Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų S. M., V. J. S., I. G. ir A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-101-585/2017 pagal ieškovų K. B., V. V. B., M. C., L. (L.) Č., J. D., J. D., G. F., S. G., I. G., A. G., J. V. J., R. L., D. L. (D. L.), D. M., A. M., S. M., E. M., O. M., D. M., R. P., T. P., M. S., N. S., V. J. S., A. Š., A. U. ir J. V. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, tretieji asmenys – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.Ginčo esmė

Ieškovai kreipėsi į teismą prašydami pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasirašymo sutartis, taikyti restituciją ir konstatuoti, jog visi ieškovų pinigai, sumokėti pagal ginčo sutartis, turi pinigų, esančių banko sąskaitose, teisinį statusą, bei priteisti draudimo išmokas. Ieškovai nurodė, jog jie visi turi neprofesionaliųjų investuotojų teisinį statusą ir turi būti laikomi vartotojais, nes ginčo sutartis sudarė asmeniniais tikslais. Ieškovams buvo sunku tinkamai suvokti sudėtingas banko teikiamų paslaugų procedūras – nei vienas jų neturi teisinio ar finansinio išsilavinimo. Atsakovės darbuotojai, sudarę su ieškovais ginčo sutartis, neturėjo finansų maklerio licencijos, todėl neturėjo teisės sudaryti tokių sutarčių. Atsakovės darbuotojų pateikta informacija bei skatinimas investuoti į ginčo finansines priemones suformavo ieškovų valią įsigyti obligacijas. Ginčo sutartys buvo sudarytos vos per kelias minutes, ieškovams neturint galimybės įvertinti pasirašomų dokumentų ar jų priedų. Atsakovė apgavo ieškovus dėl obligacijų draustumo, t. y. neatskleidė esminių sandorių sudarymo aplinkybių. Jeigu ieškovai būtų žinoję, kad obligacijos nėra draustos, nebūtų sudarę ginčo sutarčių, todėl ginčo sandoriai pripažinti negaliojančiais.Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, teismo prašė jį atmesti. Ieškovai buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant. Ginčo sutartis ieškovai sudarė siekdami kuo didesnės finansinės naudos, t. y. gauti didesnes palūkanas. Todėl draudimo apsaugos taikymas obligacijoms negali būti pripažintas esminiu ginčijamų sandorių sudarymo elementu. Įvertinus ieškovų patirtį, akivaizdu, jog jie turėjo suvokti terminuotojo indėlio ir obligacijos įsigijimo sutarties skirtumus. Aplinkybė, jog ieškovai netinkamai įsivaizdavo iš ginčo sutarčių kylančias teises ir pareigas, negali būti pripažinta suklydimu, jeigu jis įvyko dėl pačių ieškovų neatidumo. Ieškovai nepateikė argumentų, pagrindžiančių jų įrodinėjamą esminį suklydimą dėl sandorių sudarymo. Be to, tinkamu investuotojo informavimu apie obligacijas ir galimas rizikas iš esmės laikytinas pats išleidžiamų vertybinių popierių prospekto paskelbimo faktas. Ieškovai neįrodė aplinkybių, sudarančių pagrindą ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.90 straipsnyje ir/ar CK 1.91 straipsnyje reglamentuotais pagrindais.Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškinį nurodė, kad obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas ne tik indėlių draudimas, bet ir įsipareigojimų investuotojams draudimas. Aplinkybė, kad banko obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, yra expressis verbis (liet. tiesiogiai) įtvirtinta Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – ir IĮIDĮ). Sudarydami sutartis ieškovai nebuvo suklaidinti, kadangi ginčo sutartyse nebuvo nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos. Be to, bankas neturėjo motyvų klaidinti ieškovus ir teikti jiems melagingą informaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 2 d. sprendimu atmetė ieškovų K. B., M. C., I. G., S. M., V. J. S. ir A. Š. ieškinį; priėmė D. M., T. P. ir J. V. reikalavimų dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, restitucijos taikymo ir indėlio draudimo išmokų priteisimo atsisakymą ir šią bylos dalį nutraukė; patvirtino ieškovų V. V. B., L. (L.) Č., J. D., J. D., G. F., S. G., A. G., J. V. J., R. L., D. L. (D. L.), A. M., E. M., O. M., D. M., R. P., M. S., N. S., A. U. ir atsakovės AB banko SNORAS taikos sutartį.Teismas, įvertinęs kiekvieno ieškovo asmenines savybes, sprendė, jog ieškovai, sudarydami obligacijų pasirašymo sutartis, suprato arba turėjo suprasti, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu, todėl nebuvo atsakovės suklaidinti ir/ar apgauti. Teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pripažino, jog ieškovams nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas obligacijų draudžiamumo aspektas, tačiau sprendė, kad šis aspektas nebuvo esminė aplinkybė, nulėmusi jų apsisprendimą sudaryti ginčo sutartis. Be to, vien tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį, jo vykdymo metu nesirealizuos rizikos veiksniai, nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.Dėl nurodytų priežasčių teismas konstatavo, jog byloje neįrodyti esminio suklydimo ir/ar apgaulės sudarant obligacijų pasirašymo sutartis faktai, todėl nėra pagrindo ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovai S. M., V. J. S., I. G. ir A. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimo dalį, kuria atmesti apeliantų reikalavimai, ir jų reikalavimus tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Ginčo sutartis sudarė keliolika lapų teksto labai smulkiu šriftu. Ieškovai sutartis sudarė atsakovės kioskeliuose arba skyriuose, kuriuose laukė didelės eilės, todėl jiems nebuvo suteikta galimybė tinkamai susipažinti su ginčo sutartimis. Ieškovų seniau sudarytos terminuotųjų indėlių sutartys patvirtina, jog ieškovai siekė pinigus laikyti saugiai. Ieškovai, neturėdami atitinkamos patirties ir specialių žinių, negalėjo atskirti atsakovės siūlomų produktų ir nesuprato jų skirtumų.Atsakovė neteisėtai veikė interesų konflikto situacijoje, kaip ir neteisėtai ginčo sutartis sudarė finansų maklerio licencijos neturintys atsakovės darbuotojai.Atsakovė BAB bankas SNORAS su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Apeliantai neįrodė, dėl kokių savo individualių savybių jie galėjo būti suklaidinti arba apgauti, ir kokios jų individualios savybės galėjo nulemti kitokį teismo sprendimą. Apeliantai neneigia turėję patirties sudarant terminuotojo indėlio sutartis, tačiau nenurodė dėl kokių priežasčių negalėjo įžvelgti skirtumo tarp minėtos sutarties ir obligacijų įsigijimo sandorių.Draudiminės apsaugos aspektas nagrinėjamu atveju nebuvo esminė aplinkybė, nulėmusi apeliantų apsisprendimą sudaryti ginčo sandorius. Esminiais šių sandorių sudarymo elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir mokamų palūkanų dydis.Apeliantai iš esmės nepateikė įrodymų, kurių pagrindu ginčijami sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais.Ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nedraudė emitentui platinti vertybinius popierius savo jėgomis, tačiau draudė vertybinius popierius įsigyti pačiam emitentui.Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo apeliantų apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog apeliantai patys nesidomėjo galimomis obligacijų rizikomis, buvo neapdairūs ir nerūpestingi. Nei vienas ieškovas nesikreipė dėl ginčo sutarčių nutraukimo iki atsakovės bankroto bylos iškėlimo.Jeigu apeliantai netinkamai suvokė sudaromų sandorių sąlygas, galėjo kreiptis į teisininkus, sutartis pasirašyti neskubėdami ir gerai apgalvoję, todėl nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad jiems nebuvo sudarytos sąlygos tinkamai susipažinti su visomis ginčo sutarčių sąlygomis. Be to, obligacijų sutartyse nėra nurodyta, jog obligacijos draudžiamos indėlių draudimu. Aplinkybė, jog apeliantai su atsakove buvo sudarę terminuotojo indėlio sutartis, patvirtina, kad ieškovai, sudarydami skirtingus sandorius, suvokė obligacijų esmę bei joms būdingą riziką. Esminė ginčo sutarčių sudarymo sąlyga buvo už obligacijas mokamos palūkanos, o ne jų draudžiamumo aspektas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Dėl apeliacijos ribų ir draudimo išmokos (ne)priteisimo

Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydami, jog jiems nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos susipažinti su ginčijamomis sutartimis prieš jas pasirašant, be to, akivaizdu, jog apeliantai siekė saugiai investuoti turimas santaupas, o banko darbuotojų teiktos finansinės konsultacijos suklaidino ieškovus ir suformavo jų valią sudaryti ginčo sutartis. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo ribas vertina, ar ieškovai, įsigydami banko išleistas obligacijas, buvo tinkamai supažindinti su galimais rizikos veiksniais, ar ieškovams nebuvo suteikta klaidinančios informacijos dėl šiems finansiniams produktams taikomos draudimo apsaugos apimties, taip pat vertina, ar banko darbuotojai teikė ieškovams individualias investavimo rekomendacijas, veikdami kaip finansų makleriai.Nagrinėjamoje byloje vienu iš ieškinio reikalavimų ieškovai teismo prašė priteisti indėlio draudimo išmokas, todėl šios bylos kontekste svarbu pažymėti, jog aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, vadovaudamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Nr. C-671/13, nurodytomis aplinkybėmis, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatomis, konstatavo, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne, nes jos neatitinka indėlio apibrėžties. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau vertinamu atveju (bankrutavus vertybinių popierių emitentui) neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Dėl šios priežasties, vadovaujantis kasacinio teismo pateiktais išaiškinimais spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė šį ieškinio reikalavimą.

Dėl obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.90 ir CK 1.91 straipsnių pagrindu

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai (ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Be to, nurodytoje byloje kasacinis teismas akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvusios, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių, veiksnių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013). Nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar ieškovai ginčo sandorių sudarymo metu buvo suklaidinti ir/ar apgauti, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, investuotojas galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ) 22 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (ar) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Finansų tarpininkas privalo atskleisti informaciją investuotojui, aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kuria remdamiesi jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis). Nors kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog SNORAS, platindamas ginčo finansines priemones (obligacijas), netinkamai vykdė FPRĮ 22 straipsnyje nustatytas pareigas, t. y. aiškiai ir suprantamai neatskleidė neprofesionaliam investuotojui visų galimų pasirinkto investicinio sprendimo padarinių, tačiau pabrėžiama, jog vien ši aplinkybė nesudaro pakankamo teisinio pagrindo ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017). Byloje esantys duomenys vienareikšmiškai įrodo, jog apeliantai, pasirašydami obligacijų pasirašymo sutartis, šių sutarčių 1.22 punkte patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su jais buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jie su jomis sutinka ir jos išreiškia jų valią. Be to, ieškovai patvirtino, kad yra susipažinę su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų padarinius (t. 1, b. l. 23, 27, 33). Apeliantai su banku sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis pagal banko parengtas standartines sąlygas. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje ieškovai, be kita ko, pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, o apeliantas V. J. S. patvirtino, kad turi galimybę nuolatos naudotis interneto ryšiu (t. 2, b. l. 109-110, t. 3, b. l. 139-140, 187-188, 206-207). Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovo V. J. S. ieškinio pagrįstumą, konstatavo, jog šis ieškovas, netgi turėdamas laiko susipažinti su sutartimi ir įvertinti investicijos riziką, dar ne kartą grįžo pas atsakovą ir sudarė naujas analogiškas sutartis. Nors kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu, o aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė, susijusi su obligacijų draudimine apsauga, tačiau tokie banko neteisėti veiksmai nepakankami konstatuoti, kad ieškovai buvo suklaidinti ir/ar apgauti dėl sudarytų sandorių esmės.Ieškovai neneigia, kad su atsakove siekė sudaryti būtent obligacijų įsigijimo sutartis, tačiau tikina, kad jei sandorių sudarymo metu būtų žinoję tikrąją su obligacijomis susijusią riziką ir jų skirtumus nuo terminuotojo indėlio sutarties, nebūtų sudarę ginčijamų sandorių. Prieš sudarydami sutartis, visi apeliantai atsisakė pateikti bankui informaciją apie save ir patvirtino suprantantys, kad bankas neturėdamas žinių apie investuotojų (ieškovų) finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos yra tinkamos ieškovams (t. 2, b. l. 117, t. 3, b. l. 147, 195, 214). Be to, kliento aptarnavimo sutartyse pastorintuoju šriftu įrašytas įspėjimas, kokių padarinių kils, jeigu klientas atsisakys suteikti informaciją apie save arba pateiks nepakankamai tokios informacijos, – bankas neturės pareigos įvertinti finansinių priemonių tinkamumo.Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovė I. G. banko klientė buvo nuo 2011 metų (t. 2, b. l. 49); ieškovas S. M. buvo ilgametis banko klientas (nuo 2002 metų), per šį laikotarpį ieškovas keletą kartų su banku sudarė terminuotojo indėlio sutartis (t. 3, b. l. 138); ieškovas V. J. S. nuo 2001 metų su banku buvo sudaręs nemažai terminuotojo indėlio sutarčių (t. 3., b. l. 185-186); ieškovas A. Š. banko klientu buvo nuo 1998 metų, 2010 metais minėtas ieškovas sudarė su banku terminuotojo indėlio sutartį (t. 3, b. l. 200, 205). Nors ieškovų profesija ir išsilavinimas nesusijęs su finansų rinkomis, tačiau pagal kasacinio teismo praktiką, asmens amžius, aplinkybės, kad sandorio sudarymo metu neturėjo jokios investavimo patirties, asmeninės savybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Atsižvelgiant į tai, kad iki ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo apeliantai buvo banko klientais, su banku sudarinėję kitokio pobūdžio sutartis, teisėjų kolegijos vertinimu, jie visiškai atitinka vidutinio vartotojo standartą. Analizuotos ir vertintos faktinės aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia kritiškai vertinti apeliantų argumentus, susijusius su tuo, kad jie nesuvokė skirtumų tarp obligacijų ir terminuotojo indėlio sutarties. Ieškovai nepaneigė fakto, jog obligacijų pasirašymo sutartis nusprendė sudaryti būtent dėl didesnės investicinės grąžos, t. y. didesnės palūkanų normos. Tai reiškia, jog ieškovai galėjo prisiimti teises ir pareigas, kurios nustatytos ginčijamų sutarčių sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose. Byloje nustatytos aplinkybės nesuponuoja išvados, kad ieškovai, kaip vidutiniai vartotojai, galėjo nesuprasti su obligacijų įsigijimu susijusios rizikos, o jeigu tai įvyko, tą lėmė ne banko neteisėti veiksmai, bet pačių ieškovų nepakankamas atidumas ir rūpestingumas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015). Apeliantų įrodinėjamos aplinkybės, jog ginčo sandoriai buvo sudaryti banko kioskeliuose, sutarčių apimtis siekė keletą lapų, kurių tekstas surašytas smulkiu šriftu, taip pat ginčo sutarčių sudarymo skubotumas ir neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją, teisėjų kolegijos vertinimu, reiškia nepakankamą pačių ieškovų atidumą ir rūpestingumą, tačiau nelemia ginčo sandorių negaliojimo, kaip sudarytų dėl esminio suklydimo ar apgaulės. Byloje surinktų įrodymų visuma, teisėjų kolegijai leidžia spręsti, kad tikroji ieškovų valia sudarant ginčo sandorius buvo gauti didesnę finansinę grąžą palūkanų forma, todėl ir neaiškūs sutarčių aspektai, susiję su obligacijų draudžiamumu, nebuvo esminis veiksnys, suformavęs ieškovų valią sudaryti ginčo sandorius. Kitaip tariant, būtent už obligacijas banko siūlyta didesnė palūkanų norma lėmė ginčo sutarčių sudarymą, o obligacijų (ne)draudžiamumo aspektas ginčo sutarčių sudarymo metu nebuvo esminis. Ieškovai nepateikė objektyvių įrodymų, kad atsakovės darbuotojai būtų spaudę juos pasirašyti ginčo sutartis, pastarieji galėjo su sutarčių projektais susipažinti namuose, įvertinti ketinamą pasirinkti investavimo būdą ir su juo susijusias rizikas, konsultuotis su profesionalais, tačiau sutarčių sąlygų teisėtumą kvestionuoti pradėjo tik po to, kai atsakovei buvo iškelta bankroto byla. Nurodytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo tenkinti ieškovų apeliacinį skundą ir ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.90 ir/ar 1.91 straipsniuose reglamentuotais sandorių negaliojimo pagrindais.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantų įsitikinimu, ginčo sandoriai neteisėti ir pripažintini negaliojančiais ir dėl to, kad sutartis pasirašę atsakovės darbuotojai neturėjo finansų maklerio licencijos. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog finansų makleriu pripažįstamas asmuo, turintis teisę teikti finansinio tarpininkavimo paslaugas. Tai reiškia, jog finansų makleriai savo klientams teikia konkrečią ir išsamią finansavimo sąlygų analizę, vertina finansines kliento galimybes, parengia optimalų (patrauklų) finansavimo variantą. Nors pagal ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusį teisinį reglamentavimą investicinių paslaugų teikimas buvo licencijuojama veikla, tačiau vien aplinkybė, kad atsakovės darbuotojai pasiūlė ar rekomendavo ieškovams įsigyti ginčo finansinius produktus, galimai atsakė į klientų (apeliantų) užduotus klausimus, susijusius su platinamomis obligacijomis, nereiškia, jog ieškovams buvo suteiktos investavimo paslaugos, kaip jos suprantamos Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo prasme. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog bankas veikė interesų konflikto situacijoje. Faktas, kad ginčo sandorių sudarymo metu bankas buvo ir vertybinių popierių emitentas, ir jų platintojas, savaime nelemia, jog bankas ginčo sandorius sudarė esant interesų konfliktui. Informacija, kas yra obligacijų emitentas ir platintojas – buvo atskleista viešai. Ieškovai neįrodinėja, kokią įtaką jų valios formavimuisi sudaryti ginčo sandorius galėjo turėti nurodyta aplinkybė. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertybinių popierių emitento ir jų platintojo sutapimas savaime nesuponuoja atsakovės veiksmų neteisėtumo, ar juolab ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pirmosios instancijos teismas tinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė faktines kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, jų pagrindu pagrįstai konstatavo, kad byloje neįrodyti obligacijų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagrindai. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindų naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Teisėjų kolegijai atmetus ieškovų apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą įgijo atsakovė BAB bankas SNORAS (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys, 98 straipsnis). Atsakovė pateikė įrodymus, kad patyrė 283,81 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias iš apeliantų prašo priteisti lygiomis dalimis. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, atsakovės atstovai atstovavo ją ne vienoje panašioje byloje, atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės atkartojama atsiliepime į ieškinį išdėstyta pozicija, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, egzistuoja teisinis pagrindas sumažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį (CPK 98 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.)). Taikant CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytas taisykles spręstina, kad atsakovei iš kiekvieno ieškovo priteistina atlyginti po 25 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

n u ta r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS (j. a. k. 112025973) iš ieškovų S. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) V. J. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) I. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.