- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-06-18
- Bylos Nr.
- 2A-855-413/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-03615-2011-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Žibas (pirm.), Galina Blaževič, Gintautas Koriaginas (pran.)
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Trečiasis asmuo
- G. K.
- Atsakovas
- I. K.
- Kategorijos
- 44.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
KAUNO APYGARDOS TEISMAS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. birželio 18 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Galinos Blaževič, Gintauto Koriagino (pranešėjas) ir Arvydo Žibo (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ir trečiojo asmens G. K. apeliacinius skundus dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-4550-399/2012 pagal ieškovės Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui I. K., trečiasis asmuo G. K., išvadą teikianti institucija byloje – valstybės įmonė „Regitra“, dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I. Ginčo esmė
2008 m. spalio 3 d. Danijos Karalystėje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui I. K. priklausanti transporto priemonė Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), susidūrė su kita transporto priemone, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir ją apgadino. Transporto priemonės Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu automobilis Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, dėl to ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau draudikas arba Draudikų biuras), gavęs iš žalą administruojančio ir nukentėjusiajam asmeniui ją atlyginusio eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro (Danijos nacionalinio draudikų biuro Dansk Forening For International Motorkoretojsforsikring) reikalavimą dėl išmokėtos žalos atlyginimo, sumokėjo 14 911,89 Lt dydžio draudimo išmoką. Ieškovas nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ arba Įstatymo) 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu išmokėjęs nurodytą draudimo išmoką, pagal 23 straipsnio 1 dalį įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės savininką. Todėl ieškovas kreipėsi į Marijampolės rajono apylinkės teismą prašydamas regreso tvarka priteisti iš atsakovo 14 911,89 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir turėtas bylinėjimosi išlaidas – 447 Lt žyminį mokestį bei 462,7 Lt dokumentų vertimo išlaidų.
Atsiliepimas
Atsakovas prašė ieškinį atmesti, kadangi realiai automobilio Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis tarp jo (pirkėjo) ir trečiojo asmens G. K. (pardavėjo) 2004 m. balandžio 21 d. sudaryta nebuvo; atsakovui nebuvo perduotas nei automobilis, nei jo dokumentai; automobilio vairuoti nemoka ir niekada jam nebuvo išduotas vairuotojo pažymėjimas, suteikiantis teisę vairuoti transporto priemones; eismo įvykio metu jis sirgo ir įvykio vietoje būti negalėjo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 118,15 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, priteisė iš ieškovo 160 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su antrinės teisinės pagalbos teikimu atsakovui, valstybei. Teismas sprendime nurodė šiuos argumentus:
Iš byloje esančių įrodymų teismas nustatė, kad nuo 2005 m. balandžio 21 d. automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo 2008 m. spalio 3 d. kitoje šalyje (Danijoje) šį automobilį vairavęs ir eismo įvykį sukėlęs asmuo nebuvo nustatytas (iš įvykio vietos pasišalino), yra registruotas I. K. vardu ir jis nurodytas šio automobilio savininku. Pagal Jutlandijos policijos raporto tęsinį, prie raporto buvo pridėtas ir automobilio draudimo polisas, iš kurio matyti, kad automobilis apdraustas bendrovėje „Balta“, o polisas išduotas I. K., gyv. (duomenys neskelbtini) ( t. 1, b. l. 28, 29 ). Danijos transporto priemonių draudikų biuras ieškovui nurodė, kad negali pateikti duomenų apie automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo bendrovę 2008 m. spalio 3 d. (įvykio dienai), nes tokių duomenų jų bazėje nėra, o automobilio įprastinė buvimo vieta yra Lietuva ( t. 1, b. l. 35-36). Teismas nustatė, kad viešai prieinamuose duomenyse (internete) yra informacija, kad Lietuvos draudikų korespondentai žaloms administruoti kitose valstybėse yra ir minėta bendrovė „Balta“, kuri randasi Latvijoje, Rygos m., Raunas str. 10/12, o šios bedrovės korespondentas žaloms administruoti Lietuvoje yra UAB DK „PZU Lietuva“. Į bylą nebuvo pateiktas bendrovės „Balta“ automobilio draudimo polisas ir duomenų, ar buvo kreiptasi dėl žalos atlyginimo ryšium su 2008 m. spalio 3 d. eismo įvykiu Danijoje į draudimo bendrovę „Balta“. Draudimo kompanija „Balta“ ir jos korespondentas Lietuvoje UAB DK „PZU Lietuva“ teismui pateikė duomenis, kad duomenų apie automobilio VW Golf (duomenys neskelbtini) draudimą AAS „Balta“ nėra, automobilis nebuvo draustas ir apie eismo įvykį joms nežinoma ( t. 2, b. l. 80-82). Be to, UAB DK PZU Lietuva informavo, kad nėra draudimo kompanijos „Balta“ korespondentas ir duomenų suteikti negali (t. 2, b. l. 66). Teismas pažymėjo, kad atsakovas I. K. nuo ieškovo pirmos pretenzijos nepripažino, kad jis yra automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas ar valdytojas ir tuo pačiu, kad jis atsakingas dėl žalos, atsiradusios dėl eismo įvykio 2008 m. spalio 3 d. Danijoje. Atsakovas tvirtino, kad dokumentus VĮ „Regitra“ pasirašė nežinodamas kokias tai gali sukelti teisines pasekmes, nes niekada nevairavo automobilio, neturi teisių ir nežino automobilio pirkimo įforminimo tvarkos, negavo jokių automobilio dokumentų, raktelių, o pats automobilis jam nebuvo perduotas, pinigų už automobilį nemokėjo, negavo nei automobilio pirkimo sutarties. Ginčijant šį sandorį, jo kopiją gavo atsakovo atstovė advokatė įmonėje „Regitra“. VĮ Regitra“ pažyma ( t. 2, b. l. 1) patvirtina, kad atsakovui teisė vairuoti transporto priemones nesuteikta, kad jo vardu nuo 2005 m. balandžio 21 d. yra įregistruotas automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (ankstesnis Nr. (duomenys neskelbtini) Trečiasis asmuo G. K., kuris, jo tvirtinimu, pardavė automobilį atsakovui, aiškino, kad pinigus už automobilį gavo, jokių pinigų už sandorio sudarymą I. K. nemokėjo, automobilio dokumentus ir raktelius atidavė atsakovui, o pats automobilis buvo VĮ Regitra aikštelėje ir atsakovas jį galėjo pasiimti. Vertindamas šiuos trečiojo asmens paaiškinimus, teismas pažymėjo, kad G. K. pats pripažino, jog atsakovas iš VĮ Regitra aikštelės išvyko ne nusipirktu automobiliu, o jį išvežė liudytojas D. D. jam priklausančiu automobiliu. Trečiasis asmuo tvirtino, kad automobilio nuo jo pardavimo dienos nenaudojo ir kur jis buvo – nežino. Kaip teigė pats G. K., eismo įvykio dieną jis buvo Airijoje, kur dirbo, ir šią aplinkybę patvirtina jo pateiktas rašytinis įrodymas (t. 2, b. l. 45-46). Iš liudytojo D. D. paaiškinimų ( t. 2, b. l. 10 - 11) teismas nustatė, kad jis su G. K. buvo pažįstami kaip buvę bendradarbiai. G. K. paprašytas liudytojas 2005 metais atvežė atsakovą iš Kazlų Rūdos į Marijampolę, VĮ „Regitra“ aikštelę. Kaip buvo forminami automobilio dokumentai jis nematė, I. K. jokių pinigų liudytojas nemokėjo. Jis nežino, ar G. K. turėjo automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Liudytojui žinoma, kad dėl automobilio įforminimo G. K. pats tarėsi su I. K., kuris neturėjo automobilio ir teisės jį vairuoti. Iš VĮ „Regitra“ aikštelės jis parvežė I. K. į jo darbo vietą, o kur liko automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) liudytojas nežino ir prie VĮ Regitra jo nematė. Iš liudytojos D. S. parodymų teismas nustatė, kad atsakovas I. K. yra jos kaimynas, atsakovas niekada nevairavo automobilio ir nebuvo išvykęs į užsienį. Teismas taipogi nustatė, kad atsakovas 2010 m. sausio 21 d. kreipėsi į teismą ieškiniu ir prašė pripažinti negaliojančia automobilio VW Golf 2005 m. balandžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartį CK 1.91 straipsnio pagrindu (kaip sudarytą apgaulės būdu). Įsiteisėjusiu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimu (civ. byla Nr. 2-1012-374/2010, b. l. 45-46) ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Teismo sprendimo motyvuose nurodyta, kad „I. K. sandorį sudarė gera valia, žinojo, kad automobilis nebus jam atiduotas, jam automobilio ir nereikėjo, kadangi nemoka vairuoti“. Ieškovas pateikė įrodymus, kad yra sumokėjęs Danijos nacionaliniam draudikų biurui 14 911,89 Lt ( t. 1, b.l. 52) žalos atlyginimo, tai yra sumą, kurią prašo priteisti iš atsakovo regreso teise. Tokią teisę ieškovui laiduoja CK 6.280 straipsnio 1 dalies nuostatos. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau Įstatymo) 23 straipsnyje nustatyta, kad Draudikų biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl žalos padarymo išmokėtą sumą, jeigu ši buvo išmokėta pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad Draudikų biuras išmoką moka tuo atveju, jeigu asmuo padarė žalą naudodamas neapdraustą transporto priemonę, kai dėl žalos padarymo atsiranda transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė, net ir tais atvejais kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje. Pareiga drausti automobilį tenka transporto priemonės savininkui (Įstatymo 4 str. 2 d.). Ieškovas nurodė, kad automobilio savininku buvo atsakovas I. K., kadangi automobilis yra registruotas jo vardu VĮ „Regitra“ Atsižvelgdamas į šį ieškovo argumentą, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 32 dalis reikalauja, kad būtų įregistruota viešame registre pati transporto priemonė, o ne jos įsigijimo pagrindas, šiuo atveju pirkimo-pardavimo sutartis. Pasikeitus transporto priemonės valdytojui transporto priemonė nėra iš naujo registruojama, bet registracijos duomenys pakeičiami ir įrašomas kitas asmuo, tačiau šis registravimo duomenų keitimas nėra tapatus automobilio savininkų pasikeitimui, kadangi daikto savininkas atsiranda ar pasikeičia ne registracijos pagrindu, o - pagrindais numatytais CK 4.47 straipsnyje, taigi ir sudarius sandorį. Viešo registro duomenys nenustato teisių, o tik išviešina jame užfiksuotus duomenis. Tokiu būdu vien įrašo viešame registre buvimas nepatvirtina, kad daikto savininkas pasikeitė. Vertindamas atsakovo ir trečiojo asmens 2005 m. balandžio 21 d. sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, teismas pažymėjo, kad sandoriui sudaryti turi būti išreikšta asmens (asmenų) laisva valia (CK 1.64 str.). Pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti jam priklausantį daiktą pirkėjui, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 str. 1 d.). Kad pirkimo-pardavimo sutartis galiotų turi būti įvykdytos abi šios sąlygos, tai yra pardavėjas privalo perduoti daiktą pirkėjui valdyti nuosavybės teise ir patvirtinti savo nuosavybės teisę į tą daiktą, o pirkėjas turi už tą daiktą sumokėti sutartą kainą (CK 6.313 str., 6.314 str., 6.317 str. 1d., 6.309 str.). Sudarydamos sutartį, o ir iki sutartiniuose santykiuose šalys turi elgtis sąžiningai ir jos neturi galimybės pakeisti imperatyvių teisės normų galiojimo ar taikymo (CK 6.157 str., 6,158 str.). Remiantis nurodytu, teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, jog sandorio sudarymo metu G. K. buvo automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku, kad G. K. automobilį perdavė pirkėjui I. K., kad atsakovas sumokėjo už automobilį jo kainą 300 litų. Remdamasis įrodymų visetu, teismas daugiau tikėtinais pripažino atsakovo argumentus, kad sudarant pirkimo-pardavimo sutartį I. K. valia buvo ne įgyti nuosavybėn automobilį VW Golf, o gauti jam pažadėtus 70 Lt už reikalingų dokumentų pasirašymą, kadangi I. K. neturi ir niekada neturėjo teisės vairuoti transporto priemones, niekada nevaldė automobilio VW Golf. Trečiojo asmens G. K. valia sutarties sudarymo momentu, teismo nuomone, taip pat buvo kita, t. y. ne parduoti automobilį ir už jį gauti sutartą kainą, nes I. K. už automobilį G. K. 300 litų nesumokėjo, o G. K. iš I. K. šios sumos nereikalavo. Teismas konstatavo, kad 2005 m. balandžio 21 d. pirkimo-pardavimo sutartis yra niekinė ir teismas ją pripažino negaliojančia savo iniciatyva (ex officio), konstatuodamas šios sutarties negaliojimo faktą nuo jos sudarymo momento (CK 6.224 str. , 6.225 str. 1 d., 6.227 str. 2 d., 1. 80 str. numatytais pagrindais. Teismas netaikė restitucijos, nes sutartis nebuvo įvykdyta, kadangi automobilis nebuvo perduotas I. K., o šis nesumokėjo 300 litų G. K...
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Marijampolės rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama byla Nr. 2-1012-374/2010 pagal I. K. ieškinį atsakovui G. K. dėl transporto priemonės Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir 300 Lt priteisimo. Minėtoje byloje 2010-06-14 Marijampolės rajono apylinkės teismas priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, jog „...ginčo sandoris sudarytas gera valia, ieškovas (t. y. I. K.) pripažino, kad automobilis iš karto nebus atiduotas, nes jam jo ir nereikia, kadangi nemoka vairuoti. Tokiu būdu pripažinus, kad sandoris sudarytas teisėtai, nenaudojant grasinimų, smurto, teismas sprendžia, kad sandorį pripažinti negaliojančiu nėra jokio teisinio pagrindo, ieškinys šioje dalyje laikytinas nepagrįstu, neįrodytu ir atmestinas“. Taigi, teismas įsiteisėjusiu sprendimu nustatė, kad 2005 m. balandžio 21 d.I. K. nusipirko iš G. K. transporto priemonę Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir tapo minėtos transporto priemonės savininku. Teismas, nagrinėdamas bylą, ignoravo kitoje civilinėje byloje (Nr. 2-1012-374/2010) įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytą transporto priemonės Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo faktą, įvykusį tarp G. K. ir I. K., ir be pagrindo iš naujo aiškinosi jau nustatytas aplinkybes.
2. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į byloje esančius rašytinius įrodymus, kurie patvirtina kitoje civilinėje byloje nustatytą aplinkybę, kad transporto priemonės Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas buvo I. K.: pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, kad G. K. parduoda, o I. K. perka transporto priemonę Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Be to, minėta pirkimo-pardavimo sutartis yra ir priėmimo-perdavimo aktas. Aplinkybė, jog iš VĮ „Regitra“ aikštelės I. K. išsivežė D. D., nepaneigia transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo fakto. Teisės aktai nedraudžia asmeniui, neturinčiam teisės vairuoti transporto priemonę, įsigyti transporto priemonę nuosavybės teise. Net ir ignoruojant CPK 182 straipsnio nuostatas, 2010 m. birželio 14 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimas vertintinas kaip oficialus rašytinis įrodymas. Tuo tarpu oficialūs rašytiniai įrodymai turi didesnę įrodomąją galią ir aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (CPK 197 str. 2 d.). Teismo pastaba, jog ,,byloje nėra įrodymų, kad G. K. buvo automobilio VW GOLF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininku sutarties sudarymo metu...“ neturi jokios įtakos pirkimo-pardavimo faktui. Pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį“ (CK 6.307 straipsnio 1 dalis). Tokių duomenų byloje nėra. Todėl pagal byloje esančius įrodymus, minėto eismo įvykio metu I. K. buvo transporto priemonės Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas, kurio pareiga buvo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Šios pareigos jis nevykdė. Biuro reikalavimas yra grindžiamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies nuostata, kuri įtvirtina Biuro teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Šioje teisės normoje yra įtvirtinta solidari atsakingo už žalos padarymą asmens ir atsakingo už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą asmens (transporto priemonės savininko (šiuo atveju - I. K.) atsakomybė prieš Biurą, todėl Biuro ieškinys atsakovo atžvilgiu yra pagrįstas ir teisėtas.
Trečiasis asmuo G. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos argumentus:
1. Nors teismas nurodė, kad iš Jutlandijos policijos raporto matyti, kad prie jo buvo pridėtas automobilio draudimo polisas atsakovo I. K. vardu, Marijampolės rajono apylinkės teismas neišreikalavo šio įrodymo iš institucijos, kuri tvirtino jį esant. Dėl šios priežasties, neišsiaiškinus iki galo ar automobilis buvo draustas ar ne, negalima daryti išvados kad automobilis nebuvo draustas. Padarius kitokią išvadą keistųsi ne tik žalos sureguliavimo procesas, bet ir atsakomybės už žalą atsiradimas. Šiuo atveju byloje yra du rašytiniai įrodymai - Jutlandijos policijos raportas ir bendrovės „Balta“ raštas. Bendrovė „Balta“ savo rašte nurodė, kad automobilis WV GOLF, v/n (duomenys neskelbtini), pas juos nebuvo draustas ir apie eismo įvykį nieko nežinojo. Teismas šį įrodymą priėmė ir juo rėmėsi priimdamas sprendimą. Tačiau kitą įrodymą, kuris galėjo paneigti šį įrodymą ir atskleisti byloje naujų reikšmingų aplinkybių, t. y. Jutlandijos policijos raportą ir draudimo polisą, visiškai nemotyvuodamas atmetė ir į jį visiškai neatsikreipė dėmesio priimdamas sprendimą. Taipogi teismas nepagrįstai rėmėsi prielaida ir sprendime nenurodė tai patvirtinančių įrodymų, kad atsakovui I. K. automobilis nebuvo perduotas. Automobilio perdavimas yra nurodytas pačioje automobilio pirkimo-pardavimo sutartyje (ši sutartis kartu yra ir automobilio perdavimo sutartis). Be to, liudininkas D. D. teisme patvirtino, jog jis nematė, kad po automobilio pardavimo atsakovui apeliantas iš VĮ „Regitra“ aikštelės būtų išvykęs šiuo automobiliu. Automobilis po pardavimo liko stovėti „Regitra“ aikštelėje. Todėl teismo prielaida, jog automobilis nebuvo perduotas atsakovui, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais.
2. Teismas netinkamai vertino 2010 m. birželio mėn. 14 d. kitą teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1012-374/2010, kuriame I. K. prašymas pripažinti automobilio VW GOLF, v/n (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo sandorį negaliojančiu buvo atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs ir šioje nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią, todėl pirkimo - pardavimo sutartis negali būti vertinama kaip neturinti teisinės galios. Šiame sprendime, be kita ko, pažymėta, kad I. K. sandorį sudarė gera valia, ir jokių sandorio formos trūkumų teismas nenustatė. Be to, jeigu Marijampolės rajono apylinkės teismas būtų tinkamai įvertinęs pyloje esantį oficialų rašytinį įrodymą - Jutlandijos policijos raportą - ir būtų nustatęs, kad visgi automobilis buvo apdraustas atsakovo, išnyktų visos objektyvios aplinkybės pripažinti sandorį niekiniu. Netgi vertinant atsakovo argumentus, jog už sandorio sudarymą jis gavo 70 Lt, tai sąlygoja išvadą, jog jis visiškai suprato ką daro, iš to kylančias jo teises bei pareigas ir galimą atsakomybę. Atsakovas sandorio sudarymo metu gavo naudą, buvo veiksnus ir nebuvo apgautas. Todėl teismo motyvai, jog iš sandorio sudarymo atsakovas norėjo gauti tik 70 Lt negali paneigti sudaryto sandorio.
3. Marijampolės rajono apylinkės teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vieningos teismų praktikos. Kaip ir minėjo ieškovas, vienos šalies paaiškinimai ir liudytojų parodymai apie automobilio pardavimą nėra pakankami padaryti išvadai, kad automobilio savininkas yra ne atsakovas, o kitas asmuo (2010-10-07 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Marijampolės apylinkės rajono teismas priėmė absoliučiai priešingą sprendimą šioje byloje ir taip nukrypo nuo Aukščiausiojo Teismo formuojamos vieningos teismų praktikos. Dar daugiau, nepriklausomai nuo to ar transporto priemonė yra eksploatuojama ar ne, ji privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pareiga pasirūpinti įregistruotos transporto priemonės privalomos atsakomybės draudimu yra numatyta transporto priemonių savininkams. Šiai bylai prejudicinę galią turinčios civilinės bylos Nr.2 -1012-374/2010 sprendimu yra nustatyta, kad transporto priemonės VW Golf, v/n (duomenys neskelbtini), savininkas yra atsakovas I. K.. Todėl ir atsakomybė tekti turi atsakovui. Teismo padaryta išvada, kad trečiasis asmuo pardavęs automobilį ir toliau liko jo savininku ir privalėjo jį apdrausti praėjus trims metams po pirkimo - pardavimo sandorio sudarymo, prieštarauja CK normomis nustatytai nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo sampratai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo jį tenkinti skunde išdėstytais argumentais (b. l. 138-139).
Atsiliepimu į trečiojo asmens apeliacinį skundą ieškovas prašo trečiojo asmens apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: dalyje dėl tariamos draudimo apsaugos galiojimo transporto priemonei Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atmesti; dalyje dėl transporto priemonės Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininko eismo įvykio dienai patenkinti ir pakeisti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą - priteisti iš atsakovo 14 911,89 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, visas Biuro bylinėjimosi išlaidas, bei penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas nesutinka su apelianto (trečiojo asmens G. K.) teiginiu, kad negalima daryti išvados, jog transporto priemonė Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Byloje nėra pateikta draudimo sutartis ar polisas, kurie patvirtintų aplinkybę, jog transporto priemonė Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), eismo įvykio metu buvo apdrausta Latvijos draudimo bendrovėje AAS „Balta“. Be to, minėta bendrovė informavo teismą, jog transporto priemonė Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta. Jutlandijos policija nėra tas subjektas, kuris kaupia ar saugo draudimo polisus. Minėta institucija tik užrašo eismo įvykių dalyvių pateiktų polisų duomenis (šiuo atveju minėti polisai gali būti ir negaliojantys). Taigi, teismo išvada, jog 2008 m. spalio 3 d. eismo įvykio metu transporto priemonė Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, yra pagrįsta ir teisėta. Su kitais G. K. apeliacinio skundo argumentais ieškovas sutinka - jie atitinka Biuro apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams.
Atsakovas atsiliepimo į apeliacinius skundus nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė.
Byloje kilo ginčas dėl Draudikų biuro, išmokėjusio draudimo išmoką už eismo įvykio metu padarytą žalą, teisės reikalauti išmokėtos sumos iš asmens, kuris neigia, kad yra atsakingas už padarytą žalą.
Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas I. K. ir trečiasis asmuo G. K. 2005 m. balandžio 21 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią G. K. už 300 Lt pardavė, o I. K. nupirko automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Atsakovo prašymu, tą pačią dieną, automobilis buvo registruotas I. K. vardu VĮ „Regitra“. Sutarties 3.1 punkte numatyta, kad ši sutartis yra ir priėmimo-perdavimo aktas, kuriuo parduodas pirkėjui minėtas automobilis ir dėl kurio jokių pretenzijų šalys viena kitai neturi (prijungtos c/b Nr. 2-1012-374/2010 b. l. 30-32, 40-41). 2008 m. spalio 3 d. Danijos Karalystėje įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovui I. K. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atsitrenkė į kitą transporto priemonę ir ją apgadino. Asmuo, vairavęs automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš eismo įvykio vietos palikdamas automobilį pasišalino ir tolimesnio tyrimo metu nebuvo nustatytas. Ieškovui nustačius, kad transporto priemonė „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, buvo patenkintas Danijos draudikų biuro reikalavimas dėl nukentėjusiajam išmokėtos žalos atlyginimo, ir ieškovas sumokėjo 14 911,89 Lt dydžio draudimo išmoką.
Transporto priemonių draudimą reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Vienas iš pagrindinių transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas, kurį lemia transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio aplinkiniams, panaudojimas. Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatas pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį yra nustatyta tik savininkui arba asmeniui, transporto priemonę valdančiam lizingo, išperkamosios nuomos ar panašios sutarties pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Todėl automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Taigi, remiantis 2005 m. balandžio 21 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartimi, Įstatymu nustatyta pareiga apdrausti automobilį „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), teko atsakovui. Dėl to, jei transporto priemonė valdoma kitu teisiniu pagrindu, pavyzdžiui, nuomos ar panaudos sutartimi, įstatyminė pareiga sudaryti valdytojo atsakomybės draudimo sutartį su draudiku ir šios pareigos nevykdymo neigiami padariniai Draudikų biuro atžvilgiu tenka transporto priemonės savininkui (Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Bylos duomenimis, Danijos ir Lietuvos draudikų biurų paieška apie eismo įvykyje dalyvavusios transporto priemonės „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), draudimą privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu rezultatų nedavė (t. 1, b. l. 33, 36). Danijos Karalystės Jutlandijos policijos 2009 m. vasario 2 d. papildomame raporte nurodyta aplinkybė, jog minėtas automobilis buvo apdraustas bendrovėje „Balta“, o draudimo polisas išduotas I. K. (t. 1, b. l. 29), prieštarauja ne tik paties I. K. paaiškinimas teisme, jog automobilio jis niekada nedraudė (t. 2, b. l. 75), bet ir bendrovės „Balta“ patvirtinimui, jog tokia transporto priemonė bendrovėje niekada nebuvo drausta (t. 2, b. l. 80-82), dėl ko teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes ir pačios Jutlandijos policijos iki 2009 m. vasario 2 d. raporto pateiktus duomenis, iš kurių seka, kad 2008 m. lapkričio 20 d. apžiūrėjus iš vidaus automobilį, kas padėtų nustatyti jo savininką, nieko rasti nepavyko ( t. 1, b. l. 27), sprendžia, kad ieškinio argumentai dėl to, jog automobilis „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdraustas privalomuoju draudimu yra pagrįsti ir teisingi (CPK 185 straipsnis).
Įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Taigi atgręžtinis Draudikų biuro reikalavimas pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą suponuoja dviejų skolininkų solidariąją atsakomybę: asmens, atsakingo už eismo įvykį, bei TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens, neįvykdžiusio pareigos apdrausti savo ir kitų asmenų civilinę atsakomybę valdant atitinkamą transporto priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi suteikta Biurui teisė reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-300/2010). Bylos duomenimis nebuvo nustatytas asmuo, vairavęs atsakovo automobilį ir transporto priemonės perdavimo šiam asmeniui pagrindas, dėl ko nepadraustos transporto priemonės perdavimas naudotis pripažintinas tyčiniu draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimu, už kuriuos nagrinėjamu atveju atsako transporto priemonės savininkas. Taigi, kaip jau minėta, automobilio savininko atsakomybė Draudikų biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą, todėl aptartoje situacijoje ieškovas pagrįstai kreipėsi dėl žalos atlyginimo į atsakovą.
Atsakovas prašė atmesti ieškovo reikalavimą tuo pagrindu, kad automobilio „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis realiai nebuvo sudaryta ir jis netapo šios transporto priemonės nei savininku, nei valdytoju. Pirmosios instancijos teismas atsakovo argumentus pripažino iš esmės pagrįstais ir vadovaudamasis CK 6.157, 6,158, 6.309, 6.313, 6.314 straipsnių, 6.317 straipsnio 1 dalies nuostatomis savo iniciatyva pripažino 2005 m. balandžio 21 d. pirkimo – pardavimo sutartį niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento konstatavęs, kad byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių tai, jog trečiasis asmuo G. K. buvo automobilio savininku sandorio sudarymo metu, kad jis pardavė automobilį atsakovui I. K., kad pastarasis sumokėjo už automobilį jo kainą 300 Lt, kad automobilis ir jo dokumentai buvo perduoti atsakovui. Su tokiais teismo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad pagal CK 6.244 straipsnį, sutartis gali būti pripažinta negaliojančia šio kodekso pirmosios knygos numatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (CK 6.225 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas automobilio pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia (niekine), nenurodė kokiu CK pirmosios knygos sandorio negaliojimo teisiniu pagrindu jis tai padarė, teismas taipogi nenurodė, kokie buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir kuo pasireiškė viešojo intereso pažeidimas, todėl negalima pripažinti tokią teismo išvadą pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad sandorio sudarymo metu G. K. (pardavėjas) nebuvo parduodamo daikto savininku, be to, ši aplinkybė nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės, kadangi toks sandoris gali būti ginčijamas teismine tvarka pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį (CK 6.307 straipsnio 1 dalis), tačiau tokios aplinkybės byloje nenustatytos. Taigi pripažinti sandorį negaliojančiu teismo nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Sandoriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi jos šalims įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Jeigu šalis nevykdo nepiniginės prievolės, kita šalis gali reikalauti įvykdyti prievolę natūra, išskyrus atvejus, numatytus CK 6.213 straipsnio 2 dalies 1-5 punktuose. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Aptartų teisės normų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti 2005 m. balandžio 21 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, tačiau įsiteisėjusiu teismo 2010 m. birželio 14 d. sprendimu prijungtoje civilinėje byloje atsakovo ieškinys buvo atmestas konstatavus, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas atsakovo gera valia, teisėtai. Kitais įstatymų pagrindais atsakovas neprašė pripažinti sandorio negaliojančiu, o automobilio perdavimas atsakovui konstatuotas pačia pirkimo – pardavimo sutartimi. Atsižvelgdama į byloje surinktus įrodymus (tame tarpe trečiojo asmens G. K. ir liudytojo D. D. paaiškinimus), teisėjų kolegija sprendžia, kad leistinomis įrodinėjimo priemonėmis atsakovas nepatvirtino, kad už sandorio sudarymą jam buvo sumokėta 70 Lt. Byloje nustačius, kad pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovo gera valia, taigi jam, kaip rūpestingai sandorio šaliai, teko pareiga pasidomėti apie tokio sandorio sudarymo pasekmes ir galimą asmeninę atsakomybę už tokio sandorio sudarymą. Nei vienu ir aukščiau paminėtų savo teisės gynimo būdu atsakovas faktiškai daugiau kaip tris metus nesinaudojo ir į teismą kreipėsi tik po to, kai ieškovas pareiškė jam pretenziją dėl žalos atlyginimo. Todėl atsakovui ir tenka pareiga atsakyti už neigiamas pasekmes, atsiradusias iš Įstatymo.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino 2005 m. balandžio 21 d. automobilio „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia, dėl ko teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys, pripažinus jį pagrįstu aukščiau paminėto Įstatymo ir išdėstytų argumentų pagrindu, tenkintinas pilna apimtimi (Įstatymo 23 straipsnio 1 dalis, CK 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Patenkinus apeliacinį skundą, panaikinus sprendimą ir priėmus byloje naują sprendimą ieškinį tenkinti, perskirstytinos ir bylinėjimosi išlaidos. Nustatyta, kad ieškovas, paduodamas ieškinį, sumokėjo 447 Lt žyminio mokesčio (1 t. b. l. 58), patyrė 462,70 Lt vertimo išlaidų (1 t. b. l. 55-57), apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 447 Lt žyminį mokestį už paduodamą apeliacinį skundą, todėl šios išlaidos priteistinos iš atsakovo I. K. (CPK 80 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
nusprendžia:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Priteisti iš atsakovo I. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (juridinio asmens kodas 125709291) 14 911,89 Lt (keturiolika tūkstančių devynis šimtus vienuolika litų 89 ct) nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (14 911,89 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2011-09-14) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 447 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt septynis litus) žyminio mokesčio ir 462,70 Lt (keturis šimtus šešiasdešimt du litus, 70 ct) vertimo išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo I. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 118,15 Lt (vieną šimtą aštuoniolika litų, 15 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei (išieškotojas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, sąskaitos Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, Swedbank, AB, įmokos kodas 5660, mokėjimo paskirtis - „bylinėjimosi išlaidos“).
Priteisti iš atsakovo I. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (juridinio asmens kodas 125709291) 447 Lt (keturis šimtus keturiasdešimt septynis litus) žyminio mokesčio, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.