Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Ramūnas Šarka, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Taip pat pareiškėjui buvo ribojama laisvė judėti, t. y. kai nori naudotis sporto aikštelėmis, įrenginiais lauke ar apskritai išeiti pasivaikščioti, paliekant judėjimo laisvę patalpoje.

Dėl pasivaikščiojimo metu pareiškėjui buvusios galimybės pasinaudoti tualetu, pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas drausmės ir paprastajai grupei (priklausomai nuo laikotarpio), todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl negalėjimo laisvai vaikščioti vertintini kaip nepagrįsti. Prie pasivaikščiojimo kiemelių nuolatos budi pareigūnai, kurie esant poreikiui gali išleisti nuteistuosius į tualetus pasivaikščiojimų metu. Tuo tarpu, teisės aktai nenumato įpareigojimo pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengti pareigūnų iškvietimo sistemas (mygtukus).

Atsakovės atstovė pažymėjo, jog Kalėjimų tarnyba sudarė galimybes pareiškėjui pasivaikščioti numatytą laiką ir tam skirtose kiemeliuose. Šį faktą patvirtina ir pats pareiškėjas savo skunde, todėl vertintina, kad šiuo atveju pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.

Kalėjimų tarnyba į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Apsaugos ministerijos 2023 m. rugsėjo 19 d. patikrinimo aktą, kuriame nurodyta, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 11 būrio duše kontrolės metu pelėsio aplink langą ir tarp plytelių nepastebėta, bei 2023 m. lapkričio 22 d. ir patikrinimą aktą, kuriame taip pat nurodyta, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 9, 11, 12 būrių dušuose ant sienų ar lubų vizualiai matomo pelėsio kontrolės metu nepastebėta.

Esant šiems duomenimis, Kalėjimų tarnyba nurodo, kad neturi duomenų, kad skundžiamu laikotarpiu dušo patalpose buvo įsiveisęs pelėsis.

Pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo kada ir kur pasireiškė pelėsis, o tiesiog pateikė bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįstus samprotavimus, kas šiuo atveju nesudaro pagrindo konstatuoti Kalėjimų tarnybos veiksmų neteisėtumą.

Atitinkamai, atsakovės atstovės įsitikinimu, pareiškėjo skundo argumentai turėtų būti atmetami kaip nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių 1-ajame kalėjime (iki reorganizacijos – Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos 3-iasis sektorius) laikotarpiu nuo 2022 m. spalio 24 d. iki 2023 m. rugsėjo 29 d. neužtikrinus privatumo dušo patalpose, tarp dušo galvučių esant neįrengtoms pertvaroms ir kaupiantis pelėsiui, taip pat pasivaikščiojimo kiemeliuose nesant pareigūnų iškvietimo sistemos bei ribojant pareiškėjo judėjimo laisvę.

Dėl teisinio reglamentavimo

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.250 straipsniuose.

Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.

Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių – elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Dėl pertvarų įrengimo dušų patalpose

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina ir iš neužtikrinto privatumo maudantis duše, dėl nesančių pertvarų ar užuolaidos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl privatumo naudojantis dušu yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Pravieniškių PN visą ginčo laikotarpį (nuo 2022-10-24 iki 2023-09-29) dušo pertvaros buvo įrengtos. Be to, iš administracinėje byloje Nr. I1-3723-780/2024 esančių duomenų bei priimto sprendimo, teismas nustatė, kad Pravieniškių 1-ąjame kalėjime 1 būrio dušuose pertvaros įrengtos buvo nuo 2022 spalio 14 d. (pareiškėjas šiame būryje buvo laikomas nuo 2022-10-24 iki 2022-11-09), visose kitose būriuose pertvaros buvo pilnai įrengtos nuo 2022 m. lapkričio mėn.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų visiškai uždarų maudymosi kabinų, teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas atskirti pertvaromis. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, tokio reikalavimo nėra.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-109-502/2021; 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1190-552/2022).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad dušo įrengimas su pertvaromis iš šonų, bet be durų ar kitų matomumą ribojančių priemonių iš priekio, t. y. uždarų dušo kabinų nebuvimas tos pačios lyties asmenims yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) įrengimui ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas.

Nustačius, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpiu naudojosi dušu, kuriame buvo įrengtos pertvaros iš šonų, spręstina, kad pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos naudotis dušu, negu likusiai visuomenės daliai, todėl, nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas duše be durų ar uždangos iš priekio iš esmės nebuvo pažeidžiamas ir neteisėti atsakovės atstovo veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.

Atitinkamai pareiškėjo argumentai, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas privatumas maudantis duše, atmestini.

Dėl besikaupiančio pelėsio dušinėse

Pareiškėjas skunde be kita ko nurodė, kad duše kaupėsi pelėsis, tačiau nedetalizavo nei kokiu laikotarpiu, nei kokiose konkrečiai dušinėse, nedetalizavo kokie konkretūs nepatogumai dėl besikaupiančio pelėsio pareiškėjui buvo sukelti.

Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma). Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai; Higienos normos 37 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (Higienos normos 39).

Higienos normos HN 134:2015 39 punkte numatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos patikrinimo aktus (b. l. 19-26) iš kurių matyti, kad patikrinimo metu pataisos namuose pažeidimų, susijusių su besikaupiančiu pelėsiu dušų patalpose, nenustatyta.

Teismo vertinimu, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos pateikti patikrinimo aktai patvirtina, kad atsakovė ginčo laikotarpiu tinkamai vykdė švaros bei tvarkos kontrolės funkcijas. Abejoti šios institucijos išvadomis, nesant jokių kitų objektyvių tai paneigiančių įrodymų, teismui nėra jokio pagrindo. Be to, pareiškėjas skunde tik lakoniškai vienoje vietoje užsiminė dėl pelėsio, visiškai nedetalizuodamas kokios dušinėse, kokiu laikotarpiu, kur pelėsis kaupėsi (ant lubų, žemės, sienų), ar dėl jo kreipėsi į administraciją ir pan.

Atitinkamai nenustačius pažeidimų atsakovės atstovės atžvilgiu šiuo aspektu, pareiškėjo skundo argumentai dėl dušinėse besikaupusio pelėsio atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl galimybės pasinaudoti tualetu pasivaikščiojimų metu bei judėjimo laisvės ribojimo

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (aktuali redakcija nuo 2022 m. liepos 22 d., toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, Taisyklės) nenumato iškvietimo sistemos įrengimo lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir dušuose. Taip pat, Eksploatavimo taisyklės nenumato iškvietimo sistemos įrengimo kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, pasivaikščiojimo kiemeliuose ir dušuose, iškvietimo sistemos įrengimas yra numatytas tik kamerų tipo gyvenamosiose patalpose (Eksploatavimo taisyklių 12.11 papunktis).

Taigi, teisės aktai nereglamentuoja pareigūnų iškvietimo sistemos įrengimo pasivaikščiojimų kiemuose.

Atsakovės atstovo teigimu prie pasivaikščiojimo kiemelių nuolatos budi pareigūnai, kurie esant poreikiui gali išleisti nuteistuosius į tualetus pasivaikščiojimų metu. Kita vertus, teismo vertinimu, pareiškėjas savo argumentus dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų neįrengimo grindžia tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie tai, kad pasivaikščiojimų metu, kai tenka vaikščioti nuo 2 iki 3 val. nebūdavo pareigūnų, kurie išleistų į tualetą, tačiau jokių konkrečių aplinkybių apie būtinybę išsikviesti pareigūnus ar realiai jam dėl to kilusias neigiamas pasekmes, pareiškėjas nepateikė ir savo argumentų nedetalizavo (žr. pvz., LVAT 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-342-575/2023).

Teismas daro išvadą, kad pataisos namuose visą parą budint apsaugos pareigūnams, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema. Pareiškėjui deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl hipotetiškai galimos neturtinės žalos, sietinos su iškvietimo mygtukų neįrengimu, tačiau nenurodžius kada konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis būtinybė pasinaudoti šia sistema buvo iškilusi ir ar iš viso buvo iškilusi, teismas neturi pagrindo daryti išvadą dėl žalos fakto konstatavimo.

Aptartu aspektu teismas pažymi ir tai, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, kuri neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus, asmeninių laisvių ir teisių suvaržymus, todėl gyvenimo kokybė laisvės atėmimo bausmės vykdymo metu objektyviai nėra tokia pat kaip gyvenant laisvėje. Tačiau tai savaime nėra pagrindas reikalauti atlyginti žalą už patiriamus nepatogumus, o juo labiau tik už hipotetiškai galimus nepatogumus.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jam buvo apribota judėjimo laisvė, pažymėtina, jog Konstitucines žmogaus teises ir laisves, tarp jų ir teisę į laisvą judėjimą, laikantis Konstitucijos, galima riboti. Jei asmuo daro nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei, jis supranta arba turi ir gali suprasti, kad tai sukels atitinkamą valstybės institucijų reakciją, kad už jo daromą (ar padarytą) teisės pažeidimą gali būti taikomos valstybės prievartos priemonės, kuriomis bus daromas tam tikras poveikis jo elgesiui (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutarimą).

Pažymėtina, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo neturi ir negali tikėtis, kad jo privatus gyvenimas ir laisvės bus saugomos lygiai taip pat, kaip ir asmenų, kurie nepažeidžia įstatymų. Pagal Konstituciją asmens, padariusio nusikaltimą, laisvė gali būti suvaržyta įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka. Suvaržius tokio asmens laisvę gali būti apribotos jo teisės ir laisvės. Apribojimas turi būti toks, kad tarp pasirinktų priemonių ir siekiamo teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo būtų protingas santykis. Apribojimai neturi peržengti protingų ribų ir paneigti apribojamos teisės esmės, priemonės turi būti pakankamos, tačiau jos neturi asmens teisių bei laisvių riboti daugiau negu yra būtina (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d. nutarimus).

Pareiškėjo argumentai, kad atliekant bausmę buvo apribota jo laisvė judėti ar naudotis sporto aikštelėmis, dėl to jam kilo neturtinė žala, atmestini. Šiuo atveju, pareiškėjas atlieka bausmę įkalinimo įskaitoje, atitinkamu rėžimu, kur pareigūnai vykdydami kalinių priežiūra gali riboti jų judėjimą po visą teritoriją ir tai nevertinama kaip neteisėti veiksmai. Pareiškėjas skunde nedetalizavo ir nenurodė, kada kokiu metu buvo pažeistos jo teisės, kurias jis realiai kaip nuteistasis, atliekantis bausmę atitinkamu rėžimu, turėjo, todėl teismas neturi sąlygų įvertinti pareiškėjo abstrakčių teiginių susijusių su jo apribota laisve judėti po kalėjimo teritoriją.

Iš byloje esančiu duomenų matyti ir tai, kad pareiškėjo bausmės atlikimo rėžimas keitėsi, jis priklausė paprastai grupei (kuomet nuteistasis turi didesnę laisvę judėti), bet ir laikotarpiais nuo 2022-10-24 iki 2022-11-17 ir nuo 2023-06-08 iki 2023-09-14 pareiškėjas priklausė drausmės grupei, kada yra taikomas intensyvesnė nuteistųjų priežiūra.

Atsižvelgiant į aukščiau aptartą, nenustačius atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų šiuo aspektu, pareiškėjo skundo argumentai susiję su jo judėjimo laisvės apribojimu atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.).

Pagal Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Šiuo atveju teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovo veiksmuose pareiškėjo atžvilgiu nėra vienos iš būtinosios civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes nenustačius neteisėtų veiksmų tokių sąlygų vertinimas yra beprasmis.

Atsižvelgiant į tai pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.