- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-04-20
- Bylos Nr.
- e2S-348-357/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-01540-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- BIĮ „Tavalas“
- Atsakovas
- A. R.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios (toliau – BIĮ) „Tavalas“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 14 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės BIĮ „Tavalas“ ieškinį atsakovui A. R. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė BIĮ „Tavalas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. R. 27 756,02 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti reikalavimo sumai atsakovui priklausančias pinigines lėšas, esančias atsakovui priklausančiose banko sąskaitose, ar turtines teises, nuosavybės teise priklausančius kilnojamuosius daiktus, jų nesant nekilnojamąjį turtą, priklausantį atsakovui ar esantį pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Nurodė, kad atsakovas neturi jokio nekilnojamo turto, ieškinio suma yra didelė, dėl ko egzistuoja reali grėsmė, jog teismui priėmus sprendimą, jo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. kovo 14 d. nutartimi ieškovės BIĮ „Tavalas“ prašymo netenkino. Teismas pažymėjo, kad vien didelė ieškinio reikalavimo suma pati savaime besąlyginio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesudaro.Teismas nurodė, kad ieškovės pateikti duomenys ir deklaratyvus teiginys, kad atsakovas vengia geranoriškai ir sąžiningai vykdyti savo pareigas, nepatvirtina tikėtinos rizikos, jog atsakovas imsis nesąžiningų veiksmų, siekdamas išvengti būsimo jam nepalankaus teismo spendimo vykdymo.Teismas pažymėjo, kad tas faktas, jog atsakovas nevykdo ieškovės reikalavimo sumokėti žalos atlyginimą, yra pagrindas kreiptis į teismą dėl priverstinio žalos atlyginimo išieškojimo, bet nėra pakankamas motyvas atsakovo turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Teismas darė išvadą, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra nepagrįstas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūra yra sudėtinga ir brangi. Prašymo tenkinimas žymiai padidintų bylinėjimosi išlaidas, o įstatymas įpareigoja teismą ir šalis laikytis ekonomiškumo principo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 7 straipsnis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė BIĮ „Tavalas“ prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 14 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – patenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai vyksta didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-47/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.).
7.2. Ieškovas neturi tikslių duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, gaunamas pajamas, išmokas, turimas santaupas, turimą kilnojamąjį turtą, todėl ieškovas objektyviai negali įrodyti tikrosios atsakovo turtinės padėties. Dėl nurodytų priežasčių teismų praktikoje ir yra nurodyta, kad jeigu ginčas vyksta dėl didelės ieškinio sumos, tai preziumuoja sprendimo neįvykdymo grėsmę, o šią prezumpciją turi paneigti atsakovas, kuris ir disponuoja tiksliais duomenimis apie savo turtinę padėtį
Žemesnės instancijos teismas
7.3. Šiaulių apygardos teismas 2018 m. kovo 12 d. nutartimi civ. b. Nr. eB2-504-440/2018 yra pripažinęs IĮ „Tavalas“ bankrotą tyčiniu. Taigi teismas jau yra pripažinęs, kad atsakovas tyčia įmonę privedė prie bankroto, pasisavino pinigines lėšas, jų neperdavė bankroto administratoriui, padarė kitus neteisėtus veiksmus. Šie veiksmai liudija, kad atsakovas yra nesąžiningas ir egzistuoja reali grėsmė, kad nesąžiningus sumanymus atsakovas ir toliau ketina tęsti.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Jeigu preliminariai įvertinęs prašyme išdėstytus argumentus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad išnagrinėjus bylą iš esmės, ieškovei palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos, o būtent – grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1040/2013).Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pan., t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-900-464/2017). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs civilinės bylos medžiagą, sprendžia, kad šiame bylos nagrinėjimo etape nėra duomenų, kad apeliantės ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, t. y. nustatyta pirmoji prieš tai minėta sąlyga. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė neįrodė, jog nesiėmus prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, galbūt jai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, t. y. apeliantė neįrodė prieš tai minėtos antrosios sąlygos egzistavimo.Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi, proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o šalis, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra duomenų, kad yra ketinama perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-11-180/2017). Apeliantė nurodo, kad teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai vyksta didelės sumos turtinis ginčas, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, vien didelė ieškinio reikalavimo suma pati savaime besąlyginio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nesudaro.Šiuo aspektu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į faktines aplinkybes bylose, kuriose buvo sukurtas precedentas, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Taip pat būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes: į precedento sukūrimo laiką; į tai, ar precedentas atspindi jau susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į precedento argumentacijos įtikinamumą; į įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą reikšmingus socialinius, ekonominius ir kitus pokyčius ir kt. Be to, būtina vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-513-916/2016, 19 punktas). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, vadovavosi bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tas faktas, jog atsakovas nevykdo ieškovės reikalavimo sumokėti žalos atlyginimą, yra pagrindas kreiptis į teismą dėl priverstinio žalos atlyginimo išieškojimo, bet nėra pakankamas motyvas atsakovo turto atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Apeliantės nurodyta aplinkybė, jog IĮ „Tavalas“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankamas pagrindas laikyti, kad atsakovas nagrinėjamu atveju gali elgtis nesąžiningai ir ketinti perleisti, įkeisti turimą turtą ar pan.Dėl kitų apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/20019; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių.Dėl išdėstyto, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 14 d. nutartis paliekama nepakeista, o ieškovės atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.