- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-13
- Bylos Nr.
- 2K-518/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-92-1-00295-2009-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Armanas Abramavičius, Rimantas Baumilas (pran.)
- Nuteistasis
- A. S., A. O., Ž. P.
- Nukentėjusysis
- H. Z., V. F.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Armano Abramavičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. kasacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, 290 straipsnį – laisvės atėmimu trims mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, bausmes subendrinus jas apimant, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams ir 12 MGL dydžio bauda (bauda įvykdyta). Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę 650 Lt (5 MGL) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per šešis mėnesius bei įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti mokslą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Priteista solidariai iš A. S., A. O. ir Ž. P. po 1500 Lt nukentėjusiesiems H. Z. ir V. F. neturtinei žalai atlyginti.
Nuspręsta išieškoti iš A. S., A. O. ir Ž. P. po 13,50 Lt proceso išlaidų valstybei.
Taip pat skundžiamas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 16 d. nuosprendis, kuriuo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 11 d. nuosprendis, be kita ko, pakeistas A. S. – jo nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 286 ir 290 straipsnius, perkvalifikuota pagal BK 286 straipsnį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams. Panaikintas BK 63 straipsnio 2 dalies taikymas dėl bausmių subendrinimo pagal BK 286 ir 290 straipsnius. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Švenčionių rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 4 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams ir 12 MGL dydžio bauda (bauda įvykdyta). Pritaikius BK 75 straipsnį, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę 650 Lt (5 MGL) dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per šešis mėnesius bei įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti mokslą ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Tuo pačiu apylinkės teismo nuosprendžiu nuteisti A. O. ir Ž. P., tačiau jie kasacine tvarka nesiskundžia.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už tai, kad pasipriešino valstybės tarnautojams, t. y. 2009 m. rugsėjo 30 d., apie 23.20 val., Švenčionyse, šalia kino teatro „Taika“, esančio Vilniaus g. 3/2, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrai su A. O., Ž. P. ir kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nevykdė policijos pareigūnų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Viešosios tvarkos ir kelių policijos poskyrio vyresniojo patrulio H. Z. ir patrulio V. F. teisėtų reikalavimų nusiraminti, netriukšmauti, nesikeikti, juos įžeidinėjo, vartodami necenzūrinius žodžius ir keiksmažodžius, bei panaudojo prieš juos fizinį smurtą, t. y. stumdė policijos pareigūnus, tampė juos už uniformų, A. S. kartu su Ž. P. ir ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu tyčia sudavė kumščiu V. F. po vieną kartą į dešinįjį petį, dešinę ranką ir krūtinės sritį; A. O. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis sudavė H. Z. po vieną kartą į dešinės akies ir krūtinės sritis bei ne mažiau kaip tris smūgius į nugarą, o vienam iš jų apglėbus H. Z. ranka iš už nugaros per kaklą, bandė nukentėjusįjį pargriauti; taip nukentėjusiesiems buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata, sugadintos uniformos.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių dalis dėl jo nuteisimo ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius teigimu, abiejų instancijų teismai, pažeisdami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, neišsamiai išnagrinėjo bylą, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir priėmė neteisėtus ir nepagrįstus sprendimus. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė tik nukentėjusiųjų (pareiškusių civilinius ieškinius, todėl suinteresuotų bylos baigtimi) parodymais ir nevertino arba netinkamai vertino įrodymus, paneigiančius jo dalyvavimą padarant nusikaltimą.
Kasatorius nurodo, kad jo veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 286 straipsnyje, sudėties, nes jis fizinio smurto prieš policijos pareigūnus nenaudojo. Tai, kad kasatorius nedalyvavo ir negalėjo dalyvauti pasipriešinant pareigūnui V. F., patvirtina kito nukentėjusiojo H. Z. parodymai, kuriuose jis teigė pastebėjęs tarp besigrumiančiųjų su nukentėjusiuoju V. F. ne jį (kasatorių), o Ž. P.. H. Z. pažinojo kasatorių iš matymo, todėl, jeigu jis būtų dalyvavęs muštynėse, tai neabejotinai būtų atpažintas. Be to, kasatoriaus nematė ir liudytoja J. T., o liudytojai A. D., D. G. ir A. Č. parodė, kad jis (kasatorius) tuo metu buvo prie kito nukentėjusiojo H. Z. ir bandė išskirti jį su kitu besigrumiančiu asmeniu. Taigi, kasatoriaus įsitikinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jis nenaudojo smurto prieš V. F., viso konflikto metu stovėjo šalia pareigūno H. Z. nieko nedarydamas, todėl, nesijausdamas kaltas, niekur nebėgo. Kasatoriaus manymu, V. F., teigdamas, kad dalyvavo būtent jis (kasatorius), galėjo suklysti, nes konfliktas vyko tamsiu paros metu.
Kasatorius nurodo, kad jis nesmurtavo prieš pareigūną H. Z., bet bandė išskirti besimušančius, tačiau teismai, nepaisydami, jog kaltinamajame akte jis nebuvo kaltinamas dėl pasipriešinimo pareigūnui H. Z., pažymėjo, kad šie jo veiksmai laikomi pavojingais, nes jais prisidėta prie grupės asmenų padaryto bendro pasipriešinimo. Kasatoriaus manymu, tokią išvadą teismai galėjo padaryti tik nustatę, kad tokie jo veiksmai buvo pavojingi ir kad taip elgdamasis padėjo kitiems asmenims priešintis pareigūnui. Priešingai negu nustatė teismas, jis siekė apsaugoti pareigūną H. Z. nuo sužalojimo, ir tai negali būti laikoma padėjimu jam pasipriešinti.
Kasatorius pažymi, kad BK 286 straipsnyje numatyta veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas supranta, jog panaudodamas smurtą priešinasi valdžios atstovui, teisėtai vykdančiam savo pareigas, ir nori taip veikti, tuo tarpu iš pirmiau nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad jis neturėjo tyčios pasipriešinti policijos pareigūnams. Tačiau teismai, nagrinėdami bylą, nesiaiškino, kaip kasatorius suvokė daromos veikos požymius, koks buvo jo psichinis santykis su daroma veika, neatskleidė kaltės turinio.
Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad, atitraukdamas A. Z., nesukėlė jam skausmo ar kitokių neigiamų padarinių (sužalojimų nugaroje, taip pat nesugadino uniformos). Be to, kasatorius nurodo, kad jis nebuvo konflikto iniciatorius, pareigūnų neįžeidinėjo, visą laiką buvo ramus ir prašė aplinkinių liautis konfliktuoti (tai patvirtino liudytojai A. Č. ir R. V.). Kasatorius mano, kad teismai neteisingai konstatavo, jog jo pasipriešinimas policijos pareigūnams pasireiškė agresyviu muistymusi, stumdymusi ir nuolatiniu necenzūrinių žodžių vartojimu. Kasatorius pripažįsta nesileidęs surakinamas antrankiais ir keikęsis, tačiau teigia, kad nesidavė surakinamas tik dėl to, kad nesijautė kaltas, o keikėsi iš skausmo, kurį sukėlė pareigūnai užlauždami jam rankas. Kasatorius teigia būtų sutikęs ir taip vykti į policijos komisariatą duoti parodymų ir tam nereikėjo naudoti prievartos. Kasatoriaus įsitikinimu, įvertinus jo veiksmų pobūdį ir intensyvumą sulaikymo metu, akivaizdu, kad jam turėjo būti taikoma administracinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 187 straipsnio 1 dalis), nes jis priešinosi policijos pareigūnams nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jo panaudoti.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Olga Zabelina prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.
Prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis su apeliacinės instancijos teismo padarytais pakeitimais yra teisėtas ir pagrįstas, nagrinėjant bylą BPK pažeidimų nepadaryta. Abiejų instancijų teismai, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio nuostatomis, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, nustatė faktines aplinkybes ir įvertino įrodymus, o apeliacinės instancijos teismas dar ir teisingai patikslino A. S. veikos kvalifikavimą.
Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Šiuo įstatymu saugoma valstybės tarnautojų ir viešojo administravimo subjektų veikla, taip pat jų sveikata, profesinis orumas, o nusikalstamos veikos baigtumas siejamas su fizinio smurto panaudojimo ar grasinimo išreiškimo momentu (formalioji sudėtis).
Prokurorė nurodo, kad teismai teisingai nustatė, jog nuteistieji A. S., A. O. ir Ž. P. veikė bendrai. Tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi jie atliktų veiksmus, atitinkančius visus nusikaltimo objektyviuosius požymius. Vykdytojai irgi gali būti pasiskirstę vaidmenimis ir atlikti tik dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų vykdytojų veiksmus. Taip pat nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą (kasacinė nutartis Nr. 2K-502/2009). Bendrininkai turi suvokti, jog kėsinasi į tą patį objektą, be to, turi suprasti ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan. Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis ištirtais įrodymais, nuosprendyje nustatė fizinio smurto panaudojimo aplinkybes, detalizavo policijos pareigūnų ir nuteistųjų veiksmus įvykio metu bei padarė pagrįstą išvadą, kad pasipriešinimas policijos pareigūnams buvo padarytas bendromis kelių asmenų, tarp jų ir kasatoriaus, pastangomis. Visų nuleistųjų veiksmai nustatyti tinkamais ir patikimais įrodymais – jų pačių, liudytojų bei nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais.
Prokurorė A. S. kasaciniame skunde nurodytus teiginius, kad pribėgdamas iš už nugaros policijos pareigūnui ir bandydamas jį atitraukti nuo nenustatyto asmens, stengėsi numalšinti konfliktą ir rūpinosi, jog nebūtų sužalotas policijos pareigūnas, laiko gynybos pozicija. Prokurorės manymu, būtent šie kasatoriaus veiksmai vertintini kaip aktyvus bendras kelių asmenų pasipriešinimas, juk jis neveikė prieš smurtaujantį nenustatytą asmenį, o naudojo fizinę jėgą prieš policijos pareigūną, tuo metu bandžiusį sulaikyti viešosios tvarkos pažeidėją. Toks poelgis laikytinas pavojingu, nes juo prisidėta prie grupės asmenų padaryto bendro pasipriešinimo dviem policijos pareigūnams.
Prokurorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas teisingai argumentavo, kodėl kasatoriui negali būti taikoma administracinė atsakomybė už pasipriešinimą policijos pareigūnams, einantiems jiems pavestas viešosios tvarkos saugojimo pareigas (ATPK 187 straipsnio 1 dalis). Pagal susiklosčiusią teismų praktiką administracinę atsakomybę užtraukia tokie veiksmai, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas tuoj pat jį panaudoti, pavyzdžiui, grasina susidoroti ateityje, padaryti turtinės žalos, nepaklūsta teisėtiems nurodymams ir jų nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2007, 2K-802/2007). Prokurorės manymu, kasatoriaus elgesys sulaikymo metu (t. y. uždedant antrankius ir įsodinant į tarnybinį automobilį) teismo pagrįstai įvertintas kaip pasipriešinimas, nes tuo metu A. S. stumdė policijos pareigūnus, tampė juos už uniformų. Iš teismo nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad A. S. suprato, jog priešinasi teisėtiems policijos pareigūnų veiksmams, suvokė, kad veikia bendrai su kitais asmenimis, ir norėjo taip veikti, todėl jo veika padaryta tiesiogine tyčia.
Prokurorė pažymi, kad, vertinant A. S. nusikalstamos veikos pavojingumą, atkreiptinas dėmesys į tai, jog jo ir agresyviai nusiteikusių bendrininkų padaryti smurtiniai veiksmai turėjo realų neigiamą poveikį viešąją tvarką užtikrinančių policijos pareigūnų veiklai: administraciniai teisės pažeidimai negalėjo būti užfiksuoti, grupei asmenų aktyviai naudojant jėgą, visiškai negerbiant policijos pareigūnų, keikiant juos, grasinant tuojau pat sumušti, nukentėjusiųjų atliekami teisėti veiksmai buvo smarkiai sutrikdyti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. S. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 286 straipsnio taikymo ir BPK 20 straipsnio reikalavimų laikymosi
Pažymėtina, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl kasacinio skundo argumentai, kuriais nuteistasis A. S. siekia paneigti pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, t. y. smurto panaudojimo prieš policijos pareigūnus faktą, bei pateikia kitokį byloje surinktų įrodymų vertinimą, paliekami nenagrinėti, nes tai nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas.
Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, A. S. dalyvavimas padarant BK 286 straipsnyje numatytą veiką grindžiamas ne tik nukentėjusiųjų policijos pareigūnų parodymais, bet ir kitais bylos duomenimis, kurie pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys paneigia kasatoriaus argumentus dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimo priimant apkaltinamąjį nuosprendį.
Atmestini kasatoriaus teiginiai dėl neva neteisingo veikos kvalifikavimo pagal BK 286 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas šio baudžiamojo įstatymo taikymo teisingumą, motyvuotai pasisakė, kodėl nuteistojo A. S. smurtiniai veiksmai prieš policijos pareigūnus negali būti laikomi administraciniu nusižengimu, numatytu ATPK 187 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią kvalifikuojama veika, kai kaltininkas priešinasi policijos pareigūnui nenaudodamas fizinio smurto ir negrasindamas jį tuoj pat panaudoti. Teismų nustatyta, kad tuo metu, kai policijos pareigūnai pagal įstatymų suteiktus įgaliojimus vykdė savo pareigas, kasatorius, veikdamas bendrai su A. A., Ž. P. ir kitais nenustatytais asmenimis, ne tik įžeidinėjo policijos pareigūnus H. Z. ir V. F., bet ir panaudojo fizinį smurtą prieš juos, t. y. stumdė juos, tampė už uniformų, sudavė smūgius ir bandė pargriauti. Teismai pagrįstai konstatavo, kad pasipriešinimas policijos pareigūnams, panaudojant fizinį smurtą, buvo padarytas bendromis pastangomis, ir kasatoriaus veiksmus – pareigūno H. Z. apglėbimą iš už nugaros per kaklą – vertino ne kaip siekį apsaugoti pareigūną nuo sužalojimų ar išskirti besimušančius, bet kaip mėginimą pargriauti nukentėjusįjį, nes taip buvo prisidėta prie grupės asmenų daromo bendro pasipriešinimo dviem policijos pareigūnams. Agresyvus kasatoriaus elgesys, aktyvūs smurtiniai veiksmai, padaryti kartu su kitais nuteistaisiais ir nenustatytais asmenimis rodo, kad nuteistieji suprato, jog priešinasi teisėtiems policijos pareigūnų veiksmams, ir norėjo taip veikti. Akivaizdu, kad tokie nuteistųjų veiksmai turėjo neigiamą poveikį viešąją tvarką užtikrinančių policijos pareigūnų veiklai. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad A. S. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 286 straipsnis – pritaikytas tinkamai.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, šis nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais paliktini galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. S. kasacinį skundą atmesti.