Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Mariaus Jankausko ir Jolantos Raščiuvienės,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2025 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, jam paskiriant laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į A. N. paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. liepos 2 d. 1.20 val. iki 2025 m. liepos 3 d. 14.06 val. (viena para).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsniu, A. N. pripažintas recidyvistu.

Civilinės ieškovės – Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. N. Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteista 54,10 Eur (penkiasdešimt keturi eurai 10 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. N. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2025 m. liepos 2 d., apie 00 val. 50 min. savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, konflikto metu panaudojo fizinį smurtą savo artimo giminaičio – motinos I. N. atžvilgiu, o būtent: laikydamas rankoje sulūžusios medinės kėdės koją, ja trenkė lovoje gulinčiai I. N. ne mažiau kaip 3 kartus į kairės rankos dilbį ir ne mažiau kaip 5 kartus į kairės pusės sėdmenis, taip padarė poodines kraujosruvas kairiame rieše ir kairėje šlaunyje kieto buko daikto poveikyje, sukėlė I. N. fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. N. gynėjo advokato apeliacinis skundas atmestinas.

7. Nors nuteistasis A. N. pateiktame apeliaciniame skunde neigia savo kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tačiau bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis jau neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės ją padarius ir veikos kvalifikavimo. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis nustatant nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, taip pat spręsdamas dėl A. N. kaltės bei šią veiką kvalifikuodamas, būtų padaręs esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

8. Taigi, nuteistasis, apeliacinės instancijos teisme pareikšdamas apie savo kaltės pripažinimą, apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą bausmę. Esant šiems pagrindams, aukštesnysis teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrins tiek, kiek to prašoma nuteistojo A. N. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl paskirtos bausmės

9. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. N. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, tiek parinkdamas bausmės rūšį, tiek ir nustatydamas jos dydį, BK 41 ir BK 54 straipsnių nuostatų nepažeidė. Tvirtinti, kad nuteistajam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per griežta, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

10. Skundo nagrinėjimo kontekste pažymėtina, kad BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs tai, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Atkreiptinas dėmesys, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, jei pirmosios instancijos teismas neįvertinų visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertintų netinkamai, ar paskirtų aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

11. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje spręsdamas dėl A. N. skirtinos bausmės rūšies ir dydžio, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 1, 4 punktų reikalavimų, įvertino tai, kad jis padarė vieną nesunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai. Smurtas naudotas prieš jam artimą žmogų – motiną, veika tyčinė, baigta. Nusikalstamos veikos padarymo būdas - nukentėjusiajai intensyviai suduoti smūgiai lazda, įvertintas kaip itin pavojingas. Be to, pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas, įvertino ir A. N. asmenybę apibūdinančius duomenis: jis anksčiau ne kartą teistas, tame tarpe ir už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą prieš tą patį asmenį, teistumas neišnykęs. Be to, parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto nuostatų, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad nuteistojo A. N. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Buvo nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės - nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) bei apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

12. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau paminėtas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, pagrįstai už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė bausmę šio straipsnio sankcijos numatytose ribose, t. y. skyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, o jos dydį nustatė artimą bausmės vidurkiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. N. tinkamai parinko bausmės rūšį bei jos dydį. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo manyti, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti tikslai gali būti pasiekti nuteistajam paskyrus švelnesnę bausmę, nei laisvės atėmimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė bus tinkama keisti teigiama linkme nuteistojo A. N. elgesį. Kaip matyti iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie asmenį informacijos, A. N. nusikalto būdamas teistas 4 kartus už įvairaus pobūdžio ir pavojingumo nusikalstamas veikas, tame tarpe ir už analogiškos, kaip nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, nusikalstamos veikos padarymą. Be kita ko, ji buvo padaryta prieš tą patį nukentėjusįjį asmenį – savo motiną. A. N. per pastaruosius penkerius metus eilę kartų baustas už įvairius administracinius nusižengimus, paskirtų nuobaudų nevykdo, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Šie duomenys suponuoja išvadą, jog A. N. yra linkęs nusikalsti, savo poelgių kritiškai nevertina, o ankstesniais teismų sprendimais jam skirtos švelnesnės bausmės (areštas) neturėjo teigiamos įtakos jo elgesiui. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik apelianto interesus ar pageidavimus atitinkančios švelnesnės bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

13. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Todėl nagrinėjamu atveju yra formalus pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir A. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Nuteistasis apeliaciniame skunde savo prašymo sušvelninti jam bausmę nedetalizuoja, o pirmosios instancijos teismas bausmės vykdymo atidėjimo klausimu apskritai nepasisakė. Todėl šį klausimą reikalinga apsvarstyti nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

14. Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, bausmės vykdymo atidėjimas neturi būti taikomas. Esminė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo sąlyga – bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-132-942/2016, 2K-27-976/2020 ir kt.) teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį

15. Teismų praktikoje nepritariama tokiems atvejams, kai nustačius BK 75 straipsnio taikymo sąlygas bausmės vykdymo atidėjimas taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396-746/2016 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016 ir kt.).

16. Kaip jau buvo aptarta, nagrinėjamu atveju nustatyta, kad A. N. anksčiau buvo teistas 4 kartus, šioje byloje nustatytą nusikalstamą veiką padarė jau kartą teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą ir tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu, nusikalto teistumui neišnykus. Anksčiau jam skirtos švelnesnės bausmės (areštas) neturėjo teigiamos įtakos, nes jis ir toliau daro įstatymui priešingas veikas. Būtent aptartas nuteistojo elgesys yra dėsningas jo sistemingos su įstatymų normomis nesuderinamos veiklos rezultatas, todėl nėra pagrindo manyti, kad bausmės tikslai nuteistajam bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, anksčiau ne kartą teistam ir atlikusiam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę asmeniui kuriam tai nepadarė įtakos jo elgesiui – bausmės tikslai pasiekti nebuvo, didelė tikimybė ateityje ir vėl nusikalsti. Nors apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistasis nurodė, kad su nukentėjusiąją susitaikė ji jam atleidusi, šią aplinkybę nurodė ir pati nukentėjusioji apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu taip pat nesudaro pagrindo švelninti nuteistojo teisinę padėtį. Pažymėtina, jog tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. A. N. būdamas anksčiau ne kartą teistas, taip pat ir už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, be abejonės žinojo apie gresiančią atsakomybę ir bausmę, apie galimą šios veikos pasekmes, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto. Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus A. N. polinkius, o bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jam BK 75 straipsnio nuostatas.

17. Įvertinusi, tai kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, paskirta 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnio, BK 54 straipsnio 1, 2 dalių ir BK 61 straipsnio 2 ir 4 dalių reikalavimus, todėl keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio ir faktinio pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

18. 2026 m. sausio 21 d. Panevėžio apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl 112,50 (vieno šimto dvylikos eurų, 50 centų) eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą nuteistajam apeliacinės instancijos teisme, priteisimo.

19. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

20. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. N. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas, jo apeliacinis skundas šia nutartimi netenkinamas. Byla nedidelės apimties, nėra sudėtinga. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam gynėjas buvo paskirtas teismo iniciatyva, nes gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teisme yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), į tai, kad nuteistajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, byloje nesant duomenų apie jo nuosavybės teise valdomą turtą, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju prašoma priteisti iš nuteistojo išlaidų suma, susidariusi už suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme, nepriteistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. N. apeliacinį skundą atmesti.