- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-27
- Bylos Nr.
- eI1-143-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01075-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. G. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – atsakovės atstovas, Alytaus PN), 60 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog Alytaus pataisos namuose netinkamomis sąlygomis bausmę atliko nuo 2011 m. gruodžio 10 d. 1 lokaliniame sektoriuje, 21 būryje; nuo 2012 m. vasario 2 d. – (duomenys neskelbtini) būryje ir nuo 2016 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. spalio 6 d. – 1 lokaliniame sektoriuje (duomenys neskelbtini) būryje. Skunde pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu 1-ame lokaliniame sektoriuje (duomenys neskelbtini) būryje nebuvo užtikrintas nei natūralus, nei dirbtinis apšvietimas. Langai buvo mediniais išklypusiais rėmais. Žiemos metu sningant sniegas patekdavo į gyvenamąsias patalpas, dėl to jose buvo šalta, drėgna. Pataisos namų administracija neišduodavo privalomų elektrinių šildytuvų, nuo stipraus vėjo langai buvo iškritę. Be to, gyvenamose patalpose nuo lubų nuolat krito atsilupęs tinkas. Sienose, lubose buvo įsiveisęs pelėsis.
Pareiškėjas tvirtino, jog Alytaus pataisos namuose sanitarinių mazgų būklė ir jų priežiūra buvo netinkama. Prausyklose, dušinėse ir tualeto patalpose neveikė arba buvo apgadinti sanitarinių mazgų įrenginiai, nešvarios sienos ir lubos, atšokę dažų ir tinko sluoksniai, suskaldytos plytelės. Sanitarinių mazgų patalpose neužtikrinta švara, tualetų kabinose primėtyta nuorūkų, prausyklos grindys šlapios ir slidžios. Teigė, kad buvo neužtikrinamas asmens privatumas naudojantis tualetu, nes tualetų kabinose nebuvo galimybės užsirakinti, tualetų patalpos neturėjo sienelių ar pertvarų. Be to, tualeto patalpose nuolat būdavo pilna vandens, kadangi prausykloje nebuvo kanalizacijos. Kriauklės nesilaikė prie sienų, todėl tekdavo praustis vandeniu tekančiu iš čiaupo, kuris bėgdavo tiesiai ant grindų. Skunde taip pat nurodė, jog trūko džiovyklų drabužiams ir avalynei, todėl rūbus tekdavo džiovinti patalpose, kuriose miegama, dėl to nuolat buvo drėgna. Patalpos nebuvo ventiliuojamos ir dezinfekuojamos, spintelių stalčiuose veisėsi tarakonai.
Pareiškėjo nuomone, pagalvės užvalkalo ir paklodės keitimas tik vieną kartą per savaitę higienos prasme yra absoliučiai nepriimtinas. Teigė, kad jam nebuvo išduoti čiužinio užvalkalai ir antras pagalvės užvalkalas bei antra paklodė. Dezinfekavimas nepašalino į minkštąjį lovos inventorių įsigėrusio prakaito, kūno riebalų, dulkių ir nemalonaus kvapo, todėl išduodamas minkštasis lovos inventorius visuomet buvo netinkamos būklės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Alytaus PN virtuvėje pamainomis dirba tik kelios virėjos ir keli pagalbiniai darbininkai iš nuteistųjų tarpo, kurie neturi reikiamų leidimų dirbti su maistu. Dėl nekvalifikuoto darbo maistas buvo nekokybiškas ir nehigieniškas, patiekiamas nepakankamos temperatūros, maisto porcijos neatitiko reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, dėl nekokybiško, mažai kaloringo ir nehigieniško maisto jam buvo diagnozuota skrandžio opa. Nurodė, kad teisės aktai numato galimybę izoliuoti ŽIV sergantį suimtąjį ar nuteistąjį nuo kitų suimtųjų ar nuteistųjų tik esant tam tikroms teisės aktuose numatytoms sąlygoms, tačiau jam užsikrėsti nuo ŽIV infekuoto asmens kasdieninių buitinių kontaktų metu buvo didelis pavojaus. Šeimos nariai sužinoję, kad jis atlieka bausmę kartu su infekuotais ŽIV asmenimis, atsisakė su juo kontaktuoti, dėl to jam išsivystė depresija. Pareiškėjas pabrėžė, kad gyvenamosios patalpos, kuriose jis atliko bausmę, buvo įrengtos virš gamybinio cecho, kuriame buvo apdirbamas metalas, todėl jam kiekvieną dieną tekdavo kvėpuoti metalo dulkėmis, dėl to nuolat skaudėjo galvą, pykino. Nuo veikiančio preso drebėdavo sienos ir langai, net sutrūkinėjo daugelis sienų, oro kompresoriaus veikimas sukeldavo vibraciją, todėl grįžus iš darbo į gyvenamąsias patalpas, buvo neįmanoma pailsėti. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog daug kartų žodžiu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl kankinančių bei orumą žeminančių kalinimo sąlygų, tačiau niekas nereagavo ir nebandė pakeisti esamos padėties. Nebuvo užtikrintos sąlygos dėl patalpų ventiliacijos, šildymo, kaloringo maisto, gyvenimo be parazitų, atitinkamos patalpų oro temperatūros, t. y. ne žemesnės nei 18°C. Nurodė, kad kreiptis į teismą anksčiau neturėjo galimybės, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl jis ilgai negalėjo suprasti, kad pažeidžiamos jo teisės. Minėtos kalinimo sąlygos pažeidė Konvencijos 3 straipsnio, Konstitucijos 21 straipsnio nuostatas, lėmė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, depresiją, pažeminimą, sveikatos pablogėjimą.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Alytaus pataisos namai atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Alytaus pataisos namuose pradžios. Pareiškėjui nebuvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įstaigos administracijos, konsultuotis su advokatu. Atsakovės atstovo nuomone, esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo už skundžiamą laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. gegužės 15 d. atmestinas, taikant ieškinio senatį.
Pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2016 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno (duomenys neskelbtini) būrio 3 bendrabučio tipo miegamajame, kuris yra 34,46 kv. m ploto, jame įrengta 11 miegamųjų vietų. Nuo 2016 m. rugsėjo 28 d. iki 2017 m. vasario 14 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno (duomenys neskelbtini) būrio (duomenys neskelbtini) bendrabučio tipo miegamajame, kuris yra 45,83 kv.m ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų. Nuo 2017 m. vasario 14 d. iki 2017 m. spalio 6 d. pareiškėjas buvo paskirtas ir gyveno (duomenys neskelbtini) būrio (duomenys neskelbtini) bendrabučio tipo miegamajame, kuriame yra 44,24 kv.m ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų. Dirbtuvės, kuriose yra vykdomi suvirinimo darbai, įrengtos ne po gyvenamomis patalpomis. Jos įrengtos toliau nuo gyvenamųjų patalpų ir virš jų nuteistieji negyvena. Šios sąlygos neturėjo jokios įtakos pareiškėjo sveikatai. Pabrėžė, kad Alytaus pataisos namuose visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, kuriose nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, sportuoti, užsiimti veikla numatyta socialinės reabilitacijos programose. Nurodė, jog Alytaus pataisos namai vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir šiltuoju metų periodu užtikrina, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra būtų 18°C-28°C, šaltuoju – 18°C-22°C, šiltuoju metų laiku santykinė oro drėgmė 35-65 %, šaltuoju – 35-60, šiltuoju metų laiku oro judėjimo greitis 0,15 m/s - 0,25 m/s, šaltuoju - 0,05-0,15, dirbtinė apšvieta 200 lx ir daugiau. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Nuteistieji patys rūpinasi tvarkos ir švaros palaikymu patalpose. Atsakovės atstovas tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) būrio sanitarinis mazgas yra tvarkingas, atitinka Lietuvos higienos normą. Praustuvai sanitariniuose mazguose nuolatos veikia. Visi sanitariniai įrengimai yra tvarkingi, veikiantys. Kiekviename būryje yra įrengtos rūbų džiovyklos. Tvirtino, kad (duomenys neskelbtini) būryje yra įrengti 9 praustuvai, 6 unitazai ir 1 pisuaras. Pareiškėjas yra dirbantis, todėl galėjo naudotis darbo vietoje esančiu tualetu, praustuve, dušo kabina. Nuteistųjų patalynė skalbiama kiekvieną savaitę, nuteistieji turi du patalynės komplektus pasikeitimui, kai nešvari patalynė yra skalbiama. Įstaigoje pagal poreikį atliekami dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbai. Atkreipė dėmesį, kad nėra teisinio reglamentavimo, draudžiančio ŽIV infekuotus asmenis laikyti, apgyvendinti kartu su sveikais nuteistaisiais. Konfidencialią informaciją apie pareiškėjo sveikatos būklę žino tik jį gydantis gydytojas ir jis pats. Nurodė, kad Alytaus pataisos namų maisto gaminimo patalpose, kuriose UAB „Niklita“ vykdo maisto gamybą, be nuteistųjų dirba ir UAB „Niklita“ samdomos darbuotojos, kurios prižiūri nuteistųjų darbą ir elgesį maisto gamybos proceso metu. Maistas atitinka kaloringumą, energetinę vertę, svorį ir išduodamas laikantis higienos normų reikalavimų. Atsakovės atstovo nuomone, pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2160-552/2018, 2018 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1376-822/2018, 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1487-552/2018 ir kt.).
CK 1.124 straipsnis apibrėžia, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalys reikalauja (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Teisės moksle ir teisminėje praktikoje laikomasi aiškinimo, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą prašymu apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 ir 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kurio kompetencijai priskirtas vienodos teismų praktikos formavimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4 straipsnis), nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015). Taigi, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotas aiškinimas, kad skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, jog asmenys, manantys, kad jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Be to, administracinių teismų praktikoje akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2012 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-845/2012 ir kt.). EŽTT yra išaiškinęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis užtikrina ne tik teisinį stabilumą, bet ir teisinį baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas siekia, kad būtų priteistas neturtinės žalos, kurią jis patyrė atlikdamas bausmę Alytaus PN nuo 2011 m. gruodžio 10 d., atlyginimas.
Teismas, išanalizavęs pareiškėjo skundą, vertina, kad V. G. nuo pat patekimo į Alytaus PN bausmės atlikimo sąlygas vertino kaip neatitinkančias teisės aktų reikalavimų ir sukeliančias įvairaus pobūdžio neigiamus išgyvenimus. Taigi, pareiškėjas suvokė apie savo teisių pažeidimą, tačiau skundą teismui padavė tik 2019 m. gegužės 17 d. Pareiškėjas skunde nurodė, jog anksčiau kreiptis į teismą neturėjo galimybės, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą, todėl negalėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą. Be to, pareigūnai jam grasino, kad, jeigu jis skųsis dėl kalinimo sąlygų, jam bus skiriamos nuobaudos.
Teismas pažymi, jog pareiškėjui nebuvo suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos įstaigos administracijos, taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 11 straipsnio 4 punktu pareiškėjas anksčiau galėjo kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos, konsultuotis su advokatu. Teismo vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku kreiptis į teismą. Tokių aplinkybių teismas nenustatė ir bylos nagrinėjimo metu.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes ir esant atsakovės atstovo prašymui, yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Kadangi ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti reikalavimus, remiantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.131 straipsnio 1 dalimi, 2011 m. gruodžio 10 d. – 2016 m. gegužės 17 d. laikotarpiui taikoma ieškinio senatis ir skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą už šį laikotarpį atmetamas.
Taigi, byloje aktualus ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 18 d. iki 2019 m. gegužės 17 d. laikotarpį.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, jog valstybė turi užtikrinti tinkamą nuteistųjų gyvenamo ploto reikalavimų įgyvendinimą, tačiau šio skundo argumento nedetalizavo. Pareiškėjas ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog byloje ginčo dėl tenkančio vienam asmeniui ploto trūkumo nekelia, todėl teismas šiuo aspektu ginčo nenagrinėja.
Pareiškėjas nurodė, kad patalpos, kuriose pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę ginčo laikotarpiu neatitiko higienos normų reikalavimų, kadangi žiemą jose buvo šalta, natūralus ir dirbtinis apšvietimas nepakankamas, langų rėmai buvo išklypę, žiemą į vidų patekdavo sniego, nebuvo vėdinimo, buvo nemalonus kvapas, drėgmė ir pelėsis.
Ginčo laikotarpiu galiojo Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015), kurios 14 punkte nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta gyvenamosiose patalpose turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju– 0,05–0,15 m/s (16 punktas). Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovo atsiliepime nurodytais duomenimis ir paties pareiškėjo teigimu, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus PN administraciją, Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Kaip jau minėta, byloje nėra duomenų ir pats pareiškėjas neneigia, jog jis būtų kreipęsi dėl ginčo laikotarpiu galimai neužtikrinamų ventiliacijos, oro temperatūros sąlygų ir kad pagal šiuos skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas teisminėje praktikoje laikosi aiškinimo, kad nors laisvės atėmimo įstaiga ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015). Nagrinėjamu atveju, atsakovės atstovas pateikė artimą ginčo laikotarpiui patikrinimo aktą ir ginčo laikotarpio patikrinimo aktus, kuriuose užfiksuoti operatyviosios valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės duomenys 1 lokalinio sektoriaus 4 būryje.
Į bylą buvo pateiktas artimas ginčo laikotarpiui Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12) (toliau – ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktas) ir ginčo laikotarpio 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-11 (16.3.187 1.12) (toliau – ir 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo aktas), 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas Nr. PA.1-p (16.3.187 1.12) (toliau – ir 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas). Patikrinimo aktuose Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta.
Bylos duomenimis nustatyta, kad gyvenamosios patalpos Alytaus pataisos namuose vėdinamos per atidaromus langus, tai atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis numato, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais. Tokios pat normos yra Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.12 ir 16.10 papunkčiuose, reglamentuojančiose drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių bei kamerų įrengimo reikalavimus.
Iš ir 2016 m. gruodžio 9 d., 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktų ir 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo akto ir prie jo pridėto 2017 m. vasario 6 d. Šiluminės aplinkos tyrimo protokolo duomenų matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus pataisos namuose, Higienos normos HN 134:2015 12 ir 16 punktų pažeidimų nenustatė. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė bei minėti patikrinimo aktai patvirtina, kad būrių miegamuosiuose langai yra tvarkingi, plastikiniai, sandarūs, rėmai neiškrypę, nurodė, kad atskirajame lokaliniame sektoriuje esantis šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, palaiko reikiamą temperatūrą bei patvirtino, kad buvo užtikrinama oro temperatūra šaltuoju metų laiku 18–22 °C. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu ir patikrinimo aktų pagrįstumu, dėl to darytina išvada, kad Alytaus pataisos namai užtikrino tinkamą dirbtinį apšvietimą, oro temperatūrą, patalpų ventiliavimą ir vėdinimą pareiškėjo gyvenamosiose patalpose.
Dėl pareiškėjo argumentų apie patalpų nešvarą, pelėsio plitimą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Alytaus pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo vėdinimo, nešvarių patalpų, susikaupusio pelėsio, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad praustuvės ir vamzdynai buvo surūdiję, prausyklose, dušinėse ir tualeto patalpose neveikė arba buvo apgadinti sanitarinių mazgų įrenginiai, nešvarios sienos ir lubos. Sanitarinių mazgų patalpose neužtikrinta švara, tualetų kabinose primėtyta nuorūkų, prausyklos grindys šlapios ir slidžios. Kriauklių iš vis nebuvo, jam tekdavo praustis vandeniu tekančiu iš čiaupo, kuris bėgdavo tiesiai ant grindų. Teigė, kad buvo neužtikrinamas asmens privatumas naudojantis tualetu, nes tualetų kabinose nebuvo galimybės užsirakinti, tualetų patalpos neturėjo sienelių ar pertvarų.
Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunktį, nuteistieji, priskirti paprastajai ir lengvajai grupei (ir laikomi bendrabučio tipo patalpoje, o ne kamerų patalpoje), naudojasi prausykla ir tualetu, įrengtais viso būrio nuteistiesiems. Taigi, šie nuteistieji naudojasi sanitariniu mazgu, kuris įrengtas atskiroje patalpoje ir yra skirtas naudotis viso būrio (o ne tik vienos gyvenamosios patalpos) nuteistiesiems. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu naudojosi sanitariniu mazgu, esančiu atskiroje patalpoje.
Atsakovės atstovas 2019 m. gruodžio 27 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (toliau – 2019 m. gruodžio 27 d. raštas) pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) būrių (7 lokalinis sektorius, darbo zona) taip pat 1, 4 ir 5 būrių (1 lokalinis sektorius, bendrabutis Nr.2) sanitariniai mazgai įrengti atskirai nuo miegamųjų, tualetai atskirti sienelėmis ne mažesnės kaip 1,5 metro aukščio ir kiekviena kabina visada turėjo duris, kurias nuteistieji gali užsidaryti. Byloje pateiktos 7 lokalinio sektoriaus prausyklų, tualetų fotonuotraukos patvirtina Alytaus PN teiginius, jog sanitariniai mazgai yra atskirti nuo gyvenamųjų patalpų, kiekviena kabina atskirta sienelėmis su durimis. Pažymėtina, kad teisės aktai nenustato reikalavimo, kad šiame sanitariniame mazge įrengti sanitariniai mazgai turi turėti rakinamas duris. Fotonuotraukose matyti, kad praustuvės tvarkingos, įrengtos kriauklės su vandens čiaupais, sienos padengtos glazūruotomis plytelėmis. 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad 4 būrio prausyklos ir tualete atliktas einamasis remontas.
Higienos normos HN 134:2015 34 punktas numato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 37 punktas nustato, kad patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad sanitariniai mazgai, prausyklos yra nuolat valomi tvarkinių, kurie palaiko švarą. Iš patikrinimo aktuose esančių duomenų matyti, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą Alytaus pataisos namuose, nustatė, kad patalpų valymui yra skirtas inventorius, patalpas valo ir tvarko paskirti tvarkiniai, ir minėtų Higienos normos HN 134:2015 34 ir 37 punktų pažeidimų nenustatė.
Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, pareiškėjo skundo argumentai dėl sanitarinių mazgų techninės būklės, jų švaros, tvarkos, juose neužtikrinamo privatumo atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad trūko džiovyklų drabužiams ir avalynei išsidžiovinti, drabužius tekdavo džiovinti patalpoje, kurioje miegama, dėl to nuolat buvo drėgna.
Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiama patalpa – drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl šis 5.9 papunktis taikytinas pareiškėjo atveju. Atsakovės atstovas 2019 m. gruodžio 27 d. rašte pažymėjo, kad 1, 4 ir 5 būrių (1 lokalinio sektoriaus, 1 aukštas, bendrabutis Nr.2) buvo įrengta atskirai nuo miegamųjų, todėl šioje patalpoje buvo sudaryta galimybė nuteistiesiems džiovinti rūbus ar avalynę. 2019 m. vasario 15 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad metalinės rūbų džiovyklos įrengtos koridoriuje. Koridorius tvarkingas, jame atliktas einamasis remontas. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad džiovyklos būriams buvo įrengtos. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jis negalėjo pasinaudoti tokia džiovykla dėl tos priežasties, kad ji buvo perpildyta kitų nuteistųjų drabužiais. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose galėjo pasinaudoti džiovykla, todėl neprivalėjo drabužius ir avalynę džiovinti gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpos nebuvo dezinfekuojamos, buvo tarakonų ir veisėsi kiti kenkėjai.
Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovės atstovo pateikti duomenys, rašytiniai įrodymai patvirtina , kad Alytaus pataisos namai 2016 m. sausio 29 d. buvo sudarę sutartį su V. M. individualia įmone, įstaigoje pagal poreikį atliekančia dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbus. Iš sutarties sąlygų matyti, kad šios įmonės paslaugomis Alytaus pataisos namai naudojosi pastoviai, pagal poreikį. 2016 m. gruodžio 27 d. Alytaus pataisos namai buvo sudarę sutartį su UAB „Alytaus profilaktine dezinfekcijos stotimi“. Pagal minėtos 2016 m. gruodžio 27 d. pirkimo-pardavimo sutarties 1-ą priedą UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ įsipareigojo atlikti Alytaus pataisos namuose deratizaciją vieną kartą per mėnesį, o dezinsekciją gyvenamosiose patalpose tris kartus per mėnesį. Teismui pateikti Paslaugų atlikimo pagal sutartis dokumentai, Deratizacijos darbų atlikimo aktai, kuriose užfiksuoti V. M. IĮ ir UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis“ atlikti darbai, patvirtina, kad būriuose (1, 4, 13), kuriuose ginčo laikotarpiu gyveno pareiškėjas nuolat atliekami deratizacijos ir dezinsekcijos darbai. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų skundęsis pataisos namų administracijai dėl parazitų plitimo. Teismas taip pat pažymi, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, tuo tarpu higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį Nr. A-1374-624/2017). Teismo vertinimu, byloje surinkti ir įvertinti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad Alytaus PN yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad minkštasis lovos inventorius negali būti skalbiamas, o dezinfekavimas nepašalina į minkštąjį lovos inventorių įsigėrusio prakaito, kūno riebalų, dulkių ir nemalonaus kvapo, tad minkštasis inventorius buvo tik dezinfekuojamas, tačiau nebuvo išvalomas (išskalbiamas), kaip reikalauja higienos norma, todėl jam išduodamas minkštasis inventorius buvo blogos būklės.
Higienos norma HN 134:2015 nustato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas). Draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims (42 punktas); turi būti pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, kuriame nurodoma dezinfekavimo data, laikas, trukmė, dezinfekuojamų daiktų pavadinimai, dezinfekuotojo parašas.
Nurodytos teisės normos nenustato imperatyvaus reikalavimo minkštąjį inventorių (t. y. čiužinį, pagalvę ir antklodę) išskalbti, jis gali būti dezinfekuojamas dezinfekavimo kameroje. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad minkštasis inventorius yra nuolat dezinfekuojamas. Iš byloje esančio 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto matyti, kad Alytaus PN esanti dezinfekavimo kamera veikia, pildomas dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas, ir aptartų Higienos normos HN 134:2015 punktų pažeidimų nenustatyta. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu ir patikrinimo akto pagrįstumu, dėl to teismas sprendžia, kad Alytaus pataisos namuose minkštasis inventorius buvo dezinfekuojamas. Atsižvelgdamas į nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad pareiškėjui išduotas minkštasis inventorius buvo tinkamos būklės, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų, pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos minkštojo inventoriaus būklės atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pagalvės užvalkalo ir paklodės keitimas tik vieną kartą per savaitę yra nepriimtinas higienos prasme, kai kuriais atvejais antra paklodė ir antras pagalvės užvalkalas yra būtinybė, tačiau čiužinio užvalkalai ir antras pagalvės užvalkalas ir antra paklodė jam nebuvo išduodami.
Higienos normos HN 134:2015 43 punktas nustato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Higienos normos 24 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietoje naudojami skalbiniai skalbiami ne laisvės atėmimo vietoje esančioje arba laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų patalynė yra skalbiama kiekvieną savaitę, nuteistieji turi du patalynės komplektus. Šią atsakovės atstovo nurodytą aplinkybę patvirtina į bylą pateikta Skalbimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 23, sudaryta 2015 m. sausio 27 d. Alytaus pataisos namų ir UAB „Vilniaus skalbykla“, ir 2016 m. sausio 8 d. susitarimas Nr. VS-16-04 dėl šios sutarties pratęsimo kopijos bei byloje esantis išvežamos skalbimui patalynės apskaitos žurnalas. Minėtas aplinkybes taip pat patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimų akto duomenys. 2017 m. vasario 10 d. patikrinimo aktas patvirtina, kad 4 būrio prausykloje yra įrengta buitinė skalbimo mašina. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras patikrinimo metu minėtų Higienos normos HN 134:2015 43 ir 24 punktų pažeidimų nenustatė. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, nes jis turėjo dvi paklodes ir du užvalkalus, tad vieną iš turimų galėjo duoti išskalbti. Be to, bylos medžiagoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs Alytaus PN administraciją duoti jam papildomai paklodes ar užvalkalus, o administracija būtų atsisakiusi tenkinti tokį pareiškėjo prašymą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų prašęs Alytaus PN administraciją pakeisti jam patalynę dažniau nei kartą per savaitę, esant reikalui, o ši būtų atsisakiusi tenkinti tokį jo prašymą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo netinkamai organizuojamas nuteistųjų maitinimas. Alytaus PN virtuvėje pamainomis dirbo tik kelios virėjos ir keli pagalbiniai darbininkai nuteistieji, kurie neturėjo leidimų dirbti su maistu, sveikatos pažymėjimų, nebuvo baigę mokymų. Dėl nekvalifikuoto darbo maistas buvo nekokybiškas ir nehigieniškas. Taip pat nurodė, kad maistas buvo patiekiamas nepakankamos temperatūros, buvo skiedžiamas vandeniu, maisto porcijos neatitiko reikalavimų. Dėl nekokybiško maisto jis susirgo skrandžio opa.
Lietuvos Respublikos maisto įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 3 punktas nustato, kad asmenys, tvarkantys maistą, turi atitikti teisės aktų nustatytus sveikatos reikalavimus ir įgyti Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka privalomųjų higienos žinių. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 5 punktą, maisto tvarkymas yra bet koks poveikis maistui arba veiksmai su juo ar atskiromis jo sudėtinėmis dalimis (įskaitant maisto gaminimą, ruošimą, perdirbimą, pakavimą, laikymą, saugojimą, gabenimą, paskirstymą, tiekimą, pateikimą parduoti, pardavimą), galintys turėti įtakos maisto saugai, kokybei ir mitybos vertei. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. V-675 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ (toliau – Higienos norma HN 15:2005) 10 punktas nustato, kad asmenys, kurie tvarko maistą, turi iš anksto pasitikrinti sveikatą ir vėliau nustatytu dažnumu tikrintis periodiškai Vyriausybė nustatyta tvarka. Asmenys, kuriems privalomas higienos įgūdžių mokymas, turi turėti teisės aktų nustatyta tvarka įgytą galiojantį sveikatos žinių atestavimo pažymėjimą. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad maistą Alytaus PN valgykloje maisto gamybą vykdo UAB „Niklita“ darbuotojos, kurios prižiūri nuteistųjų darbą ir elgesį maisto gamybos metu. Teismas byloje nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad nuteistieji, dirbę valgykloje pagalbiniais darbininkais, maisto negamino. Be to, iš Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2017 m. rugpjūčio 18 d. Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo (skundo) patikrinimo akto Nr. 22VMĮP-84 duomenų nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 18 d., t. y. ginčo laikotarpiu, Alytaus PN valgykloje patikrinimą atlikę Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai nustatė, kad darbuotojai dirbo pasitikrinę sveikatą ir dirbo išklausę higienos įgūdžių mokymo kursą (turėjo tai patvirtinančius dokumentus). Maisto gamybos proceso metu jie dėvėjo švarius, tinkamus darbui drabužius, laikėsi asmens higienos. Nurodyti bylos duomenys, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad valgykloje maistą gaminę darbuotojai turėjo teisę tai daryti, ir kad jie laikėsi asmens higienos.
Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo skundo argumentais dėl maisto (nepakankamos maisto temperatūros, maisto porcijų neatitikimo reikalavimams, maisto atskiedimo vandeniu, nepakankamos maisto energetinės vertės (kcal)), Higienos normos HN 15:2005 „Maisto higiena“ 23 punktas nustato, kad pagamintas maistas, kuris patiekiamas karštas, turi būti laikomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose, esant juose ne žemesnei kaip +68 °C temperatūrai, ir suvartotas pagaminimo dieną. Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktas nustato, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 yra patvirtintos Fiziologinės mitybos normas asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose pagal atskiras kalinamų asmenų grupes, nustatant ir energinę vertę (kcal). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad pataisos namuose nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą, pagal patvirtintus valgiaraščius ir mitybos normas. Patvirtino, kad maistas nuteistiesiems patiekiamas geros kokybės. Paaiškino, kad maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų direktoriaus budinčiam padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio maisto patikrinimo. Šias atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes patvirtina minėtas Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo (skundo) patikrinimo aktas, iš kurio matyti, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN valgykloje patikrinimą atlikę Alytaus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektoriai nustatė, jog maisto produktai (patiekalai) yra jiems būdingos išvaizdos, spalvos, konsistencijos, sudėties, maisto produktai yra jiems būdingų juslinių savybių (kvapo, skonio), gaminiai, patiekalai pagaminti laikantis receptūrų ir technologinių aprašymų, yra užtikrinamos patiekalų terminio apdorojimo bei pateikimo temperatūros. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, minėto Maisto tvarkymo subjekto dėl vartotojo pranešimo (skundo) patikrinimo akto duomenų pagrįstumu, todėl sprendžia, kad maistas pareiškėjui valgykloje buvo patiekiamas geros kokybės. Nustačius, jog Alytaus PN maistas tiekimas tinkamos kokybės, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodyta skrandžio liga išsivystė būtent dėl atsakovės atstovo neteistų veiksmų (neveikimo).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam, kaip neinfekuotam ir nesergančiam ŽIV, buvo didelis pavojus užsikrėsti nuo ŽIV infekuoto asmens kasdieninių buitinių kontaktų metu, nes nuteistieji, sergantys šia liga, buvo izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę tokį norą, arba kai dėl jų nesaugaus elgesio sudaryta komisija priimdavo sprendimą izoliuoti. Skunde teigė, kad jo artimieji, sužinoję, kad jis priverstas atlikti bausmę kartu su kitais nuteistaisiais, kurie serga AIDS, yra infekuoti ŽIV, atsisakė su juo kontaktuoti.
BVK 70 straipsnio, reglamentuojančio nuteistųjų atskirą arba izoliuotą laikymą pataisos įstaigose, 4 dalis nustato, kad pataisos įstaigos administracija turi teisę laikyti izoliuotus nuo kitų nuteistųjų buvusius ar esamus valstybės tarnautojus, nuteistus užsieniečius, neįgaliuosius, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, sergančius AIDS nuteistuosius, ribotai pakaltinamus asmenis, doro elgesio ir dirbančius nuteistuosius, taip pat režimą pažeidinėjančius nuteistuosius. Šiame BVK straipsnyje nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys, tai nurodė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ 1 punkte įsakoma laikyti atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose infekuotus ŽIV ir sergančius AIDS asmenis, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. ŽIV liga yra įtraukta į Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250, tačiau su pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys ŽIV liga, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Teismas, įvertinęs aptartą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad jis nenustato atsakovės atstovui pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis (taip pat ir sergančius AIDS asmenis), išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Nagrinėjamoje byloje tokių duomenų nėra. Be to, pareiškėjas skunde neteigė, kad ŽIV infekuoti asmenys elgėsi kaip nors neatsargiai arba tyčia norėjo pareiškėją užkrėsti ŽIV. Pareiškėjas tik teigė, kad jam buvo didelis pavojus užsikrėsti nuo ŽIV infekuoto asmens kasdieninių buitinių kontaktų metu. Konvencijos 8 straipsnis įtvirtina teisę į privataus gyvenimo gerbimą, o 14 straipsnis įtvirtina diskriminacijos draudimo principą. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis tarptautiniais dokumentais – Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktu (nustatančiu, jog asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma) bei Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktu (nustatančiu, jog atsižvelgiant į tai, jog segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius) – padarė išvadą, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas vien dėl tos priežasties, kad jie yra infekuoti ŽIV, yra laikomas asmenų, infekuotų ŽIV, diskriminacija asmenų, kurie nėra infekuoti ŽIV, atžvilgiu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1010-575/2015, 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012). Dėl to teismas sprendžia, kad priverstinis ŽIV infekuotų asmenų izoliavimas nesant pagrindo laikytinas diskriminacija, o tai yra draudžiama.
BVK 12 straipsnio 2 dalis nustato, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. Remdamasis šiomis BVK nuostatomis, taip pat pirmiau aptartu teisiniu reglamentavimu, nenustatančiu pataisos namų administracijai pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis nuo neinfekuotų asmenų, diskriminacijos draudimo principu, teismas daro išvadą, kad Alytaus pataisos namų administracija neturėjo pareigos atsiklausti pareiškėjo, ar jis sutinka gyventi tarp sergančių ŽIV.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras nurodo tokius ŽIV plitimo būdus: 1) lytinių santykių metu; 2) per kraują: dalijantis užkrėstais švirkštais ir ar adatomis, perpilant kraują, atliekant invazines procedūras nesteriliais įrankiais; 3) ŽIV užsikrėtusi motina gali užkrėsti savo vaiką neštumo, gimdymo metu arba žindant (<http://www.ulac.lt/ligos/%C5%BD/ziv-zmogaus-imunodeficito-virusas>, taip pat žr. ŽIV perdavimo rizikos metodines rekomendacijas, 2014 m., p. 2, <http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/ZIV%20perdavimo%20rizika.pdf>). Įvertinęs ŽIV plitimo kelius (lytiniu santykiu metu arba per kraują), teismas sprendžia, kad pareiškėjui nuo infekuoto ŽIV asmens užsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nėra pavojaus. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių esamų pasekmių, neteigė, kad jis užsikrėtė ŽIV, o susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopija, nenustatyta, jog pareiškėjas yra infekuotas ŽIV ar serga AIDS, taip pat nenustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo diagnozuoti sveikatos sutrikimai, susiję su nusiskundimais dėl sveikatos pablogėjimo dėl baimės užsikrėsti ŽIV, susirgti AIDS. Taip pat pažymėtina, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 8 straipsniu informacija apie paciento buvimą sveikatos priežiūros įstaigoje, gydymą sveikatos būklę, diagnozę, prognozes ar gydymą turi būti laikoma konfidencialia ir suteikiama kitiems asmenims tik turint rašytinį paciento sutikimą. Taigi apie tai, ar nuteistasis yra infekuotas ŽIV, žino jį gydantis gydytojas ir jis pats. Darytina išvada, kad pareiškėjo teiginiai, jog jis atlieka bausmę su infekuotais ŽIV asmenimis, paremti prielaidomis.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Pareiškėjo skundo argumentai, susiję su užsikrėtimu, susirgimu ŽIV ir AIDS yra deklaratyvūs, abstraktūs, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog patalpos, kuriose jis atliko bausmę, buvo įrengtos virš gamybinių patalpų, kuriose vyko metalo apdirbimo darbai, sukeliantys grindų ir sienų vibraciją, sunkiųjų metalų dalelių išsiskyrimą į aplinką.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Alytaus PN dirbtuvės, kuriose vykdomi suvirinimo darbai, įrengtos ne po gyvenamosiomis patalpomis, o virš gamybinių patalpų, kuriose nuteistieji negyvena. Teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės atstovo duomenimis, todėl juos vertina kaip teisingus. Teismo vertinimu, pareiškėjas, atlikdamas bausmę gyvenamosiose patalpose, kurios įrengtos virš gamybinio cecho, ir, jo teigimu, turėjęs informacijos apie virš gamybinių patalpų įrengtas gyvenamąsias patalpas, jautęs kenksmingą atliekamų metalo apdirbimo darbų poveikį, turėjo teisę kreiptis į Alytaus PN administraciją ar atsakingas institucijas. Pareiškėjas nepateikė duomenų į bylą, kad dėl to jis būtų kreipęsis į įgaliotas visuomenės sveikatos priežiūrą vykdančias institucijas ir prašęs patikrinti nurodytus faktus.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentai dėl gyvenamųjų patalpų įrengimo virš gamybinių patalpų atmetami kaip nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Byloje nenustatytas pagrindas konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo Alytaus PN ir šios institucijos pareigūnų veiksmus. Nenustačius neteisėtų veiksmų (neveikimo), nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Be to, Alytaus PN pateiktoje asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Alytaus PN Sveikatos priežiūros skyriaus medikus dėl sveikatos sutrikimų, kildinamų būtent iš netinkamų kalinimo sąlygų, ir kad jam buvo nustatyti susirgimai susiję būtent su netinkamomis kalinimo sąlygomis. Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatyta ir būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neturtinės žalos padarymo faktas.
Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė 2020 m. sausio 31 d. patikslintą pažymą „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ ir nurodė kad valstybės naudai priteistina 417,13 Eur už pareiškėjui suteiktą teisinę pagalbą. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 42 straipsnį, jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmestas, nėra pagrindo tenkinti prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 42 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.