Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovės J. U. ieškinį atsakovui S. R. (S. R.) dėl naudojimosi daiktu ir jo išlaikymo tvarkos nustatymo bei įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) mirė ieškovės mama ir atsakovo sutuoktinė R. R. 2014 m. kovo 20 d. J. U. Klaipėdos miesto 4-ajam notaro biurui pateikė pareiškimą dėl palikimo priėmimo (b. l. 13). 2014 m. rugsėjo 2 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimo pagrindu ieškovei atiteko ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 7-9). 2014 m. rugsėjo 1 d. nuosavybės teisės liudijimas patvirtina, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso ½ dalis bendro turto, įgyto santuokoje su R. R., t. y. ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 10-12). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad ieškovė jai priklausančią nuosavybės teisę nekilnojamojo turto registre įregistravo 2014 m. rugsėjo 3 d., o atsakovas – 2014 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 14). 2017 m. kovo 8 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovė pardavė UAB „Maksilika“ jai priklausančią ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), (b. l. 131-136). Ieškovė ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo 454,83 Eur žalos padarytos dėl trukdymo naudotis turtu, kurią sudaro 307,33 Eur sumokėti AB „Klaipėdos energija“, 8,71 Eur - AB „Klaipėdos vanduo“, 106,59 Eur - DNSB „Rugiagėlė“ ir 32,20 Eur sumokėti Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui. Teigia, jog dėl atsakovo kaltės, ji negalėjo naudotis jai priklausiusio turto dalimi, tačiau, nepaisant to, turėjo mokėti mokesčius už turto išlaikymą. Atsakovas su ieškiniu nesutinka, teigdamas, jog ieškovei pagal įstatymą kyla pareiga išlaikyti jai priklausančio būsto dalį, nepaisant to, naujasi juo, ar ne.

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, kurio pagrindu ieškovė prašo priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, šioje civilinėje byloje būtina aptarti du aspektus – išsiaiškinti bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo turinį ir civilinės atsakomybės taikymo sąlygas.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Nagrinėjamoje byloje šalys yra nekilnojamojo daikto bendraturčiai. Esant tokiai situacijai pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios dalinės nuosavybės teise. CK 4.76 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai privalo apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms; jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą. Butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas (CK 4.82 str. 3 d.). Butų ir kitų patalpų savininkai taip pat privalo reguliariai kaupti lėšas, kurios bus skiriamos namui (statiniui) atnaujinti pagal privalomuosius statinių naudojimo ir priežiūros reikalavimus. Šios lėšos yra butų ir kitų patalpų savininkų bendroji dalinė nuosavybė. Į šias lėšas negali būti nukreiptas išieškojimas pagal atskiro buto ir kitų patalpų savininko prievoles (CK 4.82 str. 4 d.).

Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad nuosavybės teisės įpėdiniui pereina nuo palikimo atsiradimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2012; 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2007).

Nagrinėjamu atveju ieškovė nuosavybės teisę į ½ dalį buto įgijo nuo motinos mirties (2014 m. vasario 15 d.) (CK 5.3 str.), t. y. nepriklausomai nuo to, kada išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, todėl konstatuotina, kad nuo šio momento ieškovė ir turi pareigą apmokėti išlaidas paveldėtam turtui išlaikyti ir išsaugoti.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį. Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios, įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2009).

Ieškovės teigimu, dėl atsakovo kaltės ji negalėjo naudotis jai nuosavybės teise priklausančia turto dalimi, t. y. atsakovas sąmoningai nesiėmė priemonių susitvarkyti paveldėjimo teisės dokumentus, nuolat keldamas konfliktus neįleisdavo jos į butą, tokiu būdu trukdydamas naudotis turtu pagal paskirtį. Nurodo, kad dėl tokių atsakovo veiksmų patyrė žalą, kadangi nepaisant to, jog nesinaudojo jai priklausančia buto dalimi, mokėjo mokesčius būstui išlaikyti.

Pažymėtina, kad kiekviena šalis turi naštą įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu. Laisva valia pasirinkusios reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą, šalys jų pasirinktomis įrodinėjimo priemonėmis pačios turi nurodytas aplinkybes įrodyti.

Neteisėti veiksmai atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246. str. 1 d.). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str. 1 d.). Žala nepreziumuojama, todėl jos faktą ir dydį privalo įrodyti ieškovas. Atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu (CK 6.247 str.).

Įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, vadovaujantis nuodytu teisiniu reglamentavimu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika darytina išvada, kad ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Visų pirma, teismas, kaip nepagrįstus, atmeta J. U. argumentus, jog aplinkybė, kad po motinos mirties, atsakovas delsė susitvarkyti paveldėjimo teisės dokumentus, dėl ko ji pakankamai ilgą laiką negalėjo teisėtai naudotis jai priklausančia turto dalimi, kadangi, kaip minėta, ieškovė nuosavybės teisę į dalį buto įgijo nuo R. R. mirties, o ne nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo ar nuosavybės teisės įregistravimo nekilnojamojo turto registre. Teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė, jog S. R. neįsileisdavo ieškovės į butą. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino atsakovas, J. U. dar nuo motinos R. R. mirties turėjo buto raktus, todėl bet kada galėdavo patekti į butą. Ieškovė šios aplinkybės nepaneigė. Tai, jog tarp šalių yra susiklostę konfliktiški santykiai, neatleidžia ieškovės nuo pareigos mokėti mokesčius už jai nuosavybės teise priklausančio turto dalį. J. U. argumentas, kad ginčo butu ji nesinaudojo, nesudaro pagrindo nevykdyti savo kaip bendraturtės pareigos atlyginti išlaidų, susijusių su buto išlaikymu, dalį, proporcingą turimai bendrosios dalinės nuosavybės daliai (CK 4.76 str.). J. U. teismui nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovas elgėsi neteisėtai, tyčia neleisdavo naudotis jai priklausančio buto dalimi. Kaip teismo posėdžio metu patvirtino pati ieškovė, ji negalėjo naudotis buto dalimi, kadangi tarp šalių buvo per daug konfliktiški santykiai. Aplinkybę, kad S. R. elgesyje nėra neteisėtų veiksmų patvirtina ir 2014 m. lapkričio 6 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos miesto antrojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 33-1-At-02589-14. Nutarime konstatuota, kad S. R. veikoje nematyti požymių nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnyje (Savavaldžiavimas), nes pareiškėja (J. U.) nepateikė objektyvių ir nenuginčijamų duomenų, kad buvo padaryta žala jos teisėms ar teisėtiems interesams. Nėra objektyvių duomenų ir nenuginčijamų įrodymų, jog J. U. bandė įgyvendinti savo teisę laisvai patekti į savo buto dalį, o S. R. varžė bendrasavininkės teises (b. l. 16-17, 18-19). Teismas taip pat laiko nepagrįstais ieškovės teiginius, kad jai padaryta žala susidarė dėl to, jog turėjo sumokėti mokesčius už jai priklausančios nuosavybės dalį, kuria net nesinaudojo. Minėta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Tai, jog J. R. sumokėjo 307,33 Eur AB „Klaipėdos energija“, 8,71 Eur AB „Klaipėdos vanduo“, 106,59 Eur DNSB „Rugiagėlė“ ir 32,20 Eur Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centrui, viso 454,83 Eur (b. l. 126, 127, 128, 129, 130) už jai, kaip bendraturtei, priklausančias padengti išlaidas, susijusias su buto (dalies) išlaikymu, nelaikytina ieškovei padaryta žala. Atkreiptinas ieškovės dėmesys į tai, kad mokesčiai už elektrą bei šaltą ir karštą vandenį priklauso nuo faktinio naudojimosi tomis paslaugomis ir yra apmokamos priklausomai nuo suvartojimo kiekio, o mokesčiai už šildymą ir kitas komunalines paslaugas yra mokami nepriklausomai nuo to, ar patalpomis bendraturtis naudojasi ar nesinaudoja. Bylos duomenimis nustatyta, kad už elektrą, šaltą bei karštą vandenį mokėdavo vien atsakovas pagal skaitiklių parodymus, tuo tarpu, pareiga mokėti mokesčius už būsto šildymą, komunalinius mokesčius bei atliekų tvarkymą tenka abiems bendraturčiams proporcingai turimai nuosavybės daliai. Be to, tai, jog ieškovė 2017 m. kovo 20 d., kai jos nuosavybės teisė į ½ dalį buto buvo pasibaigusi, sumokėjo 8,71 Eur AB „Klaipėdos vanduo“, nesudaro pagrindo šios sumos priteisti iš atsakovo. Pažymėtina, kad ginčo tarp šalių dėl ieškovės sumokėtų prieš tai minėtų mokesčių ir vietinės rinkliavos sumų nekilo, todėl išsamiau dėl žalos dydžio, kaip dėl teisiškai nereikšmingos aplinkybės nepasisakytina.

Teismo nustatytų ir įvertintų faktinių aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta atsakovo kaltė, neteisėti veiksmai, žala, bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys, todėl ieškovės ieškinys dėl žalos priteisimo atmestinas kaip neįrodytas ir nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovė pateikdama ieškinį sumokėjo 61,00 Eur žyminį mokestį (b. l. 5-6). Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 14 d. nutartimi priėmė ieškovės atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų dalies atsakovui S. R. dėl naudojimosi daiktu ir jo išlaikymo tvarkos nustatymo ir civilinę bylą Nr. 2-9802-793/2017 šioje dalyje nutraukė. Atsižvelgiant į tai, ieškovei grąžintina žyminio mokesčio dalis – 31,00 Eur (CPK 87 str. 2 d.). Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2016 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. 2.3-(NTP-2)-16-T-1960-16954 50 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (b. l. 47-48). Iš 2017 m. rugpjūčio 22 d. pažymos dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-8704 matyti, kad už atsakovui teiktą antrinę teisinę pagalbą susidarė 660,06 Eur (b. l. 157). Kadangi ieškovės ieškinys atmestas, iš jos valstybės naudai priteistini 660,06 Eur už atsakovui teiktą antrinę teisę pagalbą, o likusi sumokėto žyminio mokesčio dalis – 30,00 Eur lieka valstybei (CPK 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės J. U., gimusios (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą 660,06 Eur (šešis šimtus šešiasdešimt Eur 06 ct) bylinėjimosi išlaidų už atsakovui suteiktą antrinę teisinę pagalbą, sumokant jas į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5630, mokėjimo paskirtį – įmoka už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Grąžinti ieškovei J. U., gimusiai (duomenys neskelbtini), 2016 m. rugpjūčio 17 d. sumokėto žyminio dalį – 31,00 Eur (trisdešimt vieną Eur 00 ct), žyminio mokesčio grąžinimą pavedant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.