Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1841-254/2019

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-12-05
Bylos Nr.: e2A-1841-254/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-17-3-02469-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Dalė Burdulienė
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Šančių autoservisas“, Ko
Atsakovas: M. J.

Kategorijos

2.6.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-1841-254/2019Teisminio proceso Nr. 2-17-3-02469-2018-5Procesinio sprendimo kategorija: 2.6.21; (S) 3.3.1.18.1.

Kauno apygardos teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 5 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Raimondo Buzelio ir Arvydo Žibo, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šančių autoservisas“ ir atsakovės M. J. įmonės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Šančių autoservisas“ ir Ko patikslintą ieškinį atsakovei M. J. įmonei dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovės M. J. įmonės 17 351,40 Eur skolos, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovė, laimėjusi viešųjų pirkimų konkursą dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo, perkėlimo (transporto priemonių iškėlimas, užkėlimas, transportavimas, nukėlimas), jų saugojimo tam pritaikytose transporto priemonių saugojimo aikštelėse Kauno mieste ir rajone, Kėdainių, Kaišiadorių bei Jonavos rajonuose, 2014 m. rugsėjo 30 d. sudarė pagrindinę paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su Kauno apskrities Vyriausiuoju policijos komisariatu (toliau - Kauno AVPK), o 2014 m. gruodžio 12 d. sudarė papildomą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė ir atsakovė 2015 m. sausio 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (subrangos sutartį) dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo, pervežimo ir saugojimo Jonavos rajone. Šios sutarties objektas yra transporto priemonių priverstinis nuvežimas, pervežimas, jų saugojimas ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimas Jonavos rajone. Šalys 2015 m. sausio 1 d. sutarties 5 punkte susitarė, jog atsakovė už specialiosios kompiuterinės apskaitos programos sukūrimą, duomenų apdorojimą ir palaikymą moka 30-100 Eur su PVM paslaugos ieškovui mokestį už kiekvieną grąžintą transporto priemonę, t. y. atsakovė įsipareigojo ieškovei sumokėti už kiekvienos saugojamos transporto priemonės administravimą. 2018 m. lapkričio 14 d. ieškovė sutarties 5 punkto pagrindu, išrašė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą SAS Nr. (duomenys neskelbtini), suma be PVM 16 400 Eur, su PVM – 19 844 Eur, už kompiuterinės programos įdiegimą, duomenų kaupimą serveryje ir administravimą dėl 328 transporto priemonių (328 vnt. x 50 Eur/vnt.= 16400 Eur + 21% PVM = 19844 Eur). Pranešime nurodė pateiktą sąskaitą apmokėti per 10 kalendorinių dienų. 2018 m. lapkričio 26 d. atsakovė pateikė atsakymą į pranešimą, kuriame nesutiko su pateikta sąskaita faktūra, nes ji neatitinka šalių susitarimų bei suteiktų paslaugų apimčių. Ieškovė kompiuterinės programos „(duomenys neskelbtini)“ pagalba apskaičiavimo visas transporto priemones, už kurias atsakovė pagal sutartį privalo atsiskaityti. Atsakovė iš viso saugojo 582 transporto priemones, iš jų – 47 konfiskuotos transporto priemonės ir 57 utilizuotos transporto priemonės, todėl remiantis pateiktu transporto priemonių sąrašu, atsakovė privalo sumokėti už 478 transporto priemones. Ieškovė, remiantis Sutarties 5 punktu, sumažino mokestį už kiekvieną grąžintą transporto priemonę iki minimalios šiame punkte numatytos sumos – 30 Eur už kiekvieną gražintą transporto priemonę, todėl prašė priteisti iš atsakovės 14 340 Eur (478 x 30 =14 340 Eur) plius 21 proc. PVM, iš viso - 17 351,40 Eur.

3. Atsakovė M. J. įmonė su patikslintu ieškiniu sutiko dalyje dėl 2 640 Eur skolos, kitoje dalyje ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė nei kūrė, nei pirko, nei instaliavo kokios nors programos į savo kompiuterį, kaip ir neapdorojo joje kaupiamų duomenų. Ieškovė tik naudojosi programoje kaupiama informacija, kurią suvedinėjo atsakovė. Ieškovei nepatiriant faktiškai jokių sąnaudų, susijusių su šia programa, sutartas su ieškove mokestis buvo po 15 Eur už vieną transporto priemonę, ir ieškovė neturi jokio pagrindo jį keisti. Ieškovė į patikslinto ieškinio reikalavimus įtraukė ir tas transporto priemones, už kurias atsakovė jau sumokėjo mokestį už kompiuterinės apskaitos programos sukūrimą, duomenų apdorojimą ir palaikymą pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras: 2014 m. gruodžio 30 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. birželio 17 d. Nr. (duomenys neskelbtini). Patikslintame ieškinyje ieškovė įtraukė apmokėjimui 86 transporto priemones, kurios buvo konfiskuotos administracinėse bylose, 108 transporto priemones, kurios buvo grąžintos savininkams ikiteisminio tyrimo metu, 38 transporto priemones, kurios buvo konfiskuotos baudžiamosiose bylose, 31 transporto priemonę, kurios buvo utilizuotos savininkams atsisakius jas atsiimti, 28 transporto priemones, kurios buvo utilizuotos pagal nurašymo aktus. 19 transporto priemonių, kurios iki šiol nėra grąžintos savininkams ir dar saugomos pas atsakovę, 1 transporto priemonę (Nr. 570 pagal ieškovės pateiktą sąrašą), kuri buvo perduota Jonavos rajono policijos komisariatui ir 8 transporto priemones, kurios pas atsakovę nebuvo registruotos. Atmetus konfiskuotas, grąžintas ikiteisminio tyrimo metu ir utilizuotas transporto priemones, už kurias kompiuterinės programos mokesčio atsakovė mokėti ieškovui neturi, bei 49 transporto priemones, už kurias atsakovė ieškovui jau yra sumokėjusi, atsakovė yra skolinga ieškovei pagal sutartį už 176 transporto priemones, kurios atsakovės buvo nuvežtos, saugotos ir grąžintos savininkams (valdytojams), skaičiuojant po 15 Eur už vienetą, iš viso – 2 640 Eur. Šią sumą atsakovė sutinka sumokėti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmai 2019 m. liepos 10 d. sprendimu patikslintą ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovės M. J. įmonės 5 970,00 Eur skolos pagal 2015 m. sausio 1 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 6 proc. metinių palūkanų už priteistą skolos sumą (5 970,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gruodžio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 43,76 Eur bylinėjimosi išlaidų. Sprendimą teismas grindė šiais esminiais argumentais:

4.1. Teismas nustatė, kad Transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir Kauno AVPK, o 2015 m. sausio 1 d. sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė savo teises teikti transporto priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas Jonavos rajone faktiškai perleido atsakovei už tam tikrą atlygį, kuris sutartyje nurodytas kaip atlygis už specialios kompiuterinės apskaitos programos sukūrimą, duomenų apdorojimą ir palaikymą. Šias aplinkybes teismo posėdyje patvirtino ir ieškovės vadovas A. B.. Atsakovės atstovai teismo posėdyje taip pat nurodė, kad ieškovė faktiškai neteikė kompiuterinės apskaitos programos sukūrimo, duomenų apdorojimo ir palaikymo paslaugos, tačiau atsakovė mokėjo ieškovei už kiekvieną nuvežtą ir grąžintą transporto priemonę. Tokie šalių bendradarbiavimo santykiai tęsėsi nuo 2011 metų. Esant šioms aplinkybėms teismas sprendė, kad abi 2015 m. sausio 1 d. sutarties šalys, nustatydamos 30-100 Eur įkainį už kompiuterinės programos sukūrimą ir jos palaikymą, faktiškai susitarė dėl atlygio už teisę teikti priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugas, t. y. šios teisės perleidimą atsakovei, kadangi ieškovė yra laimėjusi konkursą teikti būtent priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas, todėl perleisdama savo verslo dalį ieškovė turėjo teisę į tam tikrą atlygį.

4.2. Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės skolą yra siejamas su atsakovės pareiga sumokėti ieškovei tam tikrą atlygį už kiekvieną priverstinai nuvežtą ir grąžintą transporto priemonę, todėl konkrečiu atveju būtina nustatyti, koks transporto priemonių skaičius buvo grąžintas jų savininkams sutarties galiojimo laikotarpiu, už kurį atsakovė liko neapmokėjusi, tačiau abi šalys tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžiuose pastoviai keitė grąžintų transporto priemonių skaičių. Ieškovė pripažino, kad atsakovė turėtų sumokėti tik už savininkams grąžintas transporto priemones, kurios buvo priverstinai nuvežtos administracinių nusižengimų bylose, t. y. iš bendro priverstinai nuvežtų transporto priemonių skaičiaus turi būti išeliminuotos: konfiskuotos transporto priemonės (už kurias paslaugų teikėjui (ieškovei) atlygina valstybė per Valstybinę mokesčių inspekciją), ikiteisminio tyrimo metu sulaikytas ir grąžintas transporto priemones (už kurias paslaugų teikėjui (ieškovei) atlygina užsakovas Kauno AVPK) ir utilizuotos transporto priemonės.

Atsiliepimas

4.3. Paskutinio teismo posėdžio metu ieškovė sutiko, kad atsakovė turi pareigą atlyginti už 199 nuvežtas ir grąžintas administracinėse bylose transporto priemones. Atsakovė atitinkamai atsiliepime į patikslintą ieškinį pripažino, kad atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovei už 176 nuvežtas ir grąžintas transporto priemones, vėliau teismo posėdžiuose sutiko dėl 195 transporto priemonių skaičiaus, o paskutiniame teismo posėdyje sutiko, kad turi pareigą atlyginti už 199 nuvežtas ir grąžintas administracinėse bylose transporto priemones. Teismas atkreipė dėmesį, kad objektyviai nustatyti tikslaus grąžintų transporto priemonių skaičiaus remiantis byloje pateiktais duomenimis nėra galimybės, kadangi šalys teikė skaičiavimus už laikotarpį nuo 2014 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. sausio 1 d., o kompiuterinėje apskaitos programoje nėra duomenų apie visus nuvežtus ir grąžintus automobilius. Todėl nesant galimybės nustatyti faktinio grąžintų transporto priemonių skaičiaus sutarties galiojimo laikotarpiu, teismas darė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju tikslinga atsižvelgti į bendrą šalių sutikimą, jog atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovei už 199 grąžintas savininkams transporto priemones, kurios atsakovės buvo priverstinai nuvežtos ir saugomos laikotarpyje 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.

4.4. Dėl taikytino įkainio, teismas pažymėjo, kad tarp šalių 2015 m. sausio 1 d. buvo sudaryta rašytinė sutartis, kurios II dalies 5 punkte yra nurodytas įkainis už vieną grąžintą transporto priemonę – 30-100 Eur, todėl bet koks kitas šalių susitarimas dėl šios sutarties sąlygų pakeitimo turėjo būti taip pat rašytinis (CK 6.192 straipsnio 4 dalis). Atsakovės nurodyta aplinkybė, jog šalių susitarimą dėl mažesnio įkainio įrodo ieškovės iki 2015 m. birželio mėnesio pateiktos PVM sąskaitos faktūros, nepatvirtina tokio susitarimo buvimo fakto, nes sąskaitose nurodyto 15 Eur/vnt. įkainio priežastis galėjo būti ir kita, pvz. ieškovė galėjo geranoriškai savo iniciatyva sumažinti įkainį tam tikrą sutarties galiojimo laikotarpį, dėl suklydimo (kaip aiškino pati ieškovė). Taigi, kaina (nors ir nekonkreti) yra nustatyta šalių sutartyje, kurią abi šalys pasirašė sutikdamos su jos sąlygomis. Todėl sprendžiant įkainio dydžio nustatymo klausimą, teismas rėmėsi rašytinėje sutartyje nustatyta sąlyga.

Žemesnės instancijos teismas

4.5. Teismas pažymėjo, kad sutarties sąlyga (II dalies 5 punktas), kurioje įkainis už vieną grąžintą transporto priemonę yra nustatytas ne konkrečia pinigų suma, o tam tikru intervalu – nuo 30 Eur iki 100 Eur, yra ydinga, nes ieškovės vadovas A. B. vienašališkai priima sprendimus dėl taikytino įkainio konkrečiu atveju, o vienokio ar kitokio įkainio taikymo kriterijai sutartyje nėra numatyti. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Kadangi abejotina ir nekonkreti sutarties sąlyga buvo pasiūlyta ieškovės, todėl teismas remiantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais sprendė, kad taikytinas atsakovei palankesnis minimalus įkainio dydis – 30 Eur/vnt. Ieškovės vadovo paaiškinimu skola turėtų būti priteista papildomai paskaičiavus ir PVM mokestį, tačiau šiuo atveju sutartyje šalys aiškiai susitarė dėl įkainio su PVM, t. y. į nustatytą sumą jau yra įskaičiuotas PVM, todėl papildomai skolos dydį didinti PVM suma nėra jokio pagrindo. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, į šalių bendrą susitarimą dėl grąžintų transporto priemonių skaičiaus, vadovaujantis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijais, ieškovės patikslintą ieškinį teismas tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 5 970,00 Eur su PVM skolos pagal 2015 m. sausio 1 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 15/01-1 (199 vnt. x 30 Eur/ vnt. = 5 970,00 Eur).

Šalies argumentai

4.6. Ieškovė taip pat prašė priteisti 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi atsakovė sutartinės prievolės tinkamai nevykdė, teismas sprendė, kad iš jos priteistinos įstatyme numatytos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą skolos sumą (5 970,00 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gruodžio 20 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6. 37 ir 6.210 straipsniai).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

5. Apeliaciniu skundu atsakovė M. J. įmonė prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. liepos 10 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovės M. J. įmonės ieškovės naudai 3 611,85 Eur skolos pagal 2015 m. sausio 1 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 6 proc. metinių palūkanų už priteistą skolos sumą (3 611,85 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2018 m. gruodžio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

5.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog už nuvežtas ir grąžintas administracinėse bylose transporto priemones taikytinas 30 Eur/ vnt. įkainis. Tarp šalių 2015 m. sausio 1 d. sutartyje numatytas mokestis už kompiuterinės programos naudojimą buvo nurodytas nekonkrečiai – 30-100 Eur su PVM už kiekvieną grąžintą transporto priemonę, nedetalizuojant, kokiais atvejais tas mokestis turėtų būti diferencijuojamas, ir teismas teisingai tą faktą įvertino, kaip ydingą sutarties sąlygą. Tačiau teismas nevertino, kaip teisiškai reikšmingo to fakto, kad šalių žodiniu susitarimu buvo nustatytas konkretus įkainis – 15 Eur/ vnt. plius PVM už kiekvieną atsakovo nuvežtą, saugotą ir grąžintą savininkams transporto priemonę. Tai iš tiesų buvo reali kaina, kuri atitiko faktines sąlygas, t. y. leido atsakovei vykdyti sutartį, gaunant tam tikrą pelną, o ieškovei užtikrino nuolatines pajamas, neturint dėl to jokių išlaidų. Atsakovės savininkas M. J., bei apklausti teisme V. K. ir S. J. nuosekliai aiškino, jog ieškovė praktiškai ir neturėjo galimybės didinti šio įkainio, kadangi tokiu atveju atsakovė būtų pradėjusi dirbti nuostolingai ir dėl tos priežasties būtų nutraukusi sutartį. Vykdydama minėtą susitarimą, ieškovė savo išrašomose PVM sąskaitose faktūrose pagal 2015 m. sausio 1 d. sutartį nurodydavo būtent tokią kainą – po 15 Eur plius PVM už kiekvieną grąžintą transporto priemonę. Paskutinė ieškovo atsiųsta PVM sąskaita faktūra už kompiuterinės programos naudojimą buvo 2015 m. birželio 17 d. Nr. (duomenys neskelbtini). Ji buvo atsakovės apmokėta, o ieškovė tą mokėjimą priėmė, nereikšdama jokių pastabų. Tai įrodo, jog ieškovė tokius įkainius yra patvirtinusi ne tiktai žodiniu susitarimu, bet ir savo konkliudentiniais veiksmais – išrašydama PVM sąskaitą faktūrą su tokiomis kainomis, bei priimdama tuos mokėjimus (CK 6.183 straipsnio 2 dalis).

5.2. Pirmosios instancijos teismas analizuodamas sutarties šalių ketinimus teisingai pastebėjo, kad kompiuterinės apskaitos programos sukūrimo, duomenų apdorojimo ir palaikymo paslauga negali būti siejama su nuvežtų ir grąžintų transporto priemonių skaičiumi, o įkainio už vienos transporto priemonės priverstinį nuvežimą ieškovės, kaip pagrindinės paslaugų teikėjos, naudai nustatymas labiau atitiktų šalių ketinimus susitarti dėl atlygio už ieškovės teisės teikti paslaugą perleidimą. Ši teismo išvada visiškai dera su nurodytomis aplinkybėmis, jog sutarties šalys susitarė dėl 15 Eur plius PVM įkainio už kiekvieną grąžintą transporto priemonę, kaip abiem priimtino, ir šio susitarimo laikėsi visą sutarties galiojimo laikotarpį, kadangi didesnis įkainis būtų sąlygojęs sutarties nutraukimą. Tačiau teismas ignoravo minėtą sutarties pakeitimo žodiniu susitarimu galimybę ir rašytiniais įrodymais patvirtintą tokio susitarimo fakto egzistavimą, nors turėjo kritiškai vertinti ieškovės neigiamą šalių žodinį susitarimą, patvirtintą konkliudentiniais veiksmais dėl mažesnio įkainio egzistavimo. Ieškovei neįrodžius faktinio nuvežtų ir saugotų transporto priemonių skaičiaus, šalių kompromiso būdu teisme buvo nustatytas 199 vnt. jų skaičius. Taikant realų 15 Eur plius PVM, t. y. 18,15 Eur už vieną transporto priemonę įkainį, teismas turėjo priteisti ieškovei iš atsakovės 3 611,85 Eur įsiskolinimą.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

6.1. Vien ta aplinkybė, jog ieškovė išrašydavo sąskaitas faktūras nurodydama vienos grąžintos transporto priemonės įkainį – 15 Eur., dar nereiškia, jog šalys žodžiu buvo sutarę, jog šis įkainis bus visą tarp šalių sudarytos sutarties laikotarpį. Sutartis buvo sudaryta tarp dviejų juridinių asmenų, tai yra, įmonių vadovai, tarpusavyje suderinę sutarties sąlygas, laisva valia sutartį pasirašė, todėl apeliantė turėtų suprasti, jog sutartis sudaryta tarp juridinių asmenų, gali būti keičiama tik tarpusavio rašytiniu susitarimu. Tarp šalių sudarytos sutarties 19 punkte nurodyta, kad „Sutartis gali būti papildyta ar pakeista tik abiejų šalių rašytiniu susitarimu. Visi Sutarties priedai, papildymai ir pakeitimai yra neatskiriami nuo Sutarties ir turi tokią pačią teisinę galią, kai juos savo parašais ir antspaudais patvirtina įgalioti abiejų šalių atstovai.“ Taigi, absoliučiai jokie žodiniai susitarimai šiai sutarčiai negalioja, todėl apeliacinio skundo motyvas, jog šalys žodžiu buvo sutarę, o ieškovė konkliudentiniais veiksmais patvirtino apie kitokį įkainį negu kuris buvo numatytas sutartyje yra nepagrįstas ir atmestinas.

6.2. Remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai. Ieškovė visą procesą tiek pateiktuose procesiniuose dokumentuose tiek paaiškinimais teismo posėdžių metu nuosekliai teigė, jog sąskaitas faktūras po 15 Eur už vieną grąžintą transporto priemonę išrašydavo gera valia, vėliau dėl suklydimo, todėl iš tokio ieškovės elgesio negalima daryti prielaidos, jog šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti sutarties 5 punkte numatytą įkainį. Apeliantė klaidina teismą nurodydama, jog toks šalių susitarimas vyko visą sutarties galiojimo laikotarpį, kadangi priešpaskutinė išrašyta sąskaita faktūra buvo išrašyta 2015 m. birželio 27 d., o paskutinė išrašyta 2018 m. lapkričio 14 d. PVM sąskaita faktūra buvo ginčo objektas. Pažymėjo, kad per ilgą šalių bendradarbiavimo laikotarpį nuolatos vykdavo bendravimas ne tik žodžiu ar telefonu, tačiau ir elektroniniu paštu, tačiau atsakovė nepateikė nei vieno elektroninio laiško ar kito įrodymo, kuris patvirtintų aplinkybę, jog šalys ketino ir nusprendė pakeisti sutarties 5 punktą, todėl atsakovė neturi teisės remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi.

Šalies argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų 2019 m. liepos 10 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovės M. J. įmonės ieškovės naudai 9 950 Eur skolos pagal 2015 m. sausio 1 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) bei atitinkamai pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad atsakovė ieškovei pagal tarp šalių sudarytą sutartį turi būti apmokėta už 199 nuvežtas ir grąžintas administracinėse bylose transporto priemones, privalėjo taikyti 50 Eur/ vnt. įkainį, nes toks įkainis buvo nurodytas ieškovės 2018 m. lapkričio 14 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje serija SAS Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, davė detalius paaiškinimus, kodėl sutartyje yra numatytais įkainis nuo 30 Eur iki 100 Eur. Šis įkainis buvo numatytas todėl, jog viskas priklausė nuo priverstinai nuvežtų transporto priemonių skaičiaus ir šalys susitarė, jog jeigu transporto priemonių sutarties laikotarpiu bus daug, tada įkainis už grąžintą transporto priemonę bus 30 Eur, jeigu transporto priemonių bus mažiau, įkainis bus apie 100 Eur.

7.2. Ieškovė gera valia sutiko, jog atsakovė jam sumokėtų tik už administracinėse bylose priverstinai nuvežtas transporto priemones, t. y. su atsakove susitarė, jog ji privalo atlyginti už 199 transporto priemones, nors turėtų sumokėti už 582 transporto priemones, kurios buvo grąžintos per visą sutarties galiojimo laikotarpį. Sutikusi sumažinti priverstinai nuvežtų transporto priemonių skaičių, ieškovė prašė taikyti sutartyje numatyto įkainio vidurkį, t. y. 50 Eur už kiekvieną grąžintą transporto priemonę, kuri buvo priverstinai nuvežta administracinėje byloje. Dėl šių aplinkybių sprendimas turėtų būti pakeistas ir ieškovės patikslintas ieškinys tenkintas iš dalies, t. y. iš atsakovės priteistina 9 950 Eur skola (199 transporto priemonės x 50 Eur/vnt = 9 950 Eur).

Atsiliepimas

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė M. J. įmonė ieškovės apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nesutikimo su ieškovės apeliaciniu skundu argumentai yra išdėstyti atsakovės apeliaciniame skunde ir prašo jais vadovautis.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl teismas bylą nagrinėja tik apeliacinio skundo ribose.

10. Byloje nekilo ginčo dėl šalis siejusių teisinių santykių kvalifikavimo, kuomet byloje buvo nustatyta, jog atsakovė pagal šalių 2015 m. sausio 1 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) teikė priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugas, ieškovei laimėjus konkursą šias paslaugas teikti ir savo verslo dalį perleidus atsakovei už tam tikrą atlygį. Taip pat nekilo ginčas dėl to, kad atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovei už 199 grąžintas savininkams transporto priemones, kurios atsakovės buvo priverstinai nuvežtos ir saugomos laikotarpyje nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d. Tačiau šalys nesutarė dėl sutartinės kainos dydžio už atsakovės suteiktas paslaugas.

Dėl atsakovės apeliacinio skundo

11. Atsakovė nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvada dėl vienos transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo įkainio. Jos nuomone, teismas nevertino, kaip teisiškai reikšmingo to fakto, kad šalių žodiniu susitarimu buvo nustatytas konkretus įkainis – 15 Eur/ vnt. plius PVM ir nurodė, kad tik toks įkainis atsakovei leido vykdyti sutartį, atitiko elementariai logikai, kad jos verslas nebūtų nuostolingas. Ieškovas atsakovės nurodytus įkainius yra patvirtinęs ne tiktai žodiniu susitarimu, bet ir savo konkliudentiniais veiksmais – išrašydamas PVM sąskaitas faktūras su tokiomis kainomis, bei priimdamas atsakovės mokėjimus. Šias aplinkybes patvirtina paskutinė ieškovės atsiųsta ir atsakovės apmokėta 2015-06-17 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovė savo argumentus grindžia CK 6.183 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Teisėjų kolegija nepritaria atsakovei, kad jos nurodytu būdu galėjo būti ir buvo pakeistas šalių susitarimas dėl paslaugų kainos.

12. Pagal CK 6.183 straipsnio 1 dalį rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Pagal CK 6.183 straipsnio 2 dalį viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šio straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu.

13. Byloje nustatyta, kad 2015 m. sausio 1 d. ieškovės ir atsakovės sudarytos Paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) VI dalyje, kuri reglamentuoja sutarties baigiamąsias nuostatas, 19 punkte šalys susitarė, kad sutartis gali būti papildyta ar pakeista tik abiejų šalių rašytiniu susitarimu ir visi sutarties priedai, papildymai ir pakeitimai yra neatskiriami nuo sutarties ir turi tokią pačią galią, kai juos savo parašais ir antspaudais patvirtina įgalioti abiejų šalių atstovai. Šios sutarties II dalies, kuria šalys susitarė dėl paslaugų kainos ir apmokėjimo tvarkos, 5 punkte yra nurodyta, kad paslaugų teikėjas (šiuo atveju atsakovė) moka 30-100 Eur (173,00 – 345 Lt) su PVM mokestį už kiekvieną grąžintiną transporto priemonę. Šios sutarties IV dalies 8.2 punkte, kuriuo šalys susitarė dėl sutarties nutraukimo prieš terminą sąlygų, nurodyta, kad sutartis gali būti nutraukta prieš terminą šalies iniciatyva, kai kita šalis nevykdo savo įsipareigojimų arba vykdo juos kitomis sąlygomis, nei numatyta sutartyje.

14. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šalių sutarties 19 punkte įtvirtintą susitarimą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, taip pat į tai, kad sutartyje nustatytų įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas sąlygoja nukentėjusios sutarties šalies teisę nutraukti sutartį (8.2 punktas), šalių susitarimas dėl paslaugų kainos turi būti aiškus ir suprantamas, kad kilus ginčui būtų galima patikrinti jo pažeidimo aplinkybes. Nagrinėjamu atveju šalių susitarimas dėl kainos apibrėžtas, aiškiai nurodant paslaugų kainos ribas (moka 30 -100 Eur), todėl atsakovės argumentai, kad sutarties sąlygą dėl paslaugų kainos šalys pakeitė žodiniu susitarimu, ar išrašydamos PVM sąskaitą faktūrą mažesne kaina, neatitinka nei sutarties šalių susitarimo dėl sutarties sąlygų pakeitimo formos ir tvarkos, nei kita sutarties šalis – ieškovė atsisakė taikyti sutarties pakeitimo raštu išlygą (CK 6.183 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų elgesys aiškiai ir nedviprasmiškai nukreiptas į sutarties sąlygų pakeitimą.

15. Nagrinėjamu atveju, ieškovė pareiškė ieškinį teisme ir reikalauja vykdyti sutartį joje numatytomis sąlygomis. 2019 m. balandžio 16 d. teismo posėdyje ieškovės vadovas paaiškino (garso įrašas nuo 37:40 iki 38:35), kad 2015-06-17 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 15 Eur plius PVM kainą įmonės buhalterės išrašė pagal 2011 m. šalių sutartyje numatytą kainą litais – 50 Lt, o vadovas ją pasirašė pamiršęs, kad pasikeitus valiutai nuo 2015 m., šalys 2015 m. sudarė naują sutartį. Įvykusios klaidos vadovas nesureikšmino, tačiau nenurodė, kad tai vertino kaip sutarties pakeitimą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovei nesutinkant dėl sutartyje nurodytos kainos, ar atsiradus kitų aplinkybių (pvz. verslas tapo nuostolingas ir kt.) ir esant labai detaliam sutarties 19 punkte nurodytam šalių susitarimui dėl sutarties sąlygų pakeitimo, ji turėjo inicijuoti sutarties pakeitimą ir mažesnę paslaugų kainą įforminti tinkamai. Atsakovės atstovas M. J. 2019 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje paaiškino (garso įrašas nuo 55:50 min. iki 59:22 min.), kad prieš pasirašydamas 2015 m. sausio 1 d. paslaugų teikimo sutartį susipažino su jos turiniu ir sąlyga dėl paslaugų kainos bei pasitikėdamas ieškove šią sutartį pasirašė, manydamas, kad bus taikomas žodinis susitarimas dėl 50 Lt. Teismui priminus, kad sutartis buvo sudaryta galiojant Lietuvoje kitai valiutai – eurams, jis nurodė, kad tarėsi dėl 15 Eur/ vnt. Tačiau ieškovė nesutinka, kad žodiniu susitarimu buvo pakeista sutartyje numatyta paslaugų kaina ir, kad tokiu būdu pakeisti kainą ieškovė sutiko. Tokio atsakovės paaiškinimo dėl buvusio susitarimo pakeisti sutartinę kainą nepatvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (pvz. šalių susirašinėjimas raštu ar kt.). Atsakovės vadovo paaiškinimu dėl 2015-06-17 PVM sąskaitos faktūros Nr. (duomenys neskelbtini) išrašymo aplinkybių netikėti nėra pagrindo, kuomet pati atsakovė savo atsikirtimus siejo su ankstesnės sutarties kaina. Todėl atsakovei sutarties sąlygų dėl paslaugų kainos pakeitimo neįforminus pagal sutartyje įtvirtintus reikalavimus, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti, kad sutarties 5 punkte nurodyta paslaugų kaina, mokant 30-100 Eur (173,00 – 345 Lt) su PVM mokestį už vieną transporto priemonę buvo pakeista į atsakovės nurodomą kainą – 15 Eur plius PVM. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo tenkinti jos apeliacinio skundo.

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

16. Ieškovė UAB „Šančių autoservisas“ ir Ko apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas privalėjo taikyti 50 Eur/vnt. įkainį, nes toks įkainis buvo nurodytas ieškovės 2018 m. lapkričio 14 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje serija SAS Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 7). Be to, ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme davė detalius paaiškinimus, kodėl sutartyje yra numatytais įkainis nuo 30 Eur iki 100 Eur.

17. Teisėjų kolegija pastebi, kad 2015 m. sausio 1 d. paslaugų teikimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) II dalies, 5 punkte yra nurodyta, jog paslaugų teikėjas moka 30-100 Eur (173,00 – 345 Lt) su PVM mokestį už kiekvieną grąžintiną transporto priemonę. Ieškovės vadovas 2019 m. balandžio 16 d. teismo posėdyje (garso įrašas nuo 24:53 min. iki 26:00 min.) paaiškino, kad jeigu mašinų bus didelis kiekis, mokama mažiau, jeigu viena ar dvi – daugiau, o pagal susitarimą bus vidutinis dydis, mažiausias mokestis – 36,30 Eur, t. y. nuo 30 Eur plius PVM. Ieškovės vadovas 2019 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje paaiškino (garso įrašas nuo 16:40 min. iki 17:30 min.), kad nustatant kainos intervalą buvo mintis tokia: jeigu bus tik kelios mašinos, tai kaina bus 100 Eur už mašiną, jeigu didesnis kiekis – kaina mažėja. Teisėjų kolegija, įvertinus šiuos ieškovės atstovo paaiškinimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sutarties sąlyga (II dalies 5 punktas), kurioje įkainis už vieną grąžintą transporto priemonę yra nustatytas ne konkrečia pinigų suma, o tam tikru intervalu – nuo 30 Eur iki 100 Eur, yra ydinga, nes neaptarti konkretūs kriterijai, o esant dvišaliai sutarčiai, negali būti tokia situacija, sutarties kainos nustatymą įtakotų tik vienos šalies valia. Ieškovo atstovas pirmiau nurodytus paaiškinimus grindžia žodiniu susitarimu su atsakove, kuri tokių susitarimų nepripažįsta ir nurodo apie visai kitokius susitarimus dėl kainos, kurių ieškovė taip pat nepripažįsta, t. y. 15 Eur plius PVM už kiekvienos mašinos nuvežimą. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nesant sutartyje šalių bendra valia nustatytų kriterijų, kurie teismui leistų spręsti apie sutartyje numatytos kainos intervalo taikymą, atsakovės skola ieškovei skaičiuotina pagal minimalią sutartyje nurodytą kainą – 30 Eur.

18. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nurodė į pačios ieškovės nenuoseklią poziciją dėl paslaugų kainos skaičiavimo įkainio. Pažymėtina, kad pradiniame ieškinyje buvo reiškiamas reikalavimas taikyti 50 Eur/vnt. įkainį, o 2019 m. kovo 19 d. patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad įkainį mažina iki 30 Eur plius PVM. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą. Būtent tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014 ir jose nurodytą praktiką).

19. Nagrinėjamu atveju ieškinio ribos buvo apibrėžtos ieškovo pateiktame ir teismo priimtame patikslintame ieškinyje, į kurį atsakovė pateikė atsiliepimą. Patikslintu ieškiniu ieškovė prašė priteisti iš atsakovės M. J. įmonės 17351,40 Eur skolos pagal 2015 m. sausio 1 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (ieškinio dalykas). Ieškovė patikslintame ieškinyje nurodė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 14 340 Eur. (478 x 30 = 14 340 Eur.) plius 21 proc. PVM, viso - 17 351,40 Eur (ieškinio pagrindas). Tai yra, skaičiuodama atsakovės skolą ieškovė taikė 30 Eur plius PVM įkainį. Tuomet teismas, siekdamas neperžengti šių ribų, spręsdamas dėl atsakovės skolos, net neturėjo teisinio pagrindo taikyti didesnį – 50 Eur plius PVM įkainį, kurį ieškovė taikė, skaičiuodama reikalavimą pradiniame ieškinyje. Todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas privalėjo taikyti 50 Eur/ vnt. įkainį, nes toks įkainis buvo nurodytas ieškovės 2018 m. lapkričio 14 d. išrašytoje PVM sąskaitoje faktūroje Serija SAS Nr. (duomenys neskelbtini), yra atmetami. Pastebėtina, kad teismas bylą nagrinėja pagal šalių byloje raštu pareikštus ieškinio (patikslinto ieškinio) reikalavimus. O ieškovei nurodžius į 2018 m. lapkričio 14 d. sąskaitą pastebėtina, kad pagal ją prašoma atsakovės sumokėti 19844,00 Eur, kai patikslintu ieškiniu ieškovė prašo priteisti iš atsakovės tik 17351,40 Eur.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nėra apeliacijos objektu grąžintų transporto priemonių skaičius, nes byloje buvo sutarta, kad pagal šalių 2015 m. sausio 1 d. sudarytą Paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) atsakovė turi pareigą atlyginti ieškovei už 199 grąžintas savininkams transporto priemones. Todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad jai sutikus sumažinti priverstinai nuvežtų transporto priemonių skaičių, turėjo būti taikomas įkainio vidurkis – 50 Eur už kiekvieną grąžintą transporto priemonę, kuri buvo priverstinai nuvežta administracinėje byloje, nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą laikyti neteisėtu. Teismas neturėjo pagrindo taikyti 50 Eur įkainį už vieną nuvežtą transporto priemonę, kai patikslintame ieškinyje ieškovei skaičiuojant atsakovės skolą buvo taikomas 30 Eur įkainis. Teismas taip pat neturėjo pagrindo sutartį, kurios sąlygas pasiūlė ieškovė, aiškinti taip, kad skola turėtų būti priteista papildomai paskaičiavus ir PVM mokestį.

21. Sutarties 5 punkte šalys aiškiai susitarė, kad mokama 30-100 Eur (173,00 – 345 Lt) su PVM, todėl į mokestį jau yra įskaičiuotas PVM. Teismo sprendime nurodytų argumentų, kad ir ankstesnės 2011 m. rugsėjo 21 d. sutarties (3 t., b. l. 110-112) II dalies 5 punkte šalys analogiškai buvo susitarę dėl kainos su įskaičiuotu PVM mokesčiu – 60,50 Lt, o sąskaitose atitinkamai buvo nurodoma be PVM mokesčio suma – 50 Lt (3 t., b. l. 108), apeliantai nekvestionavo. Pastebėtina, kad šiuos argumentus savo atsiliepime buvo nurodžiusi atsakovė ir pateikusi tai pagrindžiančius įrodymus, o ieškovė dėl šių atsakovės argumentų dublike (4 t., b. l. 41-44) prieštaravimų nepareiškė. Todėl išnagrinėjus bylą ir įvertinus joje surinktus duomenis konstatuotina, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti taip, kaip to apeliaciniame skunde prašo ieškovė – iš atsakovės priteisti 9 950 Eur skolą, kurią ji paskaičiavo už 199 transporto priemones, už kiekvienos nuvežimą taikydama po 50 Eur.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

22. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23. CPK 93 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovės apeliaciniai skundai atmetami, todėl jų turėtos bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2019 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Dalė BurdulienėRaimondas BuzelisArvydas Žibas