Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. gynėjo advokato Žydrūno Ambrizo apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 1 (vienų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme, ir skirta galutinė bausmė – 1 (vieni) metai 11 (vienuolika) mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 26 d. nuosprendį.

Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose, bausmės pradžią, nuosprendžiui įsiteisėjus, skaičiuojant nuo pradėjimo atlikinėti bausmę dienos.

Nukentėjusiojo T. G. civilinis ieškinys tenkintas, priteista nukentėjusiajam T. G. 1 459,71 Eur iš kaltinamojo E. G. solidariai su E. M., A. K., Ž. P., iš kurių civilinis ieškinys priteistas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 20 d. nuosprendžiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. E. G. nuteistas už tai, kad savo ir kitų naudai įgijo svetimą turtą: veikdamas bendrininkų grupėje su E. M., Ž. P., A. K., kurie už šio nusikaltimo padarymą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. vasario 20 d. nuosprendžiu pripažinti kaltais pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, ir kitais nenustatytais asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, pats atlikdamas laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, perdavė bendrininkui Ž. P. E. M. AB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, kad į šią banko sąskaitą būtų galima pervesti apgaule užvaldytus pinigus, ir po to, kai nenustatyti asmenys (duomenys neskelbtini) pataisos namuose 2018 m. rugsėjo 27 d. apie 16.59 val. iš telefono Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino nukentėjusiajam T. G. į jo telefono Nr. (duomenys neskelbtini) ir apgaule, prisistatę (duomenys neskelbtini) banko vadybininku bei banko duomenų apsaugos skyriaus darbuotoju, motyvuodami tuo, kad gali būti įsilaužta į nukentėjusiojo banko sąskaitą, išviliojo internetinės bankininkystės duomenis ir, prisijungę prie T. G. banko sąskaitos AB (duomenys neskelbtini) banke Nr. (duomenys neskelbtini), iš T. G. banko sąskaitos AB (duomenys neskelbtini) banke Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 2 250 Eur į E. M. AB (duomenys neskelbtini) banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), E. G. kartu su Ž. P. E. M. nurodė apgaule gautus pinigus išgryninti ir perduoti bendrininkei A. K., ir 2018 m. rugsėjo 27 d. E. M. dalį apgaule gautų pinigų išgryninus, nes AB (duomenys neskelbtini) bankas užblokavo E. M. banko sąskaitą ir 790,29 Eur grąžino nukentėjusiajam, bei perdavus bendrininkei A. K., tokiu būdu apgaule, veikdamas bendrininkų grupėje, savo ir kitų bendrininkų naudai įgijo nukentėjusiojo T. G. pinigus – 1 450 Eur, padarydami nukentėjusiajam T. G. 1 450 Eur materialinę žalą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nors E. G. savo kaltę neigė, byloje surinktų įrodymų pakanka argumentuotai spręsti, kad jis, veikdamas su bendrininkais, padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje. Spręsdamas bausmės klausimą teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, nuteistąjį charakterizuojančių duomenų visumą ir sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijos ribose.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 320 straipsnyje. Šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Taigi apeliacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu, taip pat keliamas klausimas dėl paskirtos bausmės. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą įrodymų vertinimą ir bausmių skyrimą reglamentuojančių normų taikymo aspektu, aplinkybių, teikiančių pagrindą nuosprendį panaikinti ir E. G. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį išteisinti ar jį pakeisti (dalyje dėl bausmės), nenustatė.

Dėl įrodymų vertinimo.

6. Duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, aplinkybių, patvirtinančių skundo argumentus dėl BPK reikalavimus neatitinkančio įrodymų vertinimo ar kitų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nenustatė. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos nuosprendyje išsamiai aprašė ir pateikė BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantį jų vertinimą. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė, kad E. G. kaltei dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo įrodyti duomenų, atitinkančių įrodymams keliamus reikalavimus, pakanka. Nuteistojo kaltumas šioje byloje grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Tai leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant E. G. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakoję nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryti nebuvo.

8. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados dėl E. G. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, yra pagrįstos ne teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais, o prielaidomis, tačiau šie skundo teiginiai nėra pagrįsti, juos nuosprendžio turinys paneigia. Spręsdamas dėl E. G. kaltės bendrininkų grupėje neteisėtai savo ir kitų asmenų naudai apgaule įgijus svetimą, T. G. priklausantį, turtą, teismas atsižvelgė į nukentėjusiojo T. G., nuteistųjų (bendrininkų A. K., E. M., Ž. P.), liudytojų A. B., R. K. parodymus, į rašytinius bylos duomenis (AB „(duomenys neskelbtini)“ bankas, (duomenys neskelbtini) pataisos namų-(duomenys neskelbtini), UAB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktą informaciją, kitus rašytinius duomenis), baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įsiteisėjusiu nuosprendžiu nustatytus faktus ir aplinkybes, iš skirtingų įrodymų šaltinių gautus duomenis įvertino tiek atskirai, tiek visumoje ir pagrįstai sprendė, kad jokių pagrįstų abejonių dėl E. G. kaltės bendrininkų grupėje padarius nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, vertinamu atveju nekyla.

9. E. G., nors pripažino tik tai, kad Ž. P. prašymu jam perdavė E. M. banko sąskaitos duomenis, tačiau neigė apgaulės būdu įgijęs svetimą turtą, sukčiavimo sudėties požymius jo veikoje neabejotinai įrodo pirmosios instancijos teismo posėdyje betarpiškai ištirti ir nuosprendyje išsamiai aprašyti įrodymai. Bylos įrodymais nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu 2018 m. rugsėjo 27 d. E. G. ir Ž. P. atliko laisvės atėmimo bausmę tame pačiame (duomenys neskelbtini), galimybė bendrauti jiems apribota nebuvo (2 t. b. l. 20). Nukentėjusiajam T. G. buvo skambinta iš mobiliojo telefono numerio, veikusio telefono aparate, kuris nusikalstamos veikos padarymo metu veikė bokštų, esančių (duomenys neskelbtini) kur yra ir (duomenys neskelbtini), zonoje (2 t. b. l. 41). Telefono aparatas su IMEI numeriu, kuris nusikalstamos veikos metu veikė teritorijoje, į kurią patenka ir (duomenys neskelbtini) pataisos namai, buvo surastas (duomenys neskelbtini), t. y. tame būryje, kuriame bausmę tuo metu atliko E. G. ir Ž. P. (2 t. b. l. 45). BPK 276 straipsnio 5 dalies pagrindu perskaitytais E. M. parodymais, kurie viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi ir kuriais abejoti nėra pagrindo, nustatyta, kad dėl banko sąskaitos numerio ji bendravo būtent su E. G., kurį pažįsta seniai ir jo balsą atpažįsta. E. M. nurodė ir tai, kad praėjus 10-20 minučių po padiktuoto savo sąskaitos numerio E. G. vėl su ja susisiekė, davė nurodymus dėl tolesnių veiksmų – pinigų išgryninimo, perdavimo kitam asmeniui, kuris su ja susisieks, pinigus perdavė A. K. (4 t. b. l. 151–153).Telekomunikacijų bendrovių pateiktais duomenimis (1 t. b. l. 114) nustatyta, kad nusikaltimo dieną buvo fiksuoti E. M. naudojamo abonento numerio sujungimai su abonentu, iš kurio buvo valdoma nukentėjusiojo banko sąskaita vykdant pervedimus ir tai patvirtina E. M. parodymus apie bendravimą E. G. bei paneigia E. G. versiją, kad jam apie daromą nusikalstamą veiką nebuvo žinoma. Aptarti duomenys, taip pat veiksmų trukmė ir intensyvumas – dalį iš nukentėjusiojo banko sąskaitos į E. M. banko sąskaitą pervestų pinigų E. M. išgrynino praėjus kelioms minutėms nuo pirmo pervedimo (1 t. b. l. 74, 80, 77–90), pinigus E. M., kaip minėta, išgrynino būtent E. G. nurodymu, skubiu pinigų išgryninimu rūpinosi pats E. G., duodamas nurodymus E. M. telefonu, taip pat į tai, kad E. M. vykdant E. G. nurodymus, telefonu buvo bendraujama ir su nukentėjusiuoju (dalies pinigų išgryninimo operacijos vykdytos 17.56 val., 17.57 val., bandyta išgryninti 18.07 val., 18.08 val., su nukentėjusiuoju bendrauta laikotarpiu nuo 16.59 val. iki 18.23 val.) pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip įrodantys, jog E. G. suprato, kokiai nusikalstamai veikai bus panaudoti E. M. banko sąskaitos duomenys ir šioje veikoje pats dalyvavo, t. y. jo veikoje visi, tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai nustatyti ir įrodyti. Vien tai, kad nuteistojo gynėjas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip interpretuodama byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuosprendyje taip ir liko neatskleista, kokia forma E. G. bendrininkavo, kokie jo veiksmai ir pastangos leidžia spręsti apie bendrininkavimą vykdant sukčiavimą, tačiau šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti, pasireiškiantis objektyvios tiesos iškreipimu, nukentėjusiojo suklaidinimu, paskatinusiu nukentėjusįjį nenaudingai disponuoti turtu, bei kaltininko tyčia. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad tiek E. G., tiek kitų nuteistųjų veiksmai buvo nukreipti į bendrą tikslą – apgaulės būdu įgyti svetimą turtą. Šioje byloje nusikalstama veika buvo įvykdyta ne vieno, o kelių asmenų, tame tarpe ir E. G., kurio vaidmuo analizuojamo sukčiavimo atveju pasireiškė E. M. banko sąskaitos duomenų perdavimu bendrininkui Ž. P. ir nurodymu, ką daryti su į sąskaitą pervestais ir bankomate išimtais pinigais, E. M. davimu.

11. BK 24 straipsnyje įtvirtinta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos bendrininkais pagal BK 24 straipsnio 2 dalį laikomi vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas. Bendrininkavimą apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, E. G. nusikaltimą padarė kartu su kitais nustatytais ir nenustatytais bendrininkais, t. y. veikė kaip vykdytojas (bendravykdytojas). Vykdytoju gali būti pripažintas nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius tiesiogiai realizavęs asmuo (tiesioginis vykdytojas); taip pat asmuo, realizavęs tik dalį sudėties požymių (kai likusią dalį požymių realizuoja kitas vykdytojas); vykdytoju gali būti pripažintas ir asmuo, kuris nors tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties požymių, bet būdamas nusikalstamos veikos darymo vietoje kitiems bendrininkams suteikia būtinąją pagalbą; vykdytojas taip pat gali veikti per tarpininką, t. y. asmenį, kuris nėra kaltas dėl nusikalstamos veikos, yra nepakaltinamas ar nesulaukęs įstatymo numatyto amžiaus ir kita. Taigi, vykdytojo, kaip bendrininko, baudžiamosios atsakomybės ypatumas yra tas, kad jis atsako ne tik už savo paties betarpiškai atlikus veiksmus, kuriais realizuojami objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-8-1073/2020). Kaip minėta, tokie asmenys atsako už vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 straipsnio 1 dalis) ir, atsižvelgiant į BK 26 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą reglamentavimą, bendravykdytojo veiksmai pagal BK 24 straipsnio 3 dalį atskirai nekvalifikuojami. Atsižvelgiant į tai, taip pat į šios nutarties 8 punkte aptartus įrodymus ir jais nustatytas faktines aplinkybes, skundo argumentas, kad sąskaitos numerio perdavimas kitam asmeniui savaime nėra nusikaltimas, E. G. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nepaneigia, jo kaltės nešalina. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką, kaip bendravykdytojai, todėl E. G., byloje esant pakankamai neginčijamų jo kaltės įrodymų, pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai.

12. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas kritikuoja teismo atliktą įrodymų vertinimą, teigia, kad įrodymai buvo įvertinti pažeidžiant BPK reikalavimus, tačiau kuo konkrečiai pasireiškė šis pažeidimas, kokie įrodymai buvo įvertinti neteisingai ar teismo liko iš viso nevertinti, nėra nurodyta. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo nuosprendžio teisėtumą šiuo aspektu, įrodymų vertinimo klaidų, kitų BPK pažeidimų taip pat nenustatė, todėl, sutikdamas su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl E. G. kaltės padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nuosprendžio motyvų dar kartą nekartoja.

Dėl bausmės.

13. Apeliaciniame skunde keliamas ir bausmės klausimas, prašoma taikyti BK 75 straipsnį ir laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti šį prašymą nėra pagrindo.

14. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

15. Baudžiamajame įstatyme už nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, padarymą numatytos viešųjų darbų arba baudos, arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės. Išanalizavus baudžiamąją bylą teisėjų kolegijai nekyla jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, nepažeidė.

16. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padarytą nusikaltimą, skiriamą bausmę motyvavo. Buvo įvertintas padaryto nusikaltimo pobūdis ir pavojingumas (padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas), nusikalstamos veikos stadija (nusikaltimas baigtas). Atsižvelgta į tai, kad nuteistasis, nors neneigė perdavęs E. M. banko sąskaitos duomenis Ž. P., savo kaltę dėl sukčiavimo neigė, nesigailėjo, todėl ši aplinkybė, priešingai, negu teigiama skunde, pagrįstai nevertinta kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti. Atsižvelgta į dvi atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veiką padarė bendrininkų grupėje ir būdamas recidyvistas. Nuosprendyje įvertinti ir nuteistąjį charakterizuojantys duomenys, sudarantys pagrindą pripažinti, kad nuteistasis yra linkęs nesilaikyti įstatymų reikalavimų, jo nusikalstamas elgesys nėra atsitiktinis, ankstesniais nuosprendžiais skirtos bausmės (bauda, laisvės apribojimas, terminuotas laisvės atėmimas), teigiamos įtakos jos elgesio pokyčiams neturėjo – E. G. už tyčinius nusikaltimus teistas 6 kartus (5 kartus iki šioje byloje analizuojamo nusikaltimo padarymo), teistas už nusikaltimus nuosavybei, naują tyčinį nusikaltimą padarė atlikdamas ankstesniu nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo bausmę, turėdamas neišnykusį teistumą.

17. Aptartų aplinkybių visuma nuosprendyje buvo įvertinta tinkamai, o nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati jo padarytam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį. Už padarytą nusikaltimą E. G. nors ir buvo paskirta griežčiausios rūšies BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmės rūšis – terminuotas laisvės atėmimas, tačiau šios bausmės trukmė, nors ir esant išimtinai neigiamai nuteistojo charakteristikai, nustatyta nežymiai didesnė, negu šios bausmės rūšies vidurkis – paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. E. G. paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka bendrosios ir individualiosios prevencijos tikslus bei teisingumo principą.

18. Esant aukščiau paminėtiems neigiamai nuteistojo asmenybę charakterizuojantiems duomenims, rodantiems, kad ne tik švelnesnės rūšies, bet ir terminuoto laisvės atėmimo bausmės nebuvo veiksmingos, taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, kaip to prašoma skunde, nėra pagrindo. Nuteistajam E. G. ankstesniu nuosprendžiu bausmės vykdymo atidėjimas jau buvo taikytas, tačiau nuteistajam sąmoningai ir piktybiškai nevykdant probacijos sąlygų (nevyko į probacijos tarnybą, nesilaikė įpareigojimo būti namuose bei įsidarbinti ar užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje, jo atžvilgiu pradėtas naujas ikiteisminis tyrimas), 2018 m. kovo 14 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas buvo panaikintas ir nuteistasis pasiųstas atlikti likusią bausmės dalį. Taip pat nuteistajam taikytas ir lygtinio paleidimo institutas, tačiau dėl tyčinio, sistemingo paskirtų įpareigojimų nevykdymo lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi panaikintas. Aptartos aplinkybės rodo nuteistojo polinkį nusikalsti ir kelia pagrįstas abejones dėl to, kad šiuo atveju atidėjus bausmės vykdymą nuteistasis sugebės laikytis probacijos sąlygų, tinkamai vykdyti pareigas ir teisėtą elgesį išlaikyti ilgesnį laiką.

19. BK 75 straipsnio taikymo aspektu pažymima, kad tai, jog asmuo nusikalto ne pirmą kartą, nusikaltimą padarė turėdamas neišnykusį teistumą, taip pat jau anksčiau taikytas bausmės vykdymo atidėjimas savaime nėra kliūtis BK 75 straipsnio taikymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-326-303/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189-1073/2019 ir kt.). Teismas, svarstydamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias ir su padaryta veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-132-942/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-326-303/2018 ir kt.). Vertinamu atveju atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę dėl sukčiavimo neigė, atsakomybės už savo veiksmus neprisiėmė, nusikaltimą padarė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę ir anksčiau būdamas jau ne kartą teistas, taip pat atsižvelgiant į duomenų apie realius nuteistojo mąstymo, požiūrio teigiamus pokyčius, jo dedamas pastangas pasitaisyti, keisti savo gyvenimo būdą, nebuvimą, pripažinti, kad atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bus pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Skunde teigiama, kad po nusikalstamos veikos padarymo nuteistojo požiūris iš esmės pasikeitė, jis ieškosi darbo, nori tapti pilnaverčiu visuomenės nariu, tačiau jokie tai patvirtinantys objektyvūs duomenys nėra pateikti.

20. Konstatuojama, kad Kauno apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 25 d. nuosprendyje įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalie reikalavimų, išvados dėl E. G. kaltės argumentuotos ir pagrįstos, bausmės skyrimo ir individualizavimo klausimai išspręsti teisingai, baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai nepadaryti, paskirta bausmė su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu paskirta bausme subendrinta teisingai taikant BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalių nuostatas. Paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, paskirta tinkamai įvertinus tiek padaryto nusikaltimo, tiek nuteistojo asmenybės pavojingumą, todėl dar labiau švelninti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo E. G. gynėjo advokato Žydrūno Ambrizo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.