Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintautas Koriaginas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Ž. V. prekybos įmonės apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-4539-896/2012 pagal ieškovės J. L. firmos „Savas“ ieškinį atsakovei Ž. V. prekybos įmonei dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas nuo 2004 metų tiekė atsakovui duonos ir pyrago gaminius pagal PVM sąskaitas faktūras, už kuriuos atsakovas mokėdavo šiose sąskaitose faktūrose nurodytą duonos gaminių kainą. Pagal šalių tarpusavio atsiskaitymo išklotinės, 2005 m. sausio l d. atsakovas buvo skolingas 457,09 Lt, 2006 m. sausio l d. – 615,24 Lt, 2007 m. sausio 1 d. – 400,51 Lt, 2008 m. sausio 1 d. – 2 373,28 Lt, 2009 m. sausio l d. – 2 113,89 Lt, 2011 m. sausio l d. – 1 162,53 Lt, 2012 m. sausio l d. – 762,53 Lt. Ieškovo teigimu, atsakovas neapmokėjo sąskaitų faktūrų už laikotarpį nuo 2010 m. vasario 19 d. iki 2010 m. kovo 31 d., kadangi atsakovui atliekant ankstesnius mokėjimus, buvo dengiamas per kelis metus susidaręs atsakovo įsiskolinimas pagal ankstesnes sąskaitas faktūras už 2005-2009 metus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

1. Dėl tarp šalių susiklėsčiusių santykių pobūdžio. Tarp šalių nebuvo sudaryta jokia sutartis ir susitarta žodžiu, kad už pateiktą produkciją atsakovas atsiskaitys, kai turės pinigų. Ginčo teisiniai santykiai priskirtini atlygintinų paslaugų teikimo sutarčiai, todėl bendrosios prievolių bei sutarčių teisės nuostatos turi būti taikomos tik tiek, kiek tai neprieštarauja teisės normoms, nustatančioms šios rūšies sutarčių ypatumus. Nors PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti egzistavusį tam tikrą šalių sutartinių santykių faktą, tačiau šiuo dokumentu negalima nustatyti santykių pobūdžio. Atsakovo nuomone, susiklostę santykiai tarp šalių laikytini nenustatyto pobūdžio ir sutartinės teisės nuostatos netaikytinos.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad atsakovas teismo posėdžio metu pripažino skolą, tačiau apeliaciniame skunde nurodo tuos pačius motyvus, kaip ir atsiliepime į ieškinį. Teismo posėdžio metu visos aplinkybės buvo išsiaiškintos tinkamai, bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė vadovaujantis Rekomendacijomis ir bylos pobūdžiu, be to, šios išlaidos susidarė dėl paties atsakovo kaltės (b. l. 41-42).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas patiekė atsakovui pagal išrašytas PVM sąskaitas faktūras duonos gaminių 2010 m. vasario 19 d. – 2010 m. kovo 31 d. laikotarpiu už 826,68 Lt (1 t. b. l. 5, 8, 9-23). Sąskaitose yra prekes priėmusių atsakovo darbuotojų parašai (pard. G. S., I. V.). Remiantis šiomis PVM sąskaitomis faktūromis, ieškovas kreipėsi į teismą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atsakovas byloje pareiškė prieštaravimus, nurodydamas, kad skola neteisinga ir ji yra apmokėta (1 t. b. l. 27) ir pateikė pinigų priėmimo kvitus, patvirtinančius 852,97 Lt sumos sumokėjimą ieškovui (1 t. b. l. 29, 31, 33, 35, 37, 39, 41, 43, 45, 47, 49, 51, 53, 55, 57, 59). Ieškovas, teikdamas teismui ieškinį, patvirtino, kad atsakovo nurodytas sumas jis yra gavęs, tačiau jomis buvo dengiami ankstesni atsakovo įsiskolinimai, todėl likusi skola, ieškovo duomenimis, yra 762,53 Lt. Šiems savo argumentams pagrįsti ieškovas pateikė buhalterinius duomenis apie visus atsakovo atsiskaitymus už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 3 d., iš kurių matyti ir prašomas priteisti 762,53 Lt įsiskolinimas ieškovei (1 t. b. l. 69-97). Šalių pasirašyti tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktai patvirtina, kad 2008 m. gruodžio 31 d. skola ieškovui sudarė 2 113,89 Lt (1 t. b. l. 122-123), 2009 m. lapkričio 30 d. - 1534,30 Lt (1 t. b. l. 110), 2010 m. rugpjūčio 31 d. – 1362,53 Lt (1 t. b. l. 12), 2011 m. lapkričio 30 d. – 862,53 Lt (1 t. b. l. 121). Taigi atsakovas 2011 m. lapkričio 30 d. pripažino esant 862,53 Lt skolą ieškovui. Byloje pateiktas tik vienas vėlesnis pinigų priėmimo kvitas – 2012 m. vasario 23 d. kvitas 100 Lt sumai (1 t. b. l. 110), atsispindintis ir ieškovo buhalterinėje apskaitoje (1 t. b. l. 97). Remiantis nurodytu, konstatuotina, kad ieškovo nurodomas atsakovo skolos likutis – 762,53 Lt, yra pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais rašytiniais įrodymais. Pažymėtina ir tai, kad atsakovo atstovas 2012 m. spalio 23 d. parengiamojo teismo posėdžio metu pripažino prašomą priteisti 762,53 Lt skolą ir ginčijo tik palūkanas, delspinigius ir bylinėjimosi išlaidas. Nors apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti sprendimą visoje apimtyje, tačiau nenurodo jokių argumentų dėl neteisingo skolos dydžio, o skundą grindžia, apelianto nuomone, dėl netinkamo tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo ir aiškinimo bei procesinių palūkanų priteisimo ir bylinėjimosi išlaidų.

Dėl šalių tarpusavio santykių teisinio kvalifikavimo. Apeliantas teigia, jog aplinkybė, kad tarp šalių nebuvo sudaryta jokia sutartis, o buvo žodžiu susitarta, kad atsakovas su ieškovu atsiskaitys, kai turės pinigų, reiškia, kad susiklostę santykiai tarp šalių pripažintini nenustatyto pobūdžio ir sutartinės teisės nuostatos nagrinėjamu atveju netaikytinos.

Teismas atmeta šiuos apelianto argumentus kaip nepagrįstus. Šalių teisinių santykių kvalifikavimas pagal ieškovo nurodomas faktines aplinkybes yra teismo pareiga (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-569/2013). Nagrinėjamu atveju ieškinio dalyką byloje sudarė skolos, kuri atsirado dėl nepilno atsiskaitymo už tiektą produkciją vykdymo, išieškojimas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 str.). Byloje nustatyta (to neginčijo ir pačios šalys), kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė sutartis dėl duonos gaminių pirkimo – pardavimo. CK 6.189 straipsnio pagrindu teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią ir šalys privalo ją tinkamai bei sąžiningai vykdyti (CK 6.200 str.). Teismas iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių bei šalių žodinių paaiškinimų sprendė, kad atsiskaitymas buvo sutartas vykdyti grynaisiais pinigais (išrašant pinigų priėmimo kvitą), o atsiskaitymo terminų neaptarus, atsiskaitymas įprastai vykdavo iš karto patiekus produkciją.

Pirmosios instancijos teismas tinkami kvalifikavo šalių ginčo teisinius santykius, šiems santykiams tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, apelianto keliamas klausimas dėl šalių santykių kvalifikavimo reikšmės neturi įtakos nei skolos faktui, nei ieškovo teisei reikalauti šios skolos grąžinimo, todėl tenkinti apelianto skundą nurodytu motyvu nėra teisinio pagrindo.

Dėl procesinių palūkanų. Atsakovo vertinimu, procesinės palūkanos byloje negalėjo būti priteisiamos, kadangi prievolės įvykdymo terminas nėra aiškus. Su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti.

Pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi pareiga mokėti šias procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo. Pažymėtina, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytų procesinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, paskirtis yra skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, ieškoti būdų atsiskaityti su kreditoriumi dar iki jam kreipiantis į teismą ir taip išvengti prievolės šias mokėti. Be to, laikoma, kad skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Taigi šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Dėl to skolininkas šiuo atveju privalo mokėti įstatymo nustatyto dydžio procesines palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Apeliantas nurodo, kad priteistos teisinių paslaugų išlaidos yra didesnės už pačią skolą, parengiamieji teismo posėdžiai buvo atidėti, vyko tik vienas teismo posėdis. Be to, apeliantas nesutinka ir dėl pašto išlaidų priteisimo, nes ieškovas nebuvo pateikęs reikiamų įrodymų prie ieškinio, dėl kurių pavėluoto pateikimo šios išlaidos ir susidarė.

Bylinėjimosi išlaidas sudaro dvi savarankiškos išlaidų grupės (rūšys): žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis). Skirtinga bylinėjimosi išlaidų prigimtis ir funkcijos lemia atitinkamus, tarp jų – šių išlaidų paskirstymo (atlyginimo) – teisinio reglamentavimo skirtumus. Principinė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė yra tokia, kad jų atlyginimo našta tenka bylą pralaimėjusiai, neteisiajai, taigi kaltai dėl išlaidų atsiradimo šaliai. Tokia taisyklė numatyta CPK 93 straipsnio 1 dalyje: šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu priskiriamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu ir išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktai). Išlaidų advokato pagalbai apmokėti mokėjimo pagrindus, tvarką ir dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CPK 88 ir 98 straipsniai. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas.

Pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgė į bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių principus, šalių procesinį elgesį, konkrečios bylos išsprendimo materialiuosius teisinius padarinius (CPK 3 straipsnio 6 dalis). Byloje vienareikšmiškai nustatyta, kad atsakovas su ieškovu yra neatsiskaitęs, šį faktą atsakovas pripažino tik iškėlus bylą teisme. Remiantis paminėtomis aplinkybėmis, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, pagrįstai priteisė iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas tiek atsakovui, tiek ir valstybei atsižvelgdamas į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį. Byloje nustatyta, kad ieškovas sumokėjo 50 Lt žyminio mokesčio (10 Lt už teismo įsakymo padavimą ir 40 Lt už ieškinį), todėl teismas iš atsakovo, kaip pralaimėjusios bylą šalies, pagrįstai priteisė 46,60 Lt žyminio mokesčio ir 20,22 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Byloje nustatyta, kad ieškovas patyrė 250 Lt (1 t. b. l. 3), 300 Lt (1 t. b. l. 65), 800 Lt (1 t. b. l. 119), atstovavimo išlaidų byloje (iš viso 1 350 Lt). Ieškovo atstovas rengė pareiškimą dėl teismo įsakymo, ieškinį, dalyvavo dviejuose teismo posėdžiuose, kurių trukmė 3.20 val. Remiantis Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių tvarkos 2.1, 2.2, 8.2, 8.6 ir 8.18 punktais, ieškovo prašomos priteisti atstovavimo išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus jų dydžio (maksimalus dydis, atsižvelgiant į suteiktas paslaugas, sudarytų 3 357,5 Lt), todėl teismo priteista 1 258,20 Lt suma laikytina pagrįsta. Apelianto argumentai dėl to, kad priteista atstovavimo išlaidų suma yra didesnė nei pati skola, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi apeliantas, nesumokėdamas skolos gera valia, pats sąlygojo tokią situaciją.

Ieškovas patyrė 200 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, todėl atmetus atsakovo apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kauno apygardos teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Ž. V. PĮ (į. k. 265840520) ieškovui J. L. firmai „Savas“ (į. k. 151129037) 200 Lt (du šimtus litų) išlaidų, susijusių su atstovavimu apeliacinės instancijos teisme.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.