Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-297-407/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-05-03
Bylos Nr.: e2A-297-407/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-58-3-00141-2022-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Danguolė Martinavičienė, Vigintas Višinskis
Atsakovas: L. P.

Kategorijos

2.6.10.2.1Neteisėta veika
2.6.10.2.2Priežastinis ryšys
2.6.10.2.3Kaltė
2.6.10.2.4.1Turtinė žala

Civilinė byla Nr. e2A-297-407/2023Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00141-2022-0Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.1, 2.6.10.2.2, 2.6.10.2.3, 2.6.10.2.4.1 (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Sunstream LT“, atstovaujamos nemokumo administratorės, ieškinį atsakovei L. P. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė (toliau – LUAB) „Sunstream LT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinusi prašė priteisti iš atsakovės L. P. 36 127 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad atsakovė nuo 2016 m. kovo 8 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo buvo LUAB „Sunstream LT“ vadovė ir vienintelė akcininkė. Atsakovė 2021 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 15 d. nutartimi patvirtintas 51 248,12 Eur dydžio kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas. Ieškovės teigimu, bendrovė tapo nemokia jau 2019 m. rugsėjo 17 d., tačiau atsakovė su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi į teismą tik 2021 m. gruodžio 20 d. Tai reiškia, kad atsakovė nesilaikė įstatyminės pareigos informuoti kreditorius ir kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tuo padarė bendrovei ir jos kreditoriams 36 127 Eur dydžio žalą.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2019 m. spalio 15 d. bendrovė vykdė veiklą ir, atsižvelgiant į bendrovės apyvartą, į gaunamas pajamas, buvo gyvybinga ir turėjo galimybę vykdyti finansinius įsipareigojimus. Pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – ir JANĮ) taikymui įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo buvo suspenduota. Atšaukus karantiną, buvo siekiama toliau vykdyti veiklą, tačiau sumažėjus klientų, buvo nuspręsta kreiptis į teismą dėl UAB „Sunstream LT“ nemokumo bylos iškėlimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Šiaulių apygardos teismas 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas, įvertinęs bendrovės balansus laikotarpiu nuo 2018 m. iki 2021 m. nurodė, kad bendrovės finansiniai rodikliai nuo 2018 m. blogėjo. Atmetė atsakovės argumentus, kad bendrovė 2019 m. rugsėjo 17 d. buvo moki ir kad vadovė neturėjo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

6. Teismas nurodė, kad, jei atsakovė būtų laiku inicijavusi bankroto bylos iškėlimą, nebūtų buvę neteisėtų atsakovės veiksmų, nebūtų padidėjusios skolos, naujų skolų nebūtų atsiradę, nebuvę pažeisti bendrovės kreditorių interesai. Teismo vertinimu, atsakovės argumentai dėl vykdyto gatvės remonto, dėl koronaviruso (COVID-19) situacijos, jos teigimu, lėmusios finansinius sunkumus, nepaneigia ieškovės pateiktų įrodymų. Byloje pateikti įrodymai dėl nemokumo momento, dėl bendrovės didėjančių įsiskolinimų, atsakovės paaiškinimai suteikia pagrindo išvadai, kad atsakovė neveikė rūpestingai, atidžiai, sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais, ji nevykdė pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Atsakovė iki 2021 m. gruodžio 20 d. didino įsiskolinimus kreditoriams, pažeidė įmonės, jos kreditorių interesus. Nors einamieji įsiskolinimai buvo iš dalies dengiami, tačiau formavosi nauji įsiskolinimai ir skolos didėjo. Teismas nusprendė, kad tai negali pašalinti atsakovės atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

7. Teismas pažymėjo, kad atsakovė teigdama, jog buvo pagrindas tęsti įmonės veiklą ir tikėtis teigiamų įmonės veiklos perspektyvų siekiant bendrovę išsaugoti, turėjo pareigą pateikti įrodymus dėl įmonės finansinės padėties gerinimo perspektyvos, kokių konkrečių veiksmų ji ėmėsi ir pan. Tačiau atsakovė apsiribojo paaiškinimais, konkrečių aplinkybių neįrodinėjo.

8. Teismas laikė, kad Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio JANĮ taikymui įstatymas šiuo atveju nėra taikytinas, kadangi UAB „Sunstream LT“ nemokumas kilo dar iki šio teisės akto priėmimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Atsakovė L. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

9.1. UAB „Sunstream LT“ pagrindinė veikla – viešasis maitinimas (kavinės veikla). Įstatinio kapitalo dydis – 30 002,56 Eur. 2018 m. gruodžio 17 d. vienintelio akcininko sprendimu buvo padidintas UAB „Sunstream LT“ įstatinis kapitalas išleidžiant papildomus 936 vienetus paprastųjų vardinių akcijų, numatant, kad jas įsigis akcininkė L. P. ir Indijos pilietis A. J.. Įstatinio kapitalo dydis buvo padidintas iki 30 003 Eur. Šios faktinės aplinkybės pavirtina, kad, didinant UAB „Sunstream LT“ įstatinį kapitalą, buvo siekiama plėtoti įmonės veiklą, papildomai įnašais pritraukiant investuotojus iš užsienio.

9.2. Skundžiamame sprendime nurodoma, kad pagal 2018 m. bendrovės balansą, 2018 m. gruodžio 31 d. bendrovė turėjo 6 094 Eur vertės turto, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 37 261 Eur, tačiau tiek ieškovė, tiek pirmosios instancijos teismas iš esmės nenurodo, kad 2018 m. pabaigoje (gruodžio 17 d.) įmonės įstatinis kapitalas buvo padidintas 30 000 Eur papildomais įnašais, kurie iš esmės padengė turimą įsiskolinimą.

9.3. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas įmonės nemokumo momentą 2019 m. rugsėjo 17 d. neatsižvelgė į tai, kad įmonė nurodytu laikotarpiu vykdė veiklą ir per 2019 metus pardavimo pajamos siekė 144 653 Eur (arba po 12 054 Eur per mėnesį), dirbo 15 darbuotojų ir įmonės įsiskolinimai buvo trumpalaikiai, kisdavo priklausomai nuo sezoniškumo. Atsižvelgiant į gaunamas pajamas, vykdomą veiklą, esamą papildomą investuotoją (akcininką), nebuvo jokio pagrindo inicijuoti įmonės bankrotą, juo labiau, kad buvo vykdomi įmonės veiklos vietoje gatvės (Višinskio g., Šiauliuose) rekonstrukcijos darbai ir po atlikto rekonstravimo buvo tikimasi toliau plėtoti veiklą, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 Lietuvoje paskelbus karantiną ir, be kita ko, uždraudus teikti matinimo paslaugas, įmonės veiklos vykdymas buvo apribotas dėl objektyvių priežasčių.

9.4. Iš nurodytų nemokumo administratoriaus kreditorių, tik UAB „Lindstrom“, VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“, AB „Energijos skirstymo operatorius“ ir VMI finansiniai reikalavimai patvirtinti UAB „Sunstream LT“ bankroto byloje.

9.5. Teismas, remdamasis 2014 metais suformuota kasacinio teismo praktika, neatsižvelgė į tai, kad tuo metu negaliojo Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio įstatymas. Šiuo atveju ieškovei įrodinėjant priežastinį ryšį tarp dėl atsakovės delsimo inicijuoti nemokumo bylos iškėlimą ir padidėjusių įmonės įsipareigojimų, pirmosios instancijos teismas turėjo eliminuoti karantino laikotarpį Lietuvoje ir 3 mėnesius po jo. Akivaizdu, kad, paskelbus karantiną Lietuvoje nuo 2020 m. kovo 16 d. ir apribojus viešojo maitinimo veiklą, ne nuo atsakovės priklausančių aplinkybių įmonė negalėjo vykdyti veiklos.

Atsiliepimas

10. Atsakovė LUAB „Sunstream LT“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

10.1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė neteikė jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo, tariamo investuotojo iš Indijos, jo ketinimų investuoti į bendrovę ir pan. Atsakovei žodžiu duodant paaiškinimus teismo posėdžio metu, ji taip pat niekaip neužsiminė apie šias aplinkybes ir jų net nebandė susieti su nagrinėta byla. Byloje nėra jokių įrodymų apie investuotoją iš Indijos. Šie apeliacinio skundo argumentai laikytini naujais, todėl jais negali būti grindžiamas apeliacinis skundas. Kita vertus, tai neturi jokio ryšio nustatant bendrovės nemokumo momentą.

10.2. Per 2019 metus bendrovės pardavimo pajamos siekė 144 653 Eur, tačiau su darbo santykiais susijusios sąnaudos sudarė 71 079 Eur, o įsigytos atsargos ir sunaudoti ištekliai net 100 451 Eur, t. y. bendrovės veiklos sąnaudos ženkliai viršijo jos pardavimo pajamas. Dėl šios priežasties bendrovė per 2019 metus patyrė 32 355 Eur nuostolį. Bendrovės 2020 m. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenys patvirtina, kad, nepaisant bendrovės gautų pardavimo pajamų, jos veiklos sąnaudos buvo didesnės ir bendrovė veikė nuostolingai tiek 2019 metais, tiek 2020 metais.

10.3. Ieškovė į bylą pateikė įrodymus, kurie patvirtina, kad dar 2018 metais susiformavę pradelsti bendrovės įsipareigojimai nebuvo padengti nei 2019 m. rugsėjo 17 d. bendrovei tapus nemokiai, nei vėliau. Bendrovei nepadengiant pradelstų įsipareigojimų, paslaugų (prekių) tiekėjai nutraukė su bendrove sudarytas sutartis.

10.4. Pirmasis karantinas paskelbtas Lietuvoje buvo nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 15 d., o antrasis – nuo 2020 m. lapkričio 4 d. iki 2021 m. liepos 1 d. Nenustatyta, kad bendrovė tapo nemoki dėl Lietuvoje paskelbto karantino, priešingai, nustatyta, kad bendrovės finansinė padėtis sistemingai prastėjo nuo 2018 metų, nes 2018 m. gruodžio 8 d. bendrovės pradelsti įsipareigojimai sudarė 4 679,31 Eur ir viršijo pusę į jos 2018 m. balansą įrašyto turto vertės (6 094 Eur), o 2019 m. rugsėjo 17 d. bendrovės pradelsti įsipareigojimai jau sudarė 13 825,35 Eur ir daugiau nei du kartus viršijo į jos 2019 m. balansą įrašyto turto vertę (6 898 Eur).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

13. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.

14. Teisėjų kolegija sutinka su atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad atsakovė apeliaciniame skunde nurodė naujas aplinkybes dėl įstatinio kapitalo didinimo ir investicijų pritraukimo iš užsienio. Nenustatyta, kad atsakovė šias aplinkybes būtų nurodžiusi savo procesiniuose dokumentuose pirmosios instancijos teisme ar kad tokio pobūdžio dokumentai būtų pateikti į nagrinėjamą bylą, jog teismas būtų juos vertinęs (ar atsisakęs vertinti). Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atsakovės naujai nurodytų apeliacinio skundo argumentų nevertina ir dėl jų nepasisako.

15. Apeliacijos objektas yra Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimas, kuriuo iš atsakovės priteista žala, jai pažeidus įstatyme nustatytą pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovė apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nustatytu nemokumo momentu, taip pat teigia, kad nėra priežastinio ryšio tarp kreipimosi į teismą ir kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimo, kadangi dėl ne nuo atsakovės priklausančių priežasčių įmonė negalėjo vykdyti veiklos. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija sutinka iš dalies.

Dėl nemokumo momento

16. Kasacinio teismo praktika dėl bendrovės vadovo atsakomybės jam laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo yra išplėtota ir nuosekli. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą įmonės vadovui kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu nustatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015, 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020 ir kt.).

17. Tam, kad būtų konstatuotas įmonės vadovo veiksmų neteisėtumas, pirmiausiai turi būti nustatytas vadovo (ar kitų subjektų, kuriems nustatyta ši pareiga) pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentas. Nagrinėjamoje civilinėje byloje ieškovė įrodinėjo, kad bendrovė nemoki tapo 2019 m. rugsėjo 17 d.: tuo metu bendrovės pradelsti įsipareigojimai siekė ne mažiau kaip 13 825,35 Eur ir daugiau nei du kartus viršijo įmonės turtą. Tuo tarpu atsakovė teigia, jog bendrovė per 2019 metus gavo 144 653 Eur pajamų, turėjo 15 darbuotojų, įmonės įsiskolinimai buvo trumpalaikiai, taigi nebuvo pagrindo laikyti, kad bendrovė yra nemoki. Tik 2020 m. kovo 14 d. dėl valstybės taikomų apribojimų bendrovės veikla nutrūko. Atsakovės teigimu, ji nedelsiant kreipėsi dėl nemokumo bylos iškėlimo.

18. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ĮBĮ nuostatas įmonės nemokumas nustatomas vertinant jos pradelstų įsipareigojimų santykį su puse į balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), tuo tarpu pagal JANĮ nuostatas – visų įmonės įsipareigojimų (ne tik pradelstų) santykį su į balansą įrašyto turto verte (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad teisės normos, reglamentuojančios įmonės nemokumo nustatymo kriterijus, yra materialiosios teisės normos, nustatant konkrečios įmonės tapimo nemokia momentą, remiamasi teisės normomis, kurios galiojo tuo metu, kai įmonė tapo faktiškai nemoki.

19. Kasacinio teismo išaiškinta, kad nemokumo būsenai ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies normos (pažodinio) taikymo prasme konstatuoti yra būtini du elementai: 1) prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas ir 2) pradelstų įsipareigojimų ir į balansą įrašyto turto vertės santykis, kad pradelsti įsipareigojimai viršytų pusę tokio turto vertės. Tačiau juridinio asmens nemokumas sietinas ir su kitais rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą bei stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

20. Sutiktina su apeliantės argumentais, kad bendrovė 2018–2020 metais vykdė veiklą, 2019 metais dirbo ne mažiau kaip 9 darbuotojai, įmonė gavo 144 653 Eur pajamų. Tačiau pritartina ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentams, kad, nepaisant bendrovės gaunamų pajamų, BUAB „Sunstream LT“ vykdoma veikla buvo nuostolinga, kadangi bendros sąnaudos sudarė 177 191 Eur. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovas turi pareigą nuolat stebėti bendrovės veiklą – įvertinti ne tik gaunamas pajamas, tačiau ir stebėti sąnaudas, o, kai sąnaudos viršija gaunamas pajamas, spręsti dėl tolesnių veiklos perspektyvų.

21. Iš civilinėje byloje esančių antstolių dokumentų nustatyta, kad iš bendrovės jau 2018 m lapkričio 26 d. buvo pradėtas 585,11 Eur dydžio skolos išieškojimas (2 t., b. l. 37), 2018 m. gruodžio 7 d. – 2 823,26 Eur dydžio skolos išieškojimas (2 t., b. l. 39), o 2019 m. vasario 18 d. – 1 054,44 Eur dydžio skolos išieškojimas (2 t., b. l. 41). Atsakovė teismo posėdžio metu paaiškino, kad jai buvo žinoma apie skolas, tačiau bendrovė neturėjo pakankamai lėšų, jog atsiskaitytų už prekes ir paslaugas, todėl visų pirma apmokėdavo tas skolas tiekėjams, kurie tiekė produktus, būtinus veiklai vykdyti. BUAB „Sunstream LT“ tiekėjui UAB „Lindstrom“ nuo 2018 m. vasario 23 d. nemokėjo ir itin nedidelių sumų – po 36 Eur, 57 Eur per mėnesį (2 t., b. l. 34).

22. Iš byloje esančios prievolių Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI) suvestinės matyti, kad nuo 2019 m. vasario 15 d. pradėjo formuotis mokestinė skola, kuri kiekvieną mėnesį nuosekliai didėjo ir 2022 metais siekė beveik 10 000 Eur. Jau nuo 2019 m. gegužės mėnesio pradėjo formuotis skola kreditorei UAB „Citma“, kuri tiekė produktus bendrovei, buvo neatsiskaityta pagal 23 išrašytas sąskaitas. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, nuo 2019 m. birželio mėnesio pradėjo intensyviai didėti skola Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (SODRA).

23. Taigi, nors bendrovė ir vykdė veiklą, generavo pajamas, tačiau atsakovė, einanti direktorės pareigas, turėjo ir galėjo suvokti, kad gaunamos pajamos nedengia turimų įsipareigojimų. Su kreditoriais buvo vėluojama atsiskaityti nuo 2018 metų ir nedidelėmis sumomis, taigi, priešingai nei teigia atsakovė apeliaciniame skunde, bendrovės skolas sudarė ne tik einamieji mokėjimai. 2019 metais bendrovė pradėjo nemokėti mokesčių, bendradarbiavimą su ja nutraukė pagrindiniai tiekėjai. Ieškovės teigimu, bendrovės skolos nuo 37 261 Eur (2018 m.) išaugo iki 46 131 Eur (2019 m.). Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog 2019 m. rugsėjo 17 d. BUAB „Sunstream LT“ objektyviai buvo nemoki: jos pradelsti finansiniai įsipareigojimai daugiau nei du kartus viršijo turimą turtą, bendrovė susidūrė su rimtais finansiniais sunkumais – pradėjo nemokėti mokesčių, ilguoju periodu buvo kuriami tik nuostoliai, o nuo 2018 metų nebuvo vykdomi finansiniai įsipareigojimai kreditoriams net ir nedidelėmis sumomis.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų

24. Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246–6.249 straipsniai). Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą bei dydį ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018).

25. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad įmonės vadovo atsakomybė pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį yra specifinis deliktas, kuris skiriasi nuo vadovo civilinės atsakomybės už bendrųjų pareigų įmonei pažeidimą pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Kitaip nei žalingo verslo sprendimo ar fiduciarinių pareigų pažeidimo atveju, kai nustatant kaltę kaip būtinąją civilinės atsakomybės sąlygą turi būti nustatytas didelis neatsargumas arba tyčia, už įstatyme nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui. Civilinei atsakomybei šiuo atveju atsirasti reikalingą paprasto neatsargumo kaltės formą lemia tai, jog pažeista imperatyvi įstatyme įtvirtinta pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170-219/2020, 28 punktas).

26. Sprendžiant dėl atsakovo, kaip įmonės vadovo, atsakomybės už pareigos įmonei esant nemokiai kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymą pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį, objektyvusis įmonės nemokumo atsiradimo momentas yra tik viena iš aplinkybių, kurią turi įvertinti bylą nagrinėjantis teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022 40 punktą). Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad, sprendžiant dėl atsakomybės už žalą, padarytą pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, byloje turi būti nustatyta, kada įmonės vadovas sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kada buvo pažeista pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022 27 punktą).

27. Doktrinoje pažymima, kad, kilus ginčui dėl faktinio įmonės nemokumo momento, įmonės vadovui turėtų būti sudaromos galimybės pagrįsti, jog įmonės veiklos tęsimas buvo pagrįstas, motyvuotas ir atitiko konkrečioje situacijoje įmonės vadovui keliamus verslo standartus. Tokiu atveju reikšmingomis aplinkybėmis turėtų būti laikomos įmonės veiklos perspektyvos, padėtis rinkoje, kurioje įmonė veikia, ir kitos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su įmonės vykdytos ūkinės komercinės veiklos perspektyvomis ir realiomis galimybėmis vykdyti prisiimtus įsipareigojimus (Remigijus Jokubauskas, Mykolas Kirkutis „Įmonės vadovo civilinė atsakomybė dėl laiku neinicijuoto nemokumo proceso“, Jurisprudencija 2021, 28(2), p. 430-451).

28. Pagal civilinės atsakomybės taisykles atlyginama yra tik ta žala, kuri yra neteisėtų veiksmų padarinys. Priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-167-611/2015, 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022 ir kt.).

29. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į civilinės atsakomybės instituto esmę, įmonės vadovui taikoma civilinė atsakomybė nėra sankcija už neteisėtus veiksmus, žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, todėl vienais atvejais gali būti lygus bankroto byloje patvirtintų reikalavimų sumai, kitais atvejais – bankroto byloje nepatenkintų kreditorių reikalavimų daliai, arba, kai nustatoma, kad ne visa nepadengta skolų dalis atsirado dėl to, jog atsakingi asmenys laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, – mažesnis už ją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 22 d. bendrovės valdymo organų civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga).

30. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad žalos dydis nustatomas ne pagal konkretaus kreditoriaus reikalavimo padidėjimo aplinkybę, bet pagal tai, ar dėl vadovo neteisėtų veiksmų išaugo visi įmonės įsipareigojimai: žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; Teismų praktika. 2011, Nr. 35; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; Teismų praktika. 2012, Nr. 37).

31. Vadovui priskirtina tik ta žala, kuri susijusi teisiniu priežastiniu ryšiu su jo neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-336-684/2019).

32. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad bendrovės skolos pradėjo formuotis ir finansinė padėtis pradėjo prastėti nuo 2018 metų pabaigos: buvo pradėtas priverstinis išieškojimas BUAB „Sunstream LT“ atžvilgiu, delsiama atsiskaityti su kreditoriais, nuo 2019 metų pradėjo formuotis įsiskolinimai valstybei dėl nemokamų mokesčių, todėl atsakovė jau 2019 m. rugsėjo mėnesį turėjo inicijuoti bankroto procedūras. Tačiau teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas itin formaliai įvertino atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas, o žalos dydį nustatė ne pagal individualias bylai reikšmingas aplinkybes, o formaliai imdamas kreditorių finansinių reikalavimų sumą, kuri yra patvirtinta BUAB „Sunstream LT“ bankroto byloje, ir momentą, kada atsakovė turėjo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju išskirtini trys bylai reikšmingi laikotarpiai: pirmas laikotarpis apima momentą, kai bendrovė tapo nemoki (2019 m. rugsėjo 17 d.), ir tęsiasi iki 2020 m. kovo 16 d., kai visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje pirmą kartą buvo paskelbtas karantinas; antrasis laikotarpis – nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2021 m. birželio 30 d., kai karantinas buvo atšauktas, ir trečiasis laikotarpis – nuo 2021 m. birželio 30 d. iki 2021 m. gruodžio 20 d., kai atsakovė kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

34. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad per 2019 metus kavinė uždirbo daugiau nei 144 000 Eur pajamų, taigi vidutiniškai gaudavo 12 000 Eur dydžio pajamas per mėnesį. Be to, lyginant BUAB „Sunstream LT“ 2018 ir 2019 metų balanso duomenis, matyti, jog 2018 m. gruodžio 31 d. per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 40 667 Eur, o 2019 m. gruodžio 31 d. – 46 131 Eur (1 t., b. l. 44), stebimas nežymus turto sumažėjimas ir finansinių įsipareigojimų padidėjimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje civilinėje byloje nustatytas pradelstų kreditorių finansinių įsipareigojimų dydis nėra esminis jas lyginant su generuojamomis pajamomis. Atsižvelgdama į anksčiau cituotą teisės doktriną, teisėjų kolegija laiko, kad šiuo atveju reikalinga nustatyti, kokia apimtimi padidėjo kreditorių finansiniai reikalavimai nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio iki 2020 m. kovo 16 d. ir įvertinti, ar atsakovė, turėdama 13 825,35 Eur dydžio skolas, galėjo pagrįstai tikėtis, jog, tęsiant įprastą bendrovės veiklą bus galima atsiskaityti su kreditoriais ir bent išlaikyti stabilią bendrovės padėtį, nors ir patiriant nuostolių (t. y. išlaikyti stabilų pradelstų įsipareigojimų kreditoriams lygį). Teismas turėtų įvertinti, ar tikrai bendrovės vadovė turėjo ir galėjo žinoti (suprasti), kad bendrovė yra nemoki.

35. Tuo tarpu iš byloje esančio 2020 m. balanso matyti, kad per metus (nuo 2019 metų gruodžio mėnesio) bendrovės skolos išaugo dvigubai, per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 78 032 Eur, o pardavimo pajamos sumažėjo beveik tris kartus, nuo 144 653 Eur iki 54 275 Eur. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad bendrovės finansinė padėtis iš esmės pablogėjo įvedus Lietuvos Respublikos teritorijoje karantiną, kadangi, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ (toliau – Nutarimas Nr. 207), buvo uždrausta viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių veikla (Nutarimo Nr. 207 3.2.6 papunktis).

36. Karantinas tęsėsi nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. birželio 17 d. ir nuo 2020 m. lapkričio 4 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Taigi įprasta kavinės veikla nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2021 m. birželio 30 d., t. y. per maždaug 15 mėnesių, buvo ribojama įvairiomis priemonėmis daugiau nei 7 mėnesius, o dalį laiko kavinių veikla buvo uždrausta apskritai, leidžiant tik išvežiojamąją maisto prekybą, maisto tiekimą išsinešti. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks Lietuvos Respublikos Vyriausybės veikimas buvo beprecedentis, pirmą kartą taikomas Lietuvos Respublikos teritorijoje, jo nebuvo įmanoma suplanuoti ir numatyti, taigi buvo neįmanoma jam pasiruošti ir sudėtinga numatyti tokio teisinio reguliavimo finansines pasekmes. Tačiau šiuo atveju svarbu yra ir tai, kad valstybė aptariamu laikotarpiu teikė įmonėms įvairią finansinę pagalbą – atleido nuo delspinigių, nevykdė priverstinio išieškojimo, kompensavo prastovas, teikė subsidijas ir lengvatines paskolas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bendrovės finansinę padėtį 2018, 2019 metais laiko, kad, jeigu nebūtų kilusi pandemija ir Vyriausybė nebūtų taikiusi tokio masto ribojimų, kreditorių finansiniai reikalavimai nebūtų išaugę tokia apimtimi. Todėl nepagrįsta laikyti, kad visi kreditorių finansiniai reikalavimai padidėjo tik dėl neteisėto atsakovės neveikimo – nesikreipimo laiku dėl bankroto bylos iškėlimo.

37. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje reikalinga nustatyti, kaip keitėsi kreditorių finansiniai reikalavimai nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2021 m. birželio 30 d., ir iš naujo įvertinti, ar žala – kreditorių finansinių reikalavimų padidėjimas nuo 2020 m. kovo 16 d. – yra teisiniu ir faktiniu priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtu veikimu – nesikreipimu dėl bankroto bylos iškėlimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad karantino metu taikyti ribojimai nebuvo vienodo intensyvumo – buvo draudžiama kavinių veikla apskritai, leidžiama maitinimą organizuoti tik lauke, taikomi ploto apribojimai vienam asmeniui. Be to, karantinas buvo panaikintas laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 17 d. iki 2020 m. lapkričio 4 d. Teisėjų kolegija laiko, kad šios aplinkybės taip pat turi būti įvertintos sprendžiant dėl atsakovės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų nagrinėjamoje civilinėje byloje.

38. Doktrinoje nurodoma, kad pagrindiniu tiesioginiu Lietuvos teisinės sistemos atsaku į COVID-19 sukeltą krizę, siekiant išvengti jos sukeltų bankrotų bangos, laikytinas 2020 m. balandžio 25 d. įsigaliojęs nemokumo procesus suspenduojantis teisės aktas – Lietuvos Respublikos naujojo koronaviruso (COVID-19) sukeltų pasekmių poveikio Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymas, kuriuo sukurta trijų tipų apsauga: a) vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo suspendavimas; b) kreditorių teisės kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo apribojimas; c) restruktūrizavimo bylos nutraukimo ribojimas. Vadovo pareigos kreiptis į teismą dėl nemokumo bylos iškėlimo suspendavimas laidavo paveiktų įmonių vadovams galimybę visą dėmesį pandemijos akivaizdoje sutelkti į savo verslo gaivinimą ar perorganizavimą, nesibaiminant atsakomybės už JANĮ nustatytų pareigų nevykdymą (Virginijus Bitė ir kt., „COVID-19 sukeltų padarinių poveikis Lietuvos nemokumo teisei“, Lietuvos teisė 2020: esminiai pokyčiai. I dalis. COVID-19 pandemijos sprendimai: teisiniai, valdymo ir ekonominiai aspektai (2020)).

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad karantinas tęsėsi iki 2021 m. birželio 30 d., taigi tik 2021 m. rugsėjo 30 d. baigėsi minėtu įstatymu nustatyta apsauga bendrovės vadovams. Atsakovė dėl bankroto bylos iš kėlimo kreipėsi 2021 m. gruodžio 20 d. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, siekiant bankroto bylos teisme iškėlimo, atsakovė, kaip bendrovės vadovė, turėjo pasiruošti bankroto bylos nagrinėjimui, parengti finansinius dokumentus, pranešti kreditoriams apie ketinamą kelti bankroto bylą, inicijuoti derybas su kreditoriais. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje civilinėje byloje turėtų būti nustatytas kreditorių finansinių reikalavimų kitimas nuo 2021 m. birželio 30 d. ir, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, įvertinta atsakovės kaltė bei priežastinis ryšys tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė momentą, kada bendrovė tapo nemoki, tačiau atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos nagrinėjamoje civilinėje byloje įvertintos formaliai, neatsižvelgta į bendrovės finansinės būklės dinamiką nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio iki 2020 m. kovo mėnesio ir nuo 2020 m. kovo mėnesio, civilinėje byloje susiklosčiusias ypatingas aplinkybes dėl kilusios COVID-19 pandemijos, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad visa kilusi ir ieškovės prašoma priteisti žala yra priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtu neveikimu. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

41. Nagrinėjamoje civilinėje byloje reikalinga nustatyti kreditorių finansinių reikalavimų kitimą šiais laikotarpiais: nuo 2019 m. rugsėjo 17 d. iki 2020 m. kovo 16 d., nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2021 m. birželio 30 d. ir nuo 2021 m. birželio 30 d. iki 2021 m. gruodžio 20 d. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą iš naujo, turėtų įvertinti atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas ir nustatyti atsakovės kaltę dėl nesikreipimo laiku į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įvertinti, ar visa prašoma priteisti žala gali būti laikoma priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtu neveikimu, ar visgi žalos atsiradimą lėmė kiti, ne atsakovės neteisėti veiksmai.

42. Grąžindama bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neperskirsto bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų, taip pat nesprendžia bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo klausimo. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo išsprendimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgiant į galutinę bylos baigtį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2022 m. gruodžio 14 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėGintaras PečiulisVigintas Višinskis