Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Šalies argumentai

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Manpower Lit“ (toliau ir – ieškovė, ieškovas, darbdavys, įmonė, bendrovė, Manpower Lit) kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl darbo ginčo dėl teisės išnagrinėjimo teisme, nesutikdama su 2018 m. birželio 20 d. Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo patenkinti atsakovų prašymai dėl diskriminacinio darbo užmokesčio ir nuspręsta išieškoti darbo užmokesčių skirtumus.

Ieškovas nurodė tokias faktines ginčo aplinkybes: atsakovai terminuotų laikinojo darbo sutarčių pagrindu buvo priimti dirbti ieškovo įmonėje, kaip laikinieji darbuotojai, kurie savo darbo funkcijas faktiškai vykdė pas laikinojo darbo naudotoją trečiąjį asmenį Europos lyčių lygybės institutą (toliau –Institutas, EIGE, European Institute for Gender Equality). Tokio įdarbinimo pagrindas - 2012 m. EIGE skelbtas ir ieškovo laimėtas viešasis konkursas, kurio sąlygose 16-uoju punktu jų punktu jau buvo nurodyta, koks darbo užmokestis turėtų būti mokamas laikiniesiems darbuotojams. Atsakovų su ieškovu sudarytų darbo sutarčių terminas buvo susietas su laikinojo darbo naudotojo užsakymo pasibaigimu. Šalims buvo aišku, kad pasibaigus EIGE ir ieškovo sutartiniams santykiams, pasibaigs ir atitinkamų darbuotojų darbo sutartys. Su tuo susijusias aplinkybes (faktą, jog atsakovai žinojo apie darbo sutarčių laikiną pobūdį) patvirtina pačių atsakovų (konkrečiai, E. S., M. L. ir M. P.) darbo ginčų komisijai išdėstyta pozicija, nurodant jog jų darbo sutartys, sudarytos su ieškovu 2015 m. rugsėjo 1 d., 2015 m. gruodžio 3 d. bei 2015 m. rugpjūčio 11 d., buvo nutrauktos 2016 m. gegužės 31 d., kuomet baigėsi ieškovo ir EIGE laikinojo įdarbinimo sutartis (projektas). Vėliau tos pačios atsakovės (E. S., M. L. bei M. P.) dirbo kitoje laikinojo įdarbinimo įmonėje (UAB ,,Demolit“), tačiau pas tą patį laikinojo darbo naudotoją. Atsižvelgiant į tai, kad 2016 m. gegužės 31 d. nutraukus darbo sutartis, atsakovės jokių pretenzijų ieškovui nereiškė, ieškovas sprendžia, kad aptariamas modelis (terminas) visoms ginčo šalims buvo tinkamas. Atsakovų darbo santykių metu keičiantis ekonominei padėčiai šalyje, ieškovas ne kartą mėgino laikinųjų darbuotojų interesais prašyti laikinojo darbo naudotojo (EIGE) padidinti laikiniesiems darbuotojams mokėtiną darbo užmokesčio tarifą. Visgi, galutinį sprendimą dėl laikinųjų darbuotojų darbo užmokesčio tarifo padidinimo priimdavo būtent EIGE, t.y. trečiajam asmeniui nesutikus to daryti, ieškovas neturėjo realių galimybių mokėti darbuotojams didesnį darbo užmokestį. 2018 m. vasario mėnesį ieškovas, reaguodamas į atsakovų iškeltą klausimą dėl darbo apmokėjimo DK 75 straipsnio kontekste - vienodo darbo užmokesčio laikiniesiems darbuotojams ir nuolatiniams laikinojo darbo naudotojo darbuotojams mokėjimo, išsiuntė EIGE raštą dėl informacijos pateikimo. Į ieškovo raštą laikinojo darbo naudotojas atsakė 2018 m. kovo 7 d., nurodydamas, kad EIGE neturi įdarbinusi (neįdarbina) tokios kategorijos darbuotojų, su kuriais objektyviai būtų galima palyginti laikinuosius darbuotojus.

Ieškovas, kaip teisinius argumentus nurodo: 1) dėl atsakovų prilyginimo atitinkamai laikinojo darbo naudotojo tiesiogiai įdarbintų darbuotojų kategorijai: tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnis, tiek nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK 75 straipsnis yra skirti įgyvendinti 2008 m. lapkričio 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/104/EB dėl darbo per laikinojo įdarbinimo įmones (toliau - Direktyva) nuostatas. Pirmojoje, iš paminėtų, teisės normoje įtvirtinta, kad laikinojo darbuotojo darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turi būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu darbo naudotojas būtų jį tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai laikiniesiems darbuotojams, pasirašiusiems neterminuotą laikinojo darbo sutartį, tarp siuntimų yra mokamas toks pats darbo užmokestis kaip ir siuntimų metu (Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Atitinkamai, DK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog laikinojo įdarbinimo įmonė privalo užtikrinti, kad už darbą laikinojo darbo naudotojui laikinojo darbuotojo darbo užmokestis būtų ne mažesnis už užmokestį, koks būtų jam mokamas, jeigu laikinojo darbo naudotojas būtų laikinąjį darbuotoją įdarbinęs pagal darbo sutartį toje pačioje darbo vietoje, išskyrus atvejus, kai pagal neterminuotą laikinojo darbo sutartį dirbantys laikinieji darbuotojai tarp siuntimų dirbti gauna darbo užmokestį iš laikinojo įdarbinimo įmonės ir šio darbo užmokesčio dydis tarp siuntimų dirbti yra toks pats kaip ir siuntimų dirbti metu. Pažymėtina, kad patys Atsakovai ginčo nagrinėjimo DGK metu pripažino, jog tokių pačių nuolatinių darbuotojų užimamos darbo vietų, kurias užima ir laikinieji darbuotojai, pas laikinojo darbo naudotoją (EIGE), nėra. Tai reiškia, kad nėra objektyvios galimybės nustatyti, koks laikiniesiems darbuotojams būtų mokamas darbo užmokestis, jeigu jie būtų tiesiogiai įdarbinti EIGE. Nepaisant to, DGK savo sprendimu nepagrįstai ir neteisėtai Atsakovų užimamas pareigas (darbo vietas) prilygino EIGE ,,Contract Agent“ (sutartininkų) II grupės 4 kategorijai bei pagal tai nusprendė išieškoti atsakovams iš ieškovo darbo užmokesčio nepriemokas, taip pat įpareigoti ieškovą pakeisti atsakovų darbo užmokestį. Tokią situaciją ieškovas laiko teisiškai ydinga bei neteisėta, kadangi: pirma, laikinojo darbo naudotojas savo 2018 m. kovo 7 d. atsakyme ieškovui aiškiai bei nedviprasmiškai išdėstė poziciją, kad EIGE neturi įdarbinusi (neįdarbina) tokios kategorijos darbuotojų, su kuriais objektyviai būtų galima palyginti laikinuosius darbuotojus. Laikinojo darbo naudotojas 2018 m. gegužės 25 d. rašte ieškovui pats nurodė, jog tiesiogiai neįdarbina jokių darbuotojų, kurių darbo sutarčių atžvilgiu būtų taikomas Lietuvos Respublikos darbo teisės normos. Nuolatinių EIGE darbuotojų darbo santykius reguliuoja Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai ir kitų tarnautojų įdarbinimo sąlygos (taikytinos, kaip nustatyta 1968 m. vasario 29 d. Tarybos reglamento (EEB, Euratomas, EAPB) Nr. 259/68), todėl laikinojo darbo naudotojas nuolatinių darbuotojų, įskaitant tų kurie patenka į ,,Contract Agent“ (sutartininkų) II grupę, atžvilgiu vadovaujasi pastaruoju reguliavimu, o ne Lietuvos Respublikos darbo teise. Atsižvelgiant į tai, kaip teigia ir pats laikinojo darbo naudotojas, laikinieji darbuotojai negali būti prilyginami nuolatiniams (praėjusiems Europos Komisijos administruojamą atranką) darbuotojams, todėl DK 75 straipsnio nuostatos dėl vienodo darbo užmokesčio laikiniesiems ir tiesiogiai įdarbintiems darbuotojams EIGE atveju nėra taikytinos. Kaip teigia ieškovas, pats faktas, jog Europos Sąjungos įstaigose įdarbinti darbuotojai, skirtingai nei kiti toje valstybėje narėje dirbantys darbuotojai, yra priskiriami subjektams, kuriems taikomas teisinis reguliavimas pagal Europos Sąjungos teisę, negali būti laikomas diskriminaciniu (remiamasi kaip pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2003 m. balandžio 1 d. sprendimu byloje Mascetti v. Commission, bylos Nr. T-11 /02). Tiesioginiams darbuotojams taikomi kiti atrankos kriterijai, nei laikiniesiems. Be to, atsakovai yra priskirti ,,Temporary agent“ AD arba AST kategorijai. Atsižvelgiant į tai, kad pas laikinojo darbo naudotoją (EIGE) jokie kiti darbuotojai neatlieka tokių pačių darbo funkcijų ir nepriklauso tokiai pačiai pareigybei, kaip atsakovai, yra racionalus bei pagrįstas atsakovų priskyrimas specifinei kategorijai (,,Temporary Agent“ AD arba AST) ir nėra jokio pagrindo laikinuosius darbuotojus priskirti kitoms EIGE darbuotojų kategorijoms, kurios nėra susijusios su atsakovų atliekamomis darbo funkcijomis (darbo vieta).