Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Arūno Paštuolio ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininko),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato R. M. ir nukentėjusiojo E. G. atstovo advokato Martyno Vilčinsko apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 3 d. ir nubaustas 10 MGL (376 Eur) bauda, įpareigojant baudą sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiajam E. G. iš AAS „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo priteista 4640,02 Eur turtinei žalai atlyginti, iš AAS „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš R. Ž. – 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1304, 57 Eur advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. nuteistas už tai, kad jis 2014-03-29, apie 13.30 val., vairuodamas automobilį „VW Passat“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 106 p., galiojančio šiuo metu (111 p., galiojęs įvykio metu) reikalavimus tuo, kad, prieš pradėdamas sukti į dešinę, iš anksto nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, nedavė kelio iš dešinės pro jį važiavusiam motociklui „Kawasaki ZX 1000“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuojamam E. G., dėl to su juo susidūrė, eismo įvykio metu padarydamas motociklo vairuotojui nukentėjusiajam E. G. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniame skunde nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas R. M. (toliau – gynėjas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016-02-01 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, kuriuo R. Ž. išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Gynėjo nuomone, priimant nuosprendį iš esmės buvo pažeistos BPK 20 str. 5 d. nuostatos, imperatyviai įpareigojančios teisėją įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, bei dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Sprendžiant iš aprašomosios nuosprendžio dalies, pagrindine ir vienintele eismo įvykio, kurio metu sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata, sąlygojusia priežastimi tapo automobilį „VW Passat“ vairavusio R. Ž. veiksmai. Nukentėjusiojo veiksmus teismas pavadino netinkamu kliūties apvažiavimu, pripažino tik rizikingais, taigi turinčiais reikšmę skiriant bausmę bei nustatant neturtinės žalos dydį. Iš teismo nuosprendžio lieka neaišku, kokiais būtent įrodymais, atlikęs teisinį byloje nustatytų aplinkybių vertinimą, apylinkės teismas grindžia savo išvadą dėl, jo nuomone, pagrindine laikytinos eismo įvykio kilimo priežasties (R. Ž. veiksmų kaltumo) ir kodėl, gynėjo nuomone, tiesiogine įvykio kilimo priežastimi laikytinus nukentėjusiojo veiksmus teismas vertina tik kaip rizikingus. Toks teismo išvadų surašymas, nepagrindžiant jų konkrečiais įrodymais, laikytinas ne tik ydingu, bet ir akivaizdžiai, o tuo pačiu iš esmės, pažeidžiančiu BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimą, iš dalies sietiną su gynybos teisės pažeidimu apeliaciniame procese. Apkaltinamajame nuosprendyje nepakanka vien tik aprašyti teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, juos būtina tiesiogiai susieti su vienokiomis ar kitokiomis teismo išvadomis, jau nekalbant apie išvadą, kuri tampa pagrindu asmenį pripažinti kaltu. Teismui iš dalies teisingai pastebėjus, kad šioje byloje yra dvi teismo ekspertų išvados, kurios nėra identiškos, pasakytina, kad teismo vertinimas praktiškai sutampa su techniniu eksperto V. M. vertinimu. Tačiau kodėl nemotyvuotai atmesta eismo įvykio specialisto L. A. išvada dėl eismo įvykį sąlygojusių nukentėjusiojo veiksmų, nuosprendyje nutylėta. Tokį teismo pasirinkimą galėjo lemti tai, kad V. M. atliktas tyrimas pavadintas kompleksiniu, tačiau pažymėtina, kad pats ekspertas teismo posėdyje pripažino, jog įvykio aplinkybes su teismo medicinos eksperte tyrė skyrium, o ekspertės nustatytos aplinkybės jokios įrodomosios reikšmės jo išvadoms neturėjo. Visa tai reiškia, kad šis įrodymas (kompleksinės ekspertizės aktas), lyginant jį su eismo įvykių tyrimo specialisto L. A. išvada, negali būti laikomas išsamesniu ar patikimesniu. Visa tai patvirtina, kad eismo įvykio kilimo priežastys techniniu požiūriu konkrečioje situacijoje vertinamos skirtingai, taigi šioje byloje būtinas teisinis faktinių aplinkybių vertinimas. Tačiau toks vertinimas turi būti motyvuotai pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.

Gynėjas skunde pabrėžia, kad pripažįstant, jog įvykio metu galiojęs KET 111 p. iš tiesų reikalavo prieš sukant į dešinę iš anksto pasitraukti prie pat atitinkamo važiuojamosios dalies krašto, vien tik toks galimai R. Ž. padarytas pažeidimas (specialistams nustačius, kad susidūrimas įvyko apie 1,5 m nuo važiuojamosios dalies krašto) jokiu būdu nesąlygojo, o juo labiau netapo pagrindine ar vienintele priežastimi autoįvykiui kilti. Kalbant apie tai, kad R. Ž. galėjo į dešinę sukti nebūdamas pasitraukęs prie pat važiuojamosios dalies krašto, visų pirma primintina, kad jis vairavo automobilį su priekaba, o tai reiškia, jog tokioje situacijoje įvykio metu galiojęs KET 112 p. (dabar 107 p.) ir leido atlikti manevrą ne nuo važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, krašto, jeigu tai nekliudys kitoms transporto priemonėms ir nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams (besilaikantiems KET reikalavimų, kurių veiksmai prognozuojami). Juo labiau, kad posūkis į dešinę, sprendžiant iš eismo įvykio schemos, buvo akivaizdžiai mažesnis, kaip 90 laipsnių (galbūt apie 45 laipsnius, o sukti reikia taip, kad įvažiuodama į važiuojamųjų dalių sankirtą ir išvažiuodama iš jos transporto priemonė neatsidurtų priešpriešinio eismo juostoje (KET 113 p., šiuo metu – 108 p.)). Nukentėjusiojo E. G. ir perskaitytais liudytojo M. P. parodymais nustatyta, kad R. Ž. vairuojamo automobilio manevravimas dar prieš eismo įvykį jiems sukėlė įtarimą, pasak M. P., pasireiškusį persirikiavimu į priešingos krypties eismo juostą ir važiavimą šia juosta apie 20 m. Taigi, toks manevravimas buvo keistas. Nukentėjusysis, kalbėdamas apie R. Ž. automobilį, netgi liudijo: „automobilio vairuotojas pilnai išvažiavo į kairę eismo juostą, pilnai sustojo. Įsitikinau, kad jis stovi. Kairėje namas su atitvaru, galima sustoti ir prie atitvaro. Namas kitoje pusėje yra, ar yra keliukas, nežinau. Nei dešinių, nei kairių posūkių nerodė. Aš beveik buvau sustojęs, kaltinamojo veiksmai sukėlė įtarimą. Jis vingiavo, eismas buvo jau nesaugus. Veiksmų nesiėmiau, nes buvo neadekvatus žmogus. Sustojimas buvo neįprastas. Toks automobilio vairuotojo manevras buvo neleistinas“. Paminėtos nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės leidžia daryti prielaidą, kad subjektyviu nukentėjusiojo vertinimu, pasivijęs nuteistojo automobilį ir važiuodamas paskui, jis tiesiogiai susidūrė su potencialų pavojų eismo dalyvių saugumui keliančia situacija (kliūtimi), kuri ne tik neleido jam bandyti iš dešinės apvažiuoti R. Ž. automobilį, bet ir tęsti judėjimą apskritai. Taip susiklosčiusi situacija, siekiant išvengti galimo susidūrimo, imperatyviai įpareigojo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, taip pat siekiant išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 5 str., KET 9 p.), o prieš pradedant važiuoti (nukentėjusysis tvirtina, kad buvo beveik sustojęs), įsitikinti, kad tai daryti saugu (įvykio metu galiojęs KET 106 p.), galbūt važiuoti kuo arčiau dešinio važiuojamosios dalies krašto (KET 125 p.), laikytis tokio atstumo, kad neatsitrenktų į priekyje važiuojančią transporto priemonę, jeigu ji būtų stabdoma, taip pat palikti tokį tarpą iš šono, kad būtų saugu (KET 132 p.), atsiradus kliūčiai ar iškilus pavojui eismo saugumui sulėtinti greitį, netgi visiškai sustabdyti (KET 134 p.). Visa tai reiškia, kad atsargus ir KET reikalavimų kontekste teisiškai nepriekaištingas nukentėjusiojo elgesys turėjo pasireikšti tuo, kad palaukti, kol nuteistojo automobilis baigs manevrą arba visiškai sustos, kol išnyks jam kilę įtarimai, pasak nukentėjusiojo, dėl neleistinų „VW Passat“ manevravimų ir neadekvataus vairuotojo elgesio pavojingai susiklosčiusios eismo situacijos. Gynėjo įsitikinimu, paminėtos aplinkybės leidžia daryti visiškai pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo nepriekaištingas paminėtų KET reikalavimų laikymasis, bet jokiu būdu ne visiškai nerūpestingas elgesys, pasireiškęs beatodairišku greitėjimu per keletą metrų iki 72 km/h, būtų buvę visiškai pakankamas ne tik eismo įvykiui išvengti, bet ir jo nesukelti pačiam. Nukentėjusįjį pažeidus KET 134 p. pripažino ir pirmosios instancijos teismas, tačiau suklydo iš esmės nemotyvuotai nutaręs, jog pagrindine eismo įvykį sąlygojusia priežastimi buvo nuteistojo, o ne nukentėjusiojo veiksmai. Gynėjo įsitikinimu, šiuo atveju akivaizdu, kad eismo įvykis kilo ne dėl galimai R. Ž. formaliai padaryto KET 111 p. pažeidimo, bet dėl aiškiai nerūpestingo paties E. G. elgesio, pasireiškusio įvykio metu galiojusių KET 9, 106, 125, 132, 134 p. pažeidimu. Vien tik subjektyvus ir visiškai nepagrįstas nukentėjusiojo įsitikinimas, kad R. Ž. rengiasi sukti į kairę, kur net nėra išvažiavimo iš kelio, jam nesuteikė teisės manevruoti KET prieštaraujančiu būdu. Pirmosios instancijos teismas klaidingai teisiškai įvertino eismo įvykio metu susiklosčiusią teisinę situaciją jos dalyvių veiksmų, priežastinio ryšio su kilusiais padariniais aspektu, dėl to R. Ž. atžvilgiu netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nukentėjusiojo E. G. atstovas advokatas M. Vilčinskas (toliau – atstovas) skunde prašo Kauno apylinkės teismo 2016-02-01 nuosprendį pakeisti dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo: priteisti nukentėjusiajam E. G. 53 483,55 Eur solidariai iš R. Ž. ir AAS „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio, visiškai nevertino aplinkybių, kurios buvo nurodytos patikslintame ieškinyje, pažymėtos baigiamosiose kalbose. Nebuvo analizuota teismų praktika, neatsižvelgta į byloje nustatytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas formaliai pažymėjo vien tai, kad „<...> neturtinės žalos dydį teismas nustato atsižvelgdamas ir į nukentėjusiojo E. G. veiksmus eismo įvykio metu <...>“. Šia aplinkybe pirmosios instancijos teismas galėjo remtis tik dėl bausmės – baudos – dydžio, tačiau tai negali būti kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kiek nukentėjusysis patyrė dvasinių išgyvenimų, kokie buvo ir išliko jam sukelti fiziniai nepatogumai, kaip negrįžtamai pasikeitė jo gyvenimo būdas ir kokybė. Nebuvo įvertinta tai, jog dėl netekto darbingumo nukentėjusysis turės ribotas galimybes likusį gyvenimą išlaikyti save ir savo šeimą. Neįvertinta ir tai, kad dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų nukentėjusiajam liko liekamieji reiškiniai estetiniu požiūriu, t. y. randai, protezai, sumažėjusios judėjimo galimybės. Atstovas pabrėžia, kad neturtinės žalos nustatymo klausimas yra ne teisės, bet fakto klausimas. Neturinės žalos pasekmės gali būti fizinio ar (ir) dvasinio pobūdžio. Fizinio poveikio atveju fizines pasekmes asmuo vertina ne vien dėl jau įvykusio fakto, bet neišvengiamai vertina ateities požiūriu. Neigiamas fizinis poveikis, pasireiškęs pavojingu gyvybei sunkių kūno sužalojimų padarymu, yra lydimas paties sužaloto asmens dvasinių išgyvenimų, kurie asmeniui yra destruktyvūs ir dėl to vertinami kaip darantys neturtinę žalą. Jei fiziniai sužalojimai yra tokio pobūdžio, kad iš karto nepašalinamos jų pasekmės, be išgyvenimų dėl sužalojimo fakto, prie neturtinės žalos gali būti priskiriami išgyvenimai kaip susirūpinimas būsimomis pasekmėmis, t. y. kaip sužalojimas paveiks sveikatą ateityje, ar sužalojimo pasekmes pavyks galutinai pašalinti darant plastines operacijas, išgyvenimai dėl to, kad reikės atlikti operacijas ir kt. Susirūpinimas dėl būsimų fizinio sužalojimo pasekmių šalinimo negali būti vertinamas kaip būsimoji neturtinė žala arba nereali žala, nes susirūpinimas dėl sužalojimo pasekmių pašalinimo ateityje būtinumo ir sėkmės yra realus ir suprantamas. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybės, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių paradimas. Pasekmės vertinamos ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu. Šiuo atveju dėl padarytų sužalojimų nukentėjusysis neteko net 60 procentų darbingumo, t. y. darbingumo netekimas yra tiesiogiai susijęs su eismo įvykiu ir nulemtas nuteistojo veiksmų. Nuteistojo nusikalstamais veiksmais nukentėjusiajam buvo sukelti ne tik sveikatos sužalojimai, kurie sukėlė liekamuosius reiškinius, dėl kurių neaišku kada nukentėjusysis atgaus visas buvusias fizines galimybes ir galės gyvento pilnavertiškai, nebejausdamas liekamųjų reiškinių. Dėl įvykio pasekmių buvo apriboti nukentėjusiojo kokybiško gyvenimo bei laisvalaikio leidimo būdai, dėl to jis skaudžiai išgyveno ir patyrė emocinę depresiją. Taip pat dėl šio įvykio metu patirtų nepatogumų pasidarė dirglesnis, nervingesnis, dėl ko kenčia santykių kokybė su brangiais žmonėmis. Vargina nerimas, sutrikęs miegas, bendras silpnumas, darbingumo sumažėjimas, nuotaikos pokyčiai. Nukentėjusysis patyrė dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, sumažėjo bendravimo galimybės, buvo sutrikdytas normalus jo gyvenimo ritmas. Dėl sukeltų neigiamų pokyčių sveikatai ir patirtų išgyvenimų nukentėjusysis yra sukrėstas iki šiol. Atstovas pažymi, kad neturtinės žalos dydis yra nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Teismo sprendime turi būti išvardinti ir pasverti argumentai, dėl kurių žalos dydis gali būti nustatomas didesnis ir motyvai, dėl kurių žalos atlyginimo dydis gali būti mažesnis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino bylos aplinkybių, neįvertino, kad nukentėjusysis patyrė negrįžtamas pasekmes, tiek fizines, tiek dvasines. Žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti laikoma kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus sužalojus sveikatą yra sužalojimo pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Atstovo įsitikinimu, visos aukščiau paminėtos aplinkybės sudaro teisinį ir faktinį pagrindą nukentėjusiajam priteisti 53 483,55 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Atsiliepime į nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato R. M. skundą nukentėjusiojo E. G. atstovas advokatas M. Vilčinskas prašo nuteistojo R. Ž. gynėjo skundą atmesti. Atsiliepime atstovas pažymi, kad bylos duomenimis yra nustatyta, jog eismo įvykio metu abu eismo dalyviai pažeidė KET. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abi teismo ekspertų išvadas, ekspertų paaiškinimus, pagrįstai priėjo išvados, kad nuteistojo veiksmai kelių eismo situacijoje buvo pagrindine priežastimi kilti eismo įvykiui, kurio metu buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata. Pagal kasacinę praktiką, tokiu atveju, kai abu eismo dalyviai pažeidžia KET, turi būti įvertinta abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmė nusikalstamų padarinių atsiradimui. Tokiu atveju reikia nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir turėjo priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad būtent nuteistojo veiksmai (prieš sukdamas į dešinę iš anksto nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, nedavė kelio iš dešinės pro jį važiavusiam motociklui, vairuojamam nukentėjusiojo ir su juo susidūrė), buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti ir jo metu kilusiems padariniam atsirasti. Kadangi nuteistasis manevrą atlikinėjo pažeisdamas KET reikalavimus, nukentėjusysis neteko galimybės suvokti, kad nuteistasis staiga pasuks į dešinę ir prarado galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu. Nagrinėjamoje situacijoje motociklo vairuotojo nepasirinktas saugus atstumas grėsmės eismo saugumui nekėlė, o automobilio vairuotojas, pradėdamas sukimo manevrą ne nuo kraštinės kelio padėties, sudarė kliūtį iš paskos važiavusiam vairuotojui, kuris negalėjo numatyti, kad, sulėtinęs greitį, būdamas priešingoje kelio eismo juostoje, automobilio vairuotojas pradės sukimo manevrą ir automobiliu užtvers kelią ir būtent dėl to motociklo vairuotojas neturėjo galimybės išvengti susidūrimo.

Teismo posėdyje nuteistojo R. Ž. gynėjas advokatas R. M. apeliacinį skundą palikė, prašė tenkinti. Nukentėjusiojo E. G. atstovo advokato M. Vilčinsko apeliacinį skundą prašė atmesti.

Nukentėjusysis E. G. ir jo atstovas advokatas M. Vilčinskas apeliacinį skundą palaikė, prašė tenkinti. Nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą prašė atmesti.

Prokurorė nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato R. M. ir nukentėjusiojo E. G. atstovo advokato M. Vilčinsko apeliacinius skundus prašė atmesti.

Nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato R. M. apeliacinis skundas atmetamas.

Nukentėjusiojo E. G. atstovo advokato M. Vilčinsko apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 str. 3 d., neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato R. M. apeliacinio skundo.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo išvadomis dėl R. Ž. kaltės padarius BK 281 str. 3 d. numatytą nusikaltimą tvirtindamas, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos įrodymų vertinimą reglamentuojančios normos, dėl to nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Taigi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Pažymėtina ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-548-699/2015, 2K-608-139/2015).

Apygardos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama R. Ž. kaltei pagrįsti, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė. Taip pat nepadarė kitų esminių procesinių pažeidimų, dėl kurių nuosprendis galėtų būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu. Pažymėtina, kad vien tai, jog apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti apeliacinį skundą. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 str. 5 d. įtvirtintomis taisyklėmis ir su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl R. Ž. kaltės kolegija neturi pagrindo nesutikti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad apeliacinį skundą pateikusiam nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų, bylos faktinių aplinkybių vertinimo bei jo kaltės pripažinimo nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad iš nuosprendžio nėra aišku, kokiais įrodymais teismas grindžia išvadą, kad nuteistojo veiksmai sąlygojo eismo įvykį, o nukentėjusiojo veiksmai buvo tik rizikingi. Taip pat nuosprendyje nėra nurodyti motyvai, kodėl atmetama specialisto L. A. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir kodėl išimtinai remiamasi eksperto V. M. išvada ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) Su tokiais skundo teiginiais nesutiktina.

Eismo įvykių bylose sprendžiant asmens kaltės klausimą bei nustatant faktines bylos aplinkybes, o būtent, koks eismo įvykio mechanizmas, priežastinis ryšys, kokie reikalavimai keliami eismo dalyviams ir kaip jie suprato KET reikalavimus ir juos vykdė, ypatingą reikšmę turi specialiosios žinios, kurias pateikia ekspertai ir specialistai. Vienas iš pagrindinių eksperto išvados vertinimo principų yra šios įrodinėjimo priemonės vertinimas remiantis savo vidiniu įsitikinimu. Nė vienas įrodymas, tame tarpe ir specialisto išvada bei ekspertizės aktas, negali būti iš karto laikomas patikimu arba nepatikimu. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi kruopščiai patikrinti ir nustatyti kiekvieno įrodymo patikimumą, remdamasis nagrinėjamos bylos konkrečiomis aplinkybėmis. Teismas vertindamas eksperto išvadą, turi vertinti išvados struktūros ir turinio atitikmenį juridiniam kriterijui ir ją gretinti su kitais byloje esančiais įrodymais bei nustatyti, ar ji atitinka kitus įrodymus. Nagrinėjamu atveju tai ir buvo padaryta.

Byloje yra pateiktos dvi, iš dalies nesutampančios, išvados. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad motociklo vairuotojo E. G. veiksmai – nepasirinko saugaus atstumo iki priekyje važiuojančio automobilio, savalaikiai nestabdė savo vairuojamos transporto priemonės ir atsitrenkė į automobilį – techniniu požiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Automobilio vairuotojo R. Ž. veiksmai – prieš pradėdamas dešiniojo posūkio manevrą nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies dešiniojo krašto ir, keisdamas važiavimo kryptį, neįsitikino, kad tai daryti saugu – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir taip pat sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Taigi, šioje išvadoje buvo konstatuota abiejų vairuotojų kaltė. Atlikus kompleksinį teismo medicininį-eismo įvykio tyrimą buvo gautas ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) Ekspertas V. M., atlikęs eismo įvykio tyrimą, konstatavo, kad automobilio su priekaba vairuotojo R. Ž. veiksmai – prieš pradėdamas sukti į dešinę nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, nedavė kelio iš dešinės pro jį važiavusiam motociklui, vairuojamam E. G., dėl ko su ji susidūrė – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Dėl motociklo vairuotojo E. G. veiksmų ekspertas padarė išvadą, kad tyrimui pateiktoje medžiagoje nėra pakankamai objektyvių duomenų, kurie įgalintų teigti, kad motociklo vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo nepriimtini.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs abi byloje pateiktas išvadas, palyginęs jas tiek tarpusavyje, tiek su kitais byloje esančiais įrodymais (nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais), padarė išvadą, kad byloje surinktų įrodymų visuma ir jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės atitinka eksperto V. M. pateiktą išvadą dėl eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų veiksmų vertinimo techniniu požiūriu. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas patikrino abiejų byloje pateiktų ekspertinių tyrimų išvadų pagrįstumą, lygindamas šias išvadas su kitais įrodymais, tyrė nuteistojo iškeltą versiją dėl eismo įvykio aplinkybių motyvuotai atmesdamas tai, kas prieštarauja bylos duomenų visumai. Priešingai, negu teigiama skunde, apylinkės teismas, įvertinęs tiek R. Ž. padarytus KET pažeidimus, tiek motociklo vairuotojo E. G. veiksmus, taip pat kitus faktorius, galėjusius turėti reikšmės padarinių atsiradimui, padarė pagrįstą teisinę išvadą, kad eismo saugumo taisykles pažeidžiantys nuteistojo veiksmai šiuo atveju turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais, o nukentėjusiojo veiksmai, nors ir rizikingi, nebuvo pagrindine eismo įvykį sąlygojusia priežastimi.

Nors nuteistojo gynėjas skunde ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas dėl priežastinio ryšio nustatymo teigdamas, kad, jei nukentėjusysis, kelyje pamatęs kliūtį, būtų elgesis taip, kaip reikalauja KET, eismo įvykio būtų išvengta, tačiau toks apelianto vertinimas laikytinas neteisingu, prieštaraujančiu šioje byloje nustatytoms eismo įvykio faktinėms aplinkybėms. Sutiktina su tuo, kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo, kaip vairuotojo, elgesys taip pat negali būti vertinamas, kaip nepriekaištingas ir į šią aplinkybę dėmesį pagrįstai atkreipė ir pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad nukentėjusiojo elgesys avarinėje situacijoje buvo rizikingas. Tačiau vien ta aplinkybė, kad KET reikalavimus pažeidė abu vairuotojai, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai spręsti, kad abiejų vairuotojų padaryti pažeidimai buvo tiesiogine eismo įvykio kilimo priežastimi, t. y. sąlygojo eismo įvykį.

Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas, loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės įvykio aplinkybės, nustatinėjama loginė priežasčių seka, reikalinga padaryti išvadai, ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-52/2010). Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad, nustatant, ar kaltininko padarytas kelių transporto eismo saugumo pažeidimas buvo būtina padarinių atsiradimo sąlyga, taikomas objektyvaus išvengiamumo kriterijus – sprendžiama, ar konkrečioje situacijoje asmuo turėjo objektyvią galimybę išvengti eismo įvykio. Pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, pagrindžiantis veikos požymius ir kaltės buvimą ir tai yra išskirtinė teismo kompetencija. Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais jei nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 str. numatyti padariniai, neįvyktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-49/2013, 2K-127/2010, 2K-151/2011).

Byloje nustatyta, kad R. Ž., vairuodamas automobilį su priekaba, prieš pradėdamas sukti į dešinę, iš anksto nepasitraukė prie pat važiuojamosios dalies dešinio krašto, neįsitikino, kad tai daryti bus saugu, nedavė kelio iš dešinės pro jį važiavusiam motociklui, vairuojamam E. G., dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu E. G. buvo padarytas sukus sveikatos sutrikdymas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pagrindine eismo įvykio priežastimi buvo automobilio vairuotojo R. Ž. veiksmai ir tokią išvadą padarė remdamasis ne vien tik eksperto V. M. pateikta išvada, kaip skunde tvirtina nuteistojo gynėjas, bet įvertinęs eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų paaiškinimus, liudytojų parodymus, kitus rašytinius bylos duomenis.

Apklausiamas apie eismo įvykio aplinkybes nukentėjusysis paaiškino, kad važiuodamas motociklu prisivijo automobilį su priekaba, kuris mažino greitį. Mažinti greitį pradėjo ir jis. Iš lėto artėjo link automobilio. Automobilis, nerodydamas posūkio, išvažiavo į kairę priešpriešiniam, eismui skirtą, juostą, sustojo. Iš paskos važiavo praktiškai tik riedėdamas, priartėjo maždaug apie 15 m atstumu. Įsitikinęs, kad vairuotojas sustojo, jokių posūkių nerodė, pradėjo bėgėtis ir tik paskutiniu momentu pamatė, kad vairuotojas užsuko (į dešinę). Automobilis į dešinę užsuko iš kairės pusės. Nukentėjusysis taip pat paaiškino, kad jis jokio manevro neatliko, pristabdė, važiavo savo eismo juosta, nieko neapvažinėjo, kelias atsilaisvino ir jis važiavo tiesiai savo eismo juosta nekeisdamas krypties. Buvo įsitikinęs, kad, arba automobilio vairuotojas sustojo, arba suks į kairę. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas M. P., kurio parodymai teismo posėdyje buvo pagarsinti BPK 276 str. tvarka. Šis liudytojas, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, paaiškino, kad važiavo paskui nukentėjusįjį E. G., kuris nuo jo buvo nutolęs apie 20 m. Prisivijo automobilį su priekaba, jo nelenkė, nes buvo ištisinė skiriamoji juosta. Pamatė, kad priekyje važiavęs automobilis persirikiavo į priešpriešinę eismo juostą. Vairuotojo manevras pasirodė keistas, todėl pažiūrėjo į priekabos posūkio žibintus, tačiau nei dešinysis, nei kairysis žibintai nemirksėjo. Taip automobilis važiavo apie 20 m. Pagalvojo, kad automobilis suks į kairę. Tuo metu, kai priekyje važiavęs E. G. jau važiavo lygiagrečiai automobilio dešinėje pusėje, automobilis staiga pasuko dešinėn, užkirsdamas nukentėjusiajam kelią. E. G. net nespėjo stabdyti.

Atsižvelgiant į nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojo paaiškinimus, byloje pateiktas ekspertų išvadas, kitus nuosprendyje aprašytus įrodymus, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl priežastinio ryšio. Skundą nagrinėjančiam teismui šiuo konkrečiu atveju nekyla pagrįstų abejonių, kad R. Ž. veiksmai - į dešinę suko ne nuo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, o gerokai nuo jo nutolęs, darydamas manevrą į dešinę ne pagal KET reikalavimus neįsitikino, kad nekliudys kitiems eismo dalyviams – sąlygojo eismo įvykį, t. y. turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiais padariniais. Nors R. Ž. teigė, kad jis manevrą į dešinę atliko laikydamasis KET reikalavimų, prieš sukdamas dar kartą pažiūrėjo į veidrodėlius, tokių teiginių byloje esantys įrodymai, tame tarpe ir abi byloje pateiktos ekspertų išvados, nepatvirtina. Eismo įvykio vietos schemoje, specialistų išvadose nustatyta transporto priemonių susidūrimo vieta, nukentėjusiojo, liudytojo paaiškinimai patvirtina išvadą, kad posūkis į kairę buvo atliktas pažeidžiant KET ir ši aplinkybė objektyviais duomenimis nėra paneigta. Šios aplinkybės nepaneigia ir liudytojos D. D. paaiškinimai, kuriuose ji teigė, kad R. Ž. į dešinę suko laikydamasis arčiau dešiniojo eismo juostos krašto, o eismo įvykis galėjo įvykti dėl to, kad motociklo vairuotojas važiavo dideliu greičiu. Byloje nėra nustatyta, kad motociklo vairuotojas būtų viršijęs leistiną greitį. Abiejose išvadose motociklo greitis nustatytas apie 71 km/h. Taip pat abiejose išvadose, kaip minėta, objektyviai nustatyta ir tai, kad R. Ž., priešingai, negu teigia B. D., sukimo į dešinę manevrą atliko ne nuo važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, krašto.

Skunde atkreipiamas dėmesys, kad R. Ž. vairavo automobilį su priekaba ir šia aplinkybe bandoma pateisinti automobilio vairuotojo sukimą ne nuo važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, krašto. Sutiktina su tuo, kad, esant tokiai situacijai, kai sukti į dešinę nuo važiuojamosios dalies krašto yra objektyviai negalima (dėl transporto priemonės dydžio, kitų aplinkybių), sukimo manevras gali būti atliekamas ir nesilaikant minėto reikalavimo. Tačiau, tokiu atveju turi būti įsitikinama, kad toks manevras nesukliudys kitoms transporto priemonėms ir nesukels pavojaus kitiems eismo dalyviams. Akivaizdu, kad šiuo atveju R. Ž., atlikdamas posūkio į dešinę manevrą ne nuo važiuojamosios dalies krašto, neįsitikino, kad tai yra saugu ir nebus sukliudyta kitiems eismo dalyviams, ir dėl to kilo eismo įvykis, kurio metu buvo sužalotas motociklu važiavęs E. G.. Šios išvados nepaneigia ir skundo teiginiai, kad nukentėjusiojo įsitikinimas, jog automobilio vairuotojas ketino sukti į kairę, buvo subjektyvus ir nepagrįstas, todėl būtent jo manevravimas KET prieštaraujančiu būdu sąlygojo eismo įvykį.

Byloje nustatyta, kad eismo įvykis įvyko kelyje iš dviejų eismo juostų. Nukentėjusysis E. G. važiavo paskui R. Ž. vairuojamą automobilį, šiam lėtinant greitį, pats taip pat sulėtino greitį ir, kaip nurodė savo paaiškinimuose, važiavo apie 15 m. atstumu nuo automobilio. Automobilio vairuotojui gerokai pasitraukus nuo važiuojamosios kelio dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, krašto link kelio vidurio, ši aplinkybė nustatyta ir byloje pateiktose išvadose, nukentėjusysis objektyviai neturėjo galimybės vienareikšmiškai nuspręsti, kad automobilio vairuotojas suks ne į kairę, o į dešinę. Ir, nors nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nukentėjusiojo veiksmai apvažiuojant jo važiavimo juostoje esančią kliūtį neatitiko KET reikalavimų, pagrįstai šios aplinkybės nelaikė šalinančia R. Ž. atsakomybę dėl eismo įvykio. Kaip minėta, tokiu atveju, kai KET reikalavimus pažeidžia abu eismo dalyviai, priežastinis ryšys tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių nustatomas, jei kaltininkui laikantis KET reikalavimų, o kitam eismo dalyviui (šiuo atveju – motociklo vairuotojui) juos pažeidus, eismo įvykis neįvyktų. Nagrinėjamoje byloje iš nustatytų faktinių aplinkybių visumos darytina neabejotina išvada, kad, jei R. Ž., posūkio manevrą į dešinę atlikdamas ne nuo eismo uostos, skirtos važiuoti ta kryptimi krašto, būtų įsitikinęs, kad tai daryti saugu ir nebus kliudoma kitoms transporto priemonėms (būtų praleidę iš dešinės pusės jį apvažiuojantį motociklą), eismo įvykis nebūtų įvykęs, nors motociklo vairuotojas ir būtų pažeidęs KET (nesilaikęs saugaus atstumo, savalaikiai nestabdęs ir pan.).

Apeliantas pateikia savo byloje surinktų įrodymų ir faktinių aplinkybių vertinimą, kritikuoja pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir nustatytas faktines aplinkybes, analizuoja byloje surinktus įrodymus, pateikdamas nuteistajam palankų jų vertinimą. Tačiau jokių naujų esminių šiai bylai aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliaciniame skunde nenurodoma. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl R. Ž. kaltės padarius BK 281 str. 3 d. numatytą nusikaltimą, nuosprendžio motyvų dar kartą nekartoja.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos bylos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos, įrodymai įvertinti nepažeidžiant BPK nuostatų, pagal teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo R. Ž. veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 281 str. 3 d. Jo kaltė dėl šio nusikaltimo padarymo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Šios nusikalstamos veikos požymiai byloje buvo nustatyti, bylos aplinkybės pripažintinos įrodytomis, aprašytos, byloje surinkti ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrinti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir nurodyti motyvai, kuriais vadovaujantis atmesti kiti įrodymai. Nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai išdėstyti, padarytos išvados nėra prieštaringos. Priimdamas R. Ž. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu. Atsižvelgiant į tai, naikinti Kauno apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

Dėl nukentėjusiojo E. G. atstovo advokato M. Vilčinsko apeliacinio skundo.

Nukentėjusiojo atstovo apeliaciniame skunde ginčijama teismo nuosprendžio dalis dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai atlyginti išsprendimo. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti tenkino tik iš dalies ir priteisė sumą, kuri, įvertinus šios konkrečios bylos aplinkybes, yra akivaizdžiai per maža.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. 1 d. nurodyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. CK 6.250 str. 2 d. nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ir į pagrįstus kaltininko interesus.

Nukentėjusysis E. G. byloje pateikė patikslintą civilinį ieškinį 53 483,55 Eur neturtinei žalai atlyginti, prašydamas šią sumą priteisti iš R. Ž. ir draudimo bendrovės AAS „(duomenys neskelbtini)“. Pirmosios instancijos teismas civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir prašomos priteisti neturtinės žalos dydį sumažino iki 8000 Eur, 5000 Eur priteisdamas iš draudimo bendrovės, o 3000 Eur – iš R. Ž..

Apygardos teismo teisėjų kolegiją, įvertinusi nukentėjusiojo atstovo apeliacinio skundo argumentus, byloje nustatytas aplinkybes, sutinka su nukentėjusiojo atstovo nuomone, kad priteista suma neturtinei žalai atlyginti, šioje konkrečioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste, yra per maža, neatitinkanti teisingumo, protingumo, proporcingumo principų reikalavimų taip pat neatitinkanti teismų praktikos tokio pobūdžio bylose.

Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos. Civilinėje atsakomybėje galioja principas, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė yra vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata, gyvybė yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų, ne visada atkuriamų ar neįmanomų atkurti vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Priteisiant neturtinę žalą, tai gali būti padaroma nustatant teisingą neturtinės žalos dydį, atsižvelgiant vien į šią pažeistą vertybę. Kaip jau minėta, pagal CK 6.250 str. 2 d. vienas iš neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijų yra pasekmės. Jeigu jos susijusios su asmens sveikatos dideliais pakenkimais, rimtų sužalojimų asmeniui sukėlimu, kentėjimais nuo fizinio skausmo sužalojimo metu, yra lydimos nerimo dėl sveikatos ateityje, jeigu jos susiję su ateities intervencijomis ar kitokiu poveikiu žmogaus kūnui dėl pasekmių šalinimo (operacijomis, specialiomis procedūromis ir kt.), tai yra esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajam E. G. eismo įvykio metu buvo padaryti daugybiniai kaulų lūžiai, sąnarių išnirimai, kraujosruvos, muštinės, plėštinės žaizdos. Sužalojimų visuma neabejotinai nukentėjusiajam kėlė didelius fizinius skausmus, nukentėjusysis buvo gydomas ligoninėje, atliktos operacijos, skausmus jautė ir gydymo eigoje, liekamieji reiškiniai tęsiasi iki šiol. Dėl patirtų sužalojimų nukentėjusysis neteko net 60 procentų darbingumo. Nėra aišku, kada nukentėjusysis atgaus buvusias fizines galimybes ir galės gyventi pilnavertį gyvenimą nebejausdamas liekamųjų reiškinių. Dėl patirtų sužalojimų, besitęsiančio gydymo buvo sutrikdytas nukentėjusiojo normalus ir jam įprastas gyvenimo ritmas, tai neabejotinai sukėlė neigiamus dvasinius išgyvenimus. Nukentėjusysis ir šiuo metu jaučia nerimą dėl ateities, visiško pasveikimo perspektyvų. Apsunkintas judėjimas, darbingumo sumažėjimas neigiamai paveikė jo emocinę būseną, turėjo įtakos psichinei būsenai (nuotaikos pokyčiai, nerimas, stresas, miego sutrikimai).

Kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo patirtų neigiamų išgyvenimų lygį, tai, kad nukentėjusysis dėl patirtų sužalojimų neteko dalies darbingumo ir jo visiško pasveikimo perspektyvos šiuo metu nėra aiškios, nukentėjusysis liekamuosius reiškinius fizinei ir psichinei sveikatai jaučia iki šiol, taip pat įvertinęs tai, kad nusikalstama veika buvo padaryta neatsargiais veiksmais, vadovaudamasi teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, taip pat atsižvelgdama į teismų praktiką nustatant neturtinės žalos dydį tokio pobūdžio baudžiamosios bylose, kur nu­ken­tėjusiesiems, eismo įvykio metu patyrusiems sunkų svei­ka­tos sutrikdymą, priteisiama nuo 20000 Lt iki 80000 Lt neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-351/2009, 2K-181/2010, 2K-453/2011 ir kt.), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma neturtinei žalai atlyginti didintina ir nukentėjusiajam priteistina 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo įstatymo 11 str., maksimali suma neturtinei žalai atlyginti yra 5000 Eur. Iš byloje esančio draudimo bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ rašto matyti, kad draudimo bendrovė, teismui nustačius eismo įvykio kaltininką, įsipareigoja nukentėjusiajam E. G. išmokėti 5000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgiant į paminėta, iš draudimo bendrovės nukentėjusiajam priteistina 5000 Eur, o likusi suma – 10 000 Eur – iš nuteistojo R. Ž..

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas pateikė sąskaitas už suteiktas teisines paslaugas ir apmokėjimą patvirtinančius mokėjimo nurodymus prašydamas šias sumas pripažinti proceso išlaidomis.

Pagal BPK 106 str. 2 d., pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Taip pat, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-272/2011, 2K-419/2011, 2K-605/2011, 2K-374/2012, 2K-520-303/2015).

Nagrinėjamu atveju byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo ir nukentėjusiojo atstovų advokatų apeliacinius skundus. Nuteistojo gynėjo skundas apeliacinėje instancijoje pripažintas nepagrįstu, o nukentėjusiojo atstovo skundas patenkintas iš dalies. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, taip pat į nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde keliamus klausimus, į nukentėjusiojo atstovu rengtų procesinių dokumentų turinį ir apimtį, į tai, kad byla apeliacine tvarka vieno posėdžio metu nebuvo išnagrinėta, nurodoma išlaidų suma – 434,35 Eur – nelaikytina aiškiai per didele, todėl priteistina iš nuteistojo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 328 str. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo R. Ž. gynėjo advokato Romualdo Matonio apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo E. G. atstovo advokato Martyno Vilčinsko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. vasario 1 d. nuosprendį ir nukentėjusiajam E. G. priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, iš AAS „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filialo priteisiant 5000 Eur, o iš nuteistojo R. Ž. – 10 000 Eur.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nukentėjusiojo E. G. turėtas 434,35 Eur išlaidas advokato paslaugoms apmokėti už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme pripažinti proceso išlaidomis ir jas priteisti iš nuteistojo R. Ž..