- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-01-26
- Bylos Nr.
- 1A-110-365/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-29111-2016-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Arūnas Budrys, Gintaras Dzedulionis, Daiva Kazlauskienė
- Nuteistasis
- A. Š.
- Advokatai
- Mykolas Girdiušas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės, sekretoriaujant Ingai Šaranovai, dalyvaujant prokurorui V.Jevmenovui, nuteistajam A. Š., nuteistojo gynėjui advokatui Mykolui Girdiušui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 str. 2 d. (2016 m. birželio 21 d. epizodas) – laisvės atėmimu 1 metams ir 1 mėnesiui;
- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2016 m. rugsėjo 7 d. epizodas) – laisvės atėmimu 1 metams ir 1 mėnesiui.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimi už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant A. Š. skirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 1 metams 4 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2016 m. gruodžio 13 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, iš dalies jas sudedant, ir galutinė bausmė A. Š. skirta – laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams 7 (septyniems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu į bausmės laiką įskaitytas laikas išbūtas laikinam sulaikyme nuo 2015 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. gruodžio 22 d., ir nuo 2016 m. birželio 21 d. iki 2016 m. birželio 23 d., vieną sulaikyme išbūtą dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Iki nuosprendžio įsiteisėjimo A. Š. palikta galioti kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė.
A. Š. nuteistas už tai, kad 2016-06-21, apie 20.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,70 ‰ promilių), namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), artimoje aplinkoje, kilus žodiniam konfliktui, panaudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę V. S., t. y. griebęs ranka jai už dešinės rankos žasto srityje, suspaudė ir pastūmė V. S., dėl ko pastaroji atsitrenkė į koloną, tuo padarė nukentėjusiajai V. S. dešinio žasto, dešinio peties poodines kraujosruvas, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Šiais savo veiksmais A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, jis nuteistas už tai, kad 2016-09-07, apie 20.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), artimoje aplinkoje, kilus žodiniam konfliktui, panaudojo fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę V. S., t. y. savo rankos kumščiu sudavė vieną smūgį jai į veido sritį, po to griebęs ranka V. S. už dešinės rankos, tempė ją iš namų, dėl ko pastaroji pargriuvo ant kelių, po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką ranka laikydamas V. S. už dešinės rankos, ištempė ją iš namų ant betoninės aikštelės ir pastūmė, dėl ko pastaroji atsitrenkė į duris, tuo padarė nukentėjusiajai V. S. poodines kraujosruvas žastuose ir kairio kelio srityse, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Šiais savo veiksmais A. Š. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai.
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas Mykolas Girdiušas pašo panaikinti 2017 m. lapkričio 13 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, nes A. Š. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 str. 2 d. Mano, jog pirmos instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį turėjo išankstinį nusistatymą dėl A. Š. kaltės, teismas rėmėsi tik A. Š. kaltinančiais duomenimis bei prielaidomis ir išimtinai nukentėjusiosios V. S. parodymais, kurių, pasak apeliantų, nepatvirtino kiti įrodymai, ignoruojant nuteistojo A. Š. parodymus, nepasisakydamas dėl A. Š. teisinančių įrodymų. Nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl priimtas neteisėtas ir objektyviais bylos duomenimis nepagrįstas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas. Taip pat skunde akcentuojama, kad teismas neįvertino to, kad V. S. yra suinteresuota apkalbėti A. Š., nes tarp jų vyksta skyrybų procesas ir nesutarimai dėl turto, todėl kiekvieną kilusį žodinį konfliktą V. S. stengiasi išnaudoti savo interesams.
Apeliantai, nesutikdami su A. Š. nuteisimu 2016-06-21 epizode, tvirtina, kad nukentėjusiosios V. S. parodymai yra nenuoseklūs, prieštaraujantys A. Š. ir kitų liudytojų parodymams. Pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji parodė, kad birželio 21 d. konflikto su savo vyru A. Š. metu pastarasis ją mušė – sudavė į rankas, iš pradžių į dešinę, paskui į kairę, paskui pastūmė. Po barnio, atbėgęs sūnus D. Š., A. Š. nemušė, tik pargriovė A. Š. ant grindų ir laukė, kol atvažiuos policija. Tuo tarpu 2016-06-21 rašytame pareiškime dėl smurto artimoje aplinkoje nukentėjusioji nurodė, jog konflikto su vyru metu jos sūnus D. Š. buvo netoli jos (t. 1, b.1. 2-3). 2016-06-26 dienos apklausoje V. S. parodė, kad tuo metu, kai vyras ją mušė, pro šalį ėjo sūnus D. Š. (t. I, b. 1. 47-49). Pasak apeliantų, pagal V. S. parodymus sūnus D. Š. turėjo matyti kaip A. Š. ją muša, tačiau apklaustas liudytojas D. Š. parodė, kad jis matė tik susikibusius tėvą ir motiną, tačiau nematė, kad tėvas motiną muštų. 2017-03-17 akistatos tarp D. Š. ir nuteistojo A. Š. metu D. Š. parodė, kad jis išgirdęs tėvo šauksmus, pabijojo, kad jis netrenktų mamai, todėl išėjęs iš virtuvės ir priėjęs prie tėvo, paguldė jį ant grindų (t. 2, b.l. 10-11). Dėl to vertina, kad nukentėjusiosios ir liudytojo D. Š. parodymai, kuriais iš esmės teismas grindžia apkaltinamąjį nuosprendį, yra prieštaringi.
Taip pat skunde akcentuojama, kad teismas šiame epizode, vertindamas 2016-06-29 Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), nevertino fakto, kad į medicininę apžiūrą V. S. nuvyko praėjus daugiau nei savaitei, po jos atžvilgiu, neva, panaudoto fizinio smurto ir sužalojimai, jeigu jie iš tikrųjų buvo padaryti 2016-06-21, turėjo būti išnykę. Teisiamojo posėdžio metu V. S. nenurodė priežasties, kuri jai būtų sutrukdžiusi nuvykti į Valstybinę teismo medicinos tarnybą apžiūrai iš karto po įvykio, tą dieną, kai jai buvo išduotas siuntimas. Taip pat teismas nevertino ir nuosprendyje nepasisakė, kodėl atvykus policijos pareigūnams iš karto po įvykio pas V. S. nebuvo užfiksuota jokių kūno sužalojimų. Taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai nevertino ir nuteistojo A. Š. parodymų, jog 2016-06-21 jis grįžęs į namus į juos užėjęs nebuvo, stovėjo ant betonuotos aikštelės, o žmona stovėjo namo koridoriuje apie 2 metrus nuo jo, jie su žmona kalbėjo pakeltu tonu šaukdami, o tuo metu iš namo vidaus atbėgęs sūnus D. Š. sudavė jam kumščiu į dešinę akį, nuo ko jis parkrito (t. I, b. 1. 184-186). Pasak apeliantų, šiuos A. Š. parodymus patvirtina iš Vilniaus AVPK areštinės gauta, byloje esanti A. Š. laikino sulaikymo medžiaga, kurioje jis užfiksuotas su kraujosruva po dešine akimi. Faktą, kad A. Š. nenaudojo smurto šiame epizode patvirtina ir BPC garso įrašas, kuriame niekur neminima, kad A. Š. naudojo fizinį smurtą V. S. atžvilgiu. Todėl apeliantų tvirtinimu nukentėjusiosios versija, jog V. S. sumušė jos vyras A. Š. buvo sugalvota vėliau, bijant, kad A. Š. gali kreiptis į teisėsaugą dėl jo atžvilgiu sūnus D. Š. pavartoto smurto.
Apeliantai, nesutikdami su A. Š. nuteisimu 2016-09-07 epizode, pažymi, kad kaip ir ankstesniame epizode pirmos instancijos teismas besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiosios V. S. parodymais, nemotyvuotai atmesdamas nuteistojo A. Š. parodymus ir kitus V. S. parodymams prieštaraujančius įrodymus. Apeliantų tvirtinimu nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu nebuvo tikrinta nuteistojo A. Š. versija apie konflikto su žmona ir jo sužalojimo aplinkybės. Nuteistasis parodė, jog 2016-09-07 apie 20 val. jis atėjo prie savo namų, duris atidarė jo žmona V. S., kuri jį pamačiusi liepė per dešimt minučių susirinkti daiktus. Jam pasakius, kad ši yra jo namo dalyje, tarp jų prasidėjo barnis. Staiga iš virtuvės išėjo iš matymo jam pažįstamas vyras vardu V., kuris atstūmė V. S. į šoną ir stipriai sudavė A. Š. į krūtinės sritį. A. Š. prarado pusiausvyrą ir pro duris išlėkė ant laiptų aikštelės, o nuo jos ant žemės, dėl to A. Š. buvo sulaužyta koja ir ranka, tai yra padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b.l. 19-21). Anot apeliantų, šiuos A. Š. parodymus patvirtino liudytojais apklausti policijos pareigūnai V. K. ir S. S., kurie patvirtino, kad pareigūnams atvykus į įvykio vietą ant žemės šalia namo gulėjo vyriškis su kojos atviru lūžiu, matėsi daug kraujo, jis šaukė iš skausmo, paklausus vyro kas atsitiko, pastarasis pasakė, kad grįžo namo ir rado pašalinį vyrą, konflikto tarp jo ir žmonos metu, šis vyras jį pastūmė dėl ko jis nukrito ir susilaužė koją. Apie tai, kad A. Š. sužalojo ne V. S., o kažkoks vyriškis, parodė ir liudytoja apklausta Greitosios medicinos pagalbos darbuotoja M. V., kuri parodė, kad vežant A. Š. GMP automobiliu pastarasis aiškino sužalojimo aplinkybes ir parodė, kad jį sužalojo iš matymo pažįstamas vyras, žmonos meilužis. Apeliantų teigimu, nukentėjusioji, nuslėpdama tikrąsias įvykio aplinkybes ir siekdama padėti išvengti atsakomybės savo draugui vardu V., turėjo sugalvoti apie neva ją mušusį A. Š.. Akcentuoja, kad teismas, darydamas išvadą, jog A. Š. parodymai yra „nenuoseklūs“ rėmėsi jo apklausa ligoninėje, kuomet A. Š. parodė, jog nuo laiptų aikštelės jį nustūmė žmona V. S., neatkreipdamas dėmesio, kad A. Š. ligoninėje buvo daug kartų operuojamas, jam buvo taikoma narkozė, todėl tokius parodymus jis davė būdamas nesąmoningoje būsenoje. Todėl tvirtina, kad privalėdamas išsiaiškinti objektyvią tiesą, teismas turėjo išsikviesti ir apklausti liudytoju ikiteisminio tyrimo pareigūną, apklaususį A. Š. ligoninėje, imtis priemonių nustatyti asmenį vardu V. ir jį apklausti.
Apibendrindami apeliacinio skundo argumentus dėl A. Š. kaltės, apeliantai mano, kad pirmos instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį turėjo išankstinį nusistatymą ir remdamasis tik A. Š. kaltinančiais duomenimis bei prielaidomis, visai nepasisakydamas dėl A. Š. teisinančių įrodymų, priėmė neteisėtą ir objektyviais bylos duomenimis nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
Skunde apeliantai, formuluodami alternatyvius prašymus, nurodo, jog apeliacinės instancijos teismui nenustačius pirmos instancijos nuosprendžio panaikinimo pagrindų, prašo pakeisti nuosprendį dėl neteisingai paskirtos ir aiškiai per griežtos bausmės. Nesutikdami su pirmos instancijos teismo bausmės skyrimo motyvais, kad A. Š. per du metus yra padaręs keturias smurtinio pobūdžio veikas, pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad visos veikos yra padarytos iki priimant nuosprendį, tai yra neesant recidyvui. Teismo išvada, kad A. Š. nerodo noro laikytis įstatymų, visuotinai priimtino elgesio taisyklių, keisti savo elgesio yra nepagrįsta, nes po nuteisimo 2016-12-13, jokių nusikaltimų A. Š. nėra padaręs. Pažymima, kad nors ir būdamas 50 procentų neįgalus, nuteistasis dirba, darbe yra teigiamai charakterizuojamas, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu jis jokių nusižengimų nėra padaręs, drausmingai vykdo individualiame probacijos plane numatytas priemones. Visa tai, apeliantų teigimu, rodo asmenybės korekciją į teigiamą pusę. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad dėl buvusio kojos lūžio A. Š. ateityje bus reikalingos dar kelios medicininės operacijos išimant iš kojos kaulus sutvirtinančias metalines plokšteles, o laisvės vietų atėmimo ligoninėje tokios operacijos nėra atliekamos. Todėl mano, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti paskiriant A. Š. švelnesnę bausmės rūšį, o apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad visgi nėra pagrindo keisti A. Š. paskirtos bausmės rūšį, prašo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.
Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. Š. ir jo gynėjas advokatas M. Girdiušas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo ir gynėjo skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai.
Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo advokato M. Girdiušo apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliaciniame skunde apeliantai nesutinka su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu, kelia alternatyvius reikalavimus – prašo A. Š. išteisinti, o netenkinus šio skundo reikalavimo, skirti švelnesnę bausmės rūšį arba skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti. Apeliantų teigimu, teismas nagrinėdamas bylą pažeidė baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, o teismo padarytos išvados prieštaringos, neparemtos byloje esančiais įrodymais.
Pažymėtina, kad įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti BPK 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo, liestinumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Išvada dėl asmenų parodymų patikimumo daroma įvertinus jų gavimo šaltinį (pirminiai ar išvestiniai), gavimo būdą (ar jie duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių), parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir sulyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose). Taip pat kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.
Dėl 2016 m. birželio 21 d. epizodo.
Teisėjų kolegija šiame epizode susipažinusi su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nuteistojo, nukentėjusiosios, liudytojo D. Š. (nuteistojo ir nukentėjusiosios sūnaus) parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Š. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą.
Iš byloje esančių duomenų bei apeliacinio skundo argumentų matyti, kad tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji pripažino, jog 2016-06-21 tarp jų vyko tarpusavio konfliktas. Taip pat abi šalys neneigė, jog tarp jų jau iki šio įvykio tarpusavio santykiai buvo ir yra itin įtempti. Nors A. Š. apklaustas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje kaltu dėl šio jam inkriminuoto nusikaltimo neprisipažino, nurodė, jog nukentėjusioji V. S. jį apklaba, siekia jį „pasodinti“, neigė bet kokio smurto naudojimą nukentėjusios atžvilgiu, kaip ir apeliaciniame skunde nurodo, kad jis pats konflikto metu nukentėjo nuo sūnaus D. Š., o nukentėjusiosios parodymai įtakoti baimės, kad A. Š. gali kreiptis į teisėsaugą dėl jo atžvilgiu sūnus D. Š. pavartoto smurto, tokie nuteistojo A. Š. argumentai yra paneigti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
Pripažindamas A. Š. kaltu 2016 m. birželio 21 d. panaudojus fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę V. S., t. y. kad jis griebęs ranka nukentėjusiajai už dešinės rankos žasto srityje, suspaudė ir pastūmė V. S., dėl ko pastaroji atsitrenkė į koloną, tuo padarė nukentėjusiajai V. S. dešinio žasto, dešinio peties poodines kraujosruvas, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu, teismas rėmėsi nukentėjusiosios V. S., liudytojo D. Š. parodymais, procesinių veiksmų atlikimo duomenimis, specialisto išvada.
Nukentėjusioji V. S. iki apklausos teismo proceso metu nuosekliai aiškino įvykio aplinkybes, nurodė, kad konflikto metu A. Š. griebė jai už dešinės rankos užpakalinės žasto srities, suspaudė, pasuko ir pastūmė ją, ji atsitrenkė į koloną, tačiau neparkrito, kai vyras ją dar sugriebė už rankos, ji pradėjo šaukti, tuo metu pro šalį ėjo sūnus D. Š., jis pribėgęs prie vyro, atitraukė jį nuo V. S. ir paguldė ant grindų prie išėjimo į lauką durų (T.1, b.l. 47-49). Tokius parodymus ji patvirtino ir apklausiama pirmosios instancijos teisme, nurodydama, kaip ir kokiomis aplinkybėmis ji nukentėjo nuo nuteistojo, nurodė sužalojimų atsiradimo mechanizmą. 2016-06-21 V. S. pareiškime dėl smurto artimoje aplinkoje nurodyta, kad 2016-06-21 apie 20.30 val., į namus atėjo girtas vyras sugriebė už dešiniosios rankos ir pastūmė, rankoje, už kurios buvo sugrėbęs vyras, ji pajuto fizinį skausmą ir iš karto atsirado mėlynės (t. I, b. l. 2-3).
Nukentėjusiosios V. S. parodymus patvirtina specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotos aplinkybės, kad V. S. padarytos dešinio žasto, dešinio peties poodinės kraujosruvos kontaktuojant kietu buku daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2016-06-21). Nustatyti sužalojimai yra panašaus makromorfologinio vaizdo, todėl galėjo būti padaryti neilgai trukus vienas po kito. Nustatyti sužalojimai nebūdingi vienkartiniam griuvimui ant kieto paviršiaus (t. I, b. l. 58). Atsižvelgiant į šiuos įrodymus, pirmosios instancijos teismas, sugretinęs nukentėjusios parodymus su specialisto išvadoje nurodytomis aplinkybėmis, pagrįstai darė išvadą, kad nukentėjusiajai konstatuoti sužalojimai, padaryti nukentėjusios nurodytomis aplinkybėmis. Liudytojo D. Š. parodymais nustatyta, kad jis, išgirdęs mamos (nukentėjusios V. S.) pagalbos šauksmą, atbėgęs iš virtuvės į koridorių pamatė mamą stovinčią atsirėmusią į koloną, tėvai abu susikibę, todėl jis atitraukė tėvą nuo mamos ir, užsukęs jam ranką, paguldė ant grindų, laikė prispaudęs, tuo metu mama kvietė policiją. V. S. pranešimas bendrajam pagalbos centrui po įvykio bei gauto įrašo apžiūros protokolai (T. 1, b.l. 86, 87-89) taip pat netiesiogiai įrodo smurto panaudojimo faktą. Ir nors šiame pranešime nėra detalizuotos aplinkybės dėl fizinės jėgos naudojimo, tai nepaneigia nukentėjusiosios ir liudytojo parodymų teisingumo dėl smurto ir nešalina nuteistojo atsakomybės už padarytus veiksmus.
Apeliaciniame skunde smulkiai analizuojami nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai, apeliantams tvirtinant neva esminius parodymų neatitikimus. Pažymėtina, kad vertindamas liudytojo D. Š. parodymus teismas įvertino aplinkybę, kad duodamas parodymus teisme detalėse liudytojas D. Š. painiojosi, nurodė aplinkybes ir iš kitų konfliktų su tėvu, tačiau, kaip pagrįstai akcentavo pirmos instancijos teismas, įvertinus konfliktų dažnumą, ko neneigia ir nuteistasis, jų skaičių (bylos duomenimis per nepilnus tris metus pradėti trys ikiteisminiai tyrimai dėl keturių nusikalstamų veikų, padarytų artimoje aplinkoje panašiomis aplinkybėmis), apeliacinės instancijos teismas, kaip ir žemesnės instancijos teismas, tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojo D. Š. parodymus pagrįstai laiko patikimais, juo labiau, kad liudytojas D. Š. savo parodymus dėl esminių aplinkybių, patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. I, b. l. b. l. 69-71, 72), ir 2017-03-17 akistatos tarp liudytojo D. Š. ir įtariamojo A. Š. metu (T.II, b.l. 10-11). Be to, nukentėjusios V. S. parodymus patvirtina ir 2016-06-21 tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams apie A. Š. smurtinius veiksmus (T. 1, b.l. 38-41), kas taip pat netiesiogiai įrodo smurto panaudojimo faktą. Nors apeliantai mano, jog nukentėjusiosios ir liudytojo parodymai yra abejotini dėl parodymų neatitikimo, faktines aplinkybes, priešingai nei teigia apeliantai, patvirtina byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo įvertinti rašytiniai įrodymai, esminių neatitikimų tarp nukentėjusiosios bei nurodyto liudytojų parodymų, nenustatyta, todėl jais nesiremti teismas neturi pagrindo.
Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, kad V. S. į medicininę apžiūrą nuvyko praėjus daugiau kaip savaitei, pažymėtina, kad šiuo atveju šis argumentas neturi esminės reikšmės sprendžiant 2016-06-29 įvykio aplinkybes, dėl kurio A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Tai neduoda pagrindo laikyti specialisto išvadą ir nukentėjusiosios parodymų prieštaringais ar melagingais, nes specialisto išvada, kaip ir kiti aptarti įrodymai, siejasi vienas su kitu logiška grandine ir patvirtina teismo nustatytas faktines aplinkybes dėl nuteistojo smurto panaudojimo nukentėjusiosios atžvilgiu, todėl ir šiuo atveju abejoti nukentėjusiosios parodymų patikimumu, nėra pagrindo.
Apeliantų akcentuojamos aplinkybės, susijusios su liudytojo (sūnaus) D. Š. veiksmais, t.y. galimai pavartoto smurto nuteistojo atžvilgiu, teigiant, jog ši nukentėjusiosios versija buvo išgalvota baiminantis dėl kreipimosi į teisėsaugos institucijas sūnaus D. Š. atžvilgiu, nėra tiesiogiai susijęs su nagrinėjamu atveju, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir nusikalstamo A. Š. elgesio nepaneigia ir nepateisina.
Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai neužfiksavo nukentėjusiosios kūno sužalojimų. Su šiais argumentais sutikti vėl gi nėra pagrindo. Atvykusiems policijos pareigūnams į įvykio vietą pagal gautą pranešimą, nukentėjusioji nurodė aplinkybes dėl smurto vartojimo bei sužalojimų atsiradimo mechanizmą. Smurtą galinčius rodyti požymius policijos pareigūnai užfiksavo 2016-06-21 tarnybiniame pranešime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo, pažymėdami sužalojimo kodą – 02, žymintį kraujosruvą (mėlynę) (T. 1, b.l. 40), todėl tvirtinti, kad pareigūnai paneigė nukentėjusiosios parodymus dėl neva prieš ją panaudoto smurto, nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl A. Š. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą 2016 m. birželio 21 d. epizode, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė, vadovavosi leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertino, priešingai nei tvirtina apeliantai, nešališkai atsižvelgdamas į visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.
Dėl 2016 m. rugsėjo 7 d. epizodo.
Šiame epizode tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji, vėl gi, pripažino, jog 2017-09-07 tarp jų vyko tarpusavio konfliktas. Nors nuteistasis tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde tvirtina, kad kaltinime nurodytų veiksmų nebuvo, vyko žodinis konfliktas, tokie nuteistojo argumentai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas išvengti atsakomybės už padarytus veiksmus, nes nuteistojo nurodytos aplinkybės prieštarauja kitiems, pirmosios instancjos teismo ištirtiems įrodymams.
Byloje esanti BIRT ataskaitų žiūryklė (T. 1, b.l. 94-97), 2017-06-13 apžiūros protokolas (T.1, b.l. 128-130) liudija, kad 2016-09-07 telefonu Nr. (duomenys neskelbtini)du kartus į BPC paskambino moteris, kuri prisistatė V. S., pranešdama apie tai, kad ji su vyru susimušė ir vyras sulaužė koją, reikalinga medicininė pagalba. Pokalbio metu moteris nurodo, kad susimušė su vyru, kuris jai trenkė, vyras nukrito nuo laiptų, susilaužė koją. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos 3-iajame skyriuje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 135 str. 2 d. 3 p., t.y. dėl A. Š. sunkaus sveikatos sutrikdymo. 2017-06-01 Vilniaus apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro R. I. nutarimu ikiteisminis tyrimas V. S. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 2 dalies 3 punkte, nutrauktas esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BK 28 straipsnis). Šiuo įsiteisėjusiu nutarimu konstatuota, kad konfliktą sukėlė A. Š., kuris smurtavo V. S. atžvilgiu pirmas suduodamas smūgį nukentėjusiajai (t. I, b. l. 172-177). Nukentėjusioji V. S. tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu (T.1, b.l. 91) iš esmės nuosekliai ir aiškiai nurodė aplinkybes, kad kilus žodiniam konfliktui, apeliantas kumščiu sudavė smūgį jai į veido sritį, jai skaudėjo dantis, griebęs ranka V. S. už dešinės rankos, tempė ją iš namų, dėl ko ji pargriuvo ant kelių, po to ranka laikydamas V. S. už dešinės rankos, ištempė ją iš namų ant betoninės aikštelės, pastūmė, tuomet ji pastūmė A. Š., jis nugriuvo ant žemės ir susižalojo. Nukentėjusioji iš esmės analogiškus parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. I, b. l. 117-125). Tokius nukentėjusiosios parodymus patvirtina 2016 m. rugsėjo 8 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kuria konstatuota kad V. S. padarytos poodinės kraujosruvos žastuose ir kairio kelio srityse, galimai tiriamosios nurodytu laiku (2016-09-07) ir būdu, sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, aprašomoje išvados dalyje nurodyta, kad kairiame žande aiškių išorinių sužalojimų nematyti, kiek paslankūs viršutiniai kairės pusės 1-2 – as protezuoti dantys (t. 1, b. l. 115).
Taigi įvertinus specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, sužalojimų atsiradimo mechanizmą su nukentėjusios parodymais, duotais tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, sutiktina su pirmos instancijos išvada, kad konstatuotus sužalojimus nukentėjusioji patyrė jos nurodytomis aplinkybėmis. Vertinant teisme apklaustų liudytojų I. J., J. V., G. S., nukentėjusios V. S. parodymus, kad Švelnikų namuose konfliktai yra nuolatiniai, juos išprovokuoja A. Š., kuris būdamas neblaivus elgiasi agresyviai, kartu su ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu (dėl A. Š. sužalojimų) nustatytomis aplinkybėmis (t. I, b. l. 172-177), procesinių veiksmų protokoluose užfiksuotomis aplinkybėmis (2017-06-13 apžiūros protokolas), tokie ištirti bylos duomenys patvirtina, kad tarp sutuoktinių vyko konfliktas, kurio metu buvo vartojamas smurtas nukentėjusiosios atžvilgiu.
Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl A. Š. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą 2016 m. rugsėjo 7 d. epizode, BPK 20 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų nepažeidė, vadovavosi leistinais ir patikimais įrodymais, juos vertino, priešingai nei tvirtina apeliantai, nešališkai, atsižvelgdamas į visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas aplinkybes.
Apeliantų argumentai susiję su A. Š. sunkaus sveikatos sutrikdymu šio įvykio metu, tvirtinant, jog teismas privalėdamas išsiaiškinti objektyvią tiesą, turėjo išsikviesti ir apklausti liudytoju ikiteisminio tyrimo pareigūną, apklaususį A. Š. ligoninėje, bei imtis priemonių nustatyti asmenį vardu V. ir jį apklausti, yra nepagrįsti ir atmestini. Pažymėtina, jog tokių duomenų rinkimas ir vertinimas nėra tikslingas, nes šios aplinkybės BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos kvalifikavimui A. Š. veiksmams lemiamos reikšmės neturi. Tokie apelianto argumentai jo kaltės ir smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimo fakto nepaneigia. Be to, pažymėtina, kad A. Š. sužalojimo aplinkybės jo nurodytomis aplinkybėmis apeliaciniame skunde (t.y. dėl asmens vardu „V.“) buvo įvertintos atliekamame ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame yra priimtas įsiteisėjęs procesinis sprendimas ikiteisminį tyrimą nutraukti.
Dėl bausmės
Nuteistasis A. Š. apeliaciniu skundu prašo skirti švelnesnę bausmės rūšį arba skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti.
Šioje byloje A. Š. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (už dvi nusikalstamas veikas), tai yra už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą. Baudžiamasis įstatymas numato, jog asmuo už šią nusikalstamą veiką baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
Įvertinus byloje esančius duomenis, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nuteistajam A. Š. parinkdamas bausmės rūšį už kiekvieną nusikaltimą, nustatydamas jos trukmę, paskirdamas galutinę subendrintą bausmę, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo manyti, jog apeliantas A. Š. nubaustas per griežtai.
Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę. Tokių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, skirdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, įvertino A. Š. padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kad apeliantas įvykdė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, kad fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą jis nukentėjusiajai – savo šeimos nariui, sukėlė veikdamas tiesiogine tyčia, nusikalstama veika baigta. Apylinkės teismas apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pagrįstai pripažino tai, jog nusikalstamas veikas A. Š. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nuteistasis A. Š. šias nusikalstamas veikas padarė esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, praeityje jis 4 kartus teistas, iš jų 3 kartus už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Nuo 2014 m. birželio 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 7 d., t. y. vos daugiau nei per du metus, jis yra padaręs 4 (keturias) smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas prieš tą pačią nukentėjusiąją, panašiomis aplinkybėmis. Šioje byloje tiriamos nusikalstamos veikos padarytos paskutinio ikiteisminio ir teisminio proceso metu, už kurį A. Š. nuteistas 2016-12-13 nuosprendžiu. Ankstesniais teismų sprendimais apeliantui buvo skirtos švelnesnės bausmės, tačiau BK 41 str. numatyti bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes apeliantas ir toliau vykdė naujas nusikalstamas veikas. Šios paminėtos aplinkybes bei pakankamai ilgą laiko tarpą besitęsiantis ir vis nesiliaujantis smurtavimas prieš nukentėjusiąją V. S. byloja, kad A. Š. padarytos nusikalstamos veikos nėra atsitiktinis jo neigiamas poelgis, tai dėsningas jo elgesio padarinys dėl susiformavusios neigiamos orientacijos visuomenėje, visuotinai priimtinų elgesio normų nepaisymo ir nenoro laikytis įstatymų reikalavimų rezultatas. Todėl įvertinus ir apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, kad veikos yra padarytos iki priimant 2016-12-13 nuosprendį, vis tik sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad virš paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, kad bausmės tikslai, įskaitant ir galimybės ateityje daryti nusikalstamas veikas apribojimas, gali būti pasiekti paskiriant sankcijoje numatytas bausmes – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant artimą sankcijoje numatytam vidurkiui, nes A. Š. išvadų po ankstesnių teistumų, pradėto ikiteisminio tyrimo ir vykusio teisminio proceso, po kurio jis buvo nuteistas 2016-12-13 nuosprendžiu nepadarė, šie teisminiai procesai nesulaikė nuteistojo nuo pakartotinio nusikaltimų darymo ir nepaveikė jo, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
Taip pat apylinkės teismas pagrįstai A. Š. paskirtą bausmę, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1,4 ir 9 dalių pagrindu, subendrino su ankstesniu 2016-12-13 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, prie griežčiausios bausmės pridėjęs dalį švelnesnės bausmės, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad A. Š. nusikalstamas veikas, už kurių padarymą jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, įvykdė iki 2016-12-13 Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžio priėmimo. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas taikė nuteistajam palankesnį bausmių, dalinio, sudėjimo būdą ir, paskirdamas galutinę bausmę, BK 63 straipsnio nuostatų nepažeidė. Dėl to konstatuojama, kad nuteistajam paskirta bausmė savo dydžiu nėra aiškiai per didelė, mažinti jos nėra pagrindo.
Pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas privalo vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Sprendžiant klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo teismas turi įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, ir prieiti pagrįstos išvados, kad bausmės tikslai bus pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo. Kaip minėta, apeliantas praeityje buvo 4 kartus teistas, iš jų 3 kartus už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Nuo 2014 m. birželio 8 d. iki 2016 m. rugsėjo 7 d. jis yra padaręs 4 (keturias) smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas prieš tą pačią nukentėjusiąją, šioje byloje tiriamas nusikalstamas veikas jis padarė paskutinio ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso metu, o besitęsiantis ir nesiliaujantis smurtavimas prieš nukentėjusiąją patvirtina, kad nei pirmuoju nuosprendžiu paskirtoji bausmė, nei dar vienas vykęs ikiteisminis ir teisminis procesas neatgrasė nuteistojo nuo smurtinio elgesio prieš nukentėjusiąją. Todėl darytina išvada, kad A. Š. atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas ir atidėti paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo.
Apelianto skunde nurodytos aplinkybės, kad jis būdamas 50 procentų neįgalus dirba, darbe charakterizuojamas teigiamai, drausmingai vykdo individualiame probacijos plane numatytas priemones pagal ankstesnį nuosprendį vertinamos teigiamai, tačiau, esant kitoms nustatytoms aplinkybėms, nesudaro pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę ar paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Dėl skunde nurodytų aplinkybių, kad nuteistajam dėl buvusio kojos lūžio ateityje bus reikalingos dar kelios medicininės operacijos, pažymima, jog suimtųjų ir nuteistųjų sveikatos priežiūrai užtikrinti laisvės atėmimo vietose teikiamos tokios pat asmens sveikatos priežiūros paslaugos kaip ir laisvėje.
Įvertinus byloje esančius duomenis, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo padarytas nusikalstamas veikas. Bausmių skyrimą ir bendrinimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė apeliantui tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytoms nusikalstamoms veikoms. Keisti skundžiamą apylinkės teismo nuosprendį A. Š. apeliacinio skundo motyvais ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. Š. ir jo gynėjo Mykolo Girdiušo apeliacinį skundą atmesti.