Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Teisėja E. Lapinskienė Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00041-2014-2

2015 m. kovo 19 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 str. 2 d. 15 MGL (1950 Lt/564 Eur) bauda. Nuosprendžiu iš A. B. priteisti 5000 Lt/1448 Eur V. J. neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. nuteistas už tai, kad šmeižė, t. y. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie asmenį per visuomenės informavimo priemonę – spaudinį: 2014 m. gegužės 2 d. dienraštyje (duomenys neskelbtini) buvo paskelbtas straipsnis, pavadinimu (duomenys neskelbtini), kuriame A. B. po teismo posėdžio duodamas interviu, žurnalistui pasakė: „tokio sprendimo ir tikėjausi. Jau pirmajame teismo posėdyje klausiau, ką aš čia veikiu. O šešerius metus mane ir mano šeimą terorizuoja už tai, kad neleidau ponui J. (V. J., (duomenys neskelbtini), red. past.) grobstyti ir pasisavinti mūsų visų lėšų. Tai jam labai nepatiko ir pasitelkus į pagalbą (duomenys neskelbtini) prokurorus, (duomenys neskelbtini) V. G. ir (duomenys neskelbtini) K. K. bandyta su manimi susidoroti“.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog įstaigos vadovas visada yra atsakingas už įstaigos veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyti argumentai, jog V. J. niekaip negali būti laikomas atsakingu už viešosios įstaigos padarytus teisės pažeidimus, yra prieštaraujantys teisės aktams bei suformuotai teismų praktikai. 2009–2012 metais išnagrinėjus civilines bylas iš atsakovės V. J. vadovaujamos (duomenys neskelbtini) ieškovei (duomenys neskelbtini) buvo priteistos tam tikros sumos, kaip žalos (duomenys neskelbtini) atlyginimas, todėl A. B. pateikiami argumentai, kad V. J. vadovaujamų įmonių veikla tam tikrais aspektais kelia pagrįstų abejonių, teisėti ir paremti teismų sprendimais. A. B. išsakyta nuomonė nebuvo skirta V. J. autoriteto sumenkinimui ar apkaltinimui, jis nesiekė pademonstruoti, jog padaryti pažeidimai buvo V. J. interesais, tačiau teisėtai ir pagrįstai siekė atkreipti dėmesį į (duomenys neskelbtini) vykdomą veiklą. Mano, jog jam, A. B., neturint tikslo apšmeižti, paskleisti tikrovės neatitinkančią ir asmens garbę bei orumą žeminančią informaciją, o siekiant tik išsakyti faktais pagrįstą nuomonę, jo tariamai padaryta veika negali būti vertinama kaip padaryta tiesiogine tyčia.

Apelianto manymu, iš ginčo teksto negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad V. J., kaip fizinis asmuo, grobstė lėšas. Nurodyti teiginiai straipsnio kontekste turi būti vertinami kaip nuomonė apie dviejų juridinių asmenų, kurių vadovais jie – A. B. ir V. J. – yra, tarpusavio santykius, turint įrodymus – nurodytus teismo sprendimus bei remiantis jo, A. B., veiklą reglamentuojančiais teisės aktais. Vien aplinkybė, kad V. J. buvo klausiama apie jo, A. B., išsakytus teiginius, savaime nesudaro pagrindo tvirtinti, kad V. J. garbė ir orumas buvo pažeminti. V. J. nenurodė jokių konkrečių duomenų, kas, kada ir ko konkrečiai teiravosi jo dėl ,,vogimo“ ar panašių veiksmų, todėl mano, jog tokie V. J. teiginiai yra neįrodyti. V. J. garbė šiuo nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista, kadangi kiti asmenys dėl to nepakeitė nuomonės apie V. J., nepradėjo jo laikyti nusikaltimą įvykdžiusiu asmeniu ar pan., todėl nesant objektyvių ir neginčijamų duomenų apie tai, kad jo, A. B., išsakyta nuomonė pablogino aplinkinių nuomonę apie V. J., darytina išvada, kad jo, A. B., kaltė yra neįrodyta dėl nepakankamų duomenų. Teismo nuosprendyje yra esminių prieštaravimų dėl baudžiamosios atsakomybės per se, t. y. teismas pats nurodo, jog A. B. išsakytos mintys yra jo nuomonė, o ne konkrečios informacijos pateikimas, tuo tarpu suformuotoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t. y. perdavusiam žinias, bet ne nuomonę. Nuosprendyje netinkamai įvertintas ir A. B. pasisakymas dėl prokurorų veiksmų, nepagrįstai nukreipiant ir sutapatinant juos su V. J. šmeižimu. Teismo nuomone, nuosprendyje pateikiami jo, A. B., nuomonės vertinimai yra neteisingi etikos ir sąžinės klausimu, tačiau tai nesudaro baudžiamosios bylos nagrinėjimo esmės ir negali būti laikomi kaip jo kaltę pagrindžiantys duomenys.

V. J. turėjo visas galimybes savo tariamai pažeistas teises ginti civiline tvarka. Be to, V. J. nesikreipė nei į jį, nei į visuomenės informavimo priemonę, siekdamas paneigti išsakytą nuomonę, nesiekė savo teisių apginti reikšdamas civilinį ieškinį, o iškart kreipėsi privataus kaltinimo tvarka, todėl mano, jog tokie V. J. veiksmai prieštarauja baudžiamosios teisės, kaip kraštutinės priemonės, taikymo specifikai. Apkaltinamasis teismo nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl prielaidomis ir neįrodytais teiginiais negali būti grindžiamas ir neturtinės žalos priteisimas. Nuteistojo manymu, 5000 Lt suma laikytina didele ir neadekvačia tariamai padarytam nusikaltimui. Tai, kad V. J. iškart kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka, nebandęs spręsti ginčo kitomis teisinėmis priemonėmis, nesikreipė į teismą civiline tvarka prašydamas paneigti išsakytą nuomonę, rodo, jog nagrinėjamu atveju V. J. siekia jį, A. B., nubausti, sukelti jam kuo didesnių nepatogumų, tačiau nesiekia išsakytos nuomonės paneigimo ar atsiprašymo. Todėl V. J. privataus kaltinimo institutu naudojasi ne siekdamas apginti savo tariamai pažeistą garbę ir orumą, o siekdamas kitų tikslų. A. B. manymu, jo išsakyta nuomonė apie V. J. neturėjo jokios įtakos jo profesinėje ar mokslinėje veikloje, todėl nėra pagrindo teigti, kad V. J. patyrė kokią nors neturtinę žalą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Inkriminuojant šmeižimą kaip nusikalstamą veiką, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009). Tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti nemalonūs žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Tokiu atveju visada būtina atsižvelgti ne vien tik į asmens, pasijutusio pažemintu, subjektyvų įvykio vertinimą, bet ir atlikto veiksmo objektyvų pavojingumą, leidžiantį veiką laikyti nusikalstama (kasacinė nutartis Nr. 2K-95-/2015).

Tarp abiejų valstybinių įstaigų vadovų santykiai yra itin priešiški. Tai yra susiję su visų Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamomis bylomis, kuriose yra sprendžiami klausimai dėl (duomenys neskelbtini) ir apmokėjimo už jas iš (duomenys neskelbtini) skiriamų lėšų. Bylas tarp abiejų institucijų lydi ir bylos tarp jų vadovų privataus kaltinimo tvarka. Pavyzdžiui, 2012 m. rugpjūčio 16 d. Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. PK-29-659/2012 V. J. buvo kaltinamas dėl A. B. šmeižimo kreipiantis į (duomenys neskelbtini) V. G. ir (duomenys neskelbtini) K. K., bet išteisintas. Tuo tarpu šioje byloje jau V. J. apkaltino A. B. dėl to, jog duodamas interviu žurnalistui pasakė: „tokio sprendimo ir tikėjausi. Jau pirmajame teismo posėdyje klausiau, ką aš čia veikiu. O šešerius metus mane ir mano šeimą terorizuoja už tai, kad neleidau ponui J. (V. J., (duomenys neskelbtini), red. past.) grobstyti ir pasisavinti mūsų visų lėšų. Tai jam labai nepatiko ir pasitelkus į pagalbą (duomenys neskelbtini) prokurorus, (duomenys neskelbtini) V. G. ir (duomenys neskelbtini) K. K. bandyta su manimi susidoroti“. Pateiktame straipsnyje nenurodyti konkretūs faktai, jog V. J. grobstė ar pasisavino lėšas. Tuo tarpu baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla tik tada, kai tai padaroma tik esant tiesioginei tyčiai. Todėl A. B. išsakytos mintys yra jo nuomonė, kilusi iš dviejų juridinių asmenų vadovų konfliktų dėl (duomenys neskelbtini), o ne konkrečios informacijos pateikimas, tuo tarpu suformuotoje teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t. y. perdavusiam žinias, bet ne nuomonę.

Kita vertus, nagrinėjamu atveju kolegija nemano, jog A. B. šiuo atveju buvo būtina taikyti kraštutinę atsakomybės formą – baudžiamąją atsakomybę. Apylinkės teismas padarė išvadą, jog nesutarimai tarp dviejų įstaigų buvo sprendžiami naudojantis visais įmanomais teisiniais būdais, ginant abiejų šalių teises tiek civiline, tiek ir administracine tvarka, ir visose teisminėse instancijose, todėl logiška, kad A. B. ne tik turėjo, bet ir suvokė, jog jo žurnalistui teikiama informacija yra ne tik emocionali, bet, svarbiausia, nėra pagrįsta konkrečiais faktais, neturint jų materialios išraiškos. Teismas akcentavo, kad A. B. ne tik turėjo, bet ir neabejotinai suvokė, jog išsakyti žodžiai gali pažeminti V. J. ir pakirsti pasitikėjimą juo kaip asmeniu, ir savo veiksmais to siekė. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, jog A. B. iki nuosprendžio paskelbimo dar nežinojo, ar jis bus išteisintas, iš anksto žurnalistų į teismą nepakvietė, o priešingai, tuoj po išteisinamojo nuosprendžio baudžiamojoje byloje, kurioje jis buvo kaltinamas piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, buvo užkluptas žurnalistų teismo koridoriuje ir davė jiems interviu. Todėl negalima sutikti su teismo išvada, jog už tokį emocijomis pagrįstą interviu ir nemalonius V. J. žodžius buvo būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę.

Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2A-3/2012 (šioje byloje buvo nagrinėjamas atvejis, kai televizijos laidoje kaltinamasis paskleidė tikrovės neatitinkančias žinias apie politiką) pažymėjo, jog siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės. Tenka sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, jog V. J. turėjo visas galimybes savo tariamai pažeistas teises ginti civiline tvarka. Be to, V. J. nesikreipė į visuomenės informavimo priemonę, siekdamas paneigti išsakytą nuomonę, nesiekė savo teisių apginti reikšdamas civilinį ieškinį, o iškart kreipėsi privataus kaltinimo tvarka. A. B. interviu išsakytus teiginius sieja išnagrinėtos ir dar tebenagrinėjamos bylos ne tik tarp dviejų valstybinių įstaigų, bet ir tarp jų vadovų, todėl, kolegijos nuomone, turi būti vertinami civilinio delikto (teisės pažeidimo) aspektu. Garbės ir orumo gynimą numato Lietuvos Respublikos CK 2.24 straipsnis. Beje, panašią bylą neseniai išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegija (AT 2015 m. sausio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-1-219/2015). Byloje buvo vertinamas atvejis, kai laikraštyje (duomenys neskelbtini) buvo paskelbta nepalanki atsakovo interviu apie ieškovą. Minėtoje nutartyje kaip tik ir akcentuojama, jog kriterijus, leidžiantis nustatyti teisingą santykį tarp atsakovo saviraiškos laisvės ir ieškovo teisės į garbės ir orumo gerbimą, yra tai, ar išsakyta nuomonė buvo etiška ir sąžininga.

Kadangi padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį bei pasireiškimą, nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas, apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis, kuriuo A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį išteisinamas nesant jo veikoje šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Iš bylos medžiagos matyti, kad abi šalys inicijuoja baudžiamuosius procesus viena prieš kitą ne dėl realiai padarytų nusikalstamų veikų, bet dėl tarpusavio priešiškumo. Esant tokioms aplinkybėms nėra teisinga priteisti kuriai nors šaliai atstovavimo išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo A. B. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 straipsnio 2 dalį išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

V. J. civilinį ieškinį A. B. dėl neturtinės žalos priteisimo palikti nenagrinėtą.