Vilniaus apygardos teismo nutartis

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-446-231/2020 pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei T. Z. K. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas pagal pareigas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

12. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

13. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu ir yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti, naujus įrodymus. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog šis draudimas kartu užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes, užkirsdamas kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalina (ar sumažina) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19 punktą). Kasacinis teismas yra išskyręs atitinkamus kriterijus, pagal kuriuos turi būti patikrinama ir vertinama, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą, 2020 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-248/2020).

14. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepriima apeliantės dviejų straipsnių iš interneto apie šunis ir traumų gydymą, nes juose esanti bendro pobūdžio informacija nėra susijusi su faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 180 str., 314 str.).

15. Apeliacine tvarka nagrinėjamojoje byloje keliamas ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinė žala atsirado dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, netinkamai prižiūrint šunis, iš kurių vienas įkando ieškovei į koją. Byloje iš esmės nėra ginčo, jog ieškovei įkando ir sužalojo prie atsakovės namų vartų buvęs atsakovei priklausantis šuo, kuris buvo be pavadėlio ir antsnukio, kad ieškovė dėl to patyrė sveikatos sutrikdymą ir turėjo gydytis.

16. Pagal CK 4.41 str. gyvūnų savininkas, įgyvendindamas nuosavybės teisę, privalo laikytis gyvūnų apsaugą ir jų laikymą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų.

17. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 str. 2 d. 3 p., 6 p. nurodyta, kad gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų.

18. Gyvūnų laikymą visų Lietuvos Respublikų savivaldybių teritorijose reglamentuoja Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtintas Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašas, kurio 38 p. nurodyta, kad žemės valdoje šunys gali būti laikomi nepririšti, jei užtikrinama, kad šunys iš jos neišeis (pvz., žemės valdoje, aptvertoje tvora su įrengtais vartais, kuriais užtikrinama, kad šunys iš žemės valdos neišeis). Tokiu atveju matomoje vietoje (pvz., prie vartų) turi būti įspėjamasis ženklas su ar be užrašo, pvz., „Atsargiai, šuo!“, o prie tokios žemės valdos įėjimo rekomenduojama įrengti priemonę (pvz., skambutį) žemės valdoje esantiems asmenims pakviesti.

19. Pagal CK 6.267 str. 1 d. naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo CK 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės, t. y. kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios arba didelio neatsargumo. Gyvūnų savininkui neįrodžius CK 6.270 str. 1 d. numatytų aplinkybių, jo atsakomybė pagal CK 6.267 str. 1 d. už atsiradusią žalą yra preziumuojama, t. y. gyvūnų savininkas atsako be kaltės.

20. Pagal CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala tai yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visas prielaidas, sąlygojančias žalos atlyginimą t. y. neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidėjo kaltę (CK 6.248 str.), teisės pažeidimu padarytą žalą.

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra asmens patirtų kančių ir praradimų ekvivalentas, nes neturtinę žalą galima tik sąlygiškai įvertinti ir kompensuoti materialiai, visiškas neturtinės žalos atlyginimas materialiomis priemonėmis neįmanomas, nes žala padaroma piniginės išraiškos neturinčioms vertybėms. Kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012). Teismo, sprendžiančio nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos įvertinimo pinigais klausimą, funkcija yra parinkti teisingą, kuo labiau sušvelninančią negatyvius padarinius piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus bei praradimus ir taip sudaryti materialias prielaidas kiek įmanoma atkurti tai, ko neturtinės vertybės pažeidimo atveju sugrąžinti, adekvačiai įvertinti ir atlyginti pinigais iš esmės nėra galimybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2009).

22. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2019 m. birželio 8 d., apie 11 val., ieškovė G. K. kartu su vyru važiavo dviračiais jiems nežinomu keliu per mišką. Prie atsakovės T. Z. K. namų vartų (duomenys neskelbtini), ieškovei G. K. į dešinės kojos šlaunį įkando atsakovės T. Z. K. šuo, kuris buvo be pavadėlio ir antsnukio. Atsakovė pašaukė šunis, tačiau ieškovei padėti atsisakė, vandens nusiprausti ar dezinfekcinio skysčio nedavė. Trakų ligoninėje ieškovei buvo suteikta pirma medicininė pagalba, sutvarkyta žaizda, atliktos stabligės ir pasiutligės vakcinacijos, paskirti analgetikai. Ieškovė po įvykio nebuvo nedarbinga, tačiau 2019 m. birželio 11 d.–2019 m. liepos 6 d. laikotarpiu ieškovei papildomai buvo suleistos 4 vakcinos nuo pasiutligės, ieškovė negalėjo sportuoti, maudytis, lankytis svečiuose, dvi savaites buvo sutrikęs miegas, bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu žymių po įkandimo nebuvo likę. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. birželio 17 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad ieškovei nustatyti odos nubrozdinimai su aplinkine kraujosrūva dešinėje šlaunyje, sužalojimai padaryti kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais, galimai dantimis, įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2019 m. birželio 8 d.), sužalojimai kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Trakų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2019 m. liepos 31 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 87-ANR_N-1181-2019 atsakovė buvo nubausta 150 Eur bauda, kurios atsakovė neginčijo.

23. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovės prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 str. 2 d. 3 p., 6 p. aiškiai nurodyta, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui, nepažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtintas Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo 38 p. taip pat aiškiai nurodyta, kad žemės valdoje šunys gali būti laikomi nepririšti, jei užtikrinama, kad šunys iš jos neišeis (pvz., žemės valdoje, aptvertoje tvora su įrengtais vartais, kuriais užtikrinama, kad šunys iš žemės valdos neišeis). Tokiu atveju matomoje vietoje (pvz., prie vartų) turi būti įspėjamasis ženklas su ar be užrašo, pvz., „Atsargiai, šuo!“, o prie tokios žemės valdos įėjimo rekomenduojama įrengti priemonę (pvz., skambutį) žemės valdoje esantiems asmenims pakviesti. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovės šuo išbėgo be pavadėlio ir antsnukio iš namų valdos per atvertus vartus ir įkando ieškovei prie namų vartų, kurie tuo metu buvo neuždaryti. Vadinasi, atsakovė neužtikrino, jog jai priklausantis šuo neišbėgtų iš namų valdos teritorijos. Atsakovė taip pat neįrodė, kad įvykio metu prie jos namų vartų matomoje vietoje buvo įspėjamasis ženklas su ar be užrašo, pvz., „Atsargiai, šuo!“. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nurodytos aplinkybės dėl ieškovės elgesio, susijusio su važiavimu miško keliuku ar privačios valdos identifikavimo, nepagrindžia, kad pati ieškovė elgėsi neatsargiai ir sudarė pagrindą mažinti neturtinės žalos dydį. Ieškovei atsiradusias neigiamas pasekmes lėmė išimtinai atsakovės neteisėti veiksmai, nesilaikant nurodytų Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo nuostatų. Aplinkybė, kad ieškovė atsidūrė prie atvirų namų valdos vartų, neatleidžia gyvūnų savininko nuo pareigos tinkamai laikyti gyvūnus, kurie nekeltų grėsmės kitiems asmenims, taip pat įspėti apie gyvūnų keliamą pavojų prie namų valdos vartų. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovė nesilaikė nurodytų teisės aktų reikalavimų, taip pat, kad be pavadėlio ir be antsnukio bėgiojęs šuo ieškovę užpuolė prie namo valdos vartų, todėl atsakovės, kaip gyvūnų savininkės, kaltės prezumpcija byloje nepaneigta.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kitiems asmenims potencialiai pavojingo gyvūno savininkas privalo elgtis atidžiai ir rūpestingai bei rūpintis tinkama priežiūra visą laiką, t. y. nagrinėjamu atveju ne tik esant uždarytiems, bet ir atidarytiems namų valdos vartams, todėl jų neuždarymas dėl to, kad atsakovės sūnus išvažiavo/įvažiavo, neuždarant po to vartų, negali pateisinti pareigų nevykdymo ir perkelti atsakomybę nukentėjusiam asmeniui. Atsakovė ieškovę užpuolusius šunis augina, prižiūri ir jais rūpinasi, yra jų savininkė, todėl yra atsakinga už vieno iš šunų, įkandusių ieškovei į koją, padarytą žalą. Atsakovė neužtikrino, jog šunys neišbėgtų iš jai priklausančios teritorijos ir nesukeltų grėsmės kitiems asmenims. Byloje neįrodyta, kad ieškovė elgėsi nerūpestingai ir jos elgesys turėjo įtakos žalos atsiradimui ar dydžiui, taip pat, kad ieškovė pati išprovokavo atsakovės šuns elgesį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino neturtinės žalos atlyginimo dydį.

25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė sunkesnių padarinių išvengė, nes su ja dviračiais kartu važiavo ieškovės sutuoktinis, kuris apgynė ieškovę nuo dviejų didelių atsakovei priklausančių šunų užpuolimo. Nors atsakovė nuvijo šunis, tačiau ieškovei nesuteikė jokios pagalbos, t. y. nedavė vandens ar dezinfekcinio skysčio žaizdai praplauti, greitosios pagalbos neiškvietė, nei po įvykio, nei pirmosios instancijos teisme už savo neteisėtus veiksmus neatsiprašė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, mažindamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, neatsižvelgė į jos specifiką ir neįvertino aplinkybių, jog žala atsirado išimtinai dėl atsakovės kaltės, atsakovė dėl savo neteisėtų veiksmų, netinkamai prižiūrint šunis, nesigailėjo ir ieškovės neatsiprašė bei elementarios pagalbos nesuteikė. Dėl šuns įkandimo ieškovė beveik mėnesį turėjo apriboti normalų gyvenimo ritmą, laikytis gydytojų rekomendacijų, leistis skausmingas vakcinas nuo pasiutligės. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovę užpuolė du dideli šunys, nuo kurių ją apgynė ne atsakovė, o ieškovės sutuoktinis, tokiu būdu sumažindamas sužalojimų mastą, todėl nėra pagrindo abejoti ieškovės argumentais, kad ji patyrė didelį stresą, baimę, ją kankino nemiga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės nurodytas neturtinės žalos dydis 500 Eur sumai yra minimalus nagrinėjamu atveju, siekiant sušvelninti negatyvius ieškovės neturtinio pobūdžio išgyvenimus, yra pakankamas ir adekvatus, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus. Prašomos priteisti neturtinės žalos dydis nagrinėjamu atveju taip pat neturės įtakos atsakovės turtinei padėčiai, kadangi atsakovė, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, gauna ne tik senatvės ir našlės pensijas (apie 500 Eur), bet jai priklauso 16 nekilnojamojo turto objektų.

26. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčą dalyje dėl neturtinės žalos dydžio išsprendė neteisingai, nes neturtinė žala ieškovės sveikatai atsirado išimtinai dėl atsakovės, o ne ieškovės, neteisėtų veiksmų, netinkamai prižiūrint šunis, iš kurių vienas įkando ieškovei į koją. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad yra teisinis pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti ieškovės reikalavimą dėl neturtinės 500 Eur žalos atlyginimo, ieškinį tenkinant visiškai. Kiti argumentai neturi teisinės reikšmės pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas jų nevertina (CK 4.41 str., 6.250 str., 6.267 str.; Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 str.; Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. B1-336 patvirtinto Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo 38 p.; CPK 178 str., 185 str.).

27. Pagal CPK 93 str. 1 d., 98 str. nuostatas išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas.

28. CPK 98 str. 1 d. nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

29. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, yra pagrindas perskirstyti pirmosios instancijos teismo priteistas bylinėjimosi išlaidų sumas.

30. Ieškovė pirmosios instancijos teisme sumokėjo iš viso 20 Eur žyminio mokesčio ir patyrė 570 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato teisinei pagalbai už ieškinio parengimą, atstovavimą teismo posėdžiuose ir pan. Pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistas 23,30 Eur turtinės žalos atlyginimas nebuvo ginčijamas, todėl tenkinus apeliacinį skundą dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, laikytina, kad ieškovės ieškinys yra tenkinamas visiškai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prašoma priteisti 570 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijų 8.2 p., 8.19 p. nurodytų dydžių, todėl, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, apimtį, posėdžių skaičių, nemažina priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydžio, nes jis neviršija nustatytų maksimalių dydžių. Iš viso iš atsakovės priteistina 590 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės naudai.

31. Apeliantė sumokėjo 20 Eur žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą ir 100 Eur už advokato teisinę pagalbą, surašant apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad prašoma priteisti 100 Eur bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijų 8.10 p. nurodytų dydžių, todėl, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, apimtį, nemažina priteistinų išlaidų už advokato pagalbą dydžio, nes jis neviršija nustatytų maksimalių dydžių. Iš viso iš atsakovės priteistina 120 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės naudai (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 4 d., 93 str., 98 str.).

32. Pirmosios instancijos teisme susidarė 23,26 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Ieškinį tenkinus visiškai, valstybės turėtos išlaidos priteistinos iš atsakovės (CPK 92 str., 96 str.).

33. Atsižvelgiant į tai, kad bylą iš esmės laimėjo ieškovė, atsakovei nėra atlyginamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str., 98 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės T. Z. K. 23,30 Eur turtinės žalos atlyginimo, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 590 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės G. K. naudai.

Priteisti iš atsakovės T. Z. K. 23,26 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.“

Priteisti iš atsakovės T. Z. K. 120 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ieškovės G. K. naudai.