Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės, Tomo Venckaus ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės N. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovei N. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės, ieškovė atsisakė ieškinio reikalavimo dalyje dėl 3000,00 Eur sumos priteisimo, likusioje dalyje dėl 10 825,00 Eur skolos priteisimo ieškinį palaikė.

3.1. Papildomai paaiškino, jog 2015-12-22 bankiniu pavedimu atsakovei paskolino 10 000,00 Eur. Žodžiu susitarė, jog skolinasi 3 mėn. su 3 proc. dydžio palūkanomis. Vėliau šalys vekselį ne kartą perrašė kaip garantiją, kad pinigai bus grąžinti. 2 000,00 Eur ir 3 000,00 Eur sumas grąžino po paskutinio vekselio surašymo 2017-10-31. Vekselyje eilutėje „iki 2017-10-31“, iš tiesų buvo įrašyta perrašyto vekselio surašymo data.

4. Atsakovė su pareikštu ieškiniu sutiko iš dalies, kadangi ieškovei negrąžino tik 5 000,00 Eur sumos.

5. Savo poziciją grindė tuo, kad 2012 metais su drauge S. J. pradėjo sraigių auginimo verslą (duomenys neskelbtini). Kadangi bankai paskolų tokiam verslui nesuteikė, kreipėsi į J. T., nes sužinojo, jog ji teikia paskolas. J. T. ją supažindino su ieškove ir pristatė kaip draugę, kuri irgi gali paskolinti pinigų. 2015 m. gruodžio 22 d. ieškovė iš savo banko sąskaitos pervedė jai 10 000 Eur. Pavedime buvo įrašyta „paskola“. Pas J. T. namuose 2015-12-22 surašė vekselį. Dėl pinigų grąžinimo nebuvo jokios kalbos. Gavusi paramą, ketino grąžinti paskolą. Vekselį užpildė savo ranka, jai diktuojant. Vekseliai buvo perrašyti 5-6 kartus per metus. Vekseliai buvo perrašomi kaip garantija, kad pinigai tikrai bus grąžinti. Pildė visada draugė J. T.. Ieškovė po to du kartus dalyvavo perrašant vekselius. Paskutinį kartą vekselį pasirašė 2017 metais. Skambindavo draugė J. T. ir prašydavo grąžinti skolą. Ieškovė niekada neskambino. Perrašyti vekseliai likdavo pas J. T., palūkanas taip pat skaičiuodavo J. T..

II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.

14. Nagrinėjamos bylos duomenimis apeliantė N. P. 2015 m. gruodžio 22 d. išdavė ieškovei paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo besąlygiškai įsipareigojo iki 2017 m. spalio 31 d. sumokėti ieškovei V. A. 15 825,00 Eur. Vekselyje be kita ko nurodoma, kad palūkanos už vekselį nenustatomos, o vekselio turėtojui turi būti sumokama visa vekselio suma. Taip pat numatyta, jog laiku nesumokėjus pagrindinės skolos ar jos dalies, skolininkas papildomai moka 6 procentus metinių palūkanų nuo visos negrąžintos sumos bei atlygina visus dėl uždelsimo atsiradusius nuostolius. Atsakovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, jog ieškovė į atsakovės banko sąskaitą, esančią AB „Swedbank“, 2015 m. gruodžio 22 d. pervedė 10 000,00 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje įrašiusi „paskola“. Šioje byloje taip pat nustatyta, kad tarp šalių buvo surašyta keletą vekselių, jie vis būdavo perrašomi, kiekviename paskesniame vekselyje nurodant vis didesnę grąžintiną sumą, o į bylą pateiktas paskutinis surašytas vekselis.

15. Taigi, 2015-12-22 vekselio surašymo ir 10 000 Eur paskolos pinigų sumos pervedimo fakto šalys neginčija, tačiau nagrinėjamoje byloje apeliantė teigia, kad negali būti, jog gavusi iš ieškovės 10 000,00 Eur paskolą, 5 000,00 Eur sugrąžinusi, liktų skolinga 10 895,00 Eur. Apeliaciniame skunde iš esmės yra keliamas klausimas dėl ieškovei grąžintinos sumos dydžio.

16. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad ieškovė vekselio apmokėti laiku nepateikė, todėl atsižvelgtina į kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodoma, jog kai pasibaigia įstatyme nustatyti terminai pateikti apmokėti neprotestuotiną paprastąjį vekselį, jis praranda vertybinio popieriaus bei civilinių teisių objekto statusą ir dėl jo nebetaikytinos ĮPVĮ nuostatos dėl reikalavimų, atsirandančių pagal vekselį, patenkinimo tvarkos bei įsipareigojusių pagal vekselį asmenų santykių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2010; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013). Taip pat pažymėtina, kad praleidus įstatymo nustatytą paprastojo vekselio pateikimo apmokėti terminą ir netekus galimybės pasinaudoti teise reikalauti vekselį apmokėti Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo nustatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą ne ginčo tvarka, vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-716/2013). Įvertinus nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2015 m. gruodžio 22 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį yra pagrindas laikyti skolos rašteliu. Be to, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, į tai, kad paskola buvo suteikta bankiniu pavedimu, o vekselį šalys išrašė tik siekdamos patvirtinti ir užtikrinti paskolos grąžinimą, vėliau nuolat perrašinėjo, skaičiuodamos palūkanas, dokumente įrašydamos vis didesnę ieškovei grąžintiną sumą, apeliacinės instancijos teismas apskritai sprendžia, kad toks dokumentas bet kuriuo atveju negalėjo būti laikomas vertybiniu popieriumi ir turi būti vertinamas kaip paprastas skolos raštelis, t. y. laikomas skolos dokumentu, patvirtinančiu paskolinių teisinių santykių tarp šalių egzistavimą.

17. Šioje civilinėje byloje turi būti taikoma CPK 178 straipsnyje nustatyta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė kuomet šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, jog pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai, tenka ginčo šalims. Teismas nėra įrodinėjimo subjektas ir negali už šalis įvykdyti įrodinėjimo pareigos (CPK 178, 179 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „JG Property developments“ v. V. K., bylos Nr. 3K-3-99/2009; 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V.G. v. K. P. ir kt., bylos Nr. 3K-7-540/2009).

18. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-701/2018). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, reikšmės turi ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai. Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą pašalinti, t. y. nustatyti, kuria informacija vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53-378/2018).

19. Atsižvelgdama į aptariamą kasacinio teismo praktiką, į tai, kad tarp šalių kilo ginčas tik dėl grąžintinos sumos dydžio, į šalių paaiškinimus ir pateiktų procesinių dokumentų turinį, teisėjų kolegija sprendžia, jog mažai tikėtina, kad apeliantė N. P. nuolat buvo klaidinama J. T., kuri, pasak apeliantės, vis reikalavo pasirašyti skolos dokumentus ir vis užtikrindavo, kad šie pasirašomi dokumentai nieko nereiškia. Vidutiniškai protingas ir apdairus žmogus neabejotinai supranta, kad atitinkamų skolos dokumentų pasirašymas, vis didesnių sumų juose nurodymas, neabejotinai sukelia atitinkamas teisines pasekmes. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad N. P. neatitiktų vidutiniškai protingo ir apdairaus žmogaus standartų, juolab, kad šioje byloje apeliantė pati nurodė, kad pinigai buvo skolinami sraigių auginimo verslui vystyti (pažymėtina, kad byloje taip pat nėra ir duomenų, kad ieškovė V. A. verstųsi pinigų skolinimu). Be to, atsižvelgiant į tai, kad iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, jog buvo nukeliama ir skolos grąžinimo data, o bylos šalys anksčiau nebuvo pažįstamos, mažai tikėtina ir tai, kad pinigai buvo skolinami neatlygintinai, o tiek apeliantė, tiek ieškovė, nukeldamos skolos grąžinimo terminą, nesitarė dėl atlyginimo už tolimesnį pinigų skolinimą ir atsakovės naudojimąsi paskolintais pinigais. Pažymėtina, jog ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 6.872 straipsnio 3 dalis numato, kad jeigu paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra atlygintinė, tuo tarpu apeliantė bylos nagrinėjimo metu tokios prezumpcijos nepaneigė.

20. Teisėjų kolegija taip pat laiko, kad nagrinėjamos situacijos kontekste šalys iš tiesų susitarė dėl paskutiniame skolos dokumente nurodytos sumos, t. y. 15 825,00 Eur, kuri apėmė tiek pagrindinę skolą, tiek ir palūkanas, grąžinimo iki 2017 m. spalio 31 d. Toks susitarimas atsižvelgiant į tai, kad apeliantės prašymu nuolat buvo nustatomas vis vėlesnis skolos grąžinimo terminas, atitiko šalių tikrąją valią bei jų interesus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantė nei šio surašyto dokumento, nei jokių kitų ankščiau šalių sudarytų vekselių, neginčijo nei kaip sandorio sudaryto dėl suklydimo, apgaulės, nei kitais sandorio negaliojimo pagrindais, - nei šio proceso metu, nei jokioje kitoje civilinėje byloje, nors tokią galimybę neabejotinai turėjo nuo pat skolos dokumento surašymo datos – 2015 m. gruodžio 22 d.

21. Be to, nagrinėjamu atveju taip pat svarbu ir tai, kad bylos nagrinėjimo metu, taip pat procesiniuose dokumentuose, kaip pagrįstai nurodė ir bylą nagrinėjęs teismas, apeliantė net ir neginčijo, jog už pasiskolintą pinigų sumą buvo skaičiuojamos palūkanos, nereiškė reikalavimų dėl palūkanų mažinimo, neginčijo paskaičiuotų palūkanų dydžio. Pagaliau, nei viena iš šalių net negalėjo paaiškinti palūkanų paskaičiavimo, taikomo palūkanų procento dydžio, nurodyti konkretų laikotarpį, už kurį buvo skaičiuojamos ir kokio būtent dydžio palūkanos ir pan. Todėl visiškai sutiktina ir su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentu, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Būtent dėl nurodytos aplinkybės apeliantė N. P. šiuo atveju negali remtis argumentais dėl palūkanų skaičiavimo ir jų dydžio.

22. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

23. Kartu teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei N. P. jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovės V. A. atstovas iki teismo posėdžio nepateikė duomenų apie valstybės galimai patirtas bylinėjimosi išlaidas už ieškovei teiktą nemokamą antrinę teisinę pagalbą sumą, todėl spręsti dėl nurodytų išlaidų dydžio ir jų priteisimo iš atsakovės valstybės naudai apeliacinės instancijos teismas šiuo metu galimybės neturi.

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.