. ir sūnus I. K. po Z. K. mirties paveldėjo lygiomis dalimis 1/2 gyvenamojo namo, 1/3 dalį ūkinių pastatų ir 1/2 dalį kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)), ir pripažinti, kad S. D. K. ir I. K. po tėvo mirties paveldėjo lygiomis dalimis 2/9 gyvenamojo namo ir tokias pačias dalis daržinės ir tvarto, esančių (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)).
2. Ieškovės nurodė, kad 1975 m. spalio 1 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 4-15939, pagal kurį po motinos M. K., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties turtą paveldėjo jos sūnūs Z. K. ir T. K.. Paveldimą turtą sudarė 4/9 (kiekvienam po 2/9 dalis) gyvenamojo namo ir tokios pat dalys daržinės ir tvarto, esančių (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) mirė Z. K.. 1990 m. rugsėjo 5 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 1-2299, pagal kurį Z. K. turtą paveldėjo sutuoktinė S. D. K. ir sūnus I. K.. Paveldimą turtą sudarė 1/2 dalis gyvenamojo namo, 1/3 dalis ūkinio pastato ir 1/2 dalis kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini). Paveldėjimo teisės liudijimas yra užregistruotas 1990 m. spalio 16 d. Mickūnų apylinkės teismo viršaičio, ūkio knygoje Nr. 1217. Paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, jog turtas mirusiajam Z. K. priklauso pagal Mickūnų apylinkės Tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. birželio 28 d. išduotą pažymą Nr. 391. Mickūnų apylinkės Tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. birželio 28 d. išduotoje pažymoje Nr. 391 nurodyta, jog nurodyti duomenys gauti iš įrašų ūkinėje knygoje Nr. 1217. (duomenys neskelbtini) mirė Z. K. įpėdinis – sūnus I. K.. Po I. K. mirties liko dvi įstatyminės įpėdinės – ieškovės R. L. ir J. L.. Ieškovės kreipėsi į notarų biurą ir buvo užvesta paveldėjimo byla. Notarų biure ieškovėms buvo paaiškinta, kad VĮ „Registrų centras“ nėra nuosavybės teisės, registruotos mirusiojo brolio I. K. vardu. Ieškovės kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ su prašymu įregistruoti 1990 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės liudijimą Nr. 1-2299. VĮ „Registrų centras“ atsisakė tenkinti ieškovių prašymą, nurodydamas, kad duomenys apie S. D. K. ir I. K. paveldėtą dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių ir palikėjui Z. K. priklausiusią dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių yra prieštaringi, t. y. kartu su prašymu pateiktame 1990 m. rugsėjo 5 d. liudijime Nr. 1-2299 nurodyta, jog S. D. K. ir I. K. lygiomis dalimis paveldi palikėjo Z. K. turtą – 1/2 dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini); tuo tarpu 1975 m. spalio 1 d. paveldėjimo liudijimo Nr. 15939 pagrindu Z. K. paveldėjo 2/9 dalis gyvenamojo namo, tvarto ir daržinės, esančių (duomenys neskelbtini).
3. Išsireikalavus iš archyvo Z. K. paveldėjimo bylą, paaiškėjo, kad kaip priedai bei nuosavybę įrodantys dokumentai yra prijungtos dvi Vilniaus rajono Mickūnų apylinkės pažymos, kuriose nurodyta visiškai skirtinga informacija apie mirusiajam priklausančio turto dalis. 1990 m. kovo 1 d. Vilniaus raj. Mickūnų apylinkės LDT VK išduotoje pažymoje Nr. 157 nurodyta, kad mirusysis Z. K. gyveno (duomenys neskelbtini) savo 2/9 dalyse gyvenamojo namo kartu su žmona ir sūnumi. 1990 m. birželio 28 d. Vilniaus raj. Mickūnų apylinkės LDT VK išduotoje pažymoje Nr. 391 nurodoma, kad vadovaujanti ta pačia namų ūkio knyga Nr. 1217 Z. K. priklauso 1/2 dalis gyvenamojo namo ir 1/3 dalis ūkio pastatų; šeimos sudėtis nurodyta ta pati – žmona ir sūnus. Inventorizacinio biuro išduotoje pažymoje nei savininkas, nei priklausančios dalys nėra nurodytos. Pažyma buvo išduota mirusiojo Z. K. sutuoktinei S. K.. Iš VĮ „Registrų centras“ gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bylos buvo gauta informacija, kad byloje yra patalpinta 1990 m. kovo 1 d. Vilniaus raj. Mickūnų apylinkės pažyma, kurioje nurodyta, kad minėta pažyma išduota inventorizaciniam biurui apie tai, kad Z. K. priklauso 2/9 dalis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Pažyma išduota vadovaujantis namų ūkio knyga Nr. 1217. 2001 m. liepos 19 d. Vilniaus m. 1-ojo notarų biuro notaras Algimantas Rogovas išdavė paveldėjimo teisės liudijimą A. K., kuris paveldėjo turtą po savo tėvo T. K. (jis ir Z. K. brolis) 2/9 gyvenamojo namo. Būtent tokią dalį, po kurią ir paveldėjo abu broliai T. K. ir Z. K. po savo motinos mirties. Būtent tokią – 2/9 dalis turto, turėjo paveldėti ir Z. K. įpėdiniai sutuoktinė S. D. K. ir sūnus I. K..
Šalies argumentai
4. Ieškovių teigimu, išduodamas paveldėjimo teisės liudijimą, notaras privalo įsitikinti, kad dokumentai nuoseklūs, kad juose nurodyti duomenys yra vienodi, kad dokumentai tarpusavyje vienas kitam neprieštarauja, o esant prieštaravimams, dėti pastangas jiems pašalinti. Šioje situacijoje, išduodant paveldėjimo teisės liudijimą, notarė akivaizdu nesiaiškino, kodėl yra dvi pažymos su skirtinga informacija, kodėl pareiškime padarytas pataisymas, kuris nėra aptartas ir padarytas neaišku kokiu pagrindu, neišsireikalavo pirminių nuosavybės dokumentų, iš kurių būtų akivaizdžiai matyti, kokia dalis gyvenamojo namo priklauso mirusiajam.
5. Ieškovių nuomone, jos nėra praleidusios ieškinio senaties termino. Jeigu visgi bus nustatyta, jog terminas yra praleistas, ieškovės prašo terminą atnaujinti. Pažymėjo, kad ieškovės 2021 m. gegužės 21 d. kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį notarų biurą su prašymu užvesti paveldėjimo bylą po brolio I. K. mirties. Būtent po kreipimosi į Vilniaus m. 1-ąjį notarų biurą, ieškovėms paaiškėjo, kad jų mirusio brolio vardu VĮ „Registrų centras“ nuosavybė nėra įregistruota. Taip pat kaip nuosavybė pagal paveldėjimo teisės liudijimą nėra įregistruota ir mirusiosios motinos S. D. K. vardu.
Atsiliepimas
6. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai teisės aktai nesuteikia teisės įvertinti atlikto notarinio veiksmo teisėtumo (tą turėtų įvertinti teismas), o tuo labiau pavesti teismui išduoti pataisytą paveldėjimo teisės liudijimą. Ginčams, kylantiems iš paveldėjimo teisinių santykių, taikytinas bendrasis 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Jis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties terminas dėl 1990 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą Nr. 1-2299 I. K. mirties momentu, tai yra (duomenys neskelbtini), jau buvo pasibaigęs, nes nuo ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo praėjo daugiau nei 30 metų. Atsakovės nuomone, nuo 1990 m. rugsėjo 5 d. I. K. turėjo būti žinoma apie pažeistas teises, tačiau jis daugiau nei 30 metų savo pažeistų teisių negynė. Paveldėjimo būdu pereina mirusio fizinio asmens teisės ir pareigos palikimo perėmėjui (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). I. K. praleidus ieškinio senaties terminą, senaties terminas jo palikimo perėmėjams neprasideda iš naujo.
7. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto 22-ojo notaro biuro notarė Judita Skrodenytė atsiliepime prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 1990 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės liudijimas buvo išduotas ne remiantis asmenine Vilniaus valstybinės notarinės kontoros notarės nuomone, o vadovaujantis tuo metu aktualiausia 1990 m. birželio 28 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto išduota pažyma Nr. 391. Atsižvelgiant į tai, kad velioniui Z. K. asmeninės nuosavybės teise priklausė gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, 1990 m. rugsėjo 5 d. ginčo paveldėjimo teisės liudijimas buvo pagrįstai išduotas į visą velionio turtą ir negali būti pripažintas iš dalies negaliojančiu dėl ieškovių asmeninės nuomonės. 1990 m. birželio 28 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto išduota pažyma Nr. 391 laikytina oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesniąją įrodomąją galią. Byloje nėra duomenų, kad minėta pažyma būtų pripažinta negaliojančia. Pažymėjo, kad 1990 m. birželio 28 d. pažyma Nr. 391 buvo išduota vėliau nei 1990 m. kovo 1 d. Lietuvos TSR Vilniaus rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto išduota pažyma Nr. 157, todėl išduodant ginčo paveldėjimo teisės liudijimą, pagrįstai buvo remiamasi 1990 m. birželio 28 d. pažyma.
8. Notarė pažymėjo, kad ieškovės praleido ieškinio senaties terminą, todėl prašo atmesti ieškinį ir šiuo pagrindu. Ginčams, kylantiems iš paveldėjimo teisinių santykių, taikytinas bendrasis 1964 metų CK 84 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. CK 86 straipsnio 1 dalis). Apie galimai pažeistas turėjo tapti žinoma ne vėliau kaip 1990 m. rugsėjo 5 d., kai buvo išduotas ginčo paveldėjimo teisės liudijimas. Taigi, ieškinio senaties termino pradžia – 1990 m. rugsėjo 5 d. Po I. K. mirties ieškovių perimtos velionio materialiosios teisės nekeičia ieškinio senaties skaičiavimo pradžios ir nesudaro pagrindo ieškinio senaties pradžią skaičiuoti nuo momento, kada ieškovėms tapo žinoma apie aplinkybes, sudarančias ieškinio faktinį pagrindą.
9. Teismo posėdyje dalyvaujantys byloje asmenys palaikė atitinkamai reikalavimus ir atsikirtimus, pagrįsdami juos iš esmės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais. Ieškovių atstovė pažymėjo, kad atsakovo atsakomybė kildinama tuo pagrindu, kad valstybės ginčo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu buvo notarų darbdavys, tuo pačiu atsakingas už notarų veiksmus. Atsakovė ir trečiasis asmuo nesutiko su šiuo argumentu, nurodydami, kad notarė savarankiškas subjektas ir pati atsako už savo veiksmus, kad atsakovas yra netinkamas, paprastai atsakovu turėtų būti kiti bendraturčiai, nuosavybę įgiję ginčijamo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys atmestinas
10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame kodekse numatytas išimtis. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Tai yra pagrindinės teisės normos, reglamentuojančios įrodinėjimo pareigą ir įrodymų vertinimą.
11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013). Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017).
12. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai išlieka tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; kt.).
13. Paveldėjimo teisės liudijimas – tai valstybės nustatytos formos dokumentas, kuris patvirtina, kad įpėdinis priėmė palikimą ir įgijo nuosavybės teisę į paveldėtą turtą. Notaras paveldėjimo teisės liudijimą išduoda tik palikimą nustatyta tvarka ir terminais priėmusiems įpėdiniams. Paveldėjimo teisės liudijime nurodomi duomenys apie palikėją, įpėdinį (įpėdinius), paveldėjimo pagrindą bei aprašomas palikimą sudarantis turtas, t. y. identifikuojami konkretūs daiktai, kitas turtas ar teisės. Taigi paveldėjimo teisės liudijimo išdavimas – tai būdas įpėdiniams formalizuoti savo turimas teises, kad jie galėtų disponuoti konkrečiu paveldėjimo turinį sudarančiu turtu, kaip nuosavybės teisės objektu. Tai ypač aktualu tais atvejais, kai paveldimas registruotinas turtas, nes paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu yra registruojamos įpėdinio nuosavybės teisės į konkretų paveldėtą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-916/2021).
14. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės prašo pripažinti iš dalies negaliojančiu 1990 m. rugsėjo 5 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 1-2299, pagal kurį Z. K., mirusio (duomenys neskelbtini), turtą paveldėjo sutuoktinė S. D. K. ir sūnus I. K. (toliau – Paveldėjimo teisės liudijimas), t. y. liudijimo dalį, pagal kurią S. D. K. ir sūnus I. K. po Z. K. mirties paveldėjo lygiomis dalimis 1/2 gyvenamojo namo, 1/3 dalį ūkinių pastatų ir 1/2 dalį kiemo įrenginių, esančių (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)). Ieškovės prašo pripažinti, kad S. D. K. ir I. K. po Z. K. mirties paveldėjo lygiomis dalimis 2/9 gyvenamojo namo ir tokias pačias dalis daržinės ir tvarto, esančių V(duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)).
15. Ieškovės yra priėmusios motinos S. D. K., mirusios (duomenys neskelbtini), ir brolio I. K., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimus.
16. 1975 m. spalio 1 d. buvo išduotas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 4-15939, pagal kurį po motinos M. I. K., mirusios (duomenys neskelbtini), mirties turtą paveldėjo jos sūnūs Z. K. ir T. K.. Paveldimą turtą sudarė 4/9 (kiekvienam po 2/9 dalis) gyvenamojo namo ir tokios pat dalys daržinės ir tvarto, esančių (duomenys neskelbtini).
17. (duomenys neskelbtini) mirė Z. K. , o 1990 m. rugsėjo 5 d. buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas.
18. Paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, jog turtas mirusiajam Z. K. priklauso pagal Mickūnų apylinkės Tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. birželio 28 d. išduotą pažymą Nr. 391.
19. Byloje ieškovės pateikė ir 1990 m. kovo 1 d. Mickūnų apylinkės Tarybos Vykdomojo komiteto pažymą Nr. 157, kurioje nurodyta, kad mirusysis Z. K. gyveno (duomenys neskelbtini) savo 2/9 dalyse gyvenamojo namo kartu su žmona ir sūnumi.
20. Teismo nuomone, atsakovė ir trečiasis asmuo pagrįstai argumentuoja, kad notarė privalėjo vadovautis Mickūnų apylinkės Tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. birželio 28 d. išduota pažyma Nr. 391, kuri išduota vėliau nei minėta 1990 m. kovo 1 d. pažyma. Be to, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad abi pažymas pasirašė tie paties asmenys (VK pirmininkas ir sekretorė), todėl labiau tikėtina, kad jiems turėjo būti žinoma ankstesnė pažyma (jos turinys). Vėliau šie asmenys pasirašė kitokio turinio pažymą, kas leidžia labiau tikėti, kad duomenys apie turtą (jo dalis) buvo patikslinti, atitinkamai notarė turėjo vadovautis šia 1990 m. birželio 28 d. pažyma, kuri taip pat nėra nuginčyta ar ginčijama.
21. Aplinkybė, kad 2001 m. liepos 19 d. Vilniaus m. 1-ojo notarų biuro notaras Algimantas Rogovas išdavė paveldėjimo teisės liudijimą A. K., kuris paveldėjo turtą po savo tėvo T. K. (Z. K. brolis) 2/9 gyvenamojo namo, vienareikšmiškai nepagrindžia, kad būtent 2/9 dalis turto turėjo paveldėti ir Z. K. įpėdiniai - sutuoktinė S. D. K. ir sūnus I. K.. nes šiame liudijime nėra kalbama apie kitų bendraturčių, tame tarpe Z. K. ar jo įpėdinių turto dalį. Tokiu atveju, teismo nuomone, toks kito notaro išduotas paveldėjimo teisės liudijimas nėra pakankamas įrodymas, kad pripažinti negaliojančia Paveldėjimo teisės liudijimo ginčo dalį.
22. Palikimo po Z. K. mirties ir Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu galiojusio Valstybinio notariato įstatymo, kuris galiojo tiek kiek neprieštaravo tuo metu galiojusiam Laikinajam Pagrindiniam įstatymui, 3 straipsnio nuostatos numatė, kad notariniams veiksmams atlikti organizuojamos valstybinės notarinės kontoros; kad notarinius veiksmus valstybinėse notarinėse kontorose atlieka valstybiniai notarai (vyresnieji valstybiniai notarai, vyresniųjų valstybinių notarų pavaduotojai, valstybiniai notarai).
23. Taigi, pagal minėtą reglamentavimą Lietuvos Respublikos valstybė ginčo palikimo atsiradimo metu ir ginčo paveldėjimo liudijimo išdavimo metu buvo atsakinga už valstybinių notarų veiksmus, todėl nagrinėjamoje byloje, sprendžiant ginčas tarp ieškovės ir valstybės dėl notaro veiksmų teisėtumo, atsakovas yra tinkamas – Lietuvos Respublikos valstybė. Tuo pačiu pažymėtina, kad ieškovės nereiškė ieškinio kitiems bendraturčiams ir nekilo ginčas tarp bendraturčių.
24. Tačiau byloje nėra nustatyta aplinkybių, nepateikta pakankamai ir objektyvių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti neteisėtus notarės ar valstybės veiksmus, atitinkamai nėra pagrindo pripažinti Paveldėjimo teisės liudijimo dalį negaliojančia, nėra pagrindo nustatyti, kad S. D. K. ir I. K. po Z. K. mirties paveldėjo kitas turto dalis nei nurodyta Paveldėjimo teisės liudijime.
25. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
26. Nagrinėjamu atveju ieškovės, kaip S. D. K. ir I. K. teisių ir pareigų perėmėjos paveldėjimo teisinių santykių pagrindu, tariamai gina palikimą palikusių jų brolio ir motinos tariamai pažeistas teises, pastariesiems priimant mirusio Z. K. palikimą (turtą), kuris nurodomas Paveldėjimo teisės liudijime.
27. Kaip minėta, Paveldėjimo teisės liudijimas išduotas 1990 m. rugsėjo 5 d., todėl taikytina tuo metu galiojusio CK (1964 m.) 84 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri numatė 3 metų bendrą ieškininės senaties terminą.
28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant ieškinio senaties termino pradžios nustatymo klausimais, išaiškinta, kad sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, jog jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2012; kt.).
29. Kadangi S. D. K. ir I. K. po Z. K. mirties patys kreipėsi dėl palikimo priėmimo, todėl labiau tikėtina, kad vėliausiai apie tariamą savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo dienos - 1990 m. rugsėjo 5 d.
30. Nagrinėjamoje byloje nėra įrodymų, kad S. D. K. ir I. K. ginčijo Paveldėjimo teisės liudijimą ar jo dalį.
31. Ieškovės, kaip teisių ir pareigų perėmėjos, kreipėsi į teismą 2021 m. lapkričio 29 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą daugiau kaip 28 metus, todėl atsakovė ir trečiasis asmuo pagrįstai prašo atmesti ieškinį ir tuo pagrindu, kaip praleidus ieškinio senaties terminą.
32. Pažymėtina, kad ieškovės nenurodė reikšmingų aplinkybių ir nepagrindė įrodymais svarbių priežasčių, dėl kurių minėtas senaties terminas praleistas, todėl šis terminas neatnaujintinas (CPK 178, 179, 185 straipsniai).
33. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir pateikti įrodymai esminės reikšmės nagrinėjamoje byloje neturi, todėl teismas jų atskirai neaptaria (CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalys, 185 straipsnis).
34. Taigi, byloje nustatytų aplinkybių ir esamų įrodymų visumos pagrindu teismas konstatuoja, kad ieškinys yra nepagrįstas ir atmestinas.
35. Ieškinį atmetus, iš ieškovių priteistina trečiajam asmeniui notarei Juditai Skrodenytei lygiomis dalimis 2 100 Eur už teisines paslaugas (po 1 050 Eur iš kiekvienos); į valstybės biudžetą – lygiomis dalimis 131,92 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (po 65,96 Eur iš kiekvienos); ieškovėms nepriteistina jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 88, 92, 93, 96, 98 straipsniai).
36. Dėl pandemijos (COVID-19) paplitimo ir teismo posėdyje byloje dalyvaujantiems asmenims sutinkant šis sprendimas skelbiamas rašytinio proceso tvarka – tai atitinka CPK 3 straipsnio 1 ir 8 dalyje įtvirtintus teisingumo ir protingumo principus.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 269–270, 279, 307 straipsniais,
nusprendžia:
Atmesti ieškinį.
Priteisti iš ieškovių J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui notarei Juditai Skrodenytei lygiomis dalimis 2 100 Eur (du tūkstančius vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovių J. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir R. L. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą lygiomis dalimis 131,92 Eur (vieną šimtą trisdešimt vieną eurą 92 ct) bylinėjimosi išlaidų. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5662.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.