- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-16
- Bylos Nr.
- 1A-149-417/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-52822-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelija Sadauskaitė, Eduardas Maškevičius, Remigijus Preikšaitis
- Nuteistasis
- L. G.
- Advokatai
- Mindaugas Martinaitis
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Remigijaus Preikšaičio ir Aurelijos Sadauskaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. G. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2019 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo L. G. pripažintas kaltu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta bausmė – 120 MGL (6 000 Eur) dydžio bauda, nustatant ją sumokėti per devynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Pritaikius BK 72 straipsnį, pinigus, kurie buvo šios nusikalstamos veikos įrankis, – Klaipėdos AVPK kasoje saugomus 50 eurų (kvito Nr. 012649) – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta konfiskuoti ir perduoti į valstybės biudžetą. Kardomoji priemonė –rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta nuosprendžiui įsiteisėjus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. L. G. nuteistas už tai, kad tiesiogiai davė kyšį valstybės tarnautojui už pageidaujamą valstybės tarnautojo neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. 2018-11-03, apie 17.40 val., ties (duomenys neskelbtini), L. G., būdamas automobilyje „Land Rover Defender“ su Airijos Respublikos valstybiniu ženklu (duomenys neskelbtini), siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už padarytą administracinį nusižengimą, numatytą LR ANK 415 straipsnio 1, 2 dalyse (Kelių eismo taisyklių 223-224, 226 punktai), siekdamas neteisėto paperkamų valstybės tarnautojų neveikimo vykdant įgaliojimus, automobilio dokumentų patikrinimo metu (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiajam tyrėjui D. L. tiesiogiai davė 50 eurų kyšį, šiuos pinigus pateikdamas kartu su automobilio savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tokiais veiksmais siekdamas papirkti pareigūną.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo L. G. gynėjas advokatas M. M. prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. vasario 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – bylą L. G. nutraukti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba pakeisti nuosprendį dėl nemotyvuotai, neteisingai bei neproporcingai paskirtos bausmės, t. y. sumažinti paskirtą baudą. Gynėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir paskirti filmuotos medžiagos Nr. L2005-181103-173350-20010300 vaizdo ekspertizę (vaizdo įrašo laikas nuo 17.43.00 iki 17.46.17), siekiant išsiaiškinti konkretų šviesos šaltinį, kuris sklido nuo judančio džipo „Land Rover Defender“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini).
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas neteisingai ir nepagrįstai nusprendė, jog L. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad L. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu savo kaltės dėl jam inkriminuotos veikos padarymo nepripažino. Gynėjo manymu, šioje byloje nustatytas tik tas faktas, kad L. G. per neapdairumą galėjo su įmautėje esančiais dokumentais paduoti ir ten buvusius 50 eurų. Tačiau teismas nenustatė vieno iš būtinų šios nusikalstamos veikos požymių – tiesioginės tyčios papirkti pareigūną siekiant, kad šis (šie) veiktų jo naudai, patenkintų jo interesus. Iš priimto nuosprendžio matyti, kad L. G. kaltę apylinkės teismas iš esmės grindė policijos pareigūnų D. L. ir D. Č. parodymais, kurie nėra išsamūs, iš dalies teisingi ir objektyviai nepagrįsti. Todėl teismas turėjo suabejoti šių parodymų patikimumu bei teisingumu. Iš liudytojo D. L. parodymų matyti, kad išvadą dėl kyšio davimo jis padarė remdamasis tik savo paties manymais bei spėjimais, t. y. jis savo parodymuose nurodė: „paėmiau įmautę, o ant jos viršaus padėti pinigai, jis pinigus prispaudė su pirštu ir padavė kartu su įmaute tiesiai į rankas. Paklausiau, kas čia?, o jis atsakė, kad nesipyktumėme ir išsiskirtumėme taikiai. Iš pradžių net nesitikėjau. Sakau ar tai kyšis, sako, taip. Nebeįspėjau, kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė, su savimi „Body“ kameros neturėjau, būčiau įsijungęs telefoną, bet nespėjau, nes nesitikėjau pinigų“. Į prokuroro klausimą D. L. atsakė: „jis pasakė, kad tai nesusipratimas ar tai nesąmonė, konkrečiai nerašyti to dalyko jis neprašė“. Iš šių parodymų matyti, kad pareigūnas pats nesuprato, už ką jam turėjo būti pinigai, ir juolab nesitikėjo, kad pamatys pinigus. Pareigūnas negalėjo atsakyti, kodėl pamatytus ir į rankas paimtus pinigus jis savo iniciatyva būtent įvardijo kyšiu ir net nesiaiškinęs, kam ir už ką, nusprendė, jog L. G. norėjo jį papirkti. Be to, tariamai sulaukęs atsakymo, kad „taip“, nedelsiant liepė vairuotojui išlipti ir eiti į tarnybinį automobilį pasiaiškinti, L. G. net nespėjo susivokti, kas čia iš viso darosi, kur problemos, net nespėjus pastarajam išsiaiškinti visų aplinkybių, jis buvo atvestas į tarnybinį automobilį. Gynėjo manymu, akivaizdu, kad šis pareigūnas yra linkęs nutylėti ar kitokiu būdu iškraipyti tam tikras faktines aplinkybes dėl paties įvykio, ir tai akivaizdžiai parodo teismo nuosprendyje cituojami garso ir vaizdo išrašo duomenų išklotinė iš tarnybinio automobilio „Škoda Octavia“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 39–46), kuriame girdėti, kad pareigūnas D. L. nurodo, kad „aš jus tris ar du kartus įspėjau“, į tai L. G. atsako, kad „jis labai atsiprašo“, „vyrai neįsižeiskit, aš nenorėjau nieko blogo, blogų minčių neturėjau, jokių kėslų“. Todėl įvertinus visumą D. L. duotų parodymų teisme ir juos sulyginus su vaizdo ir garso išklotine matyti, kad šis pareigūnas iš viso neįspėjo L. G. apie galimą baudžiamąją atsakomybę už pareigūno papirkimą, tačiau tarnybinio automobilio garso ir vaizdo įraše jis tariamai siekia patvirtinti, kad jis net du ar tris kartus buvo įspėjęs vairuotoją dėl baudžiamosios atsakomybės už kyšio davimą, o realiai jis tokios pareigos neatliko ir įspėjimo dėl baudžiamosios atsakomybės neišdėstė. Be to, į advokato užduotą klausimą minėtas pareigūnas patikslino, kad „kai man padavė įmautę, patamsėję aš neįžiūrėjau kas ten. Aš paimu, matau pinigus, paklausiu kas čia? Jeigu netyčia uždėjo, tai reikėjo sakyti - čia mano“. Šis atsakymas iš esmės prieštarauja prieš tai duotiems šio pareigūno parodymams, nes tvirtindamas, kad patamsyje nematė, kad su dokumentais buvo paduoti pinigai, o tai reiškia, kad D. L. į savo rankas paėmė įmautę su joje buvusiais dokumentais bei pinigais, nes priešingu atveju 50 eurų kupiūra būtų nukritusi nuo slidaus įmautės paviršiaus. Visa tai dar kartą patvirtina L. G. žodžius, kad pinigus policijos patrulis surado įmautės viduje ir su kitais dokumentais. Ir tik tuomet pradėjo klausti, kas čia, ar čia kyšis. Be to, tariamai sulaukęs atsakymo, kad taip, nedelsiant liepia vairuotojui išlipti ir eiti į tarnybinį automobilį pasiaiškinti. L. G. net nespėjo susivokti bei deramai išsiaiškinti, kas iš viso įvyko, kai buvo atvestas į tarnybinį automobilį. Pareigūnas D. Č. neatliko savo tiesioginių pareigų, nes transporto priemonės patikrinimo metu nebuvo įsijungęs vaizdo įrašymo įrenginio bei kitokiu būdu nefiksavo įvykusio pokalbio aplinkybių su C. R. bei L. G., o tariamai išgirdęs D. L. žodžius „ar tai yra kyšis“ nesureikšmino išgirstos frazės bei turimos vaizdo ir garso įrašymo priemonės neįjungė bei tolimesnių įvykių eigos nefiksavo, o pats net nesistengė išsiaiškinti įvykusio nesusipratimo esmės.
2.2. Skunde taip pat nurodoma, kad liudytojo D. Č. parodymai yra nenuoseklūs, nepatikimi bei subjektyviai pateikti, t. y. siekiant pateisinti D. L. perteklinius bei nesavalaikius veiksmus įvykio vietoje. Pareigūnas sakė netiesą, kad įforminant padarytus pažeidimus, L. G. iš kišenės buvo išsitraukęs vizitines korteles, o tarp jų buvo ir pinigai. Pastarasis, nurodydamas tokias aplinkybes, siekė paneigti L. G. parodymus, kad jis įvykio metu iš viso neturėjo piniginės bei pinigų, todėl negalėjo duoti jokio kyšio. Šiuos D. Č. parodymus paneigia filmuota vaizdo medžiaga Nr. L2005-181103-17 5728-182140-200; Nr. L2005-181103-17 5728-182141-20 ir Nr. L2005-181103-17 2141-183001-200. Susipažinus su šia medžiaga matyti, kad abu pareigūnai pildė dokumentus ir iš viso nebuvo atsisukę į L. G., o iš vaizdo įrašų matyti, kad pastarasis iš išorinės striukės kišenės buvo pasiėmęs tik telefoną ir jokių pinigų ar vizitinių kortelių nebuvo išsiėmęs, nes tokių daiktų jis iš viso neturėjo, tai patvirtina filmuota vaizdo medžiaga. Juolab L. G. buvo nurodęs, kad visi smulkūs pinigai galėjo būti daiktadėžėje, kurie susikaupė per ilgą laiko tarpą, kai medžiotojai susimokėdavo už kurą, pašarus, veterinariniams tyrimams ir kt. Pareigūnai net neapžiūrėjo džipo daiktadėžės bei neįvertino jos turinio, neatliko L. G. asmens kratos, todėl lieka neaišku, kodėl abu pareigūnai savaip interpretuoja L. G. atliktus veiksmus bei nutyli esminę reikšmę turinčius faktus.
2.3. Gynėjas nurodo, kad iš esmės aplinkybė, jog liudytojui D. L. buvo siūlytas kyšis, yra paremtas tik jo paties subjektyvia nuomone, manymu, spėjimu, kurių nepatvirtina kiti byloje surinkti duomenys. Liudytojo D. Č. parodymai iš esmės nėra informatyvūs ir objektyviai nepagrįsti, nes jų nepatvirtina kiti byloje esantys duomenys. Sprendžiant asmens kaltumo dėl papirkimo klausimą reikia įvertinti ne tik tai, kaip atitinkamus papirkėjo L. G. veiksmus suprato pareigūnas ar pareigūnai, bet ir nustatyti šio asmens ketinimą papirkti valstybės tarnautoją. Teismas iš esmės nusišalino bei neįvertino į bylą pateiktų dokumentų, kurie turėjo būti vertinami kartu su kitais įrodymais, t. y. L. G. į bylą pateikė duomenis apie tai, kad transporto priemonė 2018 m. lapkričio 3 d. buvo apdrausta privalomuoju savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, transporto priemonę „Land Rover Defender“ 2018 m. vasario 16 d. draudimo kompanijoje „Certificate of Motor insurance“ buvo apdraudęs V. G., draudimo poliso galiojimo terminas iki 2019 m. vasario 11 d., šią transporto priemonę anksčiau yra apdraudęs ir pats L. G.. Teismui taipogi pateikti duomenys iš viešo registro, kad ši transporto priemonė turi galiojančią techninę apžiūrą iki 2019 m. rugsėjo 6 d. Be to, dar kartą susipažinus su vaizdo medžiaga Nr. L2005-181103-173350-20010300 (laikas 17.45.45) yra pagrindas manyti, kad L. G. vairuojamoje transporto priemonėje degė artimųjų šviesų žibintai ir pastarasis prasilenkė su priešais atvažiuojančia policijos pareigūnų transporto priemone bei netrukus buvo (laikas 17.46.17 ) sustabdytas policijos pareigūnų. Be to, iš šio įrašo nematyti, kad prieš jį sustabdant, pastarasis būtų stipriu šviesos šaltiniu apšvietęs atvažiuojančius pareigūnus, nors pareigūnai tokį faktą nurodė duodami parodymus. L. G. patvirtino, kad būnant miške buvo dingusios artimosios šviesos, tačiau su kokiomis šviesomis jis važiavo per miestelį, jis negalėjo pasakyti ir sutiko su galimu pažeidimu, kurį nurodė pareigūnas. Tačiau iš anksčiau nurodyto vaizdo įrašo matyti, kad „Land Rover Defender“ judėjo su pakankamu šviesos šaltiniu, kuris švietė iš priekinių žibintų.
2.4. Skunde teigiama, kad L. G. tyrimo metu ir teisme teigė nieko neprašęs liudytojo D. L. ir neketinęs jo prašyti nerašyti administracinio nusižengimo protokolo, nes tam iš esmės nebuvo jokio pagrindo ir tokio tikslo ar sumanymo neturėjo. Jis visus reikiamus dokumentus pateikė pareigūnui, juolab net nespėjo pasitikrinti likusių daiktadėžėje dokumentų ar įsitikinti nurodytos informacijos dėl šviesų pagrįstumu, kai D. L. buvo išprašytas iš transporto priemonės dėl tariamo papirkimo. Apie tai, kad įmautėje buvo įdėti pinigai, jis net nežinojo. Tokį faktą, kad pinigai buvo padėti ant įmautės, L. G. kategoriškai neigė, nes pinigai galėjo atsitiktinai patekti į įmautę prie draudimo poliso. Paėmęs paskutinį dokumentą, draudimo polisą, kuris buvo įmautėje, policijos pareigūnas iš karto paklausė, kas čia, ar jį nori papirkti, ir tuo metu traukėsi nuo jo. Jis nesuprato, o pareigūnas nepaaiškino, kodėl tokie klausimai formuluojami. L. G. parodymus patvirtina dėl pinigų atsitiktinio atsiradimo įmautėje apklausti liudytojai R., P. ir G.. C. R. nurodė, kad tie pinigai, kurie buvo paimti policijos pareigūnų, galėjo atsirasti įmautėje, nes pagal nerašytą susitarimą medžiotojai, važiuodami medžioti, moka tam tikrą pinigų sumą už degalus, už kitus ūkinius reikalus, už pašarus, veterinarinį mėsos patikrinimą, už kitus smulkius reikalus. Automobilio dėtuvėje yra ne tik automobilio dokumentai, bet ir medžioklės lapas. Jie nurodė, kad į dėtuvę, įvairiais atvejais ir į įmautę, buvo dedami pinigai. Jiems nekėlė nuostabos, kad tie pinigai galėjo priklysti prie dokumentų, kuriuos vėliau L. G. pateikė pareigūnui. Iš filmuotos medžiagos matyti, kad automobilis buvo sustabdytas gerai apšviestoje vietoje, iš galo džipas buvo apšviestas tarnybinio automobilio šviesų, todėl liudytojas D. L. matė ir turėjo matyti pinigus, kurie, pasak jo parodymų, buvo padėti ant įmautės viršaus, o, pagal L. G. parodymus, įmautės viduje, todėl privalėjo pareikalauti, kad juos pastarasis pasiimtų ir paduotų tik reikiamus patikrinimui dokumentus. Be to, jis privalėjo perspėti vairuotoją, kad už teisėtų nurodymų nevykdymą bei galimą papirkimą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė, o ne prispaudęs nykščiu 50 eurų kupiūrą bei paėmęs dokumentus, atsitraukti ir garsiai šaukti apie jam tariamai duotą kyšį. Prieš paimdamas dokumentus su pinigais, pareigūnas D. L. net nespėjo paaiškinti galbūt padaryto pažeidimo esmės L. G., nuobaudos dydžio ir pan., todėl nebuvo jokio pagrindo jam duoti kyšio ar kitokiu būdu „draugiškai išsiskirti su pastaruoju“. Iš liudytojo paaiškinimų matyti, kad jam pačiam sukėlė nuostabą pamatyti pinigai ir nežinojimas jų tikslinės paskirties, kadangi jokio prašymo nerašyti protokolo nebuvo išsakyta iš L. G..
2.5. Pagal teismų praktiką kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį esminę reikšmę turi tai, ko siekiama tokiais veiksmais, vien pinigų paėmimas į rankas ar jų aptikimas dokumentuose, netgi darant prielaidą apie kažkokį „draugišką išsiskyrimą“, tačiau neprašant pareigūno atlikti kokius nors veiksmus ar susilaikyti nuo kokių nors veiksmų, negali būti vertinamas kaip kyšio davimas. Pastarasis nei žodžiu, nei kokiais nors veiksmais neprašė valstybės tarnautojo atlikti kokį nors veiksmą ar susilaikyti nuo jo. Teismas nepaneigė L. G. duotų parodymų teisingumo bei nenustatė, už ką jis turėjo mokėti pinigus, t. y. nusikalstamo ketinimo. Apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas vien abejones keliančių liudytojų parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai. Kaltės klausimas išspręstas vien abejonių bei prielaidų pagrindu.
2.6. Gynėjas taip pat nurodo, kad L. G. baudžiamoji byla nutrauktina ir dėl šiurkščių procesinių ir kitų teisės aktų pažeidimo, t. y. pagal Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos policijos generalinio komisaro 2006 m. vasario 3 d. atmintinę „Dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju“, visais atvejais, jei manoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis (esant bet kokioms asmens užuominoms, prašymams ar pasiūlymams), pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Aptariamu atveju liudytojas D. L., kuris turi didesnį nei 10 metų darbo stažą Kelių policijoje, puikiai žinojo ir keletą kartų kitose baudžiamosiose bylose vadovaudavosi tokia tvarka, kai aiškiai ir nedviprasmiškai perspėdavo dėl galimos atsakomybės už kyšio siūlymą. Negalima sutikti su tuo, kad jis pasimetė ir nežinojo, ką pasakyti L. G., kai pamatė bei paėmė pinigus į delną. Dar didesnė nuostaba, kad abu pareigūnai, turėdami „Body“ kameras, net nebuvo jų įsijungę, kai vyko „karšta“ diskusija prie automobilio, nors D. L. visą laiką naudoja šią arba savo mobilųjį telefoną pokalbiams įrašyti. Jeigu policijos pareigūnai būtų tinkamai atlikę savo pareigas, elgęsi aiškiai, kategoriškai ir nedviprasmiškai, L. G. būtų galėjęs tinkamai paaiškinti situaciją, o ne iš karto apkaltintas kyšio davimu. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos su vėlesniais pakeitimais, 9.3. punkte inter alia nustatyta, jog teisės pažeidimams išaiškinti, įrodymams rinkti, atsižvelgiant į tarnybos užduotyje ar sektoriaus informaciniame biuletenyje numatytas vykdyti priemones, policijos patruliai aprūpinami garso fiksavimo prietaisais ir kitomis priemonėmis; 20.9. punkte inter alia nustatyta, jog visais atvejais, kai tarnybiniame automobilyje bendraujama su asmeniu, automobilyje įmontuota stacionari vaizdo ir garso įrašymo įranga turi būti įjungta, o kai tokios įrangos nėra, policijos patrulis privalo pasinaudoti turimomis inventorinėmis techninėmis vaizdo ir (arba) garso įrašymo priemonėmis, kad pokalbis su asmeniu būtų įrašytas. Naudojant vaizdo ir (arba) garso įrašymo įrangą, asmenį reikia įspėti apie tai ir informuoti, kad viskas, ką jis pasakys, gali būti panaudota nagrinėjant administracinę bylą ar atliekant ikiteisminį tyrimą; 35. punkte inter alia nustatyta, jog jeigu pokalbio metu naudojama vaizdo ar garso įrašymo aparatūra, asmenį reikia apie tai įspėti. Įstatymo įgyvendinamieji aktai – tai teisės aktai, priimami remiantis įstatymais, jiems neprieštaraujantys, juos konkretinantys ir užtikrinantys jų įgyvendinimą. Vienas tokių ir yra Policijos patrulių veiklos instrukcija, kuri, be kita ko, numato konkrečias pareigas pareigūnams, kurie, atlikdami savo tarnybines pareigas, privalo jų besąlygiškai laikytis. Kaip girdėti iš garso bei vaizdo įrašo bei matyti iš garso įrašo išklotinės, nagrinėjamu atveju policijos pareigūnai šios pareigos tinkamai neįvykdė. Be to, pastarieji neįspėję apie garso ir vaizdo įrašo darymą automobilyje, neišaiškino jam procesinių teisių, numatytų BPK, juolab mėgino išprovokuoti L. G. duoti parodymus prieš save.
2.7. Dėl kaltinamojo akto neatitikties BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų gynėjas nurodo, kad byloje pareikštas L. G. kaltinimas yra neaiškus. Teismas tiesiog perrašė prokuroro suformuotą nekonkretų ir nepagrįstą kaltinimą, todėl, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, buvo pažeista L. G. teisė į gynybą, nes nebuvo ir nėra suprantama kaltinimo esmė. Jis niekada, jokiais būdais, priemonėmis neatliko veiksmų, kurie atitiktų BK 227 straipsnio 2 dalies dispoziciją. Kaltinamojo poziciją aiškiai patvirtina teismo inkriminuotos jam nusikaltimo sudėties aplinkybės, kurių jis jokiais veiksmais neatliko arba kurios jam nesuprantamos ir nekonkrečios. Pavyzdžiui, 2018 m. lapkričio 4 d. pranešime apie įtarimą yra nurodyta, kad „tyrėjui D. L., įmautėje pateikė automobilio civilinės «...» draudimo polisą bei 50 eurų kupiūrą, kad pareigūnas nerašytų administracinio nusižengimo protokolo dėl to, kad jis vairavo automobilį, kurio esant tamsiu paros metu nedegė priekinių artimųjų šviesų žibintai“ ir L. G. veika kvalifikuota pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. 2018 m. lapkričio 4 d. pranešime apie įtarimą bei 2018 m. gruodžio 3 d. kaltinamajame akte yra nurodyta, kad L. G. kyšį davė už tai, ko jis nėra pažeidęs ir iš viso nėra Administracinių nusižengimų kodekse, t. y. 223–224, 226 punktų. Aptariamu atveju prokuroras bei teismas sukūrė tokią situaciją, kai L. G., būdamas dviprasmiškoje situacijoje, turėjo pats sau parinkti ar numanyti apie jo veiksmais pažeistą įstatymą, nesant konkrečios ir aiškios nuorodos į ANK straipsnį bei dalį. Be to, iš paties kaltinimo turinio yra neaišku, vieną ar du pareigūnus L. G. turėjo tikslą papirkti, jei du, tai kokio dydžio kyšis priklausė kiekvienam pareigūnui iš tyrimo metu paimtos 50 eurų kupiūros. Ar skaitant šį kaltinimą nereikėtų asmens nuteisti pagal BK 227 straipsnio 4 dalį, nes policininkai galėjo gauti mažesnį nei 1 MGL dydžio kyšį. Teismas rašo, kad jo kaltė visiškai įrodyta, bet nerašo, iš kokių duomenų nustatė kaltinimo pagal BK 227 straipsnio 2 dalį sudėtį. Kaltinimas, o ypač nuosprendis, negali būti pagrįstas prielaidomis, kiekvienas inkriminuojamas nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teismo posėdyje išnagrinėtų ir teismo įvertintų įrodymų visuma. Teismas negali iškraipyti įrodymų prasmės, nuosprendį turi pagrįsti tik leistinais, patikrintais, ištirtais įrodymais (šiuo atveju – policininkų veiklą įvykio metu reglamentuojančiais aktais). Visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Be to, visiškai yra neaišku ir nesuprantama, ar pinigus L. G. turėjo paduoti pareigūnui (-ams) už administracinio protokolo nesurašymą ar vis dėlto, siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už padarytus administracinės teisės pažeidimus. Todėl gynėjas konstatuoja, kad byloje pareikštas L. G. kaltinimas nekonkretus, netikslus, neaiškus ir prieštaringas, nes nedetalizuota, nekonkretizuota, dėl kokių konkrečiai atliktų veiksmų jis yra teisiamas ar nuteistas. Esant ydingam kaltinimui buvo pažeista kaltinamojo (nuteistojo) teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, ir taip nebuvo užtikrinta tinkama teisė pasirengti gynybai. Šias teises jam garantuoja BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnio 7 dalis. Esant šioms aplinkybėms, negalima laikyti skundžiamą nuosprendį pagrįstu ir teisėtu, nes juo nustatytos aplinkybės nėra išsamios ir pagrįstos bylos duomenimis. Kaltinamasis aktas neatitiko BPK 219 straipsnyje keliamų reikalavimų, todėl nuosprendyje nurodžius nustatytas aplinkybes dėl veikos, kaip ir nurodyta kaltinamajame akte, reikia pripažinti, jog teismo nustatytos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos nėra išsamios bei pagrįstos. Teismas neteisingai ir nepagrįstai nusprendė, kad nuteistasis L. G. padarė nusikaltimą, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
3. Atsiliepimų į nuteistojo apeliacinį skundą negauta.
4. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti ir išteisinti L. G., prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
5. Apeliacinis skundas atmestinas.
6. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog L. G. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje, yra įrodyta. Pripažindamas L. G. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo teisme metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl L. G. kaltės.
7. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad nuteistasis ir jo gynėjas nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog teismas nepagrįstai pripažino L. G. kaltu, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jog pirmosios instancijos teismas pirmenybę suteikė nuteistąjį kaltinančioms aplinkybėms, palikdamas nuošalyje nuteistąjį teisinančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia L. G. kaltę.
8. Apeliantas neginčija, jog 50 eurų kupiūrą kartu su automobilio „Land Rover Defender“ civilinės atsakomybės draudimo liudijimu perdavė jį sustabdžiusiam policijos pareigūnui D. L., tačiau jis viso proceso metu neigė, taip pat ir apeliaciniame skunde neigia atlikęs tyčinius kyšio davimo veiksmus teigdamas, kad policijos pareigūnui pinigus su dokumentais padavė per apsirikimą. Tačiau L. G. versija yra visiškai paneigta tiesiogiai su apeliantu bendravusio ir pinigus iš jo gavusio policijos pareigūno D. L. iš karto po įvykio surašyto tarnybinio pranešimo turiniu, šio asmens, apklausto kaip liudytojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme duotais vienodais parodymais, kad 50 eurų kupiūrą kartu su įmaute, kurioje buvo civilinės atsakomybės draudimo liudijimas, L. G. padavė D. L., kad L. G. nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas.
9. Pagal BK 227 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas tiesiogiai arba netiesiogiai pats ar per tarpininką pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui arba trečiajam asmeniui už pageidaujamą valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Dėl to asmens veika kvalifikuojama pagal BK 227 straipsnio 2 dalį ne tik tada, kai kaltininkas realiai duoda kyšį, bet ir tada, kai tik pasiūlo ar pažada jį duoti. Pagal teismų praktiką kvalifikuojant asmens veiksmus pagal BK 227 straipsnį būtina nustatyti ne tik objektyvią papirkimo veiksmų išraišką, bet ir tiesioginę tyčią papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Sprendžiant įtariamo ar kaltinamo asmens kaltumo klausimą, tokiais atvejais reikia įvertinti ne tik tai, kaip jo atitinkamus veiksmus suprato valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, bet ir nustatyti šio asmens realų ketinimą papirkti valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį siekiant, kad šis veiktų ar neveiktų jo naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-540/2013, 2K-260/2014, 2K-506-788/2015, 2K- 36-942/2015, 2K-439-788/2016).
10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog nuteistasis L. G. pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis siekdamas, kad valstybės tarnautojas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Klaipėdos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiasis tyrėjas D. L. vykdydamas savo įgaliojimus neteisėtai susilaikytų nuo savo pareigų atlikimo, tai yra nesurašytų administracinio nusižengimo protokolo dėl L. G. padaryto administracinio nusižengimo (dėl to, kad tamsiu paros metu vairavo transporto priemonę, kurioje nedegė trumposios šviesos), vyriausiajam tyrėjui D. L. kartu su automobilio „Land Rover Defender“ civilinės atsakomybės draudimo liudijimu padavė kyšį – 50 eurų nominalo kupiūrą. Nors baudžiamojon atsakomybėn patrauktas L. G. viso proceso metu nuosekliai neigė kaltę dėl pareigūno papirkimo, tačiau jo kaltę patvirtina baudžiamojoje byloje surinkta ir ištirta medžiaga, jo kaltės neigimą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, o teismo išvadas, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, grindė įstatymo nustatyta tvarka gautų įrodymų visuma. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi nuosekliais bei bylos faktines aplinkybes atitinkančiais liudytojų D. L. ir D. Č. parodymais.
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu kaip liudytojas apklaustas D. L. parodė, kad 2018 m. lapkričio 3 d. (duomenys neskelbtini) skyriaus tyrėju D. Č. tarnybiniu automobiliu „Škoda Octavia Scount“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Į jų įgaliojimus įeina Kelių eismo taisyklių pažeidimų fiksavimas ir administracinių nusižengimų protokolų surašymas. Apie 17.40 val. (duomenys neskelbtini) miestelio (duomenys neskelbtini) gatvėje pamatė pravažiuojantį automobilį „LandRover Defender“ su airiškais valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini), neveikė automobilio priekinių trumpųjų šviesų žibintai. Sustabdžius automobilį, jis priėjo prie vairuotojo durelių, kurios buvo dešinėje automobilio pusėje, o jo kolega D. Č. – prie priekinių keleivio durelių. D. L. vairuotojo paklausė, kodėl jis važiuoja be įjungtų artimųjų šviesų, vairuotojas teisinosi, kad miške kažkas atsitiko ir nustojo šviesti artimieji žibintai, o grįžti namo kažkaip reikia. D. L. paprašė vairuotojo pateikti dokumentus, pradžioje vairuotojas pateikė vairuotojo pažymėjimą ir automobilio registracijos liudijimą, tuomet buvo paprašyta pateikti automobilio civilinės atsakomybės draudimo liudijimą. Tada L. G. korpusu pasisuko į automobilio salono vidų, o atsisukęs į rankas pateikė civilinės atsakomybės draudimo liudijimą įmautėje, ant kurios viršaus savo rankos pirštais buvo prispaudęs ir į rankas kartu su įmaute įdavė vieną 50 eurų nominalo kupiūrą. D. L., rodydamas L. G. jo duotą draudimo liudijimą įmautėje kartu su paduota pinigų kupiūra, jo paklausė: „ką tai reiškia?“, o L. G. į tai atsakė: „čia kad nekiltų problemų“. Tuomet D. L. dar kartą vairuotojo perklausė: „ar tai yra kyšis“, o L. G. į tai atsakė, kad „čia kad mes draugiškai išsiskirtume“. Tada vairuotojo L. G. buvo paprašyta išlipti iš savo transporto priemonės, o jis pradėjo prašyti neįforminti jokio pažeidimo. Iš karto po to jam buvo pasakyta praeiti į tarnybinį automobilį, o L. G. ėmė aiškinti, jog įvyko nesusipratimas ir kad minėta kupiūra ant įmautės atsidūrė dėl to, jog jis su savimi neturi piniginės (t. 1, b. l. 170–172). Šie policijos pareigūno D. L. parodymai atitinka jo parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 49–50), bei šio pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes (t. 1, b. l. 1–2).
10.2. Teisme kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas D. Č. patvirtino D. L. nurodytas aplinkybes ir nurodė, kad jis priėjęs prie sustabdyto „Land Rover Defender“ automobilio bendravo su keleiviu C. R., o D. L. bendravo su vairuotoju, tačiau atkreipė dėmesį, išgirdęs D. L. klausiant: „ar čia kyšis?“ ir vairuotoją tyliai atsakant: „čia kad draugiškai išsiskirtumėm“. Tuos žodžius D. Č. gerai girdėjo, nors C. R. ir blaškė jo dėmesį, vis kalbėdamas apie automobilio žibintų gedimą. Po tų D. L. ir vairuotojo žodžių D. Č. atidžiau pasižiūrėjo, ką D. L. laiko rankose, ir matė jose įmautę, į kurią paprastai vairuotojai deda draudimo dokumentus, o ant viršaus buvo 50 eurų nominalo kupiūra, D. L. pirštais prispausta prie įmautės. Po antrojo D. L. klausimo: „ar tai yra kyšis“ ir po vairuotojo paaiškinimo, kad tai dėl draugiško išsiskyrimo, D. L. paprašė vairuotojo išlipti iš savo transporto priemonės ir eiti į tarnybinį automobilį, o keleivis iškart pradėjo klausinėti D. Č., kodėl ir už ką L. G. nusivedė. Tik atėjęs į tarnybinį automobilį vairuotojas pradėjo gintis, kad čia ne kyšis, o nesusipratimas dėl į dokumentų įmautę įkritusių pinigų, nors matėsi, kad vizitines korteles ir pinigus jis laikė savo striukės kišenėse. D. Č. surašė L. G. administracinio nusižengimo protokolą, o kai po to išlipo iš tarnybinio automobilio, prie jo buvo priėjęs C. R. ir pasakė, kad jis L. G. buvo davęs 50 eurų kurui, bet nenurodė, ar matė, kur L. G. tuos pinigus buvo padėjęs (t. 1, b. l. 172–173). Šie policijos pareigūno D. Č. parodymai atitinka jo parodymus, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 55–57), bei šio pareigūno tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes (t. 1, b. l. 15).
10.3. Be to, minėtų policijos pareigūnų parodymus patvirtina ir kitų liudytojų – policijos pareigūnų M. M. ir A. M. – parodymai, kurie, nors tiesiogiai ir nematė, kaip L. G. davė kyšį policijos pareigūnui D. L., tačiau šias aplinkybes jiems nurodė būtent minėtieji pareigūnai D. L. ir D. Č.. Šiuo atveju tiek A. M., tiek M. M. duodami parodymus apie šias aplinkybes rėmėsi būtent savo kolegų paaiškinimais.
10.4. Nors apeliaciniame skunde kritikuojami policijos pareigūnų D. L. ir D. Č. parodymai, teigiama, kad jie yra nenuoseklūs, tačiau nagrinėjamoje byloje nėra patikimų objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog minėti policijos pareigūnai nepagrįstai apkaltino L. G. kyšio davimu. Minėtų liudytojų parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, tai liudytojų A. M. ir M. M. parodymai, administracinio nusižengimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio vietos apžiūros protokolas, vaizdo įrašai. Iš liudytojų D. L. ir D. Č. parodymų matyti, kad jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme davė nuoseklius parodymus, kurie atitinka kitą bylos medžiagą. Taigi, priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų policijos pareigūnų D. L. ir D. Č. duotais parodymais, kurie buvo logiški, nuoseklūs, atitiko tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotas aplinkybes bei visą faktinę įvykio situaciją ir kontekstą. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad šioje byloje nebuvo galima remtis liudytojų D. L. ir V. Č. duotais parodymais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė duomenų, kad policijos pareigūnai buvo suinteresuoti šios bylos baigtimi ir siekė melagingai apkalbėti L. G.. Be to, šie liudytojai parodymus davė teisme būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, kad jie būtų šališki ar suinteresuoti apkalbėti ar duoti L. G. kaltinančius parodymus, todėl netikėti jų parodymais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi policijos pareigūnų parodymais, nes jų suinteresuotumas bylos baigtimi nenustatytas, nėra pagrindo pripažinti liudytojų D. L. ir D. Č. parodymus netinkamais ar nepatikimais įrodymais. Vien tai, jog L. G. nuosekliai laikosi savo versijos ir bando paneigti kitų asmenų parodymus, neduoda pagrindo besąlygiškai jo versiją laikyti teisinga. Byloje esantys ir anksčiau aptarti duomenys patvirtina apelianto kaltę padarius BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl tai, kad teismo jie buvo įvertinti nuteistojo nenaudai, neduoda pagrindo išvadai, jog teismas šiuos duomenis tyrė ir vertino neobjektyviai. Pažymėtina, kad nuteistojo kaltė įrodyta ne tik policijos pareigūnų parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, kurių visuma sudaro logišką ir nuoseklią duomenų grandinę, leidžiančią besąlygiškai konstatuoti apelianto kaltumą.
11. Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas aplinkybėms, kad L. G. nepadarė jokių Kelių eismo taisyklių pažeidimų, nes jo vairuojamas automobilis buvo techniškai tvarkingas, apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, jis automobilį vairavo blaivus, todėl, anot apeliantų, neturėjo jokio tikslo duoti kyšį policijos pareigūnams. Tačiau tokius apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje nustatytos aplinkybės, kad L. G. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas dėl to, kad tamsiu paros metu važiavo be šviesų. Tai patvirtina L. G. surašytas administracinio nusižengimo protokolas (t. 1, b. l. 16). Be to, aplinkybę, kad L. G. suprato, jog buvo sustabdytas dėl administracinio nusižengimo padarymo, patvirtina ir pats L. G., kuris administracinio nusižengimo protokole nurodė, kad gailisi dėl padarytų administracinių nusižengimų, taip pat ir liudytojas C. R., kuris nurodė, kad puikiai suprato jų sustabdymo priežastį (t. 1, b. l. 75). Todėl, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad L. G. suvokė, jog jis policijos pareigūnui neteisėtai duoda pinigus už tai, kad šis neveiktų jo naudai, ir norėjo, kad už kyšį būtų patenkinti jo interesai (jam nebūtų surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas), tai yra jis taip elgėsi veikdamas tiesiogine tyčia.
12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, įtakos L. G. veikos kvalifikavimui šioje byloje neturi ir aplinkybė, jog apeliantas policijos pareigūnų po to, kai davė vienam iš jų į rankas 50 Eur, nebuvo įspėtas dėl jam gresiančios atsakomybės už pareigūno papirkimą.
12.1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog BK 227 straipsnio nuostatos nesusieja baudžiamosios atsakomybės taikymo su tuo, ar prieš kyšio siūlymą asmuo buvo įspėtas dėl už tai gresiančios baudžiamosios atsakomybės. Pagal atmintinę dėl policijos įstaigų pareigūnų veiksmų kyšio davimo atveju tik tais atvejais, jei yra manoma, kad gali būti siūlomas, žadamas ar duodamas kyšis (esant bet kokioms asmens užuominoms, prašymams ar pasiūlymams), pareigūnas pirmiausia turėtų taikyti prevencines priemones ir įspėti asmenį, kad tokie veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę, o toliau atmintinėje nurodomos rekomendacijos pareigūnams, kaip elgtis po kyšio pasiūlymo, pažadėjimo ar davimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-648/2015).
12.2. Šioje byloje nustatyta, kad L. G. pinigus pareigūnams įdavė į rankas kartu su pateikiamais dokumentais, taigi – jis atliko faktinius kyšio davimo veiksmus, todėl šiuo atveju asmeniui išaiškinti gresiančių padarinių nebuvo pagrindo. Be to, nustatyta, kad po to, kai L. G. padavė pinigus policijos pareigūnui D. L., šis jo paklausė, kas čia yra, o L. G. atsakė, kad „čia kad mes draugiškai išsiskirtumėm“. Taigi, nors L. G. viso proceso metu teigė, kad pinigus policijos pareigūnui D. L. padavė netyčia, tačiau policijos pareigūnui paklausus L. G., ką reiškia paduoti pinigai, L. G. neatsiėmė D. L. paduotų pinigų, neminėjo, kad pinigus padavė netyčia, o kaip tik paaiškino, kad pinigai yra duodami tam, kad „jie draugiškai išsiskirtų“, o tai būtent ir reiškia, kad tai yra duodamas kyšis, kad L. G. nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas. Apie tai išsamiai pasisakė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėdamas, kad panašios frazės ir yra vartojamos asmenų, vengiančių atvirai įvardyti, kad duoda kyšį, ir tokiu užslėptu būdu prašančių, kad pareigūnas neteisėtai nevykdytų savo pareigų (nesurašytų administracinių nusižengimų protokolo ar nutarimo, nepraneštų apie nusikalstamą veiką ir pan.).
12.3. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo baigtumo momento. Kadangi šio nusikaltimo sudėtis yra formali, L. G. padavus pinigus ir išreiškus norą „draugiškai išsiskirti“, BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu, nepaisant to, kad policijos pareigūnas nesutiko šių pinigų paimti ir tenkinti L. G. interesus, t. y. nerašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolo. Nors L. G. tiesiogiai nenurodė, kokiu tikslu padavė pinigus, tačiau iš pasiūlymo „draugiškai susitarti“ jo valia buvo aiški. Šiuo atveju byloje užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad L. G. pinigus atsiimti norėjo po to, kai suprato, kad nepavyks pasiekti norimo tikslo – išvengti administracinės atsakomybės. Kita vertus, kaip jau minėta kasacinio teismo praktikoje, pati BK 227 straipsnio 2 dalies konstrukcija nenumato, jog pagal šią normą asmuo gali būti baudžiamas tik tada, kai būdamas įspėtas dėl gresiančios atsakomybės, jis pakartotinai atlieka neteisėtus veiksmus siekdamas papirkti valstybės tarnautoją. Šiuo atveju, nors ir nustatyta, kad oficialaus įspėjimo policijos pareigūnas D. L. L. G. neišdėstė, tačiau ši aplinkybė nešalina L. G. baudžiamosios atsakomybės. L. G. veiksmai – pinigų padavimas – buvo padaryti iš karto, nesiūlant ir žodžiu nesitariant dėl kyšio davimo, pareigūnui paklausus, kas čia paduota, ir tokiu būdu suteikiant vairuotojui galimybę pasakyti, kad apsiriko ar netyčia padavė pinigus ir prašo juos atiduoti ar pan., L. G. nieko apie tai neužsiminė.
13. Apeliaciniame skunde didelis dėmesys skiriamas aplinkybei, kad kyšio davimo faktas nėra užfiksuotas vaizdo įraše, kad policijos pareigūnai, turėdami jiems priskirtas vaizdo fiksavimo priemones, kyšio davimo momentu nebuvo įjungę „Body“ kamerų, todėl, pasak apeliantų, nėra pagrindo remtis vien tik policijos pareigūnų parodymais, kurių nepatvirtina joks vaizdo įrašas. Tačiau nėra pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais, nes vien aplinkybė, kad kyšio davimo momentas nebuvo užfiksuotas vaizdo įraše, neleidžia daryti vienareikšmės išvados, kad liudytojų D. L. ir D. Č. duoti parodymai savaime yra nepatikimi ir melagingi. Kaip minėta, kaip liudytojas apklaustas policijos pareigūnas D. L., kuriam buvo duotas 50 Eur dydžio kyšis, viso baudžiamojo proceso metu įvykio aplinkybes, kad L. G. davė jam nurodyto dydžio kyšį, siekdamas, kad nebūtų surašytas administracinio nusižengimo protokolas, aiškino nuosekliai, jokių prieštaravimų jo parodymuose nenustatyta, o jo parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Tai kad šio liudytojo parodymai nepatvirtina L. G. pateiktos įvykio versijos, ar aplinkybė, kad D. L. prie L. G. priėjo neįsijungęs filmavimo kameros, nepaneigia šio liudytojo parodymų objektyvumo. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju vaizdo ir garso įrašas iš pareigūnų „Body“ kameros būtų vienas iš objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti ar paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, tačiau šie duomenys būtų tik papildomi įrodymai, kurie būtų vertinami greta kitų byloje surinktų įrodymų, kurių visuma nagrinėjamu atveju leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad L. G. padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 227 straipsnio 2 dalyje.
14. Tiek apeliaciniame skunde, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistasis ir jo gynėjas prašė skirti byloje esančio vaizdo įrašo ekspertizę, kad būtų galima išsiaiškinti šviesos šaltinį, kuris sklido nuo automobilio „Land Rover Defender“ tuo momentu, kai šis automobilis prasilenkė su policijos pareigūnų vairuojamu automobiliu. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nekyla ginčo, dėl kokios priežasties buvo sustabdytas L. G. vairuojamas automobilis, L. G. pats pripažino, kad jis suprato, kad yra stabdomas dėl to, kad nedegė jo vairuojamo automobilio priekiniai žibintai, todėl nėra pagrindo skirti apeliantų prašomą ekspertizę, kadangi tai visiškai nesusiję su L. G. padaryta nusikalstama veika. Be to, nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 227 straipsnio 2 dalį neturi įtakos nei galimi kaltininko motyvai siūlant, pažadant, susitariant ar duodant kyšį, nei, šiuo atveju, šviesos šaltinis, sklidęs nuo automobilio „Land Rover Defender“. Todėl išvada, kad nagrinėjamoje situacijoje nuo automobilio „Land Rover Defender“ sklidęs šviesos šaltinis buvo pakankamas, kad apšviestų kelią, kuriuo važiavo L. G., galėjo turėti reikšmės jo administracinei atsakomybei pagal ANK 415 straipsnį, tačiau tai nesusiję su L. G. padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 227 straipsnio 2 dalyje. Tai pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pažymėdamas, kad svarstyti, ar gresiančios nuobaudos dydis ar galbūt pats jos skyrimo faktas ir su tuo susijusios pasekmės kaltinamojo darbinei, medžiotojo ar kitai veiklai buvo tikroji jo veiksmų paskata, nėra svarbu, nes tai neturi jokios įtakos L. G. veiksmų vertinimui baudžiamąja prasme.
15. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad šioje byloje kaltinamasis aktas buvo surašytas pažeidžiant BPK 219 straipsnyje numatytus reikalavimus, nes iš šio kaltinamojo akto neina suprasti, kuo yra kaltinamas L. G., skiriasi kaltinamajame akte ir ankstesniuose pranešimuose apie įtarimą, įteiktuose L. G., nurodytos aplinkybės, nurodyti ANK straipsniai, kurie visiškai nėra susiję su L. G. padarytu administraciniu nusižengimu.
15.1. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos BPK 219 straipsnio 3 punkte išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius, ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme. Iš kaltinamajame akte išdėstyto nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie jos sudėtį sudarančių požymių buvimą ar nebuvimą. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-88-942/2016, 2K-111-677/2016, 2K-34-303/2017, 2K-141-693/2018, 2K-264-689/2018 ir kt.).
15.2. Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte tinkamai nurodytos inkriminuoto nusikaltimo sudėtį apibūdinančios aplinkybės (nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas, padariniai ir kt.). Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės išdėstytos taip, kad abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą nekyla. Nors kaltinamajame akte buvo neteisingai nurodyta, kad L. G. siekė išvengti atsakomybės pagal ANK 223-224, 226 straipsniuose numatytus administracinius nusižengimus, tačiau šią klaidą pastebėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įvertinus tuo pagrindu surašyto administracinių nusižengimų protokolo formuluotę, darytina išvada, kad kaltinamajame akte padarytas rašymo apsirikimas, kuris netrukdė kaltinamajam suprasti, kuo iš tikrųjų jis yra kaltinamas. L. G. savo atsakomybę už administracinio nusižengimo padarymą iškart ir pripažino, taigi policijos pareigūnų veiksmai, nukreipti į šio pažeidimo užfiksavimą ir nuobaudos už jį paskyrimą, buvo jam aiškūs ir suprantami.
15.3. Teisėjų kolegija, pritardama skundžiamame nuosprendyje išdėstytoms teismo išvadoms dėl neaiškiai suformuluoto kaltinimo, konstatuoja, kad, aprašant L. G. padarytą nusikalstamą veiką, buvo laikomasi BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, išvardytos esminės šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, nurodytos aplinkybės, atitinkančios BK 227 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius.
15.4. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad atsižvelgus į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu L. G. nurodė, jog kaltinimą suprato (t. 1, b. l. 169), kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyto reikalavimo, nes kaltinamajame akte nurodytos visos reikšmingos aplinkybės, apibūdinančios nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymius, todėl apelianto teisė į gynybą šiuo požiūriu nebuvo pažeista. Beje, apeliaciniame skunde išdėstyti išsamūs argumentai paneigia gynėjo apeliacinio skundo teiginius dėl kaltinimo neaiškumo bei nuosprendžio nesuprantamumo ir nuteistojo teisės į gynybą pažeidimo.
16. Atsižvelgusi į aptartus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje esančių įrodymų visuma – tarpusavyje neprieštaraujantys liudytojų parodymai, tarnybiniai pranešimai, daiktų apžiūros protokolai su priedais bei kiti skundžiamame nuosprendyje nurodyti duomenys – yra pakankama daryti išvadą, jog L. G. buvo pagrįstai pripažintas kaltu padaręs BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad L. G. kaltė dėl BK 227 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos yra įrodyta ir abejonių nekelia, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra tokie svarūs, kad dėl nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos kolegija galėtų daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo L. G. gynėjo advokato Mindaugo Martinaičio apeliacinį skundą atmesti.