Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-1455-556/2015

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-09-22
Bylos Nr.: A-1455-556/2015
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-00377-2014-7
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Stasys Gagys, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas: V. R.
Atsakovas: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo: Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija

Kategorijos

9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
9.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A-1455-556/2015Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00377-2014-7Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2; 9.8.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Stasio Gagio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja V. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydama panaikinti: 1. Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija, ir Komisija) 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. S-196(7-204/2013); 2. Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI prie FM) 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 68-156; 3. Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI, ir Inspekcija) 2013 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-K3-187 dėl patikrinimo akto tvirtinimo.

Pareiškėja skunde paaiškino, kad skundžiami sprendimai priimti netinkamai nustačius faktines aplinkybes reikšmingas ginčui ir netinkamai pritaikius materialinės teisės normas, todėl turi būti panaikinti kaip neteisėti ir nepagrįsti. Kauno AVMI sprendime Nr. (04.7.2)-K3-187 analizavo pareiškėjos ir jos sutuoktinio V. R. 2008 m. birželio 12 d. sudarytą Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis), pagal kurią V. R. ir V. R. pardavė UAB „Stogusta“ (toliau – ir Bendrovė) už 1 351 000 Lt 48/92 dalis žemės sklypo (bendras plotas – 0,92 ha), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei pastatą-garažą (bendras plotas – 1 584,90 m²), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu: (duomenys neskelbtini), 1 351 000 Lt (toliau – ir Turtas). Kauno AVMI, atsižvelgdama į tai, kad mokestinio patikrinimo metu (2013 m. spalio 31 d.) gauta UAB „Inreal“ Turto vertės nustatymo ataskaita Nr. 12/12-438K (toliau – ir Ataskaita), pagal kurią parduoto Turto vertė 2008 m. birželio 12 d. buvo 166 000 Lt, t. y. 1 185 000 Lt mažesnė negu Sutartyje, taikė turinio viršenybės prieš formą principą ir traktavo, jog pareiškėja kainą Sutartyje dirbtinai padidino, konstatavo, jog esminis toks kainos iškraipymo sandoryje tikslas – siekis gauti mokestinę naudą. Kauno AVMI skundžiamame sprendime konstatavo, kad 82 500 Lt (165 000 Lt / 2) iš UAB „Stogusta“ gautos pajamos buvo V. R. pajamos iš Turto pardavimo, o kita dalis – 592 500 Lt – kitos iš Bendrovės gautos pajamos, apmokestinamos 24 procentų gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) tarifu. VMI prie FM ir Komisija laikėsi analogiškos pozicijos. Minėtas konstatavimas neatitinka tikrovės, nes padarytas vertinant pavienį įrodymą – Ataskaitą, tačiau absoliučiai ignoruojant kitus įrodymus ir aplinkybių visumą. Pareiškėja, sudarydama Sutartį, siekė finansinės naudos sau, gauti maksimalią kainą už parduodamą Turtą, o ne išvengti GPM mokėjimo, kaip klaidingai konstatuojama skundžiamuose sprendimuose. Mokesčių administratorių pozicija, jog garažo pardavimo kaina buvo 165 000 Lt ir negalėjo būti didesnė, paremta Ataskaita, tačiau joks nacionalinis ar tarptautinis teisės aktas, galiojantis Lietuvoje, nenustato, jog nekilnojamojo turto pardavimui privaloma turto vertinimo ataskaita, jog nekilnojamasis turtas gali būti parduotas tik už turto vertintojų turto vertinimo ataskaitoje nustatytą rinkos kainą; ši pozicija prieštarauja sutarčių laisvės principui (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.156 str. 1, 4 d.). Viena iš esminių pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų – parduodamo daikto kaina. Šiuo atveju pareiškėja ir jos sutuoktinis, veikdami laisva valia, sudarė Sutartį dėl Turto pardavimo UAB „Stogusta“ už 1 351 000 Lt. Turto pardavimo kaina buvo sutarta laisva valia tarp abiejų pirkimo-pardavimo sutarties šalių; Sutartis yra galiojanti ir turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Mokesčių administratoriai ir Komisija, traktuodami, jog pareiškėja su UAB „Stogusta“ Sutartyje galėjo susitarti tik dėl 165 000 Lt kainos, paneigia sutarčių laisvės principą. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 1 dalies 28 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2008 m. balandžio 24 d.), nekilnojamojo turto, išlaikyto daugiau kaip 3 m., pardavimo pajamos GPM neapmokestinamos, tačiau Kauno AVMI sprendime (04.7.2)-K3-187 pateikė naują minėto punkto išaiškinimą (tokio išaiškinimo nėra Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje): kai parduodamo, ilgiau negu 3 m. išlaikyto nekilnojamojo turto pardavimo kaina didesnė negu vidutinė rinkos vertė, skirtumas nuo gautos nekilnojamojo turto pardavimo kainos ir parduoto turto vidutinės rinkos vertės turi būti laikomas kitomis gautomis su darbo santykiais nesusijusiomis ir ne individualios veiklos pajamomis ir toks skirtumas turi būti apmokestinamas GPM. VMI prie FM tokiam išaiškinimui pritarė, tačiau jis prieštarauja konstituciniams teisėtų lūkesčių teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisinio apibrėžtumo ir stabilumo principams. Įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo prerogatyva suteikta teismui (šiuo atveju – LVAT (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str.)); šiuo atveju minėtą naują išaiškinimą pateikė vietos mokesčių administratorius, o centrinis mokesčių administratorius tokiam išaiškinimui pritarė ir jį patvirtino. Kauno AVMI pareiškėjai turėjo taikyti galiojantį įstatymą (GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punktą), nes Turto, išlaikyto daugiau kaip 8 m., pardavimo pajamos neapmokestinamos GPM, o ne sau naudingai, neteisingai aiškinti GPMĮ. Tai lėmė klaidingą išvadą, jog pareiškėja turi prievolę mokėti GPM už skirtumą nuo gautos pardavimo kainos ir parduoto Turto vidutinės rinkos vertės. Remiantis visuma faktinių aplinkybių, sudarydama Sutartį, pareiškėja siekė tik finansinės naudos sau, tačiau Komisija ir VMI prie FM pritarė Kauno AVMI pozicijai, jog pareiškėjai taikytina Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 69 straipsnio 1 dalis, tokiu būdu nesilaikyta LVAT praktikos (tą patvirtina 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-719-07). Šiuo atveju nei Kauno AVMI, nei VMI prie FM, nei Komisija neįvertino aplinkybės, jog sutuoktiniams V. R. ir pareiškėjai Sutartis buvo ekonomiškai naudinga, o Kauno AVMI pateikti dokumentai (UAB „Stogusta“ kasos išlaidų orderis, kuriame nurodyta, kad UAB „Stogusta“ sumokėjo sutuoktiniams V. R. ir pareiškėjai 1 351 000 Lt) įrodo, kad Sutartis turėjo teisines pasekmes, o jos sutarties forma ir turinys – tapatūs. Būtent ekonominis sandorio naudingumas, realiai iš sandorio gautos pajamos patvirtina, kad pareiškėja neturėjo tikslo įgyti sprendime Nr. (04.7.2)-K3-187 nurodytą mokestinę naudą, o 1 351 000 Lt sumą už Turto pardavimą gavo teisėtai, sudarydama Sutartį, kuris nenuginčytas, todėl turi teisines pasekmes. Tiek mokesčių administratoriai, tiek Komisija sprendimuose pažymėjo, kad Turtas parduotas UAB „Stogusta“, kurios akcininkas ir direktorius buvo pareiškėjos sūnus, taigi sandoris, pasak mokesčių administratorių ir Komisijos, sudarytas tarp susijusių asmenų, tačiau minėta aplinkybė neturi reikšmės sprendžiant, ar pareiškėja privalo mokėti GPM. Be to, UAB „Stogusta“, pareiškėja ir jos sutuoktinis nėra susiję. Pažymėtina, kad pareiškėjos sūnus turi tik dalį UAB „Stogusta“ akcijų (29 proc.), kitą dalį – dar 3 akcininkai, kurie šeimos ryšiais su pareiškėja nesusiję. Sprendimą pirkti Turtą už atitinkamą kainą priėmė akcininkų susirinkimas, kuriame visi akcininkai balsavo „už“. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjos sūnus neturėjo jokios įtakos Bendrovės sprendimui pirkti Turtą, nes kitų akcininkų balsų būtų pakakę atsisakyti sudaryti tokį sandorį, jeigu Bendrovė būtų maniusi, jog sandoris nenaudingas. Be to, net vieninteliam akcininkui Bendrovės turtas yra svetimas ir negali būti pripažįstamas akcininko turtu, taigi akcininkas, nepriklausomai, ar jis susijęs šeimos ar giminystės ryšiais su kitais asmeninis, su kuriais sudaromi bendrovės sandoriai, neturi jokios asmeninės naudos juos sudarant / atsisakant sudaryti. Tai tik patvirtina, kad net ir esant šeimos ryšiams tarp pareiškėjos ir Bendrovės akcininko, nėra jokio tiesioginio ryšio tarp pareiškėjos, kaip vienos sandorio šalies, ir juridinio asmens, kurio vienas iš akcininkų yra šeimos ryšiais su pareiškėja susijęs asmuo, kaip kitos sandorio šalies. Kauno AVMI sprendime Nr. (04.7.2)-K3-187 konstatuodama, jog minėtam pareiškėjos sandoriui taikytinas turinio prieš formą viršenybės principas, reikšminga aplinkybe nurodo tai, jog UAB „Stogusta“ 2009 m. lapkričio 16 d. mokestinio patikrinimo rezultatų ataskaitoje Nr. AU18-123 buvo konstatuota, jog Bendrovės vykdyta veikla turi tyčinio bankroto požymių; šios aplinkybės reikšmingumą savo sprendime patvirtino ir VMI prie FM, tačiau minėta yra ne faktas, o tik dar viena prielaida. Jokia ikiteisminį tyrimą atliekanti ar kontroliuojanti institucija nenustatė, jog UAB „Stogusta“ bankrotas buvo tyčinis. Remiantis Komisijos sprendimu Nr. S-196(7-204/2013), pareiškėjos nurodomą tikslą, t. y. kad ji, sudarydama Sutartį, siekė ne išvengti GPM mokėjimo, o finansinės naudos sau, paneigia Komisijos nustatytos aplinkybės, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis, gavę už parduotą Turtą 1 351 000 Lt, tą pačią dieną dalį sumos paskolino sūnui (be sutarties sudarymo, be palūkanų, neterminuotam laikui), per 3 mėn. pareiškėja 1 mln. Lt paskolino UAB „Stogusta“, kad didžiausią pareiškėjos pajamų dalį 2008 m. sudarė ir lemiamą įtaką jos pajamų šaltiniams pagrįsti turėjo ginčo Turto pardavimas. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodyto tikslo, t. y. kad ji, sudarydama sutartį, siekė finansinės naudos sau, nepaneigia minėtos Komisijos nurodytos aplinkybės. Pirma, nėra nieko keisto, jog sūnui pinigai skolinti be sutarties, be palūkanų ir neterminuotai, nes toks elgesio variantas yra įprastas ir dažnas tarp tėvų ir vaikų. Antra, tai, kad iš sandorio gauti pinigai buvo paskolinti UAB „Stogusta“, neleidžia daryti išvados, kurią padarė Komisija dėl Sutarties tikslo. Trečia, pas kiekvieną vidutines pajamas gaunantį Lietuvos Respublikos pilietį, pajamos iš didesnės vertės nekilnojamojo turto pardavimo bus didesnės negu jo gautas darbo užmokestis; laikantis mokesčių administratorių pozicijos, beveik kiekvienam gyventojui, pardavusiam savo nekilnojamąjį turtą, būtų galima konstatuoti nesąžiningumą. Taigi nurodyti argumentai patvirtina, jog Komisija savo sprendimą pagrindė nelogiškais ir nepagrįstais argumentais. Komisija, nagrinėdama pareiškėjos skundą, buvo šališka ir siekė ne teisingai išspręsti bylą, o palaikyti mokesčių administratorius.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjos skundą (b. l. 79–82) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad ginčas tarp pareiškėjos ir atsakovės vyksta dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto GPM, su juo susijusių delspinigių ir paskirtos baudos už 2008 m., nustačius, jog pareiškėja ir jos sutuoktinis pardavė pastatą-garažą, kurio pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos. Patikrinimo metu pareiškėjos mokestinė bazė už 2008 m. nustatyta taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį. Patikrinimo metu įvertinus turimus duomenis apie pastato-garažo vidutinę rinkos vertę, kitas nustatytas aplinkybes, Kauno AVMI kilo pagrįstų abejonių, jog Sutartyje nustatyta pastato-garažo pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos, bei konstatuota, jog kaina nepagrįstai padidinta, siekiant gauti kitų pajamų, nesusijusių su šio nekilnojamojo turto pardavimu. Taigi mokestinis ginčas vyksta dėl pareiškėjos ir jos sutuoktinio parduoto pastato-garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu: (duomenys neskelbtini), tikrosios rinkos kainos pardavimo dieną. Kauno AVMI sutiko su išvada, jog žemės sklypo pardavimo kaina buvo 1 000 Lt ir ji atitiko tikrąją rinkos kainą pardavimo dieną. Atsakant į pareiškėjos teiginį, jog nacionalinis ar tarptautinis teisės aktas, galiojantis Lietuvoje, nenustato, kad nekilnojamojo turto pardavimui privaloma turto vertinimo ataskaita ir kad turtas gali būti parduotas tik už turto vertintojų turto vertinimo ataskaitoje nustatytą rinkos kainą, pažymėtina, jog pareiškėjos ir jos sutuoktinio patikrinimo metu Kauno AVMI kilo pagrįstų abejonių, jog sandorio metu buvo iškreipta tikroji rinkos kaina. Remiantis GPMĮ įtvirtintos tikrosios rinkos kainos sąvokos ir Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtintos rinkos vertės sąvokos turiniu, tai yra tam tikra pinigų suma (atlygis), už kurią sandorio sudarymo dieną turtas perkamas (parduodamas) tarp nesusijusių (nepriklausomų) sandorio šalių ir šie sandoriai sudaromi ne dėl kokių nors kitų sandorių įtakos ar kitų interesų. Nors rinkos vertė (galimybė parduoti turtą rinkos sąlygomis) ir rinkos kaina (reali turto perdavimo kaina) – skirtingos kategorijos, tačiau normaliomis rinkos sąlygomis turėtų skirtis nežymiai. Taigi pagrindinis kriterijus, lemiantis, jog turtas perleidžiamas už tikrąją rinkos kainą, yra tai, kad sandorio šalys, perleisdamos turtą, turi būti nepriklausomos ir joms nedarytų įtakos jokios aplinkybės, kurios galėtų iškreipti tikrąją sandorio kainą. Tai, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis pardavė nekilnojamąjį turtą, kurio pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos, Kauno AVMI konstatavo, atsižvelgdama į sandorio sudarymo aplinkybių visumą, sandorių šalių elgseną prieš sandorį ir po jo sudarymo bei į sandorio sudarymo mokestinį aspektą, t. y. į aplinkybių visetą. Turtas parduotas UAB „Stogusta“, kurios akcininkas ir direktorius buvo pareiškėjos sūnus N. R. Pareiškėja 2008 m. suteikė UAB „Stogusta“ 1 mln. Lt paskolą grynaisiais pinigais (2008 m. liepos 17 d. – 500 000 Lt, 2008 m. rugsėjo 17 d. – 500 000 Lt) su 10 proc. metinių palūkanų. Bendrovė 2009 m. vasario 5 d. grąžino pareiškėjai 300 000 Lt (kasos išlaidų orderis Nr. 1537), tačiau nustatytų palūkanų nemokėjo. Pareiškėja dėl Bendrovės negrąžintos dalies 700 000 Lt paskolos 2009 m. vasario 13 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį su UAB „SV paslaugos“ (toliau – ir Perleidimo sutartis), pagal kurią pareiškėja už 660 000 Lt UAB „SV paslaugos“ perleido savo reikalavimo teisę į UAB „Stogusta“ finansinius įsipareigojimus, sutarties pasirašymo dieną sudariusius 700 000 Lt, o UAB „SV paslaugos“ pareiškėjai 2009 m. vasario 13 d. sumokėjo 660 000 Lt grynaisiais pinigais (kasos išlaidų orderis Nr. (duomenys neskelbtini)). Nustatyta, jog UAB „SV paslaugos“ direktorius G. Š. yra pareiškėjos ir jos sutuoktinio dukters E. Š. vyras. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) 2009 m. gegužės 29 d. rašte Nr. 25/10-10-3216 nurodyta, jog Bendrovė, dėl perimtos skolos siekdama atsiskaityti su UAB „SV paslaugos“, perleido UAB „SV paslaugos“ reikalavimo teises į savo skolininkus. UAB „Stogusta“ skolininkai sutartyse nurodytas sumas pervesdavo į UAB „SV paslaugos“ banko sąskaitas arba mokėdavo grynaisiais. UAB „Stogusta“ sąskaitas banke buvo areštavę antstoliai, todėl šiais vykdytais sandoriais Bendrovė išvengė antstolių taikomų apribojimų. UAB „Stogusta“ 2009 m. lapkričio 16 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje Nr. AU18-123 konstatuota, jog Bendrovės vykdyta veikla turi tyčinio bankroto požymių: sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo sandoriai su susijusiais asmenimis, ženkliai viršijantys rinkos vertę, gautos didelės grynų pinigų paskolos iš fizinių asmenų, sudaryta laidavimo sutarčių kitų įmonių prievolių įvykdymo užtikrinimui, sudaryta daug lizingo sutarčių ir prisiimti kiti finansiniai įsipareigojimai, kurie galėjo turėti įtakos UAB „Stogusta“ nemokumui. Pareiškėja ir jos sutuoktinis 2008 m. birželio 12 d. savo sūnui N. R. be palūkanų paskolino 350 000 Lt sumą, kuri 2013 m. balandžio 8 d. nebuvo negrąžinta; šiuo sandoriu buvo sudaryta galimybė N. R. pagrįsti pajamų šaltinius. Pareiškėja, siekdama pagrįsti, kad Turtas UAB „Stogusta“ parduotas už tikrąją rinkos kainą, pateikė 2012 m. lapkričio 26 d. valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) preliminarios turto vertės nustatymo pažymą Nr. L-08-423 (toliau – ir pažyma Nr. L-08-423), kurioje nurodyta, jog UAB „Stogusta“ užsakymu atliktas Turto vertės nustatymas ir pateikta išvada, kad Turto rinkos vertė vertinimo dieną (2008 m. gegužės 29 d.) buvo: žemės sklypo – 1 000 Lt, pastato-garažo – 1 350 000 Lt, t. y. tokia, kaip Sutartyje. Patikrinimo metu nei pareiškėja, nei jos sutuoktinis nepateikė kitų dokumentų, papildančių preliminarią turto vertės pažymą, pagrindžiančių nustatytą rinkos vertę. Kauno AVMI pagrįstai konstatavo, jog pateikta pažyma Nr. L-08-423 (be pilnos ataskaitos) nepagrindžia nekilnojamojo turto rinkos vertės jo pardavimo dieną. Pareiškėjai ir jos sutuoktiniui nepateikus kitų dokumentų, kurie pagrįstų nustatytą nekilnojamojo turto rinkos vertę pardavimo dieną, o iš Nekilnojamojo turto registro (toliau – ir NTR) centrinio duomenų banko išrašo nustačius, kad pareiškėjos ir jos sutuoktinio parduodamo pastato-garažo vidutinė rinkos vertė 2008 m. birželio 9 d. buvo 99 100 Lt, žemės sklypo – 1 602 Lt, įvertinus tai, jog VĮ Registrų centro duomenimis Turto nustatyta vidutinė rinkos vertė buvo žymiai mažesnė negu kaina, nurodyta Sutartyje, Kauno AVMI, siekdama nustatyti tikrąją Turto rinkos vertę pardavimo momentu, pagrįstai 2012 m. gruodžio 21 d. kreipėsi į nepriklausomą turto vertintoją UAB „Inreal“, iš kurio 2013 m. sausio 31 d. pateiktos Nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo Ataskaitos matyti, jog turto vertintojas patvirtino vertinamo turto egzistavimo faktą, užfiksavo jį nuotraukose, atliko bendrąjį turto vertinimą (vertino privažiavimą, konstruktyvinius elementus, komunikacijas), atliko žemės sklypo ir pastato-garažo bendrą įvertinimą lyginamuoju bei pajamų metodu ir pateikė išvadą, jog vertinamo turto rinkos vertė 2008 m. birželio 12 d. buvo 166 000 Lt, t. y. 1 185 000 Lt mažesnė, negu nurodyta Sutartyje. Vertintojo padaryta išvada dėl turto būklės – vidutinė, nes neigiamos įtakos nekilnojamojo turto vertei turėjo tai, jog pastate nėra vandentiekio, kanalizacijos, dalis patalpų neuždaromos, be vartų. Remiantis LVAT praktika, turto vertinimo ataskaita – tai įrodymai, kurie buvo surinkti panaudojant specialias žinias, todėl ir jų turinio vertinimas, nesant imperatyvių teisės normų pažeidimų, gali būti atliekamas tik pasinaudojus tokiomis pačiomis specialiomis žiniomis (2010 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1655/2010). Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnį, turto vertinimo ataskaita turi juridinę galią, jeigu ji atitinka šio įstatymo 23 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai reiškia, kad turto vertinimo ataskaita galioja šioje ataskaitoje nurodytomis sąlygomis ir laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymuose. Taigi Kauno AVMI pagrįstai pažymėjo, jog abejoti UAB „Inreal“ atliktu vertinimu nebuvo pagrindo, nes vertinamo objekto vertė apskaičiuota lyginamuoju metodu, pagrįsta rinkos duomenimis. Pareiškėja nesutinka su MAĮ 69 straipsnio taikymu, nes, pasak pareiškėjos, įstatymo nuostata prieštarauja sutarties laisvės principui. Pažymėtina, kad CK 6.156 straipsnio 1 dalies nuostata taikoma, kai tai neprieštarauja įstatymams. Remiantis nuoseklia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktika dėl sutarčių aiškinimo taisyklių taikymo, visų pirma, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, sutarties aiškinimo tikslas yra nustatyti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir tikslus, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje nurodytais bendraisiais teisės principais, aiškinant sutartį, jos šalių tikruosius ketinimus tam tikrais atvejais gali atskleisti ir šalių elgesys (sutarties sudarymo ir kitos panašios aplinkybės) (nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-406/2005, Nr. 3K-3-203/2007 ir kt.). Nagrinėjamu atveju nesprendžiama dėl sutarties teisinio galiojimo ir iš to kylančių civilinių pasekmių, o vertinami susiklostę civiliniai teisiniai santykiai mokestiniais teisiniais aspektais. Remiantis LVAT praktika, mokesčio apskaičiavimui taikant turinio viršenybės prieš formą principą, būtina nustatyti, kad sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė sudaryta turint tikslą gauti mokestinę naudą (administracinės bylos Nr. A11-719/2007, Nr. A575-1752/2010 ir kt.). Remiantis sprendimu Nr. 68-156, vertinant pareiškėjos ir jos sutuoktinio sudarytą sandorį su UAB „Stogusta“ mokestiniu aspektu, aktuali GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 21 punkto nuostata (2006 m. balandžio 25 d. redakcija) dėl GPM neapmokestinamų pajamų. Vertinant nurodytą GPMĮ nuostatą su patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, sudaryto sandorio tarp pareiškėjos ir UAB „Stogusta“ vienas iš tikslų buvo pasinaudoti nurodytoje teisės normoje įtvirtinta mokestine lengvata, pagal kurią iš fizinių asmenų įsigyjant nekilnojamąjį turtą, už aukštą, rinkos vertės neatitinkančią kainą, neatsiranda prievolė mokėti GPM, nes parduotą pastatą pardavėjai išlaikė 3 m. Sutartyje užaukštinus parduodamo pastato kainą, pagal kurią pareiškėjai ir jos sutuoktiniui sumokėta grynaisiais pinigais per kasą, siekta įforminti neapmokestinamų GPM piniginių lėšų išmokėjimą ir kitų (ne turto pardavimo) pajamų įteisinimą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, VMI prie FM konstatavo, jog pareiškėja pastato-garažo kainą dirbtinai padidino, nes jis įsigytas anksčiau negu prieš 3 m. iki šio turto pardavimo, o žemės sklypo kainą paliko nepakeistą (nes sklypas nebuvo išlaikytas 3 m. (įsigytas 2008 m. balandžio 23 d., parduotas – 2008 m. birželio 12 d.), esminis tokios kainos iškraipymo sandoryje tikslas – gauti mokestinę naudą, t. y. gauti kitas pajamas, padidinant neapmokestinamų pajamų ir sumažinant apmokestinamų pajamų dalį, taip siekiant sumažinti GPM mokėjimą. Vertinant analizuojamu atveju susiklosčiusias aplinkybes, susijusias su minėtu pareiškėjos pardavimo sandoriu, mokestiniu aspektu akivaizdu, kad sandoris sudarytas piktnaudžiaujant, t. y. siekiant mokestinės naudos. Kauno AVMI surinkti įrodymai (už parduotą nekilnojamąjį turtą mokėta tik grynaisiais pinigais; vėliau pareiškėja 1 mln. Lt paskolino turtą įsigijusiai UAB „Stogusta“, kuri nepraėjus 10 mėn. bankrutavo, o turtas pardavimo varžytinėse kaina – 43 200 Lt; pareiškėja perleido savo reikalavimo teisę į dalį suteiktos paskolos, kad UAB „Stogusta“ turėtų galimybę išvengti antstolių taikomų apribojimų) sudaro pagrindą teigti, jog Sutarties aplinkybės (nekilnojamojo turto pardavimo aplinkybės), kai turtas parduodamas už didesnę negu rinkos kainą, turėjo vieną tikslą – mokestinės naudos gavimą, t. y. įteisinti iš UAB „Stogusta“ gautas kitas pajamas, nuo kurių turėtų būti apskaičiuotas ir sumokėtas GPM, tačiau šio mokesčio sumokėjimo pareiškėja išvengė. Pareiškėja skunde tvirtino ir jos atstovas mokestinio ginčo nagrinėjime Komisijos posėdyje pabrėžė, kad pareiškėja, sudarydama Sutartį, siekė tik finansinės naudos sau – gauti maksimalią kainą už parduodamą turtą, bet ne išvengti GPM mokėjimo, jog ginčo sandoris tiek sutuoktiniams Remeikiams, tiek UAB „Stogusta“ buvo ekonomiškai naudingas. Šiuos nurodytus sandorio sudarymo tikslus paneigia byloje nustatytos aplinkybės (pareiškėja ir jos sutuoktinis, gavę už parduotą Turtą 1 351 000 Lt, tą pačią dieną dalį sumos paskolino sūnui (be sutarties sudarymo, be palūkanų, neterminuotam laikotarpiui), per 3 mėn. pareiškėja 1 mln. Lt paskolino UAB „Stogusta“)), kitų sprendime įvardytų faktinių aplinkybių visuma. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius, pareiškėjos ir jos sutuoktinio mokestinių tyrimų metu atlikęs jų gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę, konstatavo, jog didžiausią pareiškėjos pajamų 2008 m. dalį sudarė ir lemiamą įtaką pajamų šaltiniams pagrįsti turėjo ginčo Turto pardavimas už 1 351 000 Lt. Pareiškėjos atstovas ginčo nagrinėjime Komisijos posėdyje negalėjo paaiškinti, kuo ginčo sandoris buvo naudingas UAB „Stogusta“, kuo pasireiškė sandorio ekonominis naudingumas. Pareiškėjos teiginio, jog sūnaus vadovaujama Bendrovė ketino vystyti verslą toje vietovėje, nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai. Komisijos vertinimu, ginčo turto pirkimo ir pardavimo sandoriu pareiškėja siekė ir realiai gavo mokestinės naudos, nes pajamos, gautos iš nekilnojamojo turto, įsigyto daugiau kaip prieš 3 m., pardavimo buvo priskirtos prie GPM neapmokestinamų pajamų, nuo kurių nebuvo apskaičiuotas ir sumokėtas į biudžetą GPM.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b. l. 96–116) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, jog pareiškėja pardavė ginčo pastatą brangiai: pasak mokesčių administratorių, žymiai brangiau negu rinkos kaina; ginčas kyla dėl to, esą, pasak pareiškėjos, ji siekė finansinės naudos sau, todėl sudarė tokį sau palankų civilinį sandorį, kurio nedraudžia jokie teisės aktai, o mokesčių administratoriai teigė, jog tuo pareiškėja siekė nemokėti mokesčių.

Teismas ypač atkreipė dėmesį į tai, kad nors tiek pareiškėja, tiek jos vyras aiškino, jog pareiškėja pastatą-garažą pardavė UAB „Stogusta“, kuriai, esą, sūnus negalėjo daryti įtakos, nes turėjo tik 29 proc. akcijų, tačiau teismas nesutinka su tokiu vertinimu. Teismas pažymėjo, kad jau 2008 m. kovo 27 d. UAB „Stogusta“ nutarė iš V. R. pirkti žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), už 1 000 (tūkstantį litų) (žr. UAB „Stogusta“ akcininkų susirinkimų protokolą), nors šį sklypą V. R. pati įsigijo tik 2008 m. balandžio 23 d., t. y. beveik po mėnesio (pirkimo-pardavimo sutartis (Komisijos byla (b. l. 125–126); perdavimo–priėmimo aktas (Komisijos byla (b. l. 127); NTR išrašas (Komisijos byla (b. l. 122–124); sprendimas Nr. 04 (Komisijos byla (b. l. 156–157)). Vadinasi, akivaizdu, jog UAB „Stogusta“ įtaką darė N. R., nes jis turėjo galimybę žinoti, kad jo mama pirks paminėtą sklypą. Visos kitos aplinkybės, o ypač turto vertinimo ataskaita, kurią atliko UAB „Inreal“ Kauno AVMI užsakymu (UAB „Inreal“ bendrąjį Turto įvertinimą atliko naudodama lyginamąjį bei pajamų metodą) (Komisijos byla (b. l. 163 (kita lapo pusė)–187)) Turto rinkos vertė 2008 m. birželio 12 d. buvo 166 000 Lt (pažyma Nr. 12/12-438K (Komisijos byla (137 (kita lapo pusė); b. l. 164)), įrodo, kad pareiškėja nepagrįstai brangiai, t. y. ne rinkos kaina, pardavė ginčo pastatą Bendrovei, kuriai darė įtaką pareiškėjos sūnus, o vėliau mokesčių administratoriams sakė netiesą. Remiantis LVAT praktika, tam, kad MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatos būtų taikomos apskaičiuojant mokesčių mokėtojo mokestines prievoles, turi būti analizuojami mokesčių mokėtojo sudaryti sandoriai (ūkinės operacijos) ir daroma išvada, jog vienintelis jų tikslas buvo gauti mokestinės naudos (administracinės bylos Nr. A11-719/2007, Nr. A438-478/2010). Mokestinė nauda gali pasireikšti skirtingais būdais: mokesčių mokėjimo terminų nukėlimu, mokesčio bazės ar tarifo sumažinimu, mokesčio naštos perkėlimu asmeniui, kuriam nustatyta mažesnė mokesčio našta, ir kitais būdais, kurių bendras požymis tas, kad mokestinė nauda yra realiai gaunama būtent dėl sudarytų sandorių; jeigu sandoriai nebūtų sudaryti arba būtų sudaryti kitokio pobūdžio (turinio) sandoriai (ūkinės operacijos), mokesčių mokėtojas mokestinės naudos negautų. Mokestinė nauda, gauta iš tokio pobūdžio sandorių, turi būti reali, t. y. turi būti realiai viena ar kita forma išvengta mokesčių mokėjimo, priešingu atveju, jeigu sandoriai, kurių turinys neatitinka jų formos, nesudaro realių galimybių išvengti mokesčių mokėjimo, t. y. dėl tokių sandorių sudarymo nebuvo sumokėti mažesni mokesčiai, mokesčius perskaičiuoti, taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalyje nustatytą būdą, nėra pagrindo. Tiek mokesčių administratoriai, tiek Komisija pagrįstai įvertino, jog pareiškėja siekė pasinaudoti tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1 dalies 21 punkto (2006 m. balandžio 25 d. redakcija) dėl GPM neapmokestinamų pajamų lengvata. Vertindamas nurodytą GPMĮ nuostatą su patikrinimo metu nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, jog sudaryto sandorio tarp pareiškėjos ir UAB „Stogusta“ vienas iš tikslų buvo pasinaudoti nurodytoje teisės normoje įtvirtinta mokestine lengvata, pagal kurią iš fizinių asmenų įsigyjant nekilnojamąjį turtą už aukštą, rinkos vertės neatitinkančią kainą, neatsiranda prievolė mokėti GPM, nes parduotą pastatą pardavėjai išlaikė 3 m. Sutartyje užaukštinus parduodamo pastato kainą, pagal kurią pareiškėjai ir jos sutuoktiniui sumokėta grynaisiais pinigais per kasą, siekta įforminti neapmokestinamų GPM piniginių lėšų išmokėjimą ir kitų (ne turto pardavimo) pajamų įteisinimą. Teismo vertinimu, pagrįstai pritaikę MAĮ 69 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratoriai tinkamai įvertino mokėtinas mokesčio sumas. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad Mokestinių ginčų komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. S-196(7-204/2013), VMI prie FM 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimas Nr. 68-156 bei Inspekcijos 2013 m. liepos 19 d. sprendimas Nr. (04.7.2)-K3-187 yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 119–125) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti; netenkinus prašymo, panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti atgal pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. UAB ,,Inreal“ nekilnojamojo turto kaina buvo nustatyta nepagrįstai žema. Abejonių kelianti UAB „Inreal“ vertės nustatymo ataskaita yra vienintelis įrodymas, kuriuo buvo grindžiama atsakovo pozicija. Teismas UAB „Inreal“ turto vertinimo ataskaitą laikė neginčijamu įrodymu, kad pareiškėja nepagrįstai brangiai pardavė ginčo pastatą, nors joks nacionalinis ar tarptautinis teisės aktas, galiojantis Lietuvoje, nenumato, jog nekilnojamojo turto pardavimui yra privaloma turto vertinimo ataskaita ir kad nekilnojamasis turtas gali būti parduotas tik už turto vertintojų turto vertinimo ataskaitoje nustatytą rinkos kainą. Suteikdamas išskirtinę reikšmę UAB „Inreal“ vertės nustatymo ataskaitai, teismas absoliučiai ignoravo kitus byloje esančius įrodymus bei aplinkybių visumą, neįvertino to, kad UAB „Inreal“ buvo pasirinkta pačios Kauno AVMI.

2. Teismas visiškai nevertino mokesčių administratorių pozicijos sutarčių laisvės principo kontekste. Pareiškėja, sudarydama žemės sklypo ir pastato pirkimo-pardavimo sutartį, siekė finansinės naudos sau, gauti maksimalią kainą už parduodamą turtą, o ne išvengti gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo, kaip klaidingai konstatuojama skundžiamuose sprendimuose.

3. Teismas neįvertino to, kad vietos mokesčių administratorius, neturėdamas teisės aiškinti teisės normų, skundžiamame sprendime pateikė naują GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto išaiškinimą. Klaidingi vietos mokesčių administratoriaus aiškinimai lėmė tai, jog pareiškėja turi prievolę mokėti gyventojų pajamų mokestį už skirtumą nuo gautos pardavimo kainos ir parduoto nekilnojamojo turto vidutinės rinkos vertės.

4. Nesutiktina su teismo padaryta išvada, kad mokesčių administratoriai pagrįstai pritaikė MAĮ 69 straipsnio 1 dalį ir tinkamai įvertino mokėtinas mokesčio sumas. 2008 m. birželio 12 d. sudarydama žemės sklypo ir pastato pirkimo pardavimo sutartį pareiškėja siekė tik finansinės naudos sau, o ne gauti mokestinę naudą. Šiuo atveju teismas visiškai nevertino to, kad sutuoktiniams V. R. ir V. R. nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sandoris buvo ekonomiškai naudingas.

5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad UAB „Stogusta“ apsisprendimui įtaką darė apeliantės sūnus N. R. Tai niekuo nepagrįsta teismo padaryta prielaida, o ne faktais ir konkrečiais įrodymais grindžiama teisėta išvada. Teismas visiškai neįvertino fakto, kad sprendimas pirkti nekilnojamąjį turtą už atitinkamą kainą iš V. R. buvo priimtas akcininkų susirinkime, kuriame visi akcininkai balsavo „už“, šį faktą teismui patvirtino rašytinis įrodymas – susirinkimo protokolas.

6. Teismui skundžiami sprendimai buvo paremti tikrovės neatitinkančiomis prielaidomis, nepagrįsti, todėl neteisėti. Teismas vienpusiškai vertino bylos faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus, šioje situacijoje aktualias materialinės teisės normas, susijusią teismų praktiką ir savo sprendimą iš esmės grindė tik VMI prie FM pozicija pateiktais aiškinimais.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 133–140) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant (kas ir buvo padaryta), išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Tikrinamoje administracinėje byloje nekilo būtinumas žodiniam nagrinėjimui, todėl byla nagrinėta rašytinio proceso tvarka.

Ginčas kilo dėl pareiškėjai papildomai apskaičiuoto GPM, su juo susijusių delspinigių ir paskirtos baudos už 2008 m., nustačius, jog V. R. ir jos sutuoktinis pardavė pastatą-garažą, kurio pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos. Mokesčių administratorius mokestinę bazę nustatė taikant MAĮ 69 straipsnio 1 dalį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai išaiškinęs visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje suformuluoto Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies aiškinimo, pagrįstai konstatavo, kad tiriamu atveju pareiškėja siekė gauti mokestinę naudą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies nuostatas, ne kartą buvo pažymėta, kad šioje normoje kalbama apie mokesčio mokėtojo tikslą gauti mokestinę naudą ateityje, t. y. po sandorio, kuris gali būti tiriamas šios teisės normos taikymo aspektu, sudarymo. Tai reiškia, kad taikant šią teisės normą reikšmingomis gali būti pripažintos aplinkybės, kurios laiko aspektu atsirado po tiriamo (abejones keliančio) sandorio sudarymo, t. y. taikant šią teisės normą atliekamas retrospektyvus paties sandorio ir jo teisinių pasekmių vertinimas. Taikant nurodytą normą, yra būtina nustatyti joje nurodytą mokesčio mokėtojo tikslą (gauti šioje normoje apibūdintą mokestinę naudą). Tai reiškia, kad ši teisės norma taikytina tik tuo atveju, kai nustatoma, kad tiriamo (abejones keliančio) sandorio (ūkinės operacijos) tikslas yra vienintelis – gauti minėtą mokestinę naudą. Kai nustatoma, kad atitinkamas sandoris (ūkinė operacija) turėjo kitus, ekonomiškai arba kitaip pagrįstus tikslus, nurodyta norma negali būti taikoma net ir tuo atveju, kai mokesčio mokėtojas turėjo iš šio sandorio (ūkinės operacijos) atitinkamą mokestinę naudą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-499/2009).

Iš administracinėje byloje esančių faktinių duomenų visumos, pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą padaryti išvadą, kad Turto pardavimo kaina neatitiko tikrosios rinkos kainos. Pasirinkus šį kelią, t. y. padidinus parduodamo Turto kainą, pagal kurią pareiškėjai ir jos sutuoktiniui sumokėta grynaisiais pinigais per kasą, siekta įforminti neapmokestinamų GPM piniginių lėšų išmokėjimą ir kitų (ne turto pardavimo) pajamų įteisinimą, o tai ne kas kita, kaip mokestinės naudos siekimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, tačiau ir pats mokesčių mokėtojas savo galimybių ribose turi teikti įrodymus patvirtinančius jo paaiškinimus apie vienas ar kitas esmines faktines bylos aplinkybes. Antra vertus, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 4 dalį įrodymus teikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Tai reiškia, kad ir pareiškėja, kaip proceso šalis, turėjo teisę bei pareigą teikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodomas aplinkybes, bet jų nepateikė. Esama įrodymų visuma leidžia tvirtinti, jog tikrai buvo siekta mokestinės naudos ir mokesčių administratorius pagrįstai papildomai priskaičiavo mokėtinus mokesčius, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą. Pareiškėja (apeliantė) neigdama UAB „Inreal“ ataskaitą nepateikė priešingų (kitokių) duomenų apie nekilnojamo turto rinkos kainą, patvirtintą kompetentingo teisinio vieneto, Turto pardavimo metu. Be to, Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. (04.7.2)-K3-187 dėl patikrinimo akto tvirtinimo metu, Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje buvo pasisakyta (ši redakcija galioja ir dabar), kad Turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Pastarųjų sąlygų nėra, todėl nebuvo pagrindo atmesti UAB „Inreal“ surašytą ataskaitą dėl Turto rinkos kainos jo pardavimo metu.

Pareiškėjos teiginys apie tik finansinės naudos siekimą sau niekuo objektyviai nepatvirtintas. Abstraktaus pobūdžio teikti paaiškinimai niekaip negali paneigti mokesčių administratoriaus surinktų ir administracinėje byloje esančių įrodymų. Turtas parduotas neatitinkant tikrosios rinkos kainos, t. y. ją ženkliai padidinus.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes (pavyzdžiui, žmogaus veiksmų tikslus, motyvus ar pan.) paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.

Apeliaciniame skunde taip pat tvirtinama apie GPMĮ 17 straipsnio 1 dalies 28 punkto netinkamą aiškinimą, atliktą mokesčių administratoriaus, tačiau su tokia apeliacija irgi nėra pagrindo sutikti. Mokesčių mokėtoja nepateikė duomenų, kad mokesčių administratorius būtų apskaičiavęs GPM ir už parduotą ginčo turtą (išlaikyto daugiau nei tris metus) gautai pinigų sumai, kuri atitiko rinkos kainą. Valstybinė mokesčių inspekcija netvirtino, jog pagal GPMĮ turi būti apmokestintas ir turtas išlaikytas ilgiau nei tris metus, todėl ir šis apeliacinio skundo argumentas yra atmestinas.

Apeliaciniame skunde minima, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neįvertino fakto, jog sprendimas pirkti nekilnojamąjį turtą už atitinkamą kainą iš V. R. buvo priimtas akcininkų susirinkime, kuriame visi akcininkai balsavo „už“, iš principo teisinės situacijos nekeičia, nes esminis momentas – ginčo turto pardavimas už kainą neatitinkančią tikrosios rinkos kainos, dėl ko, remiantis pirmiau paminėtų įrodymų visuma, abejonių nekyla.

Dėl išdėstytų priežasčių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė mokesčius ir mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą, o taip pat pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo tenkinimui jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasStasys GagysArūnas Sutkevičius