Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Ramūno Šarkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Astos Vailionės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. (R. J.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nesutikdamas su minėtu sprendimu, pareiškėjas jį apskundė Regionų administraciniam teismui, kuris 2024 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-6979-386/2024 skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas iki paskutinės savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje dienos vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negavo ir iš Lietuvos neišvyko, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 127 straipsnio 1, 3¹ ir 6 dalimis, reglamentuojančiomis įpareigojimo išvykti terminus ir tvarką, priėmė ginčijamą Sprendimą.

Byloje nenustatyta, o pareiškėjas ir neteigia, kad kilmės šalyje (Tunise) jam grėstų pavojus gyvybei arba jis būtų persekiojamas, baudžiamas, žeminamas dėl atitinkamų priežasčių ar patirtų kitokį nežmonišką elgesį, todėl teismas sutinka su atsakovo vertinimu, jog šiuo atveju nėra UTPĮ 130 straipsnyje nustatytų priežasčių, draudžiančių pareiškėją išsiųsti į kilmės šalį. Vis dėlto, teismas iš esmės palaiko pareiškėjo argumentus, kad Sprendime netinkamai įvertintos UTPĮ 128 straipsnyje reglamentuojamos aplinkybės.

Bylos duomenimis nustatyta, kad priimant Sprendimą, 2024 m. birželio 20 d. buvo apklausta pareiškėjo sutuoktinė O. S., o 2024 m. birželio 27 d. apklaustas pats pareiškėjas (b. l. 105-106, 114-117, 123-124, 138-139). Iš pareiškėjo ir jo sutuoktinės paaiškinimų bei kitų surinktų duomenų atsakovas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvoje yra tik nuo 2023 m. spalio 3 d., nedirba, jo pragyvenimo šaltinis yra asmeninės lėšos, nekilnojamojo turto Lietuvoje neturi. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovo vertinimu, kad pareiškėjo su Lietuva nesieja ekonominiai ir socialiniai ryšiai. Vis dėlto, kaip ir pažymėjo LVAT teisėjų kolegija 2024 m. birželio 12 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-1764-822/2024), esminę reikšmę sprendžiant pareiškėjo išsiuntimo iš šalies klausimą sudaro faktinės aplinkybės, susijusios su jo šeima, teisėtai gyvenančia Lietuvoje.

Atsakovas nustatė ir bylos duomenys patvirtina (b. l. 57-58, 60-66, 138-139), kad Lietuvoje teisėtai gyvena pareiškėjo sutuoktinė O. S. (Ukrainos pilietė), su kuria jis (duomenys neskelbtini) Lietuvoje susilaukė sūnaus, taip pat šeimoje auga pareiškėjo sutuoktinės sūnus iš ankstesnės santuokos, kuris Lietuvoje lanko mokyklą. Pareiškėjo šeimos nariams leidimai laikinai gyventi išduoti UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu, t. y. suteikus laikinąją apsaugą. Atsakovo vertinimu, šios aplinkybės nesudarė pakankamo pagrindo leisti pareiškėjui pasilikti Lietuvoje ir įteisinti savo buvimą. Sprendime konstatuojama, kad R. J. išvykimas į kilmės valstybę neturės įtakos vyresniojo vaiko mokslams, nes vaikas lieka Lietuvoje su motina ir gali nepertraukiamai mokytis, o jaunesnysis vaikas taip pat lieka su motina.

Teismas nesutinka su atsakovo atliktu minėtų faktinių aplinkybių vertinimu. Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtina atsakingo valdymo (gero administravimo) principą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. gegužės 11 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus, 2004 m. lapkričio 5 d. išvadą). Vienas iš gero administravimo principų yra konstitucinė nuostata, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (žr., pvz., LVAT 2005 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-655/2005). VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodoma, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.). Individualus administracinis aktas, kuriame nevertintos bylai reikšmingos aplinkybės, neatitinka gero viešojo administravimo principo. Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą.

Šiuo atveju gero viešojo administravimo principas įpareigoja atsakovą priimant sprendimą jame nurodyti ne tik teisės aktus, bet ir tinkamai įvertinti reikšmingų faktinių aplinkybių visumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tinkamai neįvykdė šios pareigos.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 yra nurodžiusi, kad, jeigu sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę. (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Toje pačioje byloje teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitiko ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti, o, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą.

Šios bylos kontekste svarbu paminėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta valstybės pareiga pagal išgales teikti paramą šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra akcentavęs, kad vaiko teisė į šeimos ryšius yra pirmojo lygio teisė, nes šeimoje nuo pirmųjų vaiko gimimo dienų ugdomos jo vertybės, elgesio normos, patenkinami esminiai vaiko meilės, saugumo, savivertės, savirealizacijos bei kiti poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-132-943/2024). Vaiko teisė į šeimos globą ir priežiūrą bei šeimos ryšius laikoma viena plačiausiai tarptautinės bendrijos pripažįstamų vaiko teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2021).

Pažymėtina ir tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (toliau – ir EŽTT) plėtojamas principas, jog tėvų ir vaiko buvimas kartu, mėgavimasis vienas kito draugija yra esminė šeimos gyvenimo sudedamoji dalis ir fundamentalus šeimos gyvenimo elementas (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo byloje Johansen prieš Norvegiją, peticijos Nr. 17383/90; par. 52; 2002 m. vasario 26 d. sprendimo Kutzner prieš Vokietiją, peticijos Nr. 46544/99, par. 58; 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Pontes prieš Portugaliją, peticijos Nr. 19554/09, par. 74).

Nagrinėjamu atveju teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo sūnui D. J. šiuo metu dar nėra sukakę nė dviejų metų, taigi, jis yra itin jauno, pažeidžiamo amžiaus. Vadovaujantis bendruoju protingumo principu bei atsižvelgiant į tokio amžiaus vaiko ypatingą jautrumą jį supančiai aplinkai ir žmonėms, įvertinus šiame vaiko gyvenimo tarpsnyje vykstančią intensyvią raidą ir didelę įgytų patirčių įtaką tolimesniam asmenybės formavimuisi, manytina, kad tėvo tiesioginis dalyvavimas tokio amžiaus vaiko auginime yra ypatingai svarbus.

Atsižvelgtina ir į tai, kad šeimoje augant dviem nepilnamečiams vaikams, vienas iš kurių yra mažametis, vaiko tėvo dalyvavimas šeimos gyvenime laikytinas svarbiu ir praktiniais bei ekonominiais sumetimais - vienam iš vaiko tėvų dirbant, antrasis gali rūpintis vaikais. Paminėtina ir tai, kad pareiškėjo sutuoktinė yra kilusi iš Ukrainos, Lietuvoje gyvena laikinosios apsaugos pagrindu dėl vykstančio karo, todėl vaikai auga svečioje šalyje. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sutuoktinė Lietuvoje turi kitų artimųjų, kurie galėtų suteikti paramą ir pagalbą šeimai, jeigu pareiškėjas būtų išsiųstas iš Lietuvos.

Apklausos metu pareiškėjo sutuoktinė paaiškino, kad kartu su vyru veda bendrą šeimos ūkį, pareiškėjas rūpinasi vaikais, siekia įsidarbinti įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, po truputį bando įsitvirtinti Lietuvoje (b. l. 138-139). Iš bylos duomenų taip pat matyti, kad 2024 m. vasario 2 d. ir vasario 19 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą norėdamas pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi gavimo darbo pagrindu (b. l. 85, 107-108).

Įvertintina ir tai, kad nors pareiškėjo šeimos judėjimo laisvė nėra suvaržyta, tačiau galimybės išvykti kartu su pareiškėju į Tunisą yra apsunkintos, kadangi pareiškėjo sutuoktinė ir abu šeimoje augantys vaikai yra Ukrainos, o ne Tuniso piliečiai (b. l. 23-25). Be to, kaip jau minėta, vyresnysis vaikas Lietuvoje lanko ugdymo įstaigą (b. l. 26), todėl išvykimas iš šalies sutrikdytų mokymosi procesą. Paminėtina, kad pareiškėjo sutuoktinė Migracijos departamentui teiktuose paaiškinimuose (b. l. 138-139) nurodė, jog nemoka arabų kalbos, taip pat paaiškino, kad viena iš atvykimo į Lietuvą priežasčių buvo vaiko galimybė mokytis, nes Tunise tokių sąlygų nebuvo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo šeimai išvykus į Tunisą, jie netektų Lietuvoje suteiktos laikinosios apsaugos, kadangi pagal UTPĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsieniečiui suteikta laikinoji apsauga panaikinama, jeigu jis išvyksta gyventi į užsienio valstybę.

Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad pareiškėjo viza buvo panaikinta bei Sprendimas išsiųsti jį iš šalies buvo priimtas ne dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, kas dažnu atveju teismų praktikoje laikoma kaip svarbesnis valstybės interesas negu asmens šeimos interesai. Nors užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, nes, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia, tačiau teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama tik remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais. Net ir tokiu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2023 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-202-556/2023; kt.). Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad pareiškėjo išsiuntimas iš šalies neigiamai atsilieptų jo šeimos gerovei ir būtų neproporcingas, atsižvelgiant į mažamečio vaiko interesus.

Atsižvelgiant į minėtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, LVAT, LAT ir EŽTT formuojamą praktiką, įvertinus konkrečią pareiškėjo šeimos situaciją, spręstina, kad Migracijos departamentas, Sprendime konstatuodamas, jog tėvo atskyrimas nuo šeimos šiuo atveju yra nereikšmingas ir nekliudo išsiųsti pareiškėjo iš šalies, priėmė neteisingą sprendimą, tinkamai neįvertino reikšmingų faktinių aplinkybių visumos ir pažeidė bendruosius teisingumo, proporcingumo, proceso šalių interesų pusiausvyros principus bei gero viešojo administravimo principą. Tokiu būdu atsakovas pažeidė ir VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimus administracinį sprendimą pagrįsti faktiniais duomenimis ir atitinkamai motyvuoti.

Šiuo konkrečiu atveju teismas vertina, kad pareiškėjo interesas išsaugoti šeimos vientisumą ir užtikrinti mažamečio vaiko bei visos šeimos gerovę yra svarbesnis, nei visuomenės interesas grąžinti (išsiųsti) neteisėtai valstybės teritorijoje esantį asmenį. Spręstina, kad atsakovas nepagrįstai neatsižvelgė į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą aplinkybę, t. y. pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, bei nepagrįstai nepritaikęs šio pagrindo, dėl kurio pareiškėjas negali būti išsiųstas iš Lietuvos, priėmė neteisėtą Sprendimą dėl jo išsiuntimo.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus

Antruoju skundo reikalavimu pareiškėjas prašo įpareigoti Migracijos departamentą priimti dokumentus prašymui dėl šeimos susijungimo suteikiant laikinąją apsaugą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 94 straipsnio 8 dalį.

Pareiškėjas nurodė, ir bylos duomenys (b. l. 85-87) patvirtina, kad jis 2024 m. vasario 19 d., 2024 m. vasario 20 d., 2024 m. vasario 26 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas priimti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, taip pat konsultacijai (teigia norėjęs pasidomėti, kokiu būdu galėtų gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje su šeima, kuri yra gavusi laikinąją apsaugą dėl karo Ukrainoje), tačiau Migracijos departamentas atsisakė priimti bet kokį pareiškėjo prašymą, motyvuodamas tuo, kad jo viza yra panaikinta ir Lietuvoje jis yra neteisėtai.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjas privalo vykdyti UTPĮ 124 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą išvykti iš Lietuvos Respublikos iki kelionės leidimo, vizos ar leidimo laikinai gyventi galiojimo pabaigos, todėl, norėdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, jis pirmiausia privalo iš jos išvykti. Atsakovo teigimu, prašymą dėl leidimo gyventi pareiškėjas gali teikti tik būdamas užsienio valstybėje, per pasirinktą Migracijos departamento išorės paslaugų teikėją, arba teisėtai vėl atvykęs į Lietuvą kreiptis tiesiogiai į Migracijos departamentą.

Teismas visų pirma pažymi, kad pagal UTPĮ 95 straipsnio 1 dalį, užsieniečiams, gavusiems laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamentas išduoda leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kurie galioja laikinosios apsaugos suteikimo laikotarpiu. UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jam šio įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Užsieniečio, kuriam suteikta laikinoji apsauga, šeimos nariai turi teisę į laikinąją apsaugą. Ši teisė įgyvendinama tik tuo atveju, jeigu nustatoma, kad šeimos nariai buvo išskirti dėl įvykių, po kurių užsieniečiui buvo suteikta laikinoji apsauga (UTPĮ 94 str. 8 d.). Pareiškėjas siekia neišvykdamas iš Lietuvos pateikti prašymą dėl laikinosios apsaugos suteikimo.

LVAT praktikoje yra pažymėta, kad konstatavus, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai UTPĮ 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui (šiuo atveju – panaikinus vizą), neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas UTPĮ nuostatų aiškinimas reikštų, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (LVAT 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2020 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3947-556/2020).

Atsižvelgiant į paminėtų teisės aktų nuostatas bei formuojamą LVAT praktiką, atsakovui priimant Sprendimą visų pirma kilo pareiga įvertinti UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, o šias įvertinus palankiai pareiškėjui, kas ir turėjo būti padaryta, pareiškėjui negali būti užkertamas kelias kreiptis į atsakovą dėl savo buvimo Lietuvoje įteisinimo (leidimo laikinai gyventi Lietuvoje, vizos išdavimo, laikinosios apsaugos suteikimo).

Kadangi šioje byloje konstatuota, jog UTPĮ 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės (pareiškėjo ryšiai su Lietuvoje gyvenančia šeima) turi būti vertinamos pareiškėjo naudai ir jis negali būti išsiųstas iš šalies, Migracijos departamentas privalo spręsti klausimą dėl pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje įteisinimo jam neišvykstant.

Pažymėtina, jog teisminės valdžios paskirtis ne tik išspręsti teisinius konfliktus, bet ir išspręsti juos taip, kad būtų paneigtas vilkinimas, piktnaudžiavimas, nenoras veikti taip kaip numato teisės aktai. Teismo sprendimas turi būti ne tik teisėtas, bet ir teisingas (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-336-14).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, antrasis skundo reikalavimas taip pat tenkintinas ir atsakovas įpareigotinas priimti pareiškėjo teikiamus dokumentus prašymui dėl šeimos susijungimo suteikiant laikinąją apsaugą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 94 straipsnio 8 dalį.

Dėl likusių pareiškėjo argumentų

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų (dėl atsakovo dokumentų pateikimo pareiškėjui suprantama kalba, dėl galimai netinkamo pranešimo apie vizos panaikinimą ir kt.), tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų nepasisakytina. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo R. J. (R. J.) skundą patenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 24S154798, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigoti savanoriškai išvykti į Tunisą iki 2024 m. liepos 26 d.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš pareiškėjo priimti dokumentus prašymui dėl šeimos susijungimo suteikiant laikinąją apsaugą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 94 straipsnio 8 dalį.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.