Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) atsakovui Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) su procesiniu dokumentu, pavadintu pareiškimu, kreipėsi į teismą, prašydamas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) ir pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, t. y. išaiškinta, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, šiuo atveju prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, neatitinka faktinės (žr. Teisėjų etikos kodeksą) tikrovės; pripažinti, kad tomis laiko ir įstatymų apibrėžtomis ribomis, nenagrinėjant teisme esančių administracinių / tarnybinių ginčų, darbinių santykių, sąmoninga tyčia įšaldytas bylas, ne tik neatitinka nurodytų teiginių, elementarios moralės, vertybių sistemos / skalės, bet ir demokratinės valstybės, kurioje gyvena pareiškėjas, sampratos / esmės; pripažinti atsakovo – Mažeikių rajono savivaldybės administracijos elgseną – neteisėtu neveikimu, diskredituojant pačią instituciją – teismą – piktybišku savavaldžiavimu ir įpareigoti atsakovą (Konstitucinį Teismą), taip pat teismą – klausyti įstatymų, moralės / etikos principų (veikti tik sąžiningai, protingai ir teisingai) nuostatų, paisyti savo veiksmų / elgsenos atsakomybės ir privalomai vykdyti teisingumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5–6 str.), nesielgti priešingai ir įprastai neteisėtai bei neversti pareiškėjo prievarta dalyvauti iliuzinio melo, o ne teisingumo (ABTĮ 6 str.) vykdyme, pagaliau nustoti sąmoningai savivaliaujant, pareiškėjui kenkti ir vadovaujantis turima teise (konstitucinė teisė į teisingą teismą inter alia (be kita ko) į objektyvų teismą – privalomai užtikrinti ją realiai ir visų lygybe prieš įstatymą, sudaryti tinkamas sąlygas pareiškėjui įstatymine tvarka (ABTĮ 5 str.) apginti neteisėtai atsakovo – Mažeikių rajono savivaldybės administracijos – pažeistas savo teises, įstatymų saugomus interesus; pripažinti ir priimti – Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą – įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai (...) privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise; DK 24 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nuostatą – darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų; DK 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą nuostatą – kiekviena iš šalių privalo vengti interesų konflikto ir siekti bendros darbdavio ir darbuotojo (...) gerovės, darbo santykių darnaus vystymosi ir kitos darbo sutarties šalies teisėtų interesų gynimo; DK 26 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nuostatą – darbdavys privalo įgyvendinti (...) lygybės ir nediskriminavimo kitais pagrindais principus; ar sąžininga ir logiška darbdaviui, pareiškėjo atžvilgiu, reikšti pagiežą, pavydą, prakeiksmus, kerštą ir siekti pakeisti / sugriauti pareiškėjo likimą ir / ar jį sunaikinti; priimti tą akivaizdų faktą, kad net antrus metus nesugebama pripažinti neteisėtais – atstovo – Mažeikių rajono savivaldybės administracijos – įvykdytus sistemingus ir daugybinius įstatymų nuostatų, normų ir principų pažeidimus ir priimti pagrįstai reiškiamą nepasitikėjimą, iki šiol nesugebėjimą pamatyti juose (atsakovo atliktuose veiksmuose, neveikime, vilkinime ir t. t.) tiesą ir įvykdyti teisingumą, pripažinti tuos neįmanomus paslėpti, užgožti įrodymus, patvirtinančius tikrą neįgalumą.

II.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde (pareiškime) atsakovu nurodo Konstitucinį Teismą bei kelia ginčą dėl šio teismo veiksmų neteisėtumo, vykdant teisingumą, o administracinėje byloje atsakovu teismas gali būti ir reikalavimai teismui, kaip institucijai, gali būti reiškiami bei nagrinėjami teisme tik dėl teismo veiksmų viešojo administravimo srityje. Teismas vertino, jog pareiškėjas iš esmės siekia inicijuoti ginčą, susijusį su Konstitucinio Teismo veikla bei šio teismo teisėjų veiksmais, atliekant teisingumo vykdymo funkcijas, tačiau tokie klausimai nepatenka į viešojo administravimo sritį ir nepriskiriami administracinių teismų kompetencijai. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas (pareiškimas), kuriuo faktiškai ginčijami Konstitucinio Teismo veiksmai, susiję su teisingumo vykdymu, negali būti nagrinėjamas administraciniame teisme, kadangi tokie klausimai pagal savo pobūdį nepriskirtini viešojo administravimo srities ginčams, o administraciniam teismui nėra suteikti įgaliojimai vertinti kitų teismų procesinių veiksmų ar priimtų sprendimų teisėtumo.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimo pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale, t. y. neatitinka faktinės tikrovės, pažymėjo, jog administracinių teismų kompetencija apibrėžiama ABTĮ 17 straipsnyje, o Konstitucinio Teismo nutarimai yra galutiniai ir neskundžiami, jie turi įstatymo galią ir privalomi visoms valstybės institucijoms bei pareigūnams (Konstitucijos 107 str. 2 d.). Teismas akcentavo, kad administraciniai teismai neturi įgaliojimų tikrinti Konstitucinio Teismo nutarimų turinio ar jų pagrįstumo, nes tai pažeistų konstitucinę teismų sistemos pusiausvyrą bei Konstitucinio Teismo, kaip vienintelės institucijos, turinčios teisę oficialiai aiškinti Konstituciją, kompetenciją. Teismas vertino, jog nurodytas pareiškėjo prašymas iš esmės yra ne teisių gynimo priemonė, o subjektyvios nuomonės dėl aukščiausios konstitucinės institucijos akto išraiška, kuri negali būti vertinama administracinio teismo procese, o tokie reikalavimai prieštarauja pačiai ABTĮ paskirčiai, t. y. užtikrinti asmens teisių ir teisėtų interesų gynimą viešojo administravimo srityje. Todėl teismas sprendė, kad toks pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimas akivaizdžiai nenagrinėtinas administraciniame teisme, kadangi nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo (pareiškimo) reikalavimo kreiptis į Konstitucinį Teismą, akcentavo, kad pareiškėjas skunde (pareiškime) nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo ar jo dalies, taikytinos nagrinėjamoje byloje, prieštaravimo Konstitucijai teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokios konkrečios teisės normos, kuri, jo manymu, prieštarauja Konstitucijai, o prašymas yra deklaratyvus ir nesusijęs su ginčo nagrinėjimu šioje byloje, teismas pareiškėjo reikalavimą kreiptis į Konstitucinį Teismą laikė nepagrįstu ir sprendė, kad jis negali būti tenkinamas.

Kadangi pareiškėjas siekia tik tam tikrų faktų pripažinimo, konstatavimo, teismas nurodė, kad skundą (pareiškimą) dalyse dėl reikalavimų pripažinti įvairius faktus atsisakytina priimti, nes tokio pobūdžio reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti / spręsti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo, pripažinti, kad teiginiai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinka faktinės tikrovės ir priimti atskirąją nutartį.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą bei teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas yra universalus. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų įstatymuose nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų bei procesinių reikalavimų. Teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Pažymėtina, kad ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vienas iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką administraciniai teismai nagrinėja ginčus atsižvelgdami į įstatymų nuostatomis suteiktą teismo kompetenciją, suteikiančią ar ribojančią teisę teismui nagrinėti tam tikrą ginčą (žr., pvz., 2017 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-874-662/2017; ir kt.). Bylų, priskirtų administracinių teismų kompetencijai, sąrašą įtvirtina ABTĮ 17 straipsnio nuostatos. ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Be to, pažymėtina, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; ir kt.).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo (pareiškimo) turinį ir jame suformuluotus reikalavimus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo skundas (pareiškimas), kuriuo faktiškai ginčijama Konstitucinio Teismo veikla ir bei šio teismo teisėjų veiksmai, susiję su teisingumo vykdymu, negali būti nagrinėjami administraciniame teisme, kadangi šie klausimai pagal savo pobūdį nepriskirtini viešojo administravimo srities ginčams, o administraciniam teismui nėra suteikti įgaliojimai vertinti kitų teismų procesinių veiksmų ar priimtų sprendimų teisėtumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo reikalavimai yra susiję su kitų teismų priimtais sprendimais, teisėjų vykdoma jurisdikcine veikla. Toks pareiškėjo siekiamas inicijuoti ginčas pagal skunde (pareiškime) suformuluotus reikalavimus yra neteismingas administraciniam teismui.

Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą (pareiškimą) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Pareiškėjas atskirajame skunde išdėstytais argumentais šios išvados nepaneigė. Analogiškos pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gruodžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1377-502/2025; 2026 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-169-492/2026 ir kt.).

Pareiškėjas prašė pripažinti tam tikrus juridinius faktus, tačiau administraciniai teismai nesprendžia bylų dėl tam tikrų juridinių faktų pripažinimo (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-478-502/2025; kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog pareiškėjo prašymas pripažinti teiginius, nurodytus Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, neatitinkančiais tikrovės, nenagrinėtinas administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka (šiuo aspektu žr., pvz., 2025 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-694-1188/2025; kt.).

Nors pareiškėjas skunde (pareiškime) prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą, tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas skunde (pareiškime) nenurodė jokios konkrečios teisės normos, kuri, jo manymu, prieštarauja Konstitucijai, o prašymas yra deklaratyvus ir nesusijęs su ginčo nagrinėjimu šioje byloje, todėl toks pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Dėl pareiškėjo procesinių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ir priimti atskirąją nutartį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas pareiškėjo atskiruosius skundus bylose, kuriose buvo reiškiami tapatūs reikalavimai ir nurodomos tos pačios aplinkybės, jau yra pasisakęs (šiuo aspektu žr., pvz., 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-636-520/2026; 2026 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-569-520/2026 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas kreiptis į Konstitucinį Teismą, pripažinti tam tikras aplinkybes ir priimti atskirąją nutartį, nenurodo naujų argumentų, kurie apeliacinės instancijos teismo nebūtų įvertinti, todėl minėti prašymai netenkinami.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.