Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė, dalyvaujant vertėjai Anastasijai Osinai, pareiškėjui V. J. (V. J.) ir jo atstovui advokatui Petrui Selilioniui, atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovui Renaldui Mundeikiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. J. ir J. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas ginčas dėl mokesčių administratoriaus sprendimų, vadovaujantis turinio viršenybės prieš formą principu, papildomai paskaičiuoti pareiškėjams gyventojų pajamų mokestį, privalomojo sveikatos draudimo įmokas, šių mokesčių delspinigius ir skirti baudas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad, siekiant konkrečiai situacijai taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. 1 d. nuostatas, būtina nustatyti, jog mokesčių mokėtojas, sudarydamas atitinkamus sandorius ar vykdydamas tam tikras ūkines operacijas, siekė vienintelio tikslo – gauti mokestinės naudos. Kai objektyviai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamos mokestinės naudos (LVAT 2008 m. vasario 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-250/2008; 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-2698/2012; 2013 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-404/2013). Teismų praktikoje įtvirtinta ir tai, kad joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių mokėtojo, esant galimybei, pasirinkti tokį iš kelių teisėto elgesio modelio variantų, pagal kurį jam atsirastų didžiausia mokestinė prievolė. Todėl vien tik aplinkybė, kad sudarydamas atitinkamus sandorius ar juose dalyvaudamas mokesčių mokėtojas įgijo tam tikrą mokestinį pranašumą, savaime nėra pagrindas konstatuoti, jog šie sandoriai buvo sudaryti piktnaudžiaujant mokesčių mokėtojui suteiktomis teisėmis. Tuo tikslu būtina nustatyti įgyjamo mokestinio pranašumo prieštaravimą mokesčių įstatymų nuostatomis siekiamam tikslui, taip pat nustatyti objektyvių požymių visumą, kuri patvirtintų, kad nagrinėjamų sandorių pagrindinis tikslas yra įgyti mokestinį pranašumą (LVAT 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-371/2011; 2011 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-201/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2316/2011; 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3448/2011). Mokesčių administravimo įstatymo 69 str. taikytinas tais atvejais, kai nustatomos dvi būtinos sąlygos: 1) ūkinės operacijos atitinka formaliąsias sąlygas, nustatytas atitinkamą mokestį nustatančiuose teisės aktuose, dėl to yra įgyjamas mokestinis pranašumas, kuris prieštarauja įstatymo tikslams; 2) pagrindinis ūkinių operacijų tikslas yra mokestinio pranašumo įgijimas, tačiau transakcija neturi ekonominio ir verslo pagrindimo. Dėl minėtų nuostatų taikymo sąlygų nustatymo kartu konstatuojamas ir mokesčio mokėtojo piktnaudžiavimas, taigi mokesčių mokėtojo veiksmai nelaikomi teisėtu mokesčių planavimu. Mokesčių administratorius, nustatęs piktnaudžiavimo teise faktą, taiko turinio viršenybės prieš formą principą, būtent atkuria tikrąsias sandorių aplinkybes ir priima sprendimą, paneigiantį tam tikras mokesčio mokėtojo teises (LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1718/2013).

Pareiškėjo teigimu, bendrovė lėšas jam pervedė 2006-01-02 ir 2007-01-05 paskolos sutarčių pagrindu (Komisijos byla Nr. 6.11-05(7-130/2014) b. l. 57, 60). Sutartyse numatyta (duomenys neskelbtini)€ ir (duomenys neskelbtini)€ paskolos suma, 1 proc. metinės palūkanos, tačiau nenumatytas joks užtikrinimo būdas, nenurodyta, kada ir kokiu būdu paskola suteikiama; paskolų sutartis pasirašė S. G., lėšos pervestos iš Latvijoje registruotos banko sąskaitos. Siekdamas išsiaiškinti paskolos sandorio sudarymo aplinkybes, mokesčių administratorius kreipėsi į JAV Vidaus pajamų tarnybą, kuri nurodė, jog įmonė neturi mokesčių mokėtojo identifikacinio numerio ir nepildo pajamų mokesčio deklaracijų, registruotu adresu įmonės atstovai nerandami, nenustatyta, jog įmonė realiai egzistuotų ar vykdytų veiklą JAV. Sutartyse nenurodyti jokie jas pasirašiusios įmonės atstovės duomenys, nepateiktas įgaliojimas atstovauti įmonei ar tapatybę patvirtinantys dokumentai. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų paaiškinimuose pateikiama prieštaringa informacija: pareiškėjas nurodė, kad sutuoktinė žinojo apie jo kreipimąsi į bendrovę dėl paskolos suteikimo, tuo tarpu pareiškėja šią aplinkybę paneigė (Komisijos byla Nr. 6.11-05(7-130/2014) b. l. 48-51). Dokumentų, patvirtinančių paskolos grąžinimą, nepateikta, pareiškėjai duomenų apie įmonės veiklą ir buveinę neturi, be to, nurodė su įmone kontaktų apskritai nepalaikantys.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs: „kai mokesčių administratorius yra surinkęs atitinkamus faktinius duomenis ir jais grindžia apskaičiuotus papildomus mokesčius bei su jais susijusias sumas, mokesčių mokėtojui apsiginti galimybė atsiranda, kai jis savo ruožtu teikia kitokius faktinius duomenis, suponuojančius priešingą nei mokesčių administratoriaus padarytą išvadą. Apsiribojimas vien teiginiais, atsikirtimais, nepagrįstais jokiais įrodymais, negali nulemti sprendimo, priimtino mokesčių mokėtojo naudai“ (2010-10-25 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-438-1147/2010, 2011-01-03 sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. 556-1632/2010, 2011-12-22 nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-575-912/2011).

Taigi byloje surinkti neginčijami faktiniai duomenys, kad pareiškėjui buvo realiai pervestos piniginės lėšos, kurių pareiškėjai nedeklaravo ir pajamų mokesčio nuo šių pajamų nesumokėjo, laikydamiesi pozicijos, jog tai yra neapmokestinamosios pajamos, gautos paskolos forma. Vertindamas šiuos argumentus, mokesčių administratorius atliko tyrimą ir nustatė, kad lėšos pareiškėjui buvo pervestos iš bendrovės, apie kurios realų egzistavimą ir veiklos vykdymą nėra jokių oficialių duomenų. Pareiškėjai pajamų gavimą grindžia aptartomis paskolų sutartimis, tačiau sutartyse nenurodyti duomenys, kada ir kaip suteiktos paskolos, negalėjo nurodyti, kokia veikla užsiima paskolą jiems suteikusi įmonė ir kur yra įmonės buveinė, kontaktų su įmonės atstovais neturi, rašytinių dokumentų dėl paskolos grąžinimo nepateikta, įmonė paskolos grąžinimu nesidominti. Be to, pareiškėjai negalėjo paaiškinti, kokiems tikslams buvo reikalinga skolintis pinigines lėšas, abstrakčiai nurodydami, kad paskolos suteiktos asmeniniams poreikiams tenkinti.

Pareiškėjų teigimu, įrodinėjant, kad pajamos gautos ne paskolų sutarčių pagrindu, būtina jas nuginčyti civilinio proceso tvarka. Pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju nėra sprendžiamas klausimas dėl paskolos sutarties teisinio galiojimo ir iš to kylančių civilinių pasekmių, o vertinami susiklostę civiliniai teisiniai santykiai mokestiniais teisiniais aspektais, t. y. vertinama, ar sutartis nebuvo formali. Mokesčių santykiai yra prievoliniai teisiniai santykiai tarp valstybės ir mokesčių mokėtojo, kurie yra viešosios teisės reguliavimo dalykas. Taigi, siekiant padaryti išvadą, kad pareiškėjas turėjo pajamų iš dokumentais nepagrįstų šaltinių, nėra būtina teismine tvarka nuginčyti jo nurodytas paskolos sutartis.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paskolos davėjas yra realiai neegzistuojanti JAV registruota įmonė, kurios rasti nepavyko, atstovų kontaktai nežinomi, įmonė pajamų nedeklaruoja, pareiškėjų paaiškinimai prieštaringi, paskolos tikslų konkrečiai nurodyti negalėjo, paskolos grąžinimas nėra užtikrintas jokiomis priemonėmis, nors, sprendžiant iš pareiškėjų paaiškinimų, įmonė jiems nėra gerai žinoma (o, pareiškėjos teigimu, jai apskritai nežinoma), nesusijusi su jais jokiais asmeniniais ar darbo ryšiais, kritiškai vertina pareiškėjų argumentus dėl pajamų gavimo šaltinio. Pažymėtina, kad pareiškėjai kartu su skundu jokių faktinių duomenų ar objektyvių įrodymų, kurie paneigtų mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, nepateikė. Remiantis liudytojo paaiškinimu, galima spręsti, kad bendrovė ir jos atstovė iš tiesų yra realūs subjektai, o pareiškėjui bendrovė galbūt paskolino tam tikrą sumą pinigų, o skola šiuo metu grąžinama liudytojui. Kita vertus, minėta, kad šis ginčas vyksta ne dėl paskolų sutarčių galiojimo ar kitų susitarimų dėl paskolos mokėjimo, bet dėl pareiškėjui pervestų piniginių lėšų pripažinimo apmokestinamosiomis pajamomis, nenustačius jų šaltinio. Aplinkybė, kad pareiškėjas yra sudaręs susitarimą su liudytoju dėl tam tikros pinigų sumos grąžinimo, nepatvirtina, kad lėšos, atskirais pavedimais pervestos pareiškėjui į sąskaitą, yra gautos būtent aptartų paskolų pagrindu. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjui pervestos piniginės lėšos neatitinka ir paskolos sutartyse nurodytos sutartos paskolos sumos. Mokėjimo pavedimuose nurodyta mokėjimo paskirtis taip pat nesutampa: vienais atvejais nurodoma, kad mokama pagal 2007-01-05 kreditavimo sutartį, kitais – dėl paslaugų teikimo ar įvardinama komandiruočių išlaidomis. Atsižvelgiant į tai, atmestini ir pareiškėjų argumentai, kad bendrovė, mokėjimo paskirtį įvardindama komandiruočių išlaidomis, tai darė dėl griežtų banko siuntėjo reikalavimų. Dėl to teismas sprendžia, kad pareiškėjai neįrodė, jog piniginės lėšos gautos kaip paskola, todėl mokesčių administratoriaus sprendimas priskirti šias pajamas su darbo santykiais nesusijusioms ne individualios veiklos pajamoms yra pagrįstas. Konstatavus, kad gautos pajamos nėra priskiriamos neapmokestinamoms pajamoms, darytina išvada, jog pareiškėjai, jų nedeklaruodami ir nesumokėdami mokesčių nuo gautų pajamų, tiesiogiai pažeidė mokesčių įstatymą.

Pareiškėjai taip pat nurodo, kad ginčijamais sprendimais pažeidžiamos J. J. teisės, nes apie paskolos sutartis bei piniginių lėšų gavimą jai nebuvo žinoma, be to, ta pati mokestinė prievolė iš esmės nustatyta du kartus.

Nurodyti argumentai atmetami kaip nepagrįsti, nes, vadovaujantis Civilinio kodekso 3.88 str. nuostatomis, pareiškėjo gautos pajamos laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe su visomis iš to atsirandančiomis mokestinėmis prievolėmis. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, taikydamas turinio prieš formą principą, pagrįstai gautas pajamas padalino tarp sutuoktinių lygiomis dalimis.

Pareiškėjų argumentai dėl to, kad jiems esą nebuvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus ir atsikirtimus, nes mokesčių administratoriaus vidaus susirašinėjimo dokumentai yra anglų kalba, atmestini. Pažymėtina, kad MAĮ 33 str. 6-7 p. nustato, jog mokesčių mokėtojas turi teisę teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto; gauti sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat visus kitus dėl jo priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus, susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu. Pareiškėjai šia teise pasinaudojo; tiek patikrinimo aktas, tiek pareiškėjų atžvilgiu priimti sprendimai yra lietuvių kalba, taigi pareiškėjams suprantami ir žinomi. Be to, nenustatyta, kad mokestinio ginčo nagrinėjimo metu pareiškėjai būtų reiškę kokius nors prašymus ar skundus dėl dokumentų užsienio kalba.

Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad mokesčių administratoriaus sprendimai yra teisėti, o pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.). Komisija teisingai išsprendė pareiškėjų skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Dėl liudytojo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu

Liudytojas P. V. O. pateikė prašymą atlyginti jo kelionės išlaidas iš Sankt Peterburgo į Vilnių ir atgal.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 43 str. 1 d. 1 p., sumos, išmokėtos liudytojams, priskiriamos prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Pagal šio straipsnio 3 d., sumas, išmokėtinas liudytojams, specialistams, ekspertams ir ekspertų organizacijoms, iš anksto įmoka ta šalis, kuri pareiškė atitinkamą prašymą. Jas teismas išmoka, jiems atlikus savo pareigas, iš teismo specialios sąskaitos (43 str. 6 d.). Šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į teismo specialią sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas (43 str. 7 d.).

Vadovaujantis nurodytomis teisės normomis, pareiškėjų skundo netenkinus, priteistiną sumą pirmiausia į teismo specialią depozitinę sąskaitą turėtų pervesti pareiškėjai, o iš šios sąskaitos nurodyta suma būtų išmokėta liudytojui. Pažymėtina, kad prašymas dėl išlaidų atlyginimo turi būti pagrįstas (ABTĮ 45 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju liudytojas, pagrįsdamas prašymą, pateikė elektroninį skrydžių bilietą, tačiau pažymėtina, kad toks dokumentas neįrodo, kas faktiškai patyrė nurodytas išlaidas (sumokėjo už kelionę). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad prašymas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl būtinumo jį pagrįsti, teismas šį prašymą palieka nenagrinėtą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 43 str. 6-7 d., 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendė:

pareiškėjų V. J. ir J. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Prašymą dėl liudytojo išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.