- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-15
- Bylos Nr.
- eA-1744-556/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03069-2015-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutis Alechnavičius, Stasys Gagys, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- V. J., J. J.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. ir J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. J. ir J. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai V. J. ir J. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2015 m. gegužės 13 d. sprendimus Nr. S-80(7-129/2014) „Dėl J. J. 2014-07-01 skundo“ ir Nr. S‑79(7‑130/2014) „Dėl V. J. 2014-07-01 skundo“ (toliau – ir Komisijos sprendimai); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. birželio 5 d. sprendimus Nr. 68-107 „Dėl V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-04-30 skundo“ ir Nr. 68-108 „Dėl J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2014-04-30 skundo“ (toliau – ir VMI sprendimai); 3) panaikinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2014 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-179 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. (4.65)FR0682-203 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Inspekcijos sprendimai); 4) įpareigoti Inspekciją atlikti pakartotinį pareiškėjų mokestinį patikrinimą.Pareiškėjai nesutiko su mokesčių administratoriaus sprendimu, kuriuo jiems papildomai apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis (toliau – ir GPM), privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokos, delspinigiai ir skirtos baudos. Inspekcija, nesikreipdama į teismą dėl 2006 m. sausio 2 d. paskolos sutarties Nr. 02/01 ir 2007 m. sausio 5 d. paskolos sutarties Nr. 05/01 (toliau – ir paskolų sutartys) nuginčijimo, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.78 straipsnio 2 dalį, 1.87 straipsnį, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 33 straipsnio 17 punkto nuostatas. Mokesčių administratorius vertino, jog pareiškėjas gavo su darbo santykiais susijusių pajamų, o ne paskolas pagal jo pateiktas paskolų sutartis, tačiau tokiu atveju pirmiausia privalėjo nuginčyti minėtus sandorius kaip apsimestinius, o tai galima atlikti tik teisminiu būdu. Mokesčių administratorius, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, nenurodė, kokius kitus sandorius pareiškėjas siekė pridengti paskolų sutartimis. Pareiškėjų nuomone, mokestinis patikrinimas neišsamus, paviršutiniškas, pažeidžiantis jų teises apsiginti nuo pateiktų kaltinimų. Atsakovas nebandė susisiekti su paskolos davėjo atstove, sprendimai paremti nežinomais JAV kompetentingų asmenų paaiškinimais, dalis informacijos pateikta anglų kalba, todėl pareiškėjai negalėjo pateikti paaiškinimų bei įrodymų. Paaiškino, kad paskolos davėjas JAV bendrovė Famix Invest LLC (toliau – ir JAV bendrovė) nurodė klaidingą bankinio pavedimo paskirtį dėl jam nežinomų priežasčių, pareiškėjai nesidomėjo, kokia paskirtis nurodyta, ir negali būti už tai atsakingi. Be to, ginčijamais sprendimais buvo pažeistos pareiškėjos teisės, nes ji nieko apie pareiškėjui suteiktas paskolas nežinojo ir gautais pinigais nesinaudojo. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pervestos piniginės lėšos buvo skirtos komandiruotės išlaidoms, pareiškėjai niekada nedirbo minėtoje JAV bendrovėje, neturėjo darbinių santykių, komandiruočių, todėl tokių išlaidų negalėjo patirti. Vien tai, kad JAV bendrovė paskolos lėšas įvardino kaip komandiruotės išlaidas, nesudaro pagrindo šių lėšų apmokestinti. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad mokestinių prievolių atsiradimą sąlygoja tam tikrų būtinų juridinių faktų visuma – asmuo bus laikomas mokesčių mokėtoju tik tuo atveju, jei jam atsiras prievolė mokėti mokesčius dėl tam tikrų sudarytų sandorių ar kitu būdu gautų pajamų, kurios pagal atitinkamus įstatymus pripažįstamos apmokestinamosiomis pajamomis. Pareiškėjas į asmeninę banko sąskaitą 2008–2009 m. gavo pinigines lėšas iš JAV bendrovės Famix Invest LLC, kurių bendra suma sudarė 96 354,17 Lt, mokėjimuose nurodyta paskirtis – komandiruotės išlaidos. Gautoms pajamoms pagrįsti, pareiškėjas pateikė paskolų sutartis rusų kalba, gautų iš bendrovės pajamų nedeklaravo. Atsakovo teigimu, šios pajamos galėtų būti neapmokestinamos, jeigu būtų pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad tai nėra fizinio asmens pajamos arba tai yra neapmokestinamosios pajamos. Patikrinimo metu nenustatyta, kad minėtos pajamos būtų mokesčio objektas JAV. Iš JAV Vidaus pajamų tarnybos buvo gauta informacija, kad nei JAV bendrovė, nei jos atstovai nurodytu adresu nerandami, bendrovė neturi mokesčių mokėtojo kodo, nepildo deklaracijų, asmuo, kuris pasirašė paskolų sutartis su pareiškėju, nebuvo identifikuotas, sutartyse taip pat nepateikta informacija apie šį asmenį. Tokio pobūdžio ginčuose iš mokesčių mokėtojo reikalaujama pateikti konkrečius, leistinus ir patikimus įrodymus, kurie pagrįstų jo poziciją, kad tai nėra pajamos arba apmokestinamosios pajamos. Pareiškėjas tokių duomenų nepateikė. Pažymėjo, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 15 d. paaiškinime nurodė, jog jo su JAV bendrove jokie ryšiai nesieja, joje nedirbęs, sandorių nebuvo sudaręs, paskolos sumos ar kitų susijusių aplinkybių nepamenantis, sutuoktinė žinojusi apie kreipimąsi į JAV bendrovę dėl paskolos suteikimo, pinigų sumos, gautos iš JAV bendrovės bankiniais pavedimais, buvo išgryninamos arba naudojamos asmeniniams poreikiams tenkinti. Pareiškėja 2014 m. spalio 17 d. paaiškinime nurodė, kad jos jokie ryšiai su JAV bendrove nesieja, apie gautas sumas nežinojusi, sutuoktinis neminėjo apie kreipimąsi į šią bendrovę dėl paskolos suteikimo, apie piniginių lėšų perdavimą nežinanti. Pareiškėjas savo poziciją dėl iš JAV bendrovės gautų paskolų grindžia paskolų sutartimis, tačiau kitų įrodymų, patvirtinančių, kad pervestos lėšos buvo būtent paskolų sutarčių pagrindu pervestos lėšos, nepateikė. Tai, kad lėšos pervestos į pareiškėjo sąskaitą, nesudaro pagrindo pripažinti, jog pajamas gavo tik jis. Sutuoktinių turtui taikoma bendrumo prezumpcija, todėl gautos pajamos paskirstytos sutuoktiniams po lygiai. Inspekcija atsiliepime į pareiškėjų skundą, palaikydama atsakovo atsiliepime išdėstytus motyvus, prašė jo netenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu, be kita ko, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Inspekcija atliko pareiškėjo 2008–2009 m. gautų pajamų ir sumokėtų mokesčių apskaičiavimo teisingumo patikrinimą ir surašė 2014 m. sausio 24 d. patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-29, kuriame papildomai apskaičiavo 10 034 Lt GPM ir 1 253 Lt PSD įmokų. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas į asmeninę banko sąskaitą 2008‑2009 m. gavo pinigines lėšas iš JAV bendrovės Famix Invest LLC, iš viso – 96 354,17 Lt, mokėjimo pavedimuose nurodyta paskirtis: „komandiruotės išlaidos“, „komandiruotės išlaidos už laikotarpį nuo 01.08.2008“, „grąžinimas“. Patikrinimo metu konstatuota, kad šios piniginės lėšos yra gautos kitos pajamos, nenustatyta, kokiu tikslu buvo gautos šios lėšos, kaip jos panaudotos, kokios ekonominės priežastys, todėl šios pajamos priskirtos kitoms, su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamoms. Inspekcija taip pat atliko ir pareiškėjos 2008‑2009 m. mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2014 m. sausio 24 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)-FR0680-30 konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinio 2008–2009 m. gautos piniginės lėšos priskirtinos kitoms, su darbo santykiais nesusijusioms ir ne individualios veiklos pajamoms, jos pripažįstamos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl pareiškėjai papildomai apskaičiuota 9 544 Lt GPM suma ir 1 253 Lt PSD įmokų suma. Inspekcija 2014 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-179 patvirtino pareiškėjos atžvilgiu surašytą patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 9 544 Lt GPM sumą, 1 253 Lt PSD įmokų sumą, apskaičiavo 5 170 Lt GPM delspinigių ir 531 Lt PSD įmokų delspinigių bei skyrė 954 Lt GPM baudą ir 125 Lt PSD įmokų baudą. Inspekcija 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-203 patvirtino pareiškėjo atžvilgiu surašytą patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotus 10 034 Lt GPM, 1253 Lt PSD įmokų, apskaičiavo 5 377,27 Lt GPM delspinigių, 530,77 Lt PSD įmokų delspinigių ir skyrė 1 003 Lt GPM baudą bei 125 Lt PSD įmokų baudą. VMI, išnagrinėjusi pareiškėjų skundus, 2014 m. birželio 5 d. sprendimais Nr. 68-107 ir Nr. 68-108 patvirtino Inspekcijos sprendimus. Komisija 2015 m. gegužės 13 d. sprendimais Nr. S‑79(7-130/2014) ir Nr. S-80(7-129/2014) pareiškėjų skundus atmetė.Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu, papildomai paskaičiuoti pareiškėjams gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo įmokas, šių mokesčių delspinigius ir skirti baudas.Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo 2008‑2009 m. į asmeninę banko sąskaitą iš JAV bendrovės gautos piniginės lėšos, kurios pareiškėjų nebuvo deklaruotos, yra kitos, su darbo santykiais nesusijusios ir ne individualios veiklos pajamos, pripažintinos bendrąja jungtine pareiškėjų nuosavybe ir apmokestintinos teisės aktų nustatyta tvarka. Mokesčių administratoriaus vertinimu, pareiškėjo pateiktos 2006 m. ir 2007 m. paskolų sutartys, kuriomis minėta bendrovė, atstovaujama S. G., pareiškėjui iš viso paskolino 26 000 Eur sumą, neatitinka tikrojo ūkinės operacijos turinio ir sudarytos siekiant išvengti gautų pajamų apmokestinimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad JAV bendrovė Famix Invest LLC pareiškėjui pervedė: 2007 m. balandžio 6 d. du kartus po 3 942 JAV dolerių (20 238,23 Lt) „pagal kreditinę sutartį 05.01.2007“, 2007 m. gegužės 17 d. 1 7130 JAV dolerių (3 337,10 Lt) „pagal kreditinę sutartį 05.01.2007, už vadovavimo paslaugas antenų stiebų konstrukcijų ryšio objektų statyboje“, 2007 m. balandžio 11 d. 1 960 Eur (6 767,49 Lt) „pagal kreditinę sutartį“, 2007 m. balandžio 17 d. 14 920 Eur (51 515,78 Lt) „pagal sutartį už vadovavimo paslaugas antenų stiebų konstrukcijų ryšio objektų statyboje“, 2008 m. balandžio 29 d. 4 500 Eur (15 537,60 Lt) „komandiruotės išlaidos“, 2008 m. gegužės 15 d. 650 Eur (2 244,32 Lt) „komandiruotės išlaidos“, 2008 m. gegužės 29 d. 3 600 Eur (12 430,08 Lt) „komandiruotės išlaidos“, 2008 m. birželio 9 d. 330 Eur (1 139,42 Lt) „komandiruotės išlaidos“, 2008 m. birželio 25 d. 2 990 Eur (10 323,87 Lt) „komandiruotės išlaidos“, 2008 m. rugsėjo 3 d. 12 900 Lt „grąžinimas“, 2009 m. sausio 19 d. 12 100 Eur (41 778,88 Lt) „komandiruotės išlaidos už laikotarpį nuo 01.08.2008“.Teismas nustatė, kad, pareiškėjo teigimu, JAV bendrovė lėšas jam pervedė 2006 m. sausio 2 d. ir 2007 m. sausio 5 d. paskolų sutarčių pagrindu. Sutartyse numatyta 200 000 Eur ir 60 000 Eur paskolų sumos, 1 proc. metinės palūkanos, tačiau nenumatytas joks užtikrinimo būdas, nenurodyta, kada ir kokiu būdu paskola suteikiama; paskolų sutartis pasirašė S. G., lėšos pervestos iš Latvijoje registruotos banko sąskaitos. Siekdamas išsiaiškinti paskolos sandorio sudarymo aplinkybes, mokesčių administratorius kreipėsi į JAV Vidaus pajamų tarnybą, kuri nurodė, jog įmonė neturi mokesčių mokėtojo identifikacinio numerio ir nepildo pajamų mokesčio deklaracijų, registruotu adresu įmonės atstovai nerandami, nenustatyta, jog įmonė realiai egzistuotų ar vykdytų veiklą JAV. Sutartyse nenurodyti jokie jas pasirašiusios įmonės atstovės duomenys, nepateiktas įgaliojimas atstovauti įmonei ar tapatybę patvirtinantys dokumentai. Be to, pareiškėjų paaiškinimuose pateikiama prieštaringa informacija: pareiškėjas nurodė, kad sutuoktinė žinojo apie jo kreipimąsi į bendrovę dėl paskolos suteikimo, tuo tarpu pareiškėja šią aplinkybę paneigė. Dokumentų, patvirtinančių paskolos grąžinimą, nepateikta, pareiškėjai duomenų apie įmonės veiklą ir buveinę neturi, be to, nurodė su įmone kontaktų apskritai nepalaikantys.Iš to teismas padarė išvadą, kad byloje surinkti neginčijami faktiniai duomenys, jog pareiškėjui buvo realiai pervestos piniginės lėšos, kurių pareiškėjai nedeklaravo ir pajamų mokesčio nuo šių pajamų nesumokėjo, laikydamiesi pozicijos, jog tai yra neapmokestinamosios pajamos, gautos paskolos forma. Vertindamas šiuos argumentus, mokesčių administratorius atliko tyrimą ir nustatė, kad lėšos pareiškėjui buvo pervestos iš bendrovės, apie kurios realų egzistavimą ir veiklos vykdymą nėra jokių oficialių duomenų. Pareiškėjai pajamų gavimą grindžia aptartomis paskolų sutartimis, tačiau sutartyse nenurodyti duomenys, kada ir kaip suteiktos paskolos, pareiškėjai negalėjo nurodyti, kokia veikla užsiima paskolą jiems suteikusi įmonė ir kur yra įmonės buveinė, kontaktų su įmonės atstovais neturi, rašytinių dokumentų dėl paskolos grąžinimo nepateikta, įmonė paskolos grąžinimu nesidominti. Be to, pareiškėjai negalėjo paaiškinti, kokiems tikslams buvo reikalinga skolintis pinigines lėšas, abstrakčiai nurodydami, kad paskolos suteiktos asmeniniams poreikiams tenkinti. Per teismo posėdį liudytoju apklaustas Rusijos Federacijos pilietis P. V. O. nurodė, kad su JAV bendrove Famix Invest LLC bendradarbiaujantis nuo 2006–2007 m., patvirtino pažįstantis bendrovės atstovę S. G.. Bendrovei likus skolingai už darbą, jam buvo pasiūlyta šią skolą atgauti iš pareiškėjo bei dar kitų dviejų asmenų, 2009 m. kovo 13 d. buvo sudaryta sutartis dėl skolos perėmimo, o 2015 m. vasario 13 d. su pareiškėju buvo sudarytas susitarimas dėl skolos grąžinimo. Liudytojas nurodė nežinantis, kur šiuo metu yra S. G. ir kaip su ja susisiekti, kontaktų nepalaikantis. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl paskolos sutarties teisinio galiojimo ir iš to kylančių civilinių pasekmių, o vertinami susiklostę civiliniai teisiniai santykiai mokestiniais teisiniais aspektais, t. y. vertinama, ar sutartis nebuvo formali. Mokesčių santykiai yra prievoliniai teisiniai santykiai tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo, kurie yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Taigi, siekiant padaryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pajamų iš dokumentais nepagrįstų šaltinių, nėra būtina teismine tvarka nuginčyti jo nurodytas paskolų sutartis. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paskolos davėjas yra realiai neegzistuojanti JAV registruota bendrovė, kurios rasti nepavyko, atstovų kontaktai nežinomi, įmonė pajamų nedeklaruoja, pareiškėjų paaiškinimai prieštaringi, paskolos tikslų konkrečiai nurodyti negalėjo, paskolos grąžinimas nėra užtikrintas jokiomis priemonėmis, nors, sprendžiant iš pareiškėjų paaiškinimų, įmonė jiems nėra gerai žinoma (o, pareiškėjos teigimu, jai apskritai nežinoma), nesusijusi su jais jokiais asmeniniais ar darbo ryšiais, kritiškai vertino pareiškėjų argumentus dėl pajamų gavimo šaltinio. Be to, pareiškėjai kartu su skundu jokių faktinių duomenų ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, nepateikė. Remiantis liudytojo paaiškinimu, galima spręsti, kad bendrovė ir jos atstovė iš tiesų yra realūs subjektai, o pareiškėjui bendrovė galbūt paskolino tam tikrą sumą pinigų, o skola šiuo metu grąžinama liudytojui. Kita vertus, minėta, kad šis ginčas vyksta ne dėl paskolų sutarčių galiojimo ar kitų susitarimų dėl paskolos mokėjimo, bet dėl pareiškėjui pervestų piniginių lėšų pripažinimo apmokestinamosiomis pajamomis, nenustačius jų šaltinio. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra sudaręs susitarimą su liudytoju dėl tam tikros pinigų sumos grąžinimo, nepatvirtina, jog lėšos, atskirais pavedimais pervestos į pareiškėjo sąskaitą, yra gautos būtent aptartų paskolų sutarčių pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui pervestos pinigų sumos neatitinka paskolų sutartyse nurodytų sumų. Mokėjimo pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis taip pat nesutampa: vienais atvejais nurodoma, kad mokama pagal 2007 m. sausio 5 d. kreditavimo sutartį, kitais – dėl paslaugų teikimo ar įvardinama komandiruočių išlaidomis. Atsižvelgiant į tai, atmestini ir pareiškėjų argumentai, kad bendrovė, mokėjimo paskirtį įvardindama komandiruočių išlaidomis, tai darė dėl griežtų banko siuntėjo reikalavimų. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjai neįrodė, jog piniginės lėšos gautos kaip paskola, todėl mokesčių administratoriaus sprendimas priskirti šias pajamas su darbo santykiais nesusijusioms, ne individualios veiklos pajamoms yra pagrįstas. Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad ginčijamais sprendimais pažeidžiamos jos teisės, nes apie paskolos sutartis bei piniginių lėšų gavimą jai nebuvo žinoma, be to, ta pati mokestinė prievolė iš esmės nustatyta du kartus, kaip nepagrįstus. Vadovaujantis CK 3.88 straipsnio nuostatomis, pareiškėjo gautos pajamos laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe su visomis iš to atsirandančiomis mokestinėmis prievolėmis. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, taikydamas turinio prieš formą principą, pagrįstai gautas pajamas padalino tarp sutuoktinių lygiomis dalimis. Teismas taip pat atmetė pareiškėjų argumentus dėl to, kad jiems esą nebuvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus ir atsikirtimus, nes mokesčių administratoriaus vidaus susirašinėjimo dokumentai yra anglų kalba, kaip nepagrįstus. MAĮ 33 straipsnio 6–7 punktai nustato, jog mokesčių mokėtojas turi teisę teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto; gauti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat visus kitus dėl jo priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus, susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu. Pareiškėjai šia teise pasinaudojo; tiek patikrinimo aktas, tiek pareiškėjų atžvilgiu priimti sprendimai yra lietuvių kalba, taigi pareiškėjams suprantami ir žinomi. Be to, nenustatyta, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjai būtų reiškę kokius nors prašymus ar skundus dėl dokumentų užsienio kalba.
III.
Pareiškėjai apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti, taip pat išreikalauti iš VMI visą iš JAV Vidaus pajamų tarnybos gautą informaciją apie ,,JAV kompetentingus asmenis“ ir pateikti pareiškėjams susipažinimui šių asmenų paaiškinimus, susijusius su mokestiniu patikrinimu, lietuvių kalba.Teigia, kad iš JAV gautos medžiagos vertime į lietuvių kalbą nurodyta, jog JAV bendrovė Famix Invest LLC yra ne „priedangos“, o „prieglobsčio“ įmonė, turinti atstovybę ir gaunanti dokumentus, todėl negalima reikalauti, kad įmonė vykdytų veiklą tik JAV teritorijoje ir ten mokėtų mokesčius. Tuo tarpu iš liudytojo P. O. paaiškinimų matyti, kad įmonė vykdė veiklą Rusijoje, todėl filialo ar atstovybės, kurios paskirtis gauti dokumentus, turėjimas JAV, ar veiklos vykdymas ir mokesčių mokėjimas Rusijoje, niekaip nepatvirtina fakto, kad JAV bendrovė yra „priedangos“ ar apsimestinė bendrovė.Pažymi, kad pareiškėjai visuose skunduose dėl mokesčių administratorių ir Komisijos sprendimų prašė suteikti informaciją apie ,,JAV kompetentingus asmenis“ bei pateikti susipažinimui šių asmenų VMI pateiktus paaiškinimus. Ši informacija pareiškėjams buvo pateikta tik pirmosios instancijos teisme, pateikus JAV Vidaus pajamų tarnybos informacijos vertimą į anglų kalbą. Tačiau pareiškėjų atstovas turėjo labai nedaug laiko susipažinti su šiuo vertimu, todėl jau po teismo sprendimo priėmimo pastebėjo, kad ne visa medžiaga, kuria rėmėsi Inspekcija, buvo išversta į lietuvių kalbą. VMI tik 2015 m. kovo 12 d. pateikė Komisijai dalį šios medžiagos anglų kalba, kuri ir buvo išversta bei pateikta pareiškėjams prieš pat paskutinįjį pirmosios instancijos teismo posėdį. Teismui nepateiktoje medžiagoje anglų kalba nurodytas Kaune registruotos įmonės pavadinimas bei jos direktorius, su kuriais, galimai, kaip JAV bendrovės akcininkais, buvo galima susisiekti ir išsiaiškinti minėtos bendrovės veiklos aplinkybes. Tačiau neturint šios medžiagos bei jos vertimo į anglų kalbą, šių aplinkybių neįmanoma įvertinti. Taigi atsakovas nepagrįstai nuslėpė dalį medžiagos nuo pareiškėjų, o kitą dalį nepagrįstai pateikė susipažinti tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme anglų kalba, pažeidžiant valstybinės lietuvių kalbos principą.Teigia, kad paskolos sutartis su JAV bendrove sudarė pareiškėjas, todėl pareiškėja galėjo apie tai ir nežinoti, nors pareiškėjui ir atrodė priešingai, arba nesuprasti, apie kokias paskolos sutartis eina kalba.Mano, jog paskolos suma pareiškėjams, turintiems turto, iš kurio galėtų būti grąžinta paskola, nėra labai didelė, kad ją suteikiant reikėtų reikalauti garantijos ar laidavimo, juo labiau, jog įstatymas nenumato tokio reikalavimo. Be to, paskolos grąžinimą laidavo ne teisiniu, o pasitikėjimo pagrindu V. B..Pažymi, kad nei CK, nei MAĮ ar kiti teisės aktai nereikalauja, jog paskolos sutartis sudaręs pareiškėjas nurodytų paskolos tikslus ar draustų imti paskolą ir naudoti ją raštu neapibrėžtoms asmeninėms reikmėms.Teigia, kad pagal įstatymą JAV bendrovės atstovės kontaktinių duomenų nenurodymas paskolos sutartyse nedaro šių sutarčių negaliojančiomis. Inspekcija ar VMI nebandė ieškoti ir susisiekti su paskolos davėjo direktore S. G., kuri galėtų papildomai paaiškinti paskolos sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybes. Tai patvirtina, jog atliktas mokestinis patikrinimas neišsamus, paviršutiniškas ir pažeidžiantis pareiškėjų teises apsiginti nuo jiems pateiktų kaltinimų mokestiniais pažeidimais.Nurodo, kad nei mokestiniai, nei civiliniai įstatymai nereikalauja paskolos sutarčių šalis žinoti vienas kito veiklas, juo labiau, jog paskolos grąžinimą pasitikėjimo pagrindu laidavo V. B., turėjęs asmeninių ryšių su JAV bendrove.Pažymi, kad pareiškėjas pateikė į bylą paskolos sutartis, 2009 m. kovo 13 d. sutartį apie reikalavimo į skolą perleidimą, 2015 m. vasario 13 d. susitarimą apie paskolos grąžinimą, 2007 m. sausio 1 d. paskolos sutartį, teises iš paskolos davėjo perėmusio asmens paso paskutinio lapo patvirtintą kopiją, iš kurių matyti, jog JAV bendrovė perleido reikalavimo teisę V. O., kuriam pareiškėjas yra grąžinęs dalį skolos (5 500 Eur) 2015 m. rugpjūčio 28 d.Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendime suformuluoti argumentai yra prieštaringi. Iš vienos pusės nurodoma, kad pareiškėjui bendrovė galbūt paskolino tam tikrą sumą pinigų, o skola šiuo metu grąžinama V. O., paskolos davėjas ir gavėjas nesusiję asmeniniais ar darbo ryšiais. Iš kitos pusės – kad pavedimai padaryti darbo sutarties, o ne paskolos sutarties pagrindu, pavedimu pervestos lėšos įvardintos kaip „komandiruotpinigiai“. Pareiškėjo teigimu, dėl griežtų reikalavimų finansinėms operacijoms bankas siuntėjas nebūtų leidęs padaryti pavedimo paskolai, todėl paskolos davėjui teko nurodyti kitą (klaidingą) pavedimo paskirtį. Galbūt paskolos davėjas turėjo ir kitokių ketinimų, pavyzdžiui, priskirti pervestas sumas leidžiamiems veiklos atskaitymams pagal JAV mokesčių teisę, įvardijant jas ne kaip paskolą, o kaip faktiškai patirtas išlaidas komandiruotei. Bet kuriuo atveju pareiškėjai negali būti atsakingi už tokius paskolos davėjo klaidinančius veiksmus. Pareiškėjai taip pat nėra atsakingi už tai, kad paskolos davėjas nevykdo veiklos ar galimai nesusimokėjo kokių nors mokesčių JAV ar kitose valstybėse. Inspekcija atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nes jis yra teisingas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).Pareiškėjai (apeliantai) siekia gauti dokumentus, nurodytus šios nutarties 17 punkte, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirma, nėra pagrindo netikėti atsakovo pateiktos informacijos tikrumu bei patikimumu, antra, nepateikta faktinių duomenų, jog siekiami gauti dokumentai suinteresuotų asmenų prašymu nebuvo pateikti, trečia, nepagrįsta, kaip šie duomenys gali pakeisti bylos eigą, todėl nutarties 17 punkte nurodyto prašymo tenkinimui pagrindų nėra.Taikant turinio viršenybės prieš formą principą, iš esmės yra atliekamas konkretaus mokestinio teisinio santykio dalyvio veiklos turinio vertinimas. Šis veiklos vertinimas atliekamas siekiant ne sukurti, pakeisti ar panaikinti mokestinius teisinius santykius, t. y. santykius, kurie yra reguliuojami mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų, bet siekiant tinkamai kvalifikuoti nustatytas tikrąsias teisiškai reikšmingas aplinkybes, tokiu būdu atskleidžiant realiai atsiradusius ir egzistuojančius mokestinius teisinius santykius. Tai reiškia, jog taikant aptariamą principą yra atliekamas tokios mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos vertinimas, pirmenybę teikiant ne šios veiklos formaliai išraiškai, bet jos turiniui, kuri ne tik tiesiogiai ir betarpiškai yra susijusi su konkrečiais mokestiniais teisiniais santykiais, bet ir kuri lemia (lėmė) šių santykių ar jų dalies atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šis veiklos vertinimas atliekamas inter alia paisant protingumo ir sąžiningumo principų; turinio viršenybės prieš formą principo taikymas pats savaime (savarankiškai) negali tiesiogiai paveikti aptariamų santykių dalyvių teisių ir pareigų apimties ar sukurti naujas mokestinių prievolių atsiradimo ir priskyrimo atitinkamam asmeniui taisykles, bet sudaro prielaidas atitinkamus santykius kvalifikuoti pagal kitas mokesčių įstatymų ir juos lydinčių teisės aktų nuostatas, nei tas, kurios būtų taikomos atsižvelgiant į formalią mokestinių teisinių santykių dalyvių veiklos išraišką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A442-724/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 25, 2013 m.; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 12 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A556‑715/2013, Administracinė jurisprudencija Nr. 26, 2014 m.).Sprendžiant dėl ginčo faktinių aplinkybių vertinimo jų kvalifikavimo pagal Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį aspektu, primintina ir tai, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalimi, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Žinoma, ši proceso taisyklė nereiškia, jog mokesčių administratorius yra atleidžiamas nuo jam, be kita ko, Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje nustatytos įrodinėjimo pareigos. Tačiau būtent teismas, inter alia pagal minėtas proceso taisykles dėl įrodymų vertinimo, sprendžia, ar mokesčių administratorius įvykdė aptariamą (įrodinėjimo) pareigą, ar jo surinkti ir pateikti duomenys (įrodymai), nustatytos ir pagrįstos faktinės aplinkybės patvirtina įstatymų leidėjo Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų pagrindų (sąlygų) šiai nuostatai taikyti buvimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-517-442/2017).Vilniaus apygardos administracinis teismas vertino, kad mokesčių administratorius įvykdė jam priskirtą pareigą, t. y. įrodė, jog egzistuoja pagrindai Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies taikymui, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.Tai faktiniai duomenys bei aplinkybės (nebekartotini) minimi šios nutarties 4, 11 – 12, 14 punktuose bei suponuojantys išvadą, kad ginčo apmokestintų pinigų nėra (nebuvo) pagrindo priskirti ne pajamoms arba neapmokestinamosioms pajamoms.Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima paneigti mokesčių administratoriaus poziciją. Teikiami bendro pobūdžio paaiškinimai, dokumentai, datuojami po paskolų sutarčių, niekaip nepašalina jų pačių (pareiškėjų) pirminiuose paaiškinimuose esančių prieštaravimų, neatitikimų bei negali patvirtinti, jog ginčo pinigai buvo gauti realių paskolų sutarčių pagrindu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).Be to, administracinėje byloje esantys duomenys sudaro pakankamą pagrindą nagrinėjamu atveju pripažinti, jog būtent abu pareiškėjai laikytini gavusiais ginčo pajamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 3 straipsnio (pajamų mokestį moka pajamų gavę ir (arba) pajamų uždirbęs gyventojas), skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi jų gavimo metu), prasme.Juo labiau, kad, pavyzdžiui, pareiškėjo 2013 m. spalio 15 d. paaiškinime nurodoma, kad pareiškėja žinojusi apie kreipimąsi į bendrovę dėl paskolos suteikimo, gautos ir apmokestintos pinigų sumos buvo išgryninamos ir naudojamos asmeniniams poreikiams tenkinti. Duomenų apie santuokos nutraukimą, pareiškėjų gyvenimą atskirai byloje nėra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2280/2012; Administracinė jurisprudencija. 2013, 25, p. 291–311). Todėl nagrinėjamu atveju net tik buvo pakankamas pagrindas GPM mokėtojais pripažinti abu pareiškėjus, bet ir būtina remtis Civilinio kodekso 3.117 straipsnio 1 dalimi, įtvirtinančia, jog „preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios“. Vadinasi, pagrįstai pripažinta, kad kiekvienas iš pareiškėjų, GPM įstatymo 3 straipsnio, skaitomo kartu su to paties įstatymo 8 straipsnio 2 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi pajamų gavimo metu), požiūriu, faktiškai gavo po pusę piniginių lėšų.Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes. Ginčo santykių teisinis kvalifikavimas atitinka administracinę jurisprudenciją tokio pat pobūdžio bylose, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu, kaip teisėtas bei pagrįstas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1455-556/2015).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų V. J. ir J. J. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.